LIEPOS
KAZYS DEVEIKIS
“Dorothy, kas tai per kvapas?”
Jūs stovėjote mūro, supančio ligoninę šešėlyje, pačiame miesto pakraštyje, kur visuomet stabtelėdavote labos nakties pasibučiavimui, prieš palydint iki autobuso, kuriuo ji važiuodavo namo.
Ji nustebusi pažvelgė į tave.
“Juk tai liepos”, sakė ji taip, lyg visas pasaulis būtų apie jas žinojęs.
Liepos? Tu niekad iki šiol nebuvai girdėjęs apie liepas. Jų žiedų kvapas dvelkė prieblandoje, persunkdamas orą ir įsisiurbdamas giliai į tave. Tu pabučiavai jos drėgnas lūpas ir jos alsavo liepų kvapu.
“Manau, kad dabar pažinsi liepas”, sakė ji. “Visam pasauly nėra joms prilygstančio svaigumo”.
“Man patinka jos”, užtikrinai tu. “Nuo šiol liepos bus mano mėgiamiausi medžiai”.
“Kai pajusi kada šį kvapą, mielas, prisimink mane. Gerai?”
Ji stovėjo visai arti tavęs. Balsas jos buvo tylus ir šelmiška angliškoji jos tartis skambėjo tau begaliniai artimai.
“Taip, mieloji”, tu atsakei, “liepų žiedų kvapas visuomet primins man tave”.
Prisimintas liepų žiedų kvapas, sklindąs angliškos vasaros prietemoje, neturėjo jokio reikalo įsiterpti į monotonišką pulkininko balsą, kuris, karo meto Prancūzijos vidurdieny, skaitė Karo Lauko Teismo sprendimą, galutinai nutraukusį tavo karinę karjerą, vos vilčiai į ją sužibėjus. Tu bandei susikaupti ties skaitymu.
“Karo Lauko Teismo, susirinkusio Nancy mieste, Prancūzijoje, 1944 metų spalio 22 dieną, pagal 16 paragrafą, specialiu įsakymu #212, Vyriausioje Jungtinių Valstybių Trečiosios Armijos Būstinėje, 1944 metų rugsėjo 28 dienos data, buvo apklausinėtas ir apkaltintas 2-sis leitenantas Robert W. Winston, 0-1113795, Inžinierių korpuso, “B” kuopos”, 175-to Inžinierių Bataliono”.
Tu stengeisi įsigilinti į šiuos žodžius, tačiau vietoj suprasti pulkininką aiškiau, tegirdėjai Dorothy balsą, sklindantį iš kvepiančio fono, prisiminei tokį tikrą, koks jis buvo prieš keturis mėnesius, vasaros prieblandoje, kada ji pasakojo tau apie liepas.
Tu bučiavai ją nakčiai. Buvai stipriai ją apkabinęs. Ji buvo švelni ir jauki, ir tau buvo gera ją apglėbti. Bet atėjo laikas išsiskirti.
Keletą minučių jūs ėjote grindiniu vingiuotomis ir tyloje skendinčiomis Anglijos miestelio Stamford’o gatvėmis ir ta sekmadieninė tyla buvo būdinga kiekvienam kontinento miestui, belaukiančio sąjungininkų invazijos į Hitlerio europinę tvirtovę. Mediniai Dorothy padai garsiai kaukšėjo apytamsėje ramybėje, o jos žingsniai sutapo su tavo širdies plakimu. Prieš aplenkiant paskutinįjį gatvės kampą, ji išsivadavo iš tavo rankų ir tai atrodė jau lyg išsiskyrimas.
Prie autobuso jūs žvelgėte viens į kitą. “Labanaktis”, pasakė ji. “Greit pasimatysime”, atsakei. Dar kartą ji tave akimis pabučiavo ir išnyko.
Visa tai prisiminei dabar, beklausydamas žodžių, galutinai atskyrusių tave nuo jos ir karo lauko, kuriam ruošeis per paskutiniuosius trejis metus.
