Partizanai: Istorija ir dabartis

IŠ PIETŲ Į ŠIAURĘ

REZISTENTO ŽVILGSNIS

Dr. VYTAUTAS A. DAMBRAVA

Caracas, Venezuela, P.A.

Dažnai pagalvoju, kad aš mokiausi ir “į žmones ėjau”, augdamas ir bręsdamas kartų tarpe. Buvau per jaunas asmeniškai pažinti didžiuosius mūsų katalikiškosios ideologijos šulus — prof. Šalkauskį ar prof. Dovydaitį, o, studijuodamas teisę daugiausia Vilniaus universitete, neturėjau galimybės klausytis iškiliųjų profesorių humanistų — nei Brazaičio, nei Ivinskio, ar Maceinos. Ir aš dėjausi gerokai vyresnis už tuos, kuriuos karas ištiko gimnaziją pradėjus, ar įpusėjus, kuriuos pats karas, o vėliau tremtis švietė ir grūdino.

Ir tačiau vėliau turėjau laimę pažinti profesorius Brazaitį, vyskupą Brazį, dr. Damušį, dr. Eretą, dr. Pakštą, teisininką Vaitiekūną ir kitus. Su profesorium Kaziu Pakštu teko ypačiai glaudžiai bendradarbiauti New Yorke įsteigtame Politinių Studijų Klube. Kitas artimas “širdies brolis” buvo prof. Zenonas Ivinskis. Atsimenu, kartą Vokietijoje, Lietuvių Fronto Europos studijų dienose, abu susitarę pro langą “pabėgome”, kad mėnesienoje vienas kitam širdį išlietume, neatsikalbėdami iki aušros. Su prof dr. Pranu Padaliu redaktoriavome Muenchene Amerikos Balso lietuvių tarnyboje; ten mudu vienijo gilus rezistencinis tikėjimas Lietuva ir darbą lydinti drąsa.

Su prof. dr. Antanu Maceina mačiausi vieną labai atmintiną kartą. Vykdydamas LFB pavedimą, teko specialiai važiuoti iš Muencheno į Muensterį, kad ten magnetofoninėn juoston įrašyčiau jo kalbą, skirtą antrajai LFB konferencijai Jungtinėse Valstybėse. Tai buvo prieš 25 metus. Nuostabus buvo tasai mūsų susitikimas, palaiminta diena, vakaras ir naktis, kai mes, vaikščiodami po parką, kalbėdamiesi prie vaišių stalo, ar klausydamasis jo deklamuojamos poezijos prie vakaro ugnelės, jautėmės geriausi pažįstami. Profesoriuje Maceinoje iš karto suradau bičiulį ir mokytoją, poetą ir brolį.

Pažintis su LF rezistencinio sąjūdžio kūrėjais mane giliai paveikė ir motyvavo darbą JAV užsienio tarnyboje. Šios didžiosios Lietuvių Fronto asmenybės neatsidėjo menkavertei kasdienos politikai, o visomis išgalėmis tęsė toliau rezistencinį tautos uždavinį. Gimę mokslui ir kultūrai, jie gyvenimą atidavė rezistencijai.

Nežinau, ar kas beatsimenate aną prof. Maceinos kalbą, kurią aš tąsyk juostoj įrašiau? Kalbos mintys ir šiandien sudaro LF veiklos esmę; ji yra pagrindas ir mano intymiam pašnekesiui, dalinantis asmeniška patirtimi ir mintimis apie rezistencinį darbą Pietų Amerikoje — tiksliau Venezueloje, drauge metant kritišką žvilgsnį į šiaurę, į Jungtines Valstybes, o taip pat ir į šiaurės rytus, į sovietinio bolševizmo te-beniokojamą “Lietuvą — mūsų Šiaurės Pašvaistę”.

Nepasikeitusi LF misija

Profesorius Maceina Lietuvių Frontui statė tris konkrečius uždavinius:

1.    Rezistencija prieš bolševikinį melą mūsų tautoje ir laisvajame pasaulyje;

2.    Rezistencija prieš mūsų pačių intelektualinį nerangumą;

3.    Rezistencija prieš laisvojo žmogaus tikėjimą bolševikų šūkiams;

Prof. Maceina sakė, jog politiškai ir dvasiškai suskaldytame pasaulyje, Lietuvių Frontas neša šias grumtynes ant savo pečių, ir LF bičiuliai yra pašaukti padėti visiems, kurie šiose grumtynėse svyruoja ir ilsta.

Šiandien mes regime, kad kova prof. Maceinos nubrėžtų uždavinių atžvilgiu yra paaštrėjusi mūsų nenaudai. Bolševikų skelbiama sovietinio melo evangelija jau yra apglėbusi kone visą pasaulį, palenkdama net ir religiją savo kėslams vykdyti. Popiežiaus Pijaus XI enciklika “Divini Re-demptoris” apie komunistinį ateizmą yra tapusi “balsu, šaukiančiu tyruose”.

Žvilgsnis į save

Kaip gi vyksta lietuviškoji rezistencija Pietų Amerikoje? Leiskite mesti žvilgsnį į Venezuelą.

Keli tūkstančiai lietuvių buvo išmesti šiame Karibų jūros pakrašty prieš 35 metus. Nepraėjus dešimtmečiui, daugmaž du trečdaliai tautiečių, matomai nepakęsdami juos ištikusio “kultūrinio smūgio”, susigaudė vizas į JAV, Kanadą ir į kitus “šal-tesnius” kraštus.

Šiame karštame tropikų krašte yra susimaišę trys rasės: baltieji, negrai ir indėnai. Skirtinga kalba, rasių mišinys, svetimos tradicijos ir religija be gilesnio tikėjimo su burtų ir prietarų įmaišomis vertė lietuvius burtis draugėn, susitelkiant pačioje sostinėje, Caracas, o taip pat Barquisimeto, Maracaibo, Maracay ir Valencia aplinkybėse. Priminsiu, kad netoli Maracay yra istorinis San Casimiro miestelis, įkurtas prieš 200 metų, kai Venezuelai Bolivaras dar nebuvo iškovojęs nepriklausomybės ir kai tūkstančio gyventojų parapijoje kas dešimtas asmuo buvo vergas.

