KATALIKIŠKOS LATVIJOS LATGALĖS PRAEITIS ANTANO RUPAINIO ROMANŲ TRILOGIJOJE
Antons Rupainis
MAG. HIST. K. STALŠANS
Katalikiškoji Latvijos dalis — Latgalė daugelyje atvejų yra surišta su Lietuva. Tas pats Vilnijos reginio tęsinys į šiaurę, tas pats kalvuotas žemes paviršius, tie patys šimtai didesnių ir mažesnių ežerų, tie patys pušynai, beržynai, tas pats gamtos grožis.
Nemažiau Latgalė yra surišta su Lietuva ir istoriniais saitais. Po Livonijos ordino subyrėjimo, visos latvių žemės į šiaurę nuo Dauguvos, įskaitant Rygos miestą, Vilniaus nutarimu 1561 m. lapkričio 28 dieną buvo prijungtos prie Lietuvos su pavadinimu “Uždaugu-vos hercogystė”, kaip pusiau autonominis kraštas. Po švedų karų, 1629 m., vakarinė tos hercogystės dalis su Rygos miestu buvo prijungta prie Švedijos, bet rytinė dalis, pradedant nuo Pededzės upės, didelio Lubano ežero ir Aiviekstės upės, liko prie Lietuvos, kaip “Inflantijos hercogystė” su savo seimeliu Daugavpilyje. Nuo tų laikų tenai įsistiprino katalikybė. Tai ir buvo dabartinė Latgalė. Ji išliko prie Lietuvos dar ištisus 211 metų. Jos likimas išsisprendė 1772 m., kada suvienyta Lietuvos-Lenkijos valstybė antrą kartą buvo suskaldyta. Tada Latgalė kartu su rytinės Lietuvos kraštais buvo prijungta prie Rusijos, kur taip pat kartu su Lietuva j išliko iki 1918.
Latgalė kartu su Lietuva nešė žiaurią rusų carų priespaudą, jos gyvam kūnui suslavėjimo (lenkinimo, rusinimo, gudėjimo) bangos kirto gilias žaizdas, lygiai, kaip rytų Lietuvoje. Tie patys žiauriojo Vilniaus gubernatoriaus Muravjovo-koriko įsakymai praeito amžiaus II pusėje buvo vykdomi ir Latgalėje. Vyko tas pats uždraudimas spausdinti knygas lotynų raidėmis, tas pat tautos pasipriešinimas, knygų gabenimas iš kitur, katalikų bažnyčių uždarinėjimas, cerkvių statymas, rusinimas per mokyklas ir administraciją, lenkinimas per dvarus ir bažnyčią ir t.t.
Tais tamsybės ir neaprašomo skurdo laikais vienam kitam iš liaudies pavyko lankyti tuometines augštesnio tipo mokyklas miestuose, bet jie paprastai žūdavo tautai: sulenkėdavo, evangeliškoje Latvijoje — suvokietėdavo. Lūžis įvyksta 70-tais ir 80-tais metais. Būrelis jaunųjų inteligentų Latgalės centro mieste Rėzeknėje nusprendžia eiti kitu, priešingu keliu — neišsižadėti savo tautos, nešti jai šviesą, ginti jos teises. Jų priešakyje stoja Peteris Miglinieks, gabus ir drąsus jaunuolis. Būdinga jo pavardė. Jis išneria lygiai kaip iš miglos, lyg iš tamsos. Jis pasidaro latgaliečių tautos prisikėlimo apaštalu. Šiuo atžvilgiu jį galima prilyginti Krišjaniui Valdemarui ir Jonui Basanavičiui. Savo romanų trilogijoje Antons Rupainis kaip svarbiausią asmenybę, kaip didvyrį yra parinkęs Petrą Miglinieką. Bet pirma sustosim prie pačio veikalo autoriaus.