“Kaltinimas: Nusižengimas 61-am karo įstatymui. Apibūdinimas: Antrasis leitenantas Robert W. Winston, B kuopos, 175-tojo Inžinierių kautynių bataliono, be leidimo paliko savo kuopą iš Spanhoe aerodromo, Stamford, Bedfordshire, Anglijoje, išbūdamas nuo 1944 metų birželio 3 dienos iki 1944 metų birželio 4 dienos”.
Tačiau visa tai buvo neteisybė. Tąjį sekmadienio rytą, kai palikai bazę pasimatymui su Dorothy, tu iš tikro nė negalvojai nusižengti kariniams įstatymams. Tavo mintys buvo užimtos mergaite daugiau, negu karo įvykiais, kurių pasėkoje ją sutikai; todėl tavo išvykimas neturėjo nieko bendro su didžiausia paslaptimi — parašiutininkų atvykimu, kurių laukėte jau keletą savaičių.
Tos pačios priešlėktuvinės artilerijos kapitonas Jack Flanagan prieš keletą savaičių tave beveik tempte nusitempė į dviporinį pasimatymą. Skersgatvyje susitikai su Griff Douglas, RAF lakūno našle ir tavęs belaukiančia mergaite Dorothy Bennett, angliškos mokyklos mokytoja, kuri be to dar buvo ir mėgėja menininkė. Vėliau ji pasisakė, kad toks susipažinimas gatvėje atrodė vaikiškas, tačiau jos globėjos tetos nepripažino amerikiečių kareivių, todėl kitos išeities nebuvo.
Pirmasis pasimatymas praėjo neįspūdingai, greičiau grynai amerikietišku papročiu: kino teatras, paskui truputis šio ir to: pokalbis — tai ir viskas. Pradžioje susilaikanti pasisakymams apie save, Dorothy galop pasirodė puiki bendrakalbė. Ir iš karto ji tau patiko mokėjimu gražiai išsireikšti. Vėliau, pasimatymams tęsiantis, ir stebint kitas jos gerąsias savybes, tu įsitikinai, kad labjausia pamėgai jos išvaizdą: jos lengvai į viršų užverstus šviesiai rudus plaukus, ramų, vaiskiai žalių akių žvilgsnį, ir eiseną — tokią tiesią, kad iš tolo ji rodėsi augštesnė, negu ištikrųjų.
Šį sekmadienį tu liepei jai atsinešti akvarelės darbus, nes norėjai juos pamatyti. Susitikote vėl tame pačiame Stamford’o skersgatvyje. Atvykusi laiku, ji nešėsi didelį kartoninį voką. Buvo graži diena.
Karo metu vidurinėje Anglijoje, toliau nuo Londono, be to, sekmadienį, nebuvo galimybės ypatingai įdomiai praleisti laiką. Tačiau šioji aplinkybė judviem nekliudė, nes abu buvote pamilę angliškąjį gamtovaizdį, kuris niekur nebuvo toks žavus, kaip čionai, šios dienos pasivaikščiojimui ji pasiūlė pakrantės pievą, netoli ramaus ir gražaus Uffington miestelio. Kadangi per miestelį tekėjo upė, priešpietį galėjai praleisti krantinėje ir pažaisti upėtakiais, o paskui grįžti miestan — pietums.
Tingi vienos mylios kelionė buvo tikrai smagi maloniame ore. Jūs palikote miestą negrįstais keliais, kurių dauguma skendėjo milžiniškų medžių pavėsyje. Ji leido tau gėrėtis Anglijos grožiu, išsakyti tąjį skirtumą, kuris susidarė beskaitant Hausman’ą namie ir gyva akimi matant tas pačias vietoves čionai. O pro-gai pasitaikius, pasipasakojo daugiau apie save: ji mokytojaujanti savo kaimelio mokykloje; mokinius, kurie yra dar visai visai maži vaikai, ji vadinanti amerikietiškai “kids”; rudenį svajojanti grįžti į kolegiją ir įsigyti augštesnį mokslo laipsnį. Tėvas miręs, o motina gyvenanti su ištekėjusia seserimi Derby mieste, kur ji dažniausiai praleidžianti šventes. Pati ji gyvenanti Essendine su dviem senmergėm tetom, kurios esančios jai labai atsidavusios, tačiau griežtos sergėtojos, negalinčios suprasti “jūsų laukinių jankių”.