Asimiliacijos ir nutautėjimo epidemija lietuvių tarpe pradėjo siausti nuo pirmųjų metų. Tamsiaodžiams čiabuviams patiko mūsų baltos moterys, kurių ne viena keitė rūteles į patogesnį gydytojo ar inžinieriaus žmonos gyvenimą. Daug tokių šeimų vėliau subyrėjo. Lietuviai vyrai turėjo trigubą pasirinkimą: likti senberniais, gyventi susidėjus, ar ieškoti svetimšalių, ar čiabuvių moterų — savo laimei ar nelaimei. Lietuvių tarpe trūko Lietuvos Vyčių dvasios: patraukti kitą pusę prie lietuvių (žinoma, buvo ir yra išimčių). Liūdna buvo klausytis Venezuelos lietuvaitės skundo jaunimo kongrese, kad esama lietuvių motinų, nenorinčių, kad vaikai kalbėtų lietuviškai, nors pačios ispanų kalbos gerai nevaldo. Kuone pasitvirtino prof. Pakšto taisyklė: lietuvių išeivių tarpe nutaustama tik po du nuošimčius kasmet, tačiau nutaustama tobulai.

Pinigai — pragarai...

Vienas krašte labai gerbiamas septyniasdešimt metų akademikas man patarė Venezuelos gyvenimo supratimui atsiminti penkias pagrindines taisykles:

Pirma taisyklė — venezueliečiai nori pinigo;

Antra — venezualiečiai nori daug pinigo;

Trečia — venezualiečiai nori daug pinigo greitai;

Ketvirta — venezueliečiai nori greitai daug pinigo, su pastangom ar be pastangų;

Penkta — venezualiečiai nori greitai daug pinigo, su pastangom, ar be pastangų — legaliai, ar. . .

Lietuvėliai greitai pajuto, kaip pinigas yra užvaldęs kraštą. Pastebėjo, kad žmonės gyvena kažkokia magija, žarstydami gamtos turtus. Pastebėjo ir tai, kad vietiniai žmonės darbo nemėgsta; darbas laikomas “Dievo rykšte”. Vienu metu Venezuelos vyriausybė turėjo paskelbti dekretą, jog darbas žmogaus nežemina ir nuo geresnio gyvenimo nediskvalifikuoja. Tai buvo nelemtoji ispanų aristokratijos įtaka, kurie laikė darbą negarbės ir nekilmingumo ženklu.

Lietuviai, kurie yra darbo žmonės, drauge su kitais imigravusiais užsieniečiais gavo “musių” vardą, kuriuo paženklinamas svetimtautis; jo pareiga kurti kraštą, kad dauguma venezueliečių (žinoma, ne visi) ir toliau galėtų “kombinuodami” nerūpestingai gyventi. Venezuela, kaip žinote, priėjo liepto galą ir yra prasiskolinusi iki ausų, nežiūrint 15 milijardų dolerių metinių įplaukų vien už eksportuojamą naftą.

Taigi, pinigo garbinimas ir jo ieškojimas be darbo, kultūros stoka, ir religija be gilaus tikėjimo paveikė ir lietuvius, kurie, vydamiesi pinigą, gal greičiau negu kur kitur tarpo ir tirpo.

Kaip ten bebūtų, Bendruomenė išsilaikė 35 metus, nors po tiek išgertos arielkėlės, suvalgytų kumpių ir dešrų su kopūstais įvairių minėjimų proga, Bendruomenė neturi nei savo pastato, nei mokyklos, užgęsusios 1977 metais, nei choro, ar veikiančios bibliotekos. Ir tačiau juda penkios apylinkės, veikia Lietuvių Katalikų Misija, Savišalpos Fondas, Kultūros Fondas ir Jaunimo Sąjunga. Jaunimas rengia stovyklas, bando pritraukti vaikus jei ne kalbos mokyti, tai bent lietuviškai dvasiai skiepyti; gražiai reiškiasi ir premijas laimi dvi tautinių šokių grupės.

Ko verta Venezuelos Lietuvių Bendruomenė?

Venezuelos lietuviai iškyla, kai vykdomi svarbesni Bendruomenės projektai. Juo projektas didesnis, juo vykdymas komplikuotesnis, reikalaująs laiko, jėgų ir pinigų — visuomet atsiranda savanoriai, pasiryžę dirbti, aukotis, aukoti ir kitus judinti. Venezuelos lietuviai neretai iškyla rezistencine prasme.

Kada prieš kelerius metus buvo atsiklausta, kas lietuvius domina: veikla savo tarpe, ar reikalas skelbti Lietuvos bylą plačiajai Venezuelos visuomenei? — atsakymas buvo kuone vienbalsis: veržtis į venezueliečių tarpą. Ir taip, atsimenu, sugundžiau Čiurlionio šimtmetinę sukaktį organizuoti venezueliečiams. Apie jo talentingą asmenybę kalbėjo du venezueliečiai: universiteto prorektorius ir simfonijos orkestro direktorius. Minėjimas sutraukė daug žmonių, į lietuvius buvo atkreiptas plačiosios visuomenės dėmesys.

Baltų Kultūros Dienos, surengtos vieną, vienintelį kartą Venezuelos istorijoje 1977 metais, truko ištisą savaitę: su Vasario 16 minėjimu, meno paroda viename svarbiausių Pietų Amerikos muziejų, diskusijom, koncertais, plakatais, leidiniais, jaunimo sąskrydžiu, baltų balium.

Nors bendruomenė, atrodo, yra apsipratusi su mintimi, jog ji pasmerkta ištirpti, tačiau ji nori spirtis prieš sovietinį melą ir nors tuo savo egzistenciją pateisinti. Jaunimas ne kartą skundėsi, kad minėjimų šablonas jų kraujo nešildo, jog jiems jau pabodę kalbos apie praeitį. Daugelis Venezueloje gimusių, suprantama, neturi jausmo, jog jie yra praradę tėvynę. Jų tėvynė — Venezuela. Ir tačiau jie nori likti lietuviais rezistencine prasme. Jie ne kartą manęs klausė: “Kaip mes galime padėti Lietuvai?”

Jaunieji “miško broliai”

Atsimenu kartą, gyvendamas Buenos Aires, viename iš eilės atmintinų susitikimų su buvusiu Lietuvos Pasiuntinybės spaudos attaché Uragvajuje, bičiuliu Kazimieru Čibiru, atkartojome įžadą dvasioje likti miško broliais. Baltų jaunimui ir pasakiau: turite partizanauti !

Jaunimas užsidegė. “Bet kaip? — klausė jis. “Ką turime daryti?”

