KAUNAS TAUTOS SUKILIMO DIENOMIS

“Metalo” sukilėlių grupės kautynės 1941 m. birželio 23-24 dienomis Šančiuose - Kaune.

(Pasikalbėjimas su ltn. Miku Vytėnu*, sukilėlių grupės vadu)

DR. ADOLFAS DAMUŠIS

(Tęsinys iš Nr. 90 (127)

Sekundės pavirto valandomis! Ačiū Dievui, granata nesprogo. Revanšui nuo stogo palei sieną nuleidau granatą, paskui antrą. Prabilo sunkusis kulkosvaidis “A”. Prisispaudę prie sienos raudonmarškiniai jam buvo visai atviras taikinys. Granatos ir sunkaus kulkosvaidžio (9) ugnis raudonarmiečius įtikino pasiduoti.

*slapyvardis

Tas įvykis sudarė įspūdį, kad raudonarmiečiai buvo linkę pasiduoti lietuviams, bet tik ne vokiečiams.

Koks buvo pats kritiškiausias momentas Jūsų veikloje?

Pirmadienio popietėje pastebėjome iš Kauno atropojančius porą tankiečių ir didelį šarvuotį, panašų į tanką, tiktai vietoje vikšrų važiuojantį ratais. Atidengėm ugnį, jis taip pat. Pragariško ugnies koncerto lydimos tanketės, atsišaudydamos praliopliojo A. Panemunės kryptimi. Šarvuotis gi sustojo prie “Tilkos” fabriko. Kulkų lietus kaleno į jo šarvus, jis gi atsakė savo kulkosvaidžiais, o patrankų vamzdį pradėjo sukalioti mūsų kryptimi. Ko jis sustojo? Ar tik neketina veržtis pro vartus į fabriką? Savijauta nekelianti jokio entuziazmo!

Prisiminiau iš Ispanijos civilinio karo gatvių kautynėse praktikuotą prieš tankus metodą, sėkmingai naudojant “Molotovo kokteilius”. Būtent, nuo stogų buvo metamos benzinu pripildytos bonkos į tankus. Jos duždamos apliedavo vasaros kaitros įkaitintą tanko paviršių benzinu, kuris nuo kulkų smūgių kibirkščių užsidegdavo. Taip liepsnoje paskendęs tankas buvo išvedamas iš rikiuotės. Nusprendžiau tą metodą panaudoti ir tam mums grąsinusiam šarvuočiui.

Per kelias minutes paruošėm “kokteilius”. Pora vyrų jais apsiginklavę jau buvo belipą per “Tilkos” tvorą, kad nuo priekinio pastato stogo galėtų tuos “kokteilius” sviesti į šarvuotį. Staiga šarvuočio kulkosvaidžiai nutilo. Atsidarė durelės, ir iš šarvuočio vienas paskui kitą iššoko du karininkai: kapitonas kulkų pakirstas krito vietoje negyvas, o pulkininkui pavyko peršokti “Tilkos” tvora ir dingti fabriko gilumoje.

Pro šarvuočio langelį pasirodė balta vėliavėlė: šarvuotis pasiduoda! Išlipo aštuoni įgulos vyrai: puskarininkis, “gefreiteris”-grandinis ir eiliniai. Taigi su karininkais šarvuočio įgulą sudarė dešimt asmenų.

Vėliau sužinojome, kad tai buvo vadovybės šarvuotis, kuris akumuliatoriui sugedus, buvo priverstas sustoti. Tokiu būdu į mūsų rankas pateko kautynėms paruoštas, pakrautas šarvuotis, tiktai su išsikrovusiu akumuliatoriumi.

Šarvuotį įstūmėm į kiemą ir tarpvartėje pastatėm priekiu ir patrankos vamzdžiu į gatvę. Taigi, jei į fabriką bandytų veržtis tankas, jau buvome pilnai pasiruošę jį pasveikinti šarvuočio patrankos šūviu (16).

Pasidavusią šarvuočio įgulą pavaišinome maistu, gėrimais, o jų puskarininkis su grandiniu mus apmokino kaip operuoti šarvuotį ir jo patranką.