“Bet, žinai, kad ir kažin kokios išmanėlės bebūtų, jos neįsivaizduoja koks tas jūsų laukiniškumas yra žavingas”, sakė ji ir judu juokėtės iš tokios britų nuomonių priešingybės.
Pieva buvo net gražesnė, negu ji vaizdavo. Akvarelių peržiūrėjimui jūs pasirinkote vietelę po senu, surambėjusiu medžiu ir susėdote ant upės kranto. Jos akvarelės — tai pasakų šalis. Tave stebino jos skaistumas. Užburtas slėnis skendėjo nykštukų linksmybėje ir visos būtybės buvo apsuptos švelniai rausvomis, melsvomis ir žalsvomis spalvomis, dėvinčios įstabiom kepurėlėm ir smailiais batais. Tai buvo laimingas pasaulis, gimęs iš laimingos vaizduotės; scenos džiaugsmingai žaidžiančios spalvose.
Labiausiai tave sužavėjo didžiausias piešinys. Vidury augo grybas — daug, daug didesnis už mažytį gnomą, kniūbsčiai ištiestą ant grybo kepurės. Linksmas akių spindėjimas, kurį ji jam įžiebė, buvo lygus jos pačios, kai ji sakė, taip, tu gali pasilaikyti paveikslą, jeigu taip labai jis tau patinka.
Ten jūs prabuvote visą valandą, tysodami tankioje žolėje ir lengvo vėjelio bangavime klausėtės upės čiurlenimo. Ji nežinojo ar kada nors pamatys Ameriką, o tu galvojai ar pavyks vėl kada, po karo, aplankyti Angliją. Abu geidėte šių svajonių išsipildymo. Taip bemąstydami, gilinotės į tikrai neįgyvendinamus pokarinius planus. Tu rašysi pasakas vaikams, o ji jas papuoš piešiniais ir tada turės atvykti pas tave knygą išleisti. Ji žiūrėjo į tave savo įtemptu žvilgsniu, lyg norėdama gerai įsidėmėti žiūrimą daiktą. Paskui pradėjo juoktis ir pareiškė, jog visi amerikiečiai esate panašūs savo gražbylyste ir kai pasieksite Prancūziją, visiškai pamiršite anglų mergaites, kurioms galutinai susukote galvas. Tu priešinaisi, sakydamas, kad šiuo atveju tai tikrai neįvyks, tačiau ji tik šypsojosi iš tavo samprotavimo. Kai ji gulėjo pievoje, spalvinga jos suknelė rodėsi lyg gėlė žalumynuose ir sudarė nuostabiai gražų vaizdą. Judviejų žvilgsniai susitiko ir stabtelėjo minutei, kai tu pasirėmei alkūne, norėdamas geriau ją matyti.
Po pietų vėl vaikščiojote, šį kartą mieste, žiūrinėdami uždaras krautuves ir senus namus; taip pat. įsidėmėtinus paminklus bei pastatus, kaip Brazen Nose College, kuris buvo pastatytas dar prieš Amerikos atradimą. Ji papasakojo truputį iš Stamford’o istorijos ir visa tau buvo nauja ir įdomu. Ypatingai dominanti rodėsi Burghley House, senovės valdovų buveinės, istorija. Lankytojams įėjimas buvo vienas šilingas ir jūs galėjote keliauti šimtais kambarių šiuose pastatuose.