Ir tada aš atkartojau prof. Maceinos skelbtą rezistencijos programą: kovoti prieš bolševikinį melą mūsų tautoje ir laisvajame pasaulyje . . . kovoti prieš intelektualinį nerangumą . . . prieš laisvojo žmogaus tikėjimą bolševikiniam melui. Raginau juos aktyviai “stoti prieš sovietinę melo ir neapykantos evangeliją, kur atmetami amžinieji principai, iškreipiama lietuvių tautos krikščioniškai tautinės vertybės; stoti prieš komunistišką visko pervertinimą, istorijos perrašymą, praeities kraipymą, asmenų niekinimą, kultūros niokojimą ir religijos ujimą”. Kovoti prieš marksistinės tiesos nešėjus, geradarius, šventvagiškus Kristaus pamėgdžiotojus ir išlaisvintojus, kurie, pagal prof. Maceiną, melą paverčia žmonių santykiavimo būdu tarp savęs tiek su tautos praeitimi, tiek su jos kultūra, tiek ir svetimaisiais — stoti į kovą prieš sąmoningai organizuojamą melą. Tragiškai skamba prof. Maceinos išreikštoji tiesa, jog “žmogus bolševikinėje sistemoje ne tik turi meluoti, bet ir šį melą mėgti!”.

Melas kultūros sąskaiton

Grįžęs 1981 metais į Venezuelą, nustebau pamatęs, kiek per paskutinį pustuzinį metų šiame krašte įsitvirtino sovietinis melas. Nors Venezueloje iki 1984 metų pradžios valdo krikščionys demokratai, tačiau valstybinė radijo stotis bemaž kasdien duoda sovietinės muzikos koncertus, į kraštą vežami cirkas ir baletas, parodos ir sportininkai. Valstybinis televizijos kanalas drįsta rodyti Komunistų Partijai priklausančių asmenų parinktus bolševikinės revoliucijos filmus rusų kalba (su ispaniškom paraštėm), garbinančius Leniną niekinančius ūkininką, pajuokiančius religiją ir bažnyčią. Ir visa tai priimama “kultūros” vardan!

Perėmęs bendruomenės vadovavimą, kviečiau ypačiai jaunimą stoti partizaninėn kovon prieš šį naivaus, suklaidinto žmogaus tikėjimą bolševikiniam melui.

Jėgoms sustiprinti atgaivinome Baltijos Lygą su latviais ir estais, vėliau suartėjome su ukrainiečiais ir lenkais, po to vengrais, kroatais ir rumunais, ugdydami federacijos mintį. Bendras likimas mus nuvedė ir su nikaraguviečiais bei su kubiečiais.

Tiesa, Bendruomenė ir toliau seka “tradicinį” metinį švenčių ir sukakčių kalendorių, organizuodama tautines, religines ir jaunimo šventes, tačiau atsiranda naujų, originalių rezistencinio pobūdžio projektų, kurių esminis bruožas yra drąsa ir kuriuose kaip tiktai reiškiasi jaunimo aktyvas.

Vietoje sovietinės melagystės — tiesa

Keletas pavyzdžių. Baisiojo Birželio 40 metų sukaktis buvo organizuoti lietuvių, tačiau vykdyta bendrai su latviais ir estais. Šia proga be iškilmingų ekumeninių pamaldų buvo pravesta bene pirmoji tokios apimties spaudos kampanija prieš bolševistinį melą. Didysis krašto dienraštis “El Universal” paskyrė visą lapą dokumentiniam straipsniui apie deportacijas Baltijos valstybėse. Jo pavadinimas: “Sovietinio melo akyvaizdoje — teisybės istorija”. Katalikų dienraštis “La Religion” skyrė net keturis numerius sukakčiai atžymėti. Ta proga buvo išleista nauja ispaniška laida prof. Juozo Ereto knygelės: “Užmirštieji Baltai”. Jaunimas išdalino šimtus atvirlapių apie Nijolės Sadūnaitės kovą už tikėjimą (jos liudijimą teisme, o kitą atvirlapį — apie sovietinį turizmo “rojų” Sibire, su priverčiamojo darbo stovyklos nuotrauka ir britų “Daily Mail” vedamuoju apie genocidą Baltijos valstybėse. Latviai dalino šimtus egzempliorių ispanų kalba paruošto leidinio apie deportacijas. Spaudiniai pasiekė vyriausybę, kongreso narius, ambasadas ir universitetus.

Būtina atkreipti dėmesį į Venezuelos Lietuvių Jaunimo Sąjungos paruoštą pareiškimą ir rezoliuciją — pirmus politinius dokumentus Pietų Amerikos lietuvių jaunimo istorijoje. Rezoliucija buvo vienbalsiai priimta 1982 metais Sao Paulo mieste sušaukto pirmojo Pietų Amerikos Lietuvių Jaunimo suvažiavime. Joje smerkiamas lietuvių ir ypačiai lietuviškojo jaunimo kalinimas, trėmimai bei psichiatrijos piktnaudojimas prieš žmogaus ir sąžinės laisvių gynėjus tėvynėje. Rezoliucija telegramomis išsiuntinėta sovietų vadams Kremliuje ir visai eilei su šia kriminaline akcija susijusių teisingumo, sveikatos ir vidaus reikalų institucijų Sovietų Sąjungoje.

1983 metais Vasario 16 proga lietuvių delegacija per sovietų ambasadą Caracas mieste įteikė Andropovui adresuotą Baltų Unijos motyvuotą memorandumą, kuriame be reikalavimo atitraukti karines pajėgas iš Baltijos kraštų ir leisti tautoms laisvai apsispręsti, mandagiai, bet griežtai statomi keli reikalavimai atidaryti Baltijos šalis tarptautiniam turizmui, leidžiant lankyti ir tų kraštų vidų, ne vien sostines; nuimti doleriniais mokesčiais perkrautas šalpos siuntas; išlaisvinti tikėjimo, tautos ir asmens teisių gynėjus, šiuo metu kalinamus, ištremtus, ar baudžiamus psichiatrinio gydymo piktnaudojimu; grąžinti tikintiesiems uždarytas, ar išniekintas mūsų religines tautos šventoves.

Kalėdų naktį milžiniškoje saleziečių Don Bosco bažnyčioje prieš Bernelių mišias keli tūkstančiai tikinčiųjų išklausė dramatizuotą pusės valandos programą — Sibiro maldaknygės istoriją, jautriai atskleidžiančią Lietuvos jaunimo idealizmą, dramatiškai iliustruojančią Lietuvos okupaciją ir krašto vykdytą terorą. Visa tai — venezueliečiams. Aštresnis politinio pobūdžio aktas buvo automobilių demonstracija mieste prieš lenkų darbininkijos teisių varžymus anapus geležinės uždangos. Lietuviai įsijungė į bendrą manifestaciją su plevėsuojančiomis vėliavomis, iškeltais įrašais, jaunimui garsiakalbiais aiškinančiam apie sovietinę priespaudą Lietuvoj ir dalinančiam “raudonosios meškos“ atvirlapius, kuriuose statistiškai suvedamas “sovietinės taikos balansas”, priešpastatant bolševizmo okupuotus kraštus su laisvo pasaulio išlaisvintomis teritorijomis ir jose susikūrusiomis naujomis pokario valstybėmis. Televizija visa perdavė ir palankiai komentavo žinių programose. Prieš tai naktį buvo išklijuoti tūkstančiai plakatų. Lietuvių jaunimas atliko rezistencinį uždavinį, kuris jiems atrodė svarbus, įdomus ir reikalingas.