Tarpuvartėje stovinčio šarvuočio, su šūviu paruošta patranka, poveikis į mūsų moralę buvo be galo teigiamas.

Ar savo grupėje turėjot prityrusiųjų ginklininkų?

Pradžioje tokio ginklininko neturėjome. O žaibiškai augantis mūsų arsenalas reikalaute reikalavo sumanaus ir prityrusio tvarkytojo.

Po kelių triukšmingesnių kautynių mane labai pradžiugino maloni staigmena — tarp naujai atėjusių savanorių pamačius be galo reikalinga, tiesiog paties dangaus siųstą žmogų — buv. pulko ginklininką ltn. Š. Jį paskyriau mūsų arsenalo šefu. Šalia ginklų tvarkymo, jų sandėliavimo, patikrinimo, paruošimo kautynėms ir išdavimo kovotojams, jam pavedžiau ir naujokų apmokymą.

Kiek Jūsų veikla plito už “Metalo” fabriko ribų?

Kaip jau anksčiau minėjau, nuo pat mūsų veiklos pradžios nesiribojome vien “Metalo” fabriku. Visur, kur tiktai pajutome reikalinga, siuntėme šiek tiek bent apmokytus ginkluotus sukilėlius savanorius tai ir į geležinkelio stotį, ir į Aukštuosius Šančius, ir į Nemuno pakrantes, ir kitur.

Ir pačiuose Šančiuose mūsų kontrolė vis platėjo. Jau pirmadienio popietę gavome žinių, kad buvusi milicija išsibėgiojo, ir jų patalpos liko tuščios. O iš atvykusiųjų savanorių tarpo Šv. prisistatė kaip buvęs nuovados viršininkas. Jį tuojau ir paskyriau Šančių policijos vadu ir pavedžiau jam organizuoti policijos nuovadą. Šv. tuojau sudarė policijos sąstatą, užėmė policijos patalpas, ir policija pradėjo funkcijonuoti.

Vieno namo rūsyje mūsų vyrai aptiko apie dešimties raudonarmiečių būrį. Reikalavo juos pasiduoti. Tie atsisakė. Juos galėjome lengvai išrūkyti iš rūsio granatomis, bet nenorėjome padegti namo. Tad paskyriau sargybą ir liepiau budėti. Pasirodė, kad kantrybė buvo geras sprendimas. Po poros valandų rūsyje pasigirdo šūvis, ir lange pasirodė balta vėliavėlė. Raudonarmiečiai pasisakė senai norėję pasiduoti, bet negalėję, nes jų tarpe buvęs politrukas neleido. Tiktai dabar, nušovę politruką, pasidavė. Kiti vyrai Aukštuose Šančiuose aptiko namo rūsyje įsitvirtinusį majorą L. Siunčiau pasiuntinius, kviesdamas majorą į “Metalo” sukilėlių gretas ir eventualiai perimti ir vadovavimą. Mano pasiuntiniai grįžo nusiminę. Majoras juos iškvailiavo, išbarė, sakė: “Vaikai esat, kišat nagus, kur nereikia, dar ne laikas”. Ir pasiliko rūsyje . . .

Vėliau tas asmuo Jungtinėse Amerikos Valstybėse buvo bandomas minėti kaip vadovavęs Aukštųjų Šančių sukilėliams. Nebent tada, kai “atėjo laikas”, ir nereikėjo paleisti nei vieno šūvio.

Ar buvo pastebėtas koks pasipriešinimas iš komjaunuolių?

Pirmadienio vakare man buvo pranešta, kad būk “Kabliuko” fabriko pastatuose buvo pastebėti keli fabriko darbininkai - komjaunuoliai. Baimintasi, kad jie gali bandyti sprogdinti fabriką ar vykdyti kokį sabotažą. Aš pats su pora vyrų patikrinome visas “Kabliuko” patalpas, bet nieko įtartino neradome. “Kabliukas” buvo viena iš įmonių, nuomavusių dalį “Metalo” patalpų.