Dorothy pažadėjo parodyti pirmąją pilį, kurios amžius siekia tryliktąjį šimtmetį. Tu buvai sužavėtas puikiais italų menininkų piešiniais lubose ir milžiniškomis lentynomis, pripildytomis lotyniškomis, odiniais viršeliais ir aukso užrašais knygomis. Buvo ten senoviškų baldų ir miegamasis, kuriame kartą ilsėjosi karalienė Elzbieta, belankydama namus, kuriuos ji buvo padovanojusi valstybės iždininkui. Svečių kambaryje kabėjo daugiau originalų, negu bet kada matei vienoje patalpoje, išskyrus muzėjų: vienas Van Dyck’o, trys Rembrandt’o ir vienas Andrea del Sarto. Namas kai kur jau gerokai rodė amžiaus žymes, nes gi statytas buvo Abbot’o Burgh’iečio, vidury 13 amž.; šių dienų patogumui ten buvo pristatyta ir keletas modernių įrengimų.
Vertas dėmesio buvo ir puikus parkas, atidaras lankytojams beveik ištisus metus. Akrų akrais tęsėsi gražios pievos, gėlynai ir šiltadaržiai Burghley House plotuose, sujungti takais, besivingiuojančiais apie senų medžių grupes, kurių šešėliuose nebyli senovė viešpatavo visa savo didybe. Su Dorothy po ranka klajojai šių takų švelniais posūkiais ir įsimylėjai ją ir jos kraštą ir visiškai nebegalvojai apie karą.
Karas, tačiau, riedėjo pirmyn. Tąjį sekmadienio popietį į Spanhoe atvyko 82-osios Airborne divizijos Vyriausios Būstinės dalinys ir tavęs tuo laiku ten nebuvo. Su parašiutininkų pasirodymu, bazė tučtuojau buvo užantspauduota: įeiti ir išeiti be raštiško komendanto leidimo niekam nevalia. Tavo paties pulkininkas, tikrindamas savo inžinierių, minuojančių aerodromą, būrį, iš kurio C-47-tieji turėjo skristi, nešdami pirmuosius sąjungininkų invazijos parašiutininkus, nieko kito negalėjo padaryti, kaip tik suimti tave už išvykimą be leidimo. Kai, galų gale, tą vėlyvą naktį, tu atsiradai prie didžiųjų vartų, sargybos viršininkas jau laukė tavęs, ir kelionės metu į tvirtovę, sužinojai kas įvyko. Tačiau padėties rimtumo tu neįsisąmoninai, nes vis galvojai apie Dorothy, kuri tą naktį vos nepražiopsojo savo autobuso.
Po pietų, aplankius Burghley House ir jo plotus, Dorothy išvedė tave ilgesniam pasivaikščiojimui, į jai žinomą tankumyną už Stamford’o. Miestą palikote keliu, vedačiu tiesiai pro “Parting Pot” užeigą, laikomą įstabaus buvusio britų armijos seržanto, kareivavusio pas Lawrencą Arabijoje. Jūs perkirtote keletą laukų iki priėjote tvorą pakraštyje miško, kuris buvo jūsų tikslas. Per tvorą perlipai pirmas, paskui padėjai jai, ir tada atsidūrėte mažame miškelyje, tyliame ankstyvą vakarą, kurio ramybę tik paukščių klegėjimas kartais sudrumsdavo. Lengvo vėjelio judinami medžių lapai šlamėjo, lyg šilkas. Judu pasekėte siauru takeliu į mažą pakraščio aikštelę, kurioje mėlynavo varpeliai daug labjau, nei Hausman’as aprašinėjo, sakydamas, jog nenoromis turėjai juos užminti. Čia jūs susėdote.
Pasaulis buvo labai toli, taip pat ir karas, kai žvelgei į dangų, užlietą auksinės vakarėjančios šviesos, kuri protarpiais prasiskverbdavo pro augštų medžių lapus iki pat miško apačios, šiltas oras kvepėjo žole ir gėlėmis. Dorothy išsitiesė žolėtame plote su pasitenkinimu. Ji atrodė vėsi ir trapi savo žolės spalvos, baltai puoštoje, vasarinėje suknelėje. Tu sėdėjai šalia jos ir pritraukęs kelius prie smakro, norėjai, kad šis momentas tęstųsi amžinai, norėjai sustabdyti laiką, — taip buvai laimingas.