Demonstrantai nepabūgo nuvažiuoti prie sovietų ambasados; pabūgo sovietai, išsišaukę policijos būrį apsaugai nuo taikingų demonstrantų.

Epideminis efektas

Rezistencinio darbo bandymai turėjo epideminį efektą: netrukus po nakties atsirado šimtai plakatų, dramatiškai iliustruojančių afganistaniečių kovą su sovietiškuoju pavergėju.

1983 metais Vasario 16 dienos proga, pirmą kartą tautinių grupių istorijoje, net du televizijos kanalai perdavė stotyje filmuotas lietuvių pamaldas su lietuviškomis giesmėmis, tautiniais rūbais, o po pamaldų — su kunigo moderatoriaus pravestu pasikalbėjimu apie sovietinės okupacijos padarinius Lietuvoje, iliustruojant dokumentais fotografijomis ir piešiniais. Viešoji reakcija buvo labai pozityvi.

1983 m. ukrainiečiai savo nepriklausomybės paskelbimo metinėse pagrindiniu kalbėtoju pasikvietė lietuvį, patys organizuodami katedroje pamaldas, dalindami atvirlapius apie koncentracijos stovyklas Sovietijoje, nešdami didžiulius drobės plakatus.

Venezuelos komunistams 1983 m. pastačius paminklą buvusiam Nikaraguvos sukilėlių vadui Sandino, atidarymo iškilmėse, kuriose dalyvavo ir komunistiniam Nikaraguvos režimui parsidavęs jėzuitas Cardenal, laisvieji nikaragiečiai demonstraco. Reikalas priėjo iki muštynių su komunistais. Juose nukentėjo keli demonstrantams pritarę įtakingi venezueliečiai ir viena žurnalistė Televizija visa filmavo, daugiau šia tai ir terodė.

Nikaraguviečiai prisipažįsta, jog juos išjudino vienas lietuvio straipsnis apie popiežiaus kelionę į Nikaraguą ir viešnagės metu komunistų vykdytus užgauliojimus, kurie straipsnyje buvo prilyginti su užgauliojimais ir pasityčiojimu iš Kristaus Jeruzalėje, prieš Jį nukryžiuojant. Straipsniui pasirodžius, trys didieji laikraščiai išėjo su lapo atsišaukimais, daugiausia cituodami minėtojo straipsnio ištraukas. Dar savaitė ir identiški lapo skelbimai pasirodė Panamos ir Costa Rica dienraščiuose. Jie pasiekė ir Nikaraguvą.

Buvo dar viena ir galbūt pati pagrindinė pavergtų kraštų bendruomenes paveikusi priežastis, kurios kaltininkai buvo lietuviai. Tai noras įeiti į vietinę spaudą ir joje reguliariai reikštis. Misija pavyko, gal net su kaupu, nes vedamųjų puslapiuose pasirodė vienas po kito straipsniai Lietuvos klausimu, kurių kelis idėjo net marksistinės pakraipos įtakingas dienraštis “EI Nacional”. Per kraštą nusidriekė lietuviškos straipsnių antraštės: “Lietuvos šauksmas”; “Lietuva — klausimas susimąstymui”; “Kūčių nakties žudynės Merkinės apylinkėse”; “KGB — neapykanta iki mirties” (apie kunigų Šapokos, Mažeikos ir Laurinavičiaus nužudymą); “Psichiatrija, kaipo represija”, “Rytų Krikščionys” (Lietuva); “Lietuva — Kryžių Žemė”; “Kunigas Svarinskas — kankinys už tikėjimą” ir visa eilė kitų. Reikia pabrėžti, jog šie išsamūs straipsniai buvo atspausdinti tarptautinių kolumnistų skyriuje, įtakingiausiuose Venezuelos dienraščiuose.

Tai pluoštas informacijos, rodančios, kaip rezistencinį darbą atlieka lietuviai, o jų įtakoje ir kitos tautinės grupės. Bendruomenėje atsiranda naujas ūpas, naujas misijos supratimas: veikti ne sau ir ne taip sau, o veikti Lietuvai ir veikti prasmingai.

O kaip su intelektualiniu nerangumu?

Sunkiau Venezuelos Lietuvių Bendruomenėje kovoti prieš intelektualinį nerangumą mūsų pačių tarpe, o reikia rasti laiko mūsų idėjoms giliai ir išsamiai nagrinėti ir visuomenėje įtvirtinti. Jeigu norime spirtis bolševikiniam melui, “turime pažinti tiesą visoje mūsų dvasinio gyvenimo plotmėje, turime būti tiesiog godūs šio gyvenimo klausimams”.

Ačiū Dievui, turime gyvąjį rezistencijos šauklį prieš intelektualinį nerangumą — “Į Laisvę” organą, kurio vaisiai stiprino ir tebestiprina Lietuvių Fronto sąjūdį. Yra daug veikalų ir straipsnių, parašytų žymiųjų LF sąjūdžio asmenybių. Tai mūsų intelektualinis arsenalas, būtinas minties ir idėjų dvikovoje su bolševizmu.

Venezueloje steigiami “skrajojantys būreliai”. Jų paskirtis: nors kartą į mėnesį rinktis inteligentų šeimose, kad nors trumpai pagyvenus minčių ir idėjų pasaulyje. Šiuo metu lietuviai ir latviai jungtinėmis jėgomis baigėme versti Stockholme gyvenančio estų žurnalisto Andrės Kung knygą “Laisvės sapną” apie baltų priespaudą pokario metais. Jau išleista Dalios Grinkevičiūtės “Ledo pragaras”, o Lietuvių Informacijos Centro iniciatyva išversta knyga — ‘Rytų krikščionys”. Planuojama išleisti ispanų kalba informacinis leidinys apie Lietuvą, baltų biuletenis, knyga apie Nijolę Sadūnaitę ir kiti darbai. Tai vis kuklūs žygiai, padedą mums greičiau atsigauti nuo mus apėmusio ilgamečio tautinio, religinio ir intelektualinio snaudulio. Šiame kontinente absoliutinė žmonių dauguma neturi žalio supratimo apie marksistinę pasaulėžiūrą (tik svaidomi šūkiai jų turinio nesuprantant), todėl jie nepajėgia ir gal dėl to nenori suprasti bolševikų klastos. Venezuelos lietuviai, regėdami šią iliuziją, vadinamą koegzistencijos, ar gerų santykių vardu, negali nesusimąstyti ir nereaguodami tylomis praeiti. Drįstu daryti išvadą, kad Venezuelos lietuviai jau nebeužmerkia akių, regėdami, kaip “taika norima pirkti laisvės kaina, kaip taikos dėlei laisvojo pasaulio žmogus pats sau kala pančius, tikėdamas bolševikų žodžiams bei vilionėms”. Venezuelos lietuvių kukliais rezistenciniais žygiais yra pralaužiamas ledas, atskleidžiami pietų amerikiečiams tikrieji bolševizmo kėslai, sukrečiamas naivus šių laisvų žmonių galvojimas bolševikų gerais norais ir jų padorumu.