Antons Rupainis yra gimęs 1906 m. rugsėjo 13 dieną Bėrzgalės valsčiuje, Rėzeknės apskr. Baigęs 7 skyrių pradžios mokyklą, stoja į Rėzeknės mokytojų institutą, kur parodė tokius gabumus, kad besimokindamas jau vadovavo mokinių chorui ir baigiant 1928 m. valstybės lėšomis buvo komandiruotas ženevon į jaunųjų mokytojų konferenciją, po kurios 3 mėnesių laikotarpyje keliavo po Šveicariją, Prancūziją, Vokietiją, Italiją ir Čekoslovakiją. Sugrįžęs pradėjo studijuoti muziką Rygos konservatorijoje, bet dėl lėšų stokos turėjo pertraukti. Pradeda mokytojauti. Persunktas tėvynės ir tautos meilės, susikerta su tuometinėm politinėm partijom dėl idėjų jose stokos. Partijų lyderiai jam atsikeršyja: neduodavo pastovios mokytojo vietos ir mėtydavo iš vietos į vietą, bet tai išėjo jo naudai. Pasidarė proga arčiau susipažinti su savo mylimu kraštu, su žmonėm. Nebuvo Latgalėje valsčiaus, kurio Rupainis savo dviračiu nebūtų aplankęs. Visur ruošė chorus ir vaidinimus. Po baisios rusų priespaudos Latgalė kėlėsi viešam gyvenimui.
Jau institute jis parašė pirmą scenos veikalą, bet mokytojavimo metu pasirodė keletas jo veikalų. Dramoje “Pirmie gaili dzied” (Pirmieji gaidžiai gieda) Peteris Miglinieks gina valstiečių teises prieš dvarininkus. Iš žymiausiųjų veikalų, parašytų 1929 — 1936 m. laikotarpyje tenka paminėti romaną “Baltie tėvi” (Baltieji tėvai), kuris pasakoja apie dominikonų ir kapucinų tėvų veiklą Latgalėje ir jų susidūrimą su senųjų latgalių papročiais ir tikyba. Turėdamas muzikinius gabumus, parašė giesmių (dainų) vaidinimą “Kazas Ezerniekos” (Vestuvės Ežerninkuose). Veikalas buvo numatytas pastatyti Rygoje Dailės teatre, bet dėl politinių intrigų buvo atidėtas. Nepriklausomybės laikais suspėjo parašyti jaunimo dramą “Jauna audze” (Atžalynas) ir romanus “Tumšais plivuris” (Tamsioji uždanga) ir “Gaili pusnakti” Gaidžiai vidurnaktyje).
Vienas iš plačiausių ir reikšmingiausių Antano Rupainio veikalų, kuris bus ateityje sekančių kartų skaitomas, yra jo romanų trilogija “Mara mostas” (Marija prabunda. Latgalė dar tautoje yra vadinama “Maras žeme” arba Dievo motinos šv. Marijos žeme). Visuose trijuose tomuose, kaip raudonas siūlas, vijasi latgalių prisikėlimo veikėjo Petro Miglinieko gyvenimas, pradedant nuo lopšio ir vaikystės ir mokyklinio amžiaus, vėliau plačiai vaizduojant jo veiklą, nukreiptą prieš tautos prispaudėjus, jo kančias ir dramatišką mirtį.
Peteris Miglinieks (1850—1883) latvių istorijoje ir literatūroje buvo mažai žinomas, vos-vos minimas, bet užtat tautoje plačiai pažįstamas, kaip jos užtarėjas. Apie jį ėjo legendos, jis buvo laikomas net šventuoju.
Nepriklausomybės laikais būrelis entuziastų su Antanu Rupainiu priešakyje stropiai ėmė rinkti žinias apie Petrą Miglinieką. Daug medžiagos įteikė Miglinieko giminaičiai — seserų sūnūs kun. Francis Kemps ir adv. Nikodems Rancans, bet ypatingai daug Petro jaunystės draugė ir patriotė Marcella Gutanė, kuri romane veikia kaip Marcė. Daug dokumentinių leidinių Rupainis yra radęs latgalių istoriko B. Brež-gio bibliotekoje. Trilogijos pabaigoje A. Rupainis duoda platų istorinės literatūros sąrašą, taipgi jo veikalas virsta vaizdinga Latgalės praeitimi.