Ją tai tenkino. Taip tau jos akys sakė. Tada ji atsiduso mažu atodūsiu ir žiūrėjo pro augštų, senų medžių viršūnes į žydrą dangų.
“Kartais taip maža reikia būti laimingu ir patenkintu”.
“Man smagu, kad tu laimingas, Bob”, sakė ji. “Aš tikiuosi truputį prie to prisidėjusi”.
“Tik 90 procentų. Pasistengus galėtum padaryti šimtą”.
“Man būtų smagu taip manyti, bet ar aš tau vėliau nenusibosčiau?”
“Gal būt, po pirmųjų šimto metų”.
Įtai ji prunkštelėjo, o tu susiraukei, nuduodamas rimtą.
“Nesijuok iš manęs”, tu sakei ir, svirdamas į ją, palietei lūpomis jos burną.
Jos lūpos liko praviros šypsenoje, kai ji paniekino tavo pirmąjį pabučiavimą, ji tik pastebėjo, kad tavyje slypi tiesiog žavingas vėjavaikiškumas. Tu ginčijai, kad tai visiškai ne vėjavaikiškumas, bet kai ji nenusileido, siekei vėl jos lūpų. Ji tave atstūmė, sakydama, kad prievartos nemėgsta ir atsisėdo.
Priežastis, kad tu toks vėjavaikis, nelyginant princas, tuo metu kai buvai visiškai laimingas, buvo ji, tvirtinai, ir vidinė šilima užliejo tave beveik taip galingai, kaip stiprus vynas.
“Tai todėl, kad tu tokia patogi, brangioji”, sakei.
“Patogi! Iš tikro, tai nelabai koks komplimentas”.
“Priešingai. Tuo aš manau, tave esant tokią tiesią, natūralią. Man nereikia stengtis būti laimingu su tavim, nes tokiu jau esu. Atrodo, kad tave pažįstu amžiais”.
Judu tęsėte pokalbį, pagauti entuzijazmo.
“Iš dalies visa čia panašu į filmą, kurį kažkada mačiau. Tai buvo pasaka. Kai princas, kuris seniai ilgėjosi gražios karalaitės, galų gale pamatė savo numylėtąją mėnesienos apgaubtame sode, ir nespėjus jai surikti, netikėtai ją pabučiavo, ji pajuto, kad juodu buvo įsimylėję.
“Aš ilgėjaus tavęs nuo pasaulio pradžios”, sakė jis jai.
“O kai dabar suradai, kaip ilgai būsi kartu?”
“Iki pasaulio pabaigos”.
Dorothy juokėsi. “Tu esi vėjavaikiškas, nuostabiai vėjavaikiškas”.
“Tu, mažoji stabmeldė, aš tave užliūliuosiu iki tu patikėsi! ”
Tu pasvirai prie jos ir jos bandymai išsivaduoti nepavyko. Tada tu pavertei ją ir sudavei per šlaunį, ne stipriai, bet ji sušuko: “Oh!” ir mėgino iškelti rankas virš galvos, bet tu spaudei jas prie žemės ir slėgdamas savimi, žiūrėjai jai į akis.
“Begėdis”, vis dar bandydama išsilaisvinti šaukė ji.
Kai ji spurdėjo, norėdama ištrūkti iš tavo, kryžmiškai slegiančio, svorio, tu bučiavai ją. Ji šyptelėjo ir bandė kalbėti, bet tu nutildei ją bučiavimu. Pasibučiavimas užsitęsė ir ji nebesipriešino, visos jos pastangos išsivaduoti nublėso. Tu atleidai rankas ir, pabraukęs delnu per jos galvą, sumaišei jos plaukus su žole. Ji gulėjo ramiai ir jau pati tave bučiavo.