Žvilgsnis į šiaurę

Ši vien iš Venezuelos Lietuvių Bendruomenės išplaukianti iniciatyva verčia mesti aštrų, kritišką žvilgsnį į šiaurę — į Jungtines Amerikos Valstybes, kame yra susitelkę kuone visi tremties ir išeivijos politinio ir kultūrinio gyvenimo veiksniai.

Pašalietis, stebėdamas mūsų darbą ir vertindamas jo rezultatus, nesuabejotų, kad tarp periferijos ir centro yra glaudi ir efektyvi darbo koordinacija. Kad jie diriguoja išeivijos lietuvių orkestrą, o mes esame gabūs orkestro nariai. Deja, taip nėra.

Pašaliečiui stebėtojui lietuvių veiksnių struktūra turbūt irgi atrodytų kone tobula: yra diplomatinė tarnyba — ji veda krašto laisvės politiką; veikia Amerikos Lietuvių Taryba — politinio darbo talkininkė Jungtinėse Amerikos Valstybėse; turime Vyriausią Lietuvos Išlaisvinimo Komitetą, apjungiantį ir derinantį į partinę struktūrą atremtą laisvinimo veiklą; turime plačią ir galingą Pasaulio Lietuvių Bendruomenę, palaikančią lietuvišką tremties gyvybę; pagaliau turime ir Bendrąjį Amerikos Lietuvių Šalpos Fondą, kurio ranka pasiekia brolius anapus geležinės uždangos. Vienu metu buvo ir Lietuvos Laisvės Komitetas. Taigi, veiksnių — kone per akis.

Atsimenu, prieš dešimtį metų naiviai paklausiau a. a. bičiulio Stasio Barzduko, kuriam galui Pasaulio Lietuvių Bendruomenė nori kištis į politinį darbą, kai politinių veiksnių esama užtenkamai. Kodėl nemesti viso svorio į kultūrinį ir švietimo darbą, kuriam Pasaulio Lietuvių Bendruomenė, atrodo, yra pašaukta ir kurį ji be abejo geriausiai atlieka?

Jis man ir sako: “Sutikčiau, jeigu man pasakytumėte, ką turime daryti su tais PLB nariais, kurie rodo norą, palinkimą ir net sugebėjimą dirbti politinį darbą?” Mano atsakymas: “Tegu jie įsijungia į diplomatinę tarnybą, į Vliką, Altą, ar į kitus politiniam darbui pasišovusius veiksnius”. Barzdukas ir vėl: “O ką daryti, kai Bendruomenės žmonėms ten vietos nėra?”

Šiandien aš nesidedu tokiu naiviu, kad nesuprasčiau tarpusavio konfliktų esmės veiksnių tarpe; šiandien esu įtikintas, kad Bendruomenė turi teisę ir net pareigą dirbti politinį darbą; aplinkybės ir mane patį į tą darbą įkinkė. Tačiau laisvinimo politika neturi virsti Don Kichoto arkliu, kuris iš karto joja į visas puses.

bet tai jau yra darbo pasidalinimo ir koordinacijos klausimas.

Diplomatijai reikia agresyvumo

Tačiau išvengti kritikos žodžių Lietuvos diplomatinei tarnybai, kurios tiesioginė pareiga yra “vesti politiką”, o to darbo griebėsi kiti veiksniai ir neveiksniai, lyg ir palikdami ją nuošaly. Užleisdama jai tiesioginiai priklausančią politinio darbo vadovybę, diplomatinė tarnyba galbūt išliko “virš triukšmo ir kivirčų”, tačiau neturėjo net ir neapsikęsdama paleisti vadžių iš rankų. Tarnyba turėjo sutelkusi gerų, darbščių ir gabių asmenų; jų ir dabar yra likę, jų tarpe — mūsų Charge d’Affaires Washingtone, kuris ir man asmeniškai parodė gilų susirūpinimą lietuvių diplomatinės tarnybos likimu. Vis dėlto, atsakingiausi asmenys ateities vizijos neturėjo. Nebuvo plačiau svarstytas egzilinės vyriausybės sudarymo klausimas. Užsienio politikoje trūko agresyvumo. Atrodo, nebuvo jokio mums žinomo konkretaus plano diplomatinės tarnybos gretoms plėsti, galvoti, kas bus už dvidešimt ar už pusės šimto metų? Nenorėdamas niekieno užgauti, pakartosiu, ką skaitytojai jau žino: ir Vatikane nieko turbūt nebūtume turėję, jeigu diplomatijos šefas nebūtų turėjęs sūnaus. Pasyvi išsilaikymo taktika buvo esmėie klaidinga; ji primena atmintiną prancūzų karaliaus posakį: “Po manęs — nors ir tvanas”.

Taigi, ne vien pasyvi praeities JAV politika mūsų atžvilgiu, bet ir pasyvi Lietuvos diplomatinės tarnybos laikysena ateities perspektyvų neskaidrino. Noras nors “išsilaikyti” diplomatinės tarnybos gretoms retėjant, vedė į natūralų institucijos nykimą. Manau, kad Lietuvos diplomatai su ta mintimi buvo net apsipratę. Neapsiprato tik Amerikos lietuviai; jie judino fondų klausimą, tyrė garbės diplomatų paskyrimo galimybes, aukomis prisidėjo prie pasiuntinybės namų atnaujinimo. Lietuviai norėjo ir nori matyti oficialiai pripažįstamą valstybės atstovybę gyvą ir veiksmingą?