Peteris Miglinieks yra gimęs Nautrėnų valsčiuje, Rėzeknės apskr. ūkininko šeimoje, bet apie jį yra susidariusi legenda, tartum jis būtų dvarininko Rozenšildo ir pusiau latvės, pusiau čigonės sūnus. Kaip ten bebūtų, jis baigia Rėzeknės augštesniojo tipo mokyklą, nori būti mokytoju ir šviesti tautą, bet jam, kaip katalikui, tai uždrausta. Tačiau jis nenusileidžia ir jieško teisybės. Girdėjęs, kad ją galima rasti pas gubernatorių, su keliais susipratusiais abiturientais vyksta į Vilnių. Girdėję, kad Muravjovo kanceliarijoje atsakingą vietą užima latvis Janis Sprogis, abiturientai su džiaugsmu ir viltimi vyksta pas jį. P. Miglinieks visų vardu išdėsto jų norą mokytojauti ir prašo J. Sprogio pagalbos panaikinti uždraudimą spausdinti knygas lotynų raidėmis. Vietoje džiaugsmo — didelis nusivylimas. J. Sprogis, jaunuolių užkalbintas latviškai, atsako rusiškai su pastebimu latvišku akcentu, paaiškindamas, kad apie mokymą ir dar lotyniškom raidėm Latgaloje ir kalbos negali būti, ir protestantiškoje Latvijoje taip pat turi būti panaikintos gotiškos raidės, ir jų vietoj įvestos rusiškos, visi latviai turi virsti pravoslavais, ir kad, iš evangelikų jau tūkstančiai pereina į pravoslaviją ir parodė ten pat jo pastangomis išleistą kalendorių latvių kalba su rusiškom raidėmis “Latviešu pareizticigas draudzes tapat katolju un luteru draudzes kalendaris uz to 1867. gadu. Vilna v tipografiji gubernskago pravienija. 1866.” (Latvių pravoslavų parapijos taip pat katalikų ir liuteronų parapijų kalendorius ant tų 1867 metų” ir t.t.). Jaunuoliai suprato, kad priešais juos sėdi Muravjovo tarnas, latvis — rusifikatorius, ir nuliūdę grįžo namo.
Po to P. Miglinieks dirbo savo gimtojo valsčiaus raštinėje, vėliau keliuose kituose valsčiuose, visur platindamas uždraustas knygas. Gerai žinodamas įstatymus, drąsiai gynė ūkininkų teises, iškovodavo jiems priklausančius servitutus, teismuose, vietoj advokato, užstodavo kaltinamuosius ir pan. Už tokią jo veiklą tuometiniai galiūnai — rusų biurokratai ir lenkų dvarininkai skaudžiai atlygino. Pradėjo nuolat jį persekioti, pagaliau areštavo, žiemos metu pririšo prie rogių ir varė į tolimą Ludzos apskrities kalėjimą. Po tokių kančių buvo sulaužyta jo gera sveikata ir Peteris Miglenieks mirė 1883 m., sulaukęs vos 33 metus. Jo laidotuvės Nautrėnų parapijos kapinėse virto didele ir tragiška žemininkų demonstracija. Tenai ir tada jis buvo apšauktas šventuoju.
Savo trilogijoje, kaip kritika sako, A. Rupainis latvių kultūrą ir literatūrą praplečia į rytus ir pietryčius, pagilina latvių tautos istoriją ir etnografiją. Tai yra vienas iš didžiausiųjų tremties dailiosios literatūros veikalų, iš viso apie 1500 puslapių. Veikalas turi didelę patriotišką prasmę, net yra aktualus. Autorius dokumentų ir istorinės literatūros pagalba įrodinėja, kad dideli plotai Drisos, Sebežo, iš dalies Neveik) ir Polocko, o taip pat ir Ostrovo apskričių, kurios liko už Latvijos sienų, priklauso etnografinei Latgalei. Vaizdžiai parodyta, kokiais žiauriais metodais latgaliai anksčiau ir dabar buvo ir yra rusinami. Tokiu būdu A. Rupainio trilogija įneša latvių istorijon naujų aspektų, kurie yra visiškai pripažįstami.
Čia reikia pridurti, kad nepriklausomybės kovų su bolševikais metu 1920 m. vasario pradžioje latvių kariuomenė buvo užėmusi dalį augščiau paminėtų sričių, bet tais pačiais metais rugpjūčio 11 d., pagal taikos sutartį, tos sritys liko anapus sienų. Tada Latvijos seime kilo protestai, kad už sienos liko ištisos latviškai kalbančiųjų katalikų parapijos. Seimas nutarė padaryti ten plebiscitą, bet Sov.. Rusija nesutiko.
Rūpestingos ir pagrindinės šaltinių studijos iš Antano Rupainio yra pareikalavusios ištisus 25 metus, reiškia ketvirtadalį šimtmečio darbo. Nežiūrint kai kurių kalbos, ar stiliaus trūkumų, prieš mus yra didelis ir užbaigtas veikalas, vertas plačiausio dėmesio.
1) Visą tą medžiagą R. paėmė su savim į tremtį. Pradėjo rašyti Vokietijoje, užbaigė Amerikoje.