“Brangioji”, šnabždėjai tu, priglaudęs veidą mažoj duobutėj tarp jos kaklo ir pečių, “brangioji”.
“Oh, Bob!”
Užgulanti naktis judviejų nejaudino. Tolumoje liūdnai atsiliepė gegutė, — tu ją dar girdėjai nebesiklausydamas, kai žemė pradėjo maišytis su tavim ir Dorothy. Ji apkabino tave. Jūsų lūpos vėl susijungė. Žaluma ir mėlynumas ir paskutinioji dienos žara spietėsi į virpantį spalvų sūkurį. Tave apėmė svaigulys. Dangaus skliautas susiliejo su erdve. Dorothy buvo arti ir šilta. Jos kvepalai buvo stiprūs ir staiga šis kvepėjimas tave pritrenkė ir tu juo pasigėrei.
Nors jos rankos traukė tave žemyn, kažkas dar labiau stipresnis nešė tave tolyn nuo žemės. Tu tapai pakeltas, pagautas srovės, kurios negalėjai sulaikyti, kurios ir nenorėjai sustabdyti, kuri vis greitėjo, nešdama tave į erdvę, į nesuvaržomą erdvę, kartu su Dorothy tavo skaudančiose rankose.
Ir tada rodėsi, kad staiga prasivėrė viso pasaulio muzika. Tu girdėjai dangišką dainavimą ir kūrybos pulsas garsiai ir stipriai mušė tavo kraujuje, — ir tai buvo didelis ir sukrečiantis jausmas. Tu buvai visas suskaudintas — lyg didžiulė ranka gniaužėsi giliai tavyje ir tu pasijutai sujungtas su ja taip, kad niekas negalėtų judviejų atskirti: niekas, net akinanti žaibiškos liepsnos šviesa, kuri staiga sunaikino visus pojūčius, išskyrus Dorthy artumo jausmą. Tada laikas sustojo.
Pamažu pradėjai justi jos rankas, stipriai tave apkabinusias. Tyla buvo tokia didelė, kad spengė ausyse tol, kol vėl pasigirdo gegutės balsas. Palengva iškilo medžiai šešėliniuose kontūruose ir tu atpažinai slenkančią naktį, žolė saldžiai kvepėjo. Ją, jutai savo ranka. Ji buvo šiurkšti ir kuteno.
Dorothy pajudėjo. Prietemoje jos akys buvo plačiai atviros ir spindėjo. Ji atleido tave ir, suėmusi rankomis tavo veidą, švelniai bučiavo drėgnomis lūpomis.
“Dabar, brangusis, niekas negali atskirti mūsų, net ir karas”.
Kaip gera girdėti ją taip sakant, galvojai; ir tai tave gaivino.
Ir kada, galų gale, ji tavęs paklausė, kuris dabar laikas, ir tu atsakei, ji aiktelėjusi pasikėlė.
“Dangau! Mes pražiopsosime autobusą, jei nepaskubėsime, brangusis!”
Ir štai, dabar, jos klumpaičių kaukšėjimas nuzulintame Stamford’o grindinyje, pasidavė pulkininko abejingam balsui, kuris tau dėstė, kad karo lauko teismas, nustatydamas faktą, kad tu buvai palikęs savo dalinį be leidimo, priėjo išvados, kuri buvo peržiūrėta ir patvirtinta Europos Karinio Teatro Vado, kad tu turi būti pašalintas iš kariuomenės, kad tau priklausanti alga ir kišenpinigiai yra panaikinami, kad esi nuteistas šešeriems metams sunkiųjų darbų ir kad vidurnaktyje panaikinamas tavo pasiryžimas tapti Jungtinių Valstybių kariuomenės karininku.
Prisimintas liepų žiedų kvapas, sklindąs angliškosios vasaros prietemoje, be jokio reikalo įsiterpė, tau besiklausant savo likimo — tačiau jis įsiterpė.
Vertė D. B.