Praeityje nepadėjo ir tai, kad eilę metų baltų skyriuje dirbdavo nepatyrę, su mūsų klausimu giliau nesusipažinę žemesnio rango diplomatai, kas irgi rodo, kiek iš viso Valstybės Departamentui rūpėjo Baltijos valstybių klausimas, jei ne jų likimas. Diplomatai paskyrimą dirbti baltų skyriuje priimdavo kaip kokią bausmę; žinojo, kad, šias pareigas eidami, jie neturės galimybių tarnybiniam paaukštinimui. Jų žodžiais, “tai maksimum vienos valandos darbas dienai”. Jau prieš tuziną metų vienas toks baltų “desk officer” pasakojo, jog baltai yra tokie drausmingi ir geri, kad “trūksta tik to, kad, eidami krautuvėn popieriaus pirkti, mums apie tai praneštų”. Jo nuomone, baltų skyrius buvo daugiau “simbolinis”, nes tarnyba svarbesnės politinės funkcijos neturėjo, ir toks paskyrimas buvo stabdis karjerai ir daugiausia laiko gaišinimas.

Lietuvos atstovybės vien“simbolinė svarba” turėjo iššaukti mūsų reakciją. Agresijos nepripažinimas įpareigoja JAV griežtai laikytis principo visose konkrečiose situacijose.

Šiandien lietuviai džiaugiasi pastūmėję pirmyn garbės konsulų instituciją. Sakoma, jog tai didelis mūsų laimėjimas. Čia, žinoma, yra nuomonės reikalas. Kai kam galėtų atrodyti, jog tai yra kelias ne tiek diplomatinei tarnybai stiprinti, kiek ją palaipsniui išformuoti — be triukšmo ir be erzelio, esant visiems patenkintiems. Aišku ir tai, kad veikli, inteligentiška ir kūrybinga asmenybė gali daug nuveikti — su garbės titulu, ar be jo. Sutinku jog simboline ir viešosios opinijos prasme tai yra laimėjimas, tik neturėkime iliuzijų, kad tuo yra pratęsiamas normalus pasiuntinybės ir konsulatų darbas. Taip pat sutinku, kad kai kuriuose užjūrio kraštuose, neišskiriant nė Pietų Amerikos, Lietuvos diplomatinė tarnyba galėtų turėti nemažesnes galimybes.

Diplomatai be paskyrimo.

Aš vertinčiau garbės konsulų skyrimą iš kitataučių tarpo. Štai pavyzdys: Bolivijoje buvusio prezidento Siles Salinas brolis buvo senatorius, drauge mokęsis su prof. Julium Kakarieka, ir per jį, dailininką Rimšą, o gal net ir per mane nuoširdžiai pamilęs lietuvius. Jis man sakė būtų laikęs sau už garbę kokiu nors būdu pasitarnauti Lietuvai. Žinau, kad prezidentas būtų tokiam paskyrimui pritaręs. Būtume nors kartą metuose išgirdę gerą kalbą Jungtinėse Tautose už Lietuvą! Deja, Lietuvos diplomatija tokios plačios vizijos neturėjo ir greičiausiai net tokios nieko nekainuojančios “rizikos” nebūtų drįsusi imtis. Taip pat dar neatėjo mintis suteikti garbės titulą mano išmanymu labiausiai nusipelniusiai lietuvių tautos asmenybei, kuria laikau prof. dr. Juozą Eretą. Visą savo gyvenimą jis raštu, žodžiu, pavyzdžiu ir asmenybe kovojo už nepriklausomą Lietuvos ir Baltijos valstybių ateitį, be paliovos tirpdydamas suledėjusią Europos sąžinę — kaip tikras mūsų ambasadorius! Amžinai skubėdami, mes kažkaip vis ne-suspėjame pripažinti ir pagerbti savo didžiausių geradarių, jiems gyviems tebesant — ar ne tiesa?

Vlikas aukštai — Bendruomenė toli

Eikime prie Vliko. Venezuelos Lietuvių Bendruomenė jokio oficialaus ryšio su Vliku neturi, išskyrus mano asmenišką susirašinėjimą su prof. dr. Domu Krivicku. Atrodytų, kad Vlikas Bendruomenės net vengia (to aš nepajėgiu suprasti). Dabartinė VLB Krašto Valdyba nebuvo painformuota apie Vliko įgaliotinio paskyrimą. Po paskutinių rinkimų, Vliko valdyba irgi oficialiai nepainformavo nei apie savo sudėtį, nei apie savo įgaliotinio padėtį. Jei Vlikui sunku mus painformuoti, Krašto Valdybai yra lengva jį priimti tik kaip “simbolį” ir darbe į Vliką dėmesio nekreipti. Jei įgaliotinis yra paskirtas, tai užtikrinu, joks Venezuelos lietuvis nežino, kokia yra jo funkcija. Tiesa, mes gauname “xerox” kvietimus į Vliko seimus, kurių nei jie, nei mes rimtai neimame į galvą. Prieš porą metų paprašiau laišku Vliko vicepirmininko politiniams reikalams pasiųsti Bendruomenei Eltos biuletenį — jokio atsakymo. Žinoma, yra daug kelių biuleteniui gauti, ir kai ką sužinome iš spaudos. Pagrindinio ryšio trūkumas primena posakį: “Dievas aukštai — bažnyčia toli”. Parafrazuodamas sakyčiau:    “Vlikas aukštai — mes toli”. Gal visame tame nėra blogos valios, bet tai menka paguoda.

Ir tačiau Eltos medžiaga išskirtinai VLB pastangomis yra naudojama ispaniškame latvių (būsimame baltų) biuletenyje ir net Venezuelos spaudoje. Bendruomenė ir išlaidas padengia savo pastangomis.

Prieš kurį laiką viena veikli Bendruomenės narė pasiūlė Vilkui Venezueloje pasirodžiusius apie Lietuvą straipsnius perspausdinti ir išsiuntinėti po visą Lotynų Ameriką svarbesniems asmenims, ar institucijoms. Vilkas sutikęs projektą finansuoti, aš sutikau Bendruomenės vardu bendradarbiauti. Bet tai, matote, veikla per užpakalines duris, per virtuvę.

Mane giliai paveikė bičiulio Juozo Kojelio išsamus ir kritiškas 1982 metų Vliko seimo vertinimas sąjūdžio organe “Į Laisvę”. Jei taip yra, kaip jis rašo, tai “po šimts velnių, karambuli”! Kuriam galui tada Lietuvių Frontas iš viso eina į Vliką?

