Kuprinės pabiros
NUKREIPĖ DĖMESĮ NUO LIETUVIŲ
Dar spaudos draudimo metu Šiaulių aps., viename grafų Zubovų dvare, buvo suruoštas slaptas lietuvių veikėjų suvažiavimas. Zubovai, nors ir rusai, buvo palankūs lietuvių tautiniam judėjimui ir jį rėmė.
Kad slaptoji caro policija nesusektų lietuvių suvažiavimo Zubovų dvare, minimas grafas suruošė kažkokia proga balių. Be lietuvių, pakvietė ir caro augštuosius valdininkus iš Šiaulių: apskrities viršininką, policijos vadą ir kt.
Grafas, žinodamas rusų patraukimą gerti, nesigailėjo jiems degtinės ir raginimo gerti. Kai jau rusai gerokai įkaušo, lietuviai vienas po kito pakilo nuo stalų ir pranyko. Išėjo į kitą kambarį posėdžiauti.
Pagaliau rusai apsižiūrėjo, kad prie stalo nebėra nė vieno lietuvio. Apskrities viršininkas pradrįso paklausti :
— Ponas grafe, kur tie lietuviaidingo?
— Mat, ponai, mano kumelė pradėjo kumeliuotis. O vienas jų yra veterinarijos gydytojas, taigi, išbėgo jai padėti. O kiti, žinot, ūkininkų vaikai, išbėgo į kumelę pažiopsoti, — atsakė grafas.
— A, meskim tas nešvarias kalbas apie kumeles. Tai mužikų darbas. O mes. ponai, išgerkime! — paragino grafienė.
— Išgerkime! — pritarė caro valdininkai, ir jų dėmesys nukrypo nuo lietuvių į stikliukus. B. S.
ŠVENTA NEVALGANČIOJI (Liaudies jumoras)
Vienas šykštus ūkininkas jieškojo sau žmonos nevalgančios. Apvažinėjo keletą parapijų, bet niekur nesurado nevalgančios merginos. Kai jau neteko vilties susirasti tokią žmoną, ar iš ketvirtos parapijos atsirado nevalganti, šykštuolis apsidžiaugė ir apsivedė ją.
Iš tikrųjų, pagyveno mėnesį, kitą, bet nepastebėjo, kad ji valgytų. Kaimynai pradėjo įtikinėti, kad kiekvienas gyvas daiktas turi valgyti. Taigi, ir jo žmona turi būtinai valgyti, nors ir pasislėpusi nuo vyro.
Vyras pradėjo sekti žmoną, bet nesisekė pagauti. Pagaliau išsigręžė skylę virtuvės lubų kampe. Išėjęs į laukus dirbti, greit slaptai grįžo namo, užsilipo ant augšto ir žiūri pro lubų skylutę. Girdi, žmona triūsia paliai pečių, bet pro skylutę pečiaus nematyti. Neiškentęs vyras pro skylutę suriko:
— Sveika, Šventa nevalgančioji!
Žmona, išgirdusį iš viršaus balsą, pagalvojo, kad Dievas iš dangaus sveikina. Krito ant kelių, rankas susiėmė ir atsakė:
— Dieve, Dieve, valgau, kur čia žmogus nevalgysi. Va, ir dabar po pečiaus stovi lašiniečių kukulių (kai kas juos vadina cepelinais. B.S.) bliūdas.
Vyras, nulipęs nuo augšto, tikrai rado pečiuje kukulių bliūdą. Aplupė žmoną ir leido jai valgyti.
T. K.
KAIP KAS SUPRANTA
— Na, Jokūbai, tu buvai šaunus vyras, tvarkingas ir negirtuoklis, ir nesuprantu, kaip likai nevedęs?
— Matai, prieteli, Nepriklausomybės karų metu buvau patekęs į lenkų nelaisvę. Ir tiek įgriso nelaisvėje, kad grįžęs iš jos, pats sau prisiekiau ateityje niekad nebepatekti į nelaisvę. T. K.