Reikia visuotino tremties seimo

Aš norėčiau bent svajoti apie steigimą visuotinio tremties ir išeivijos lietuvių seimo, kaip pagrindinės, pastovios institucijos, į kurią įeitų visų gyvų, svarbių ir aktyviausių organizacinių junginių atstovai. Seimo atstovai rinktų egzekutyvą nustatytam metų skaičiui, kad ir Vliko vardu, įjungdami rezistencinius elementus, pirmiausia gi 1941 metais sudarytos vyriausybės atstovus, nes jie pirmieji, jei ne vieninteliai, turį teisę būti jo sudėtyje. Nesupratau ir niekad nesuprasiu, kodėl, pavyzdžiui, į Vliko sudėtį neįeina tokie asmenys, kaip buvęs sukilimo vyriausybės ministras prof. dr. Adolfas Damušis? Reikia baigti dabartinę tragikomediją, ieškant ir nesurandant nei buvusių partijų, nei jas atstovavusių asmenų (atrodo, kad dabar vienos partijos narys gali būti paskolintas kitai partijai, kuri narių iš viso nebeturi) — partijų, kurių nebėra ir ateityje nereikės, nes jos savo laiką ir reikalą jau atgyveno. Jų atminimas priklauso archyvams istorijai. Jų vietas turi užimti veiklūs vienetai — sakykime, kad ir Lietuvos Vyčiai. Nebijokime realiai ir kritiškai vertinti savo jėgų ir drąsiai darykime struktūrinius pakeitimus, jei jie rezistencinei kovai geriau pasitarnautų. Imkime pavyzdį iš Jungtinių Valstybių; jos pakeitimų nebijo, todėl ir eina pirmyn.

Amerikos Lietuvių Taryba, svarbus politinis talkininkas pirmajame pokario dvidešimtmetyje, irgi turi kritiškai žvelgti į save, kad surastų atsakymą į neraminantį klausimą: o koks yra likęs jos vaidmuo dabartiniame veiksnių verpete?

O Pasaulio Lietuvių Bendruomenė?

Pasaulio Lietuvių Bendruomenė nuoširdžiai talkininkauja mūsų Bendruomenei. Taip pat artimai bendradarbiauja kun. Pugevičiaus vadovaujamas Lietuvių Informacijos Centras ir Marijos Rudienės vadovybėje esantis Balfas. Prisiminus ir šiandien darosi keista, kad Bražinskų gelbėjimo akciją vykdė lietuvių šalpos institucija. Pinigus surasti buvo kur kas lengviau, kaip juos traukti iš kalėjimo, ar surasti kraštą, kuris juos priglaustų. O kas žino, kiek projektų iškyla ir yra tyliai vykdomi pavienų asmenų — net ne organizacijų? Aišku, kad esant tokiai padėčiai darbo koordinacija yra neįmanoma. Jei Vlikas sugebėtų tik visų darbą derinti — vien jau tuo save pateisintų.

Dažnai lietuviai — ir tie patys veiksniai — nusiskundžia, jog jiems trūksta darbininkų. Aš tuo patikiu. Darbininkų yra, gal net labai gerų, bet į juos nepasižiūrima — gal net privengiama. Jei ir įsileidžia, tai tokį, kuris “tinka, patinka ir įtinka”; ieškoma tokio, kuris stumtų vežimą, tik, gink Dieve, arklio neparagintų. Vienas Kanados lietuvis pasakojo, jog kartą jam pasisiūlius lietuvių organizacijai talkininkauti, jie į jį pažiūrėję, lyg į pilietį iš Marso ir niekuomet jo pirštu nejudino. Tiek dėl tos talkos. Nelaimė yra, kad darbo ir garbės sąvokos yra negailestingai sumaišomos.

Veikla sau — ne veikla

Kartais aš nekukliai pagalvoju, kad mūsų politiniai veiksniai iš viso aiškios rezistencinės programos neturi — tik improvizuoja, kartais net nevykusiai. Taip ir peršasi išvada: gal mes Venezueloje nesame jau tokie nereikšmingi nykštukai, kaip mes sau atrodome. Mes turime rezistencinę darbo programą; mes tarpusavio peštynėms laiko negaištame; mes esame venezueliečių ir kitų pavergtų tautų gerbiami. Mes pajėgiame ne tik patys apsijungti, bet taip pat apjungti kitas pavergtų kraštų bendruomenes, einame į televiziją, stipriai reiškiamės spaudoje, demonstruojame, rašome memorandumus ir siunčiame telegramas į Kremlių, leidžiame laikraštį, spausdiname knygas, naudojame asmeninį kontaktą lietuviškoms pozicijoms tvirtinti. Tačiau mes žinome ir tai, jog mūsų darbu domisi tiktai Pasaulio Lietuvių Bendruomenė, o mus padrąsina tik Lietuvių Frontas. Gal to ir užtenka.

Todėl pietų rezistenco žvilgsnyje į šiaurę— žvilgsnis pirmiausia ir krypsta į Lietuvių Frontą. Į jį tenka dėl lietuvių rezistencijos viltis — patink kam, ar ne. Ant Lietuvių Fronto pečių krinta sunkiausia darbo našta ir didžiausia atsakomybė. Lietuvių Frontas yra gimęs kovoje. Jei jis nekovos — kas gi kovos? Kas mus skatinąs, kas rems ir mus gins?

Laimėjimai be pergalės

Savo laiku man padarė gilų įspūdį bičiulio Leonardo Valiuko ir jo talkininkų pastangos pravesti rezoliucijas Baltijos valstybių klausimu. Jos buvo pravestos vienbalsiai, tačiau nevykdomos. Kodėl? Gal nežinojome, kur turime spausti, o ne visi lietuviai vienodai sutiko laimėtųjų entuziazmą. O turėjome spausti Valstybės Departamentą, kuris į panašaus turinio rezoliucijas tik ranka numoja, ypač kai kuone kiekviena diena yra pilna “degančių” problemų. Kodėl Lietuvos diplomatinė tarnyba nereikalavo vykdyti? Gal nebuvo norima savo netiesioginio darbdavio erzinti. Kodėl tada politiniai veiksniai nereagavo? Jiems gal nė tokia mintis į galvą neatėjo. Mes esame taip užsiėmę savimi, savomis grupėmis, savais reikalais ir reikalėliais, savo ambicijomis. Vis užmirštame, kad tikrasis laukas yra ne mūsų visuomeninio darbo “valdininkų” tarpe; jis yra aplink mus, arti ir toli.

Kadangi mano idealizmas yra jau kiek kritiško cinizmo aptramdytas, pasakysiu, kad daugeliui Valstybės Departamento nė šiandien Lietuvos reikalas nėra degantis. Ir nors aš prezidentą Reaganą laikau iš Lietuviško vadovėlio išrašytu prezidentu, jis daug nepadarys, jei viešoji opinija nespaus ir konkrečių, įgyvendinamų siūlymų nedarys. O jis nori mums padėti! Laukti panašaus prezidento ateityje yra laukti stebuklo. Lietuvos reikalas yra kiek aktualesnis Europai, kai labiausiai opus ir jautrus jis yra bolševikams. Sovietų Sąjunga nepraleidžia progos mūsų pastangoms griauti ir savo pozicijoms tvirtinti;

joks mūsų, o drauge ir Lietuvos likimą liečiąs klausimas Sovietų Sąjungai nėra nei permažas, nei per nesvarbus.

Mažas keras didelį vežimą verčia

Leiskite man šį teigimą išryškinti papasakojimu 1976 metais Ženevoje įvykusio nuotykio tarp tuometinio Valstybės Sekretoriaus Kissingerio ir Sovietų užsienio reikalų ministro Gromyko. Keistu sutapimu, visa tai vyko Vasario 16 dieną. Gromyko pradėjęs pasitarimus protestu dėl Kissingerio pareiškimo, kurį Amerikos Balsas perdavęs į Lietuvą Nepriklausomybės atsteigimo sukakties proga. Gromyko tai palaikęs provokacija, trukdančia rimtas diskusijas svarbiais abi vyriausybes liečiančiais klausimais. Kissingeris bandęs juokaudamas ranka numoti, aiškindamas, kad sukaktuviniai pareiškimai nieko nesaką ir kad esmėje tai esą tik nuo seno įsigalėjusios tradicijos kartojimas. Gromyko šią Kissingerio interpretaciją atmetęs, reikalaudamas panašaus pobūdžio provokuojančius pareiškimus ateityje nutraukti. Dar daugiau. Kaip įrodymą geros valios, Gromyko reikalavęs, kad už savaitės būsimos Estijos “buržuazinės sukakties proga” Kissingerio pareiškimas nepasirodytų. Atrodo, jog Kissingeris atsakęs “no problem”, nes tuojau po pasitarimo susisiekęs su Washingtonu, duodamas instrukcijas Estijos Nepriklausomybės šventės proga jo pareiškimo neskelbti. Tuo betgi reikalas nesibaigė. Estai, sužinoję, kad Valstybės Departamentas jiems pareiškimo neduos, sukėlė triukšmą, ir visas reikalas atsidūrė Valstybės Sekretoriaus pareigas ėjusio Ingersall kabinete. Tasai, negalėdamas atsispirti viešai opinijai ir negalėdamas neklausyti savo “boso” instrukcijų, visą bylą perdavė į Baltuosius Rūmus. Prezidentas Ford turėjo praktiškos išminties pasakyti, jog, lietuviams davus Vasario 16 pareiškimą, jis turįs būti duodamas ir estams.

Kissingeris matomai jautėsi įžeistas, nes po šio incidento Vasario 16 proga paskelbiami Valstybės Departamento pareiškimai nebebūdavo jo pasirašomi.

Jeigu sovietai daro tokį spaudimą, palyginti, menkuose dalykuose, išjudindami aukščiausias JAV vyriausybės sferas, kokį spaudimą jie išvysto rimtesniais atvejais? Ir jei toks Kissingeris, pataikaudamas sovietams, gali daryti nuolaidas šiuo atveju, kas gali būti užtikrintas, kad jis nedarytų nuolaidų Lietuvai lemtingu atveju?

Žvilgsnis į Europos šiaurę

Paskutinės pastabos verčia mesti žvilgsnį per Atlantą Europos šiaurėn — į pačią Sovietų Sąjungą, kuri ginklu tebelaiko okupuotą ir priespauda kenčiančią tėvų žemę Lietuvą.

Laisvajam žmogui klaidinti lietuviams galutinai pavergti ir tautai likviduoti, sovietai yra užvedę pragarišką šnipinėjimo ir propagandos mašiną. Turimais duomenimis, apie trečdalį sovietinio personalo Amerikoje ir Jungtinėse Tautose sudaro KGB žmonės. Žinoma ir tai, kad tremtiniais ir išeiviais tirščiau apgyventuose kraštuose į diplomatų eiles įtraukiami ir Baltijos valstybių kilmės asmenys. Ne paslaptis, kad jų pirminė pareiga yra talkininkauti KGB operatyvui; skaldyti lietuvius, juos vilioti ir verbuoti šnipinėjimui.

Vienas pokario imigrantas lietuvis man pats prisipažino sovietus įkyriai bandžiusius jį užverbuoti, siūlant riebų užmokestį.

Stockholme latviai pakėlė triukšmą, kai sovietų vicekonsulas latvis Alberts Liepa įsibrovė į latvių bendruomenę ir ją kiršino. Švedijos latviams reikalaujant, vyriausybė šį “diplomatą” išgujo.

Lietuviai komunistai, dirbę sovietų ambasadoje Buenos Aires taip pat bandė įsimesti į lietuvių tarpą. Dirba lietuviai ir sovietų ambasadoje Washingtone. Sunku derinti jų tarnybą Sovietų Sąjungai su Amerikos vykdoma Lietuvos okupacijos nepripažinimo politika.

Lietuviai sovietų ambasadoje — anachronizmas

Ryšium su šia anachronine padėtimi, apsvarstymui ir išvadai pateikiu silogizmą: 1) JAV Lietuvos okupacijos nepripažįsta, o pripažįsta Nepriklausomos Lietuvos diplomatinę atstovybę, kaipo vienintelę teisėtą instituciją krašto interesams ginti; ir 2) Sovietų Sąjunga sąmoningai įjungia lietuvius savo tarnybon Jungtinėse Valstybėse, pažeisdama šio krašto nusistatymą, nes čia lietuviams atstovauja Lietuvos diplomatinė tarnyba.

Išvada: turime pagrindo reikalauti, kad lietuvių kilmės asmenys JAV neįeitų į Sovietų Sąjungos diplomatinį sąstatą. Provokuojantis sovietų elgesys kertasi su JAV nepripažinimo politika, su diplomatiniu Nepriklausomos Lietuvos tęstinumu ir su lietuvių valia. JAV lietuviai neturi būti panašiais paskyrimais erzinami, kiršinami ir įžeidinėjami, juoba kai paskyrimų tikslas yra kenkti gyvybiniams Lietuvos ir JAV interesams.

Manau, kad dabartinei vyriausybei toks argumentavimas tikrovės atžvilgiu būtų įtikinantis. Žinokime: svetimos valstybės diplomatų priėmimas yra jiems teikiama privilegija, o jų atmetimas — JAV vyriausybės teisė. Siūlyčiau apie tai pamąstyti, nes susidariusi padėtis prašyte prašosi mūsų akcijos.

Pabaiga

1984 m. gruodžio 92 (129) numeryje

Mielas Skaitytojau, Pastabas apie šį “Į Laisvę” numerį prašau siųsti iki 1984.11.15