Išėję iš tvankių “Kabliuko” patalpų, buvome atgaivinti nakties vėsumos. Tolimas horizonte dangaus ruožas raudonavo. Ach, pagalvojau, saulė nusileido, ateina naktis, taip būtų gera nusnūsti valandėlę! Žvilgsnis nuslydo į laikrodį. Kas gi šičia? Laikrodis lipa jau į trečią valandą. Taigi, horizonte raudonuoja, nes jau nebe saulėlydis, o rytas. Įtampa buvo tokia didelė, kad ir nepastebėjau, kaip naktį “pamečiau”.

Atrodo, kad “Metale” faktiškai

susidarė Šančių sukilėlių štabas?

Formaliai niekas neįsakė čia steigti štabo, niekas manęs neskyrė jo vadu. Viskas susiformavo spontaniškai veikiant

“Metalo” situacija, buvimas maždaug Šančių centre, tokiam uždaviniui visai tiko. Iš kitos pusės ant tos pagrindinės susisiekimo linijos išsivystė karščiausios kautynės, ištisą pirmadienį čia buvo daugiausia triukšmo, daugiausia ugnies. Taigi, savaime pasklido gandas, kad “Metale” yra Šančių sukilimo centras -štabas. “Metale” rinkosi vis nauji savanorių sukilėlių būriai. Kovojantys daliniai kontaktavo mus, prašydami pagalbos ginklais, municija, žmonėmis, siuntė mums pranešimus apie raudonarmiečių susidarančius telkinius kitoje Nemuno pusėje, prie Jiesios bei Napoleono kalno, prašė patarimų ir t.t. Mūsų grupė buvo pajėgi daug tų prašymų patenkinti.

Tad, faktiškai, teko vykdyti vadovybės funkcijas, įtemptoje kovoje, jaučiant atsakomybę ne tiktai už “Metalo”, bet ir platų Šančių rajoną. Tad iš mūsų išėjo iniciatyva skirti policijos viršininką Šančiams, įgaliojant jį organizuoti policijos nuovadą ir imtis priemonių tvarkai bei saugumui garantuoti. Taip pat tuojau ieškojome būdų suteikti pagalbą sukilėliams Nemuno krantuose prieš raudonarmiečių telkinius kitoje Nemuno pusėje.

Šalia aktyvios “Metalo” sukilėlių grupės ir stambesnių kovojančių dalinių Nemuno pakrantėse Šančių rajone dar veikė eilė mažesnių telkinių, jų tarpe didesnis būrys buvo “Drobės” fabrike.

Ar turėjoje aukų sužeistaisiais bei žuvusiais?

“Metalo” sukilėlių grupės branduolyje buvo keletas sužeistųjų. Vienas iš jų ats. ltn. Antanas Norkūnas, studentas ateitininkas, “Grandies” korporantas, buvo sužeistas mirtinai. Kautynėse su šarvuota raudonarmiečių vora iš tanketės paleista sprogstamoji kulka pramušė jo šalmą ir mirtinai sužeidė galvą. Simpatingas šviesiaplaukis mėlynų akių jaunuolis pasruvo kraujais. Nugabenom į ambulatoriją, kur jis sužeidimo neatlaikęs, mirė. Jis žuvo su automatu rankose ant “Metalo” frontinio vienaaukščio pastato stogo karščiausiose pirmose kautynių linijose. Nuo mano vadovietės jis žuvo apie dešimt metrų. Visi mūsų branduolio sukilėliai atsiskyrimą su šiuo brangiu ir visų mėgiamu kovos broliu jautriai išgyveno.

Apskritai imant, ir turint galvoje kautynių intensyvumą, mūsų aukų skaičius palyginti buvo nedidelis. Daug pagelbėjo toji priešgaisrinė pusės metro aukščio sienelė, už kurios kovotojai galėjo gerai užsimaskuoti.

Tikrų davinių neturiu, kiek sužeistų bei žuvusių mūsų vyrų buvo tose kitose aplinkybėse, kur juos buvome pasiuntę, kaip geležinkelių stoty, Nemuno pakrantėse, Aukšt. Šančiuose. Kiek vėliau teko sužinoti, ten aukų buvo daug daugiau, kaip pačiame “Metalo” sukilėlių branduolyje.

Kaip sekėsi tvarkytis tiekimo bei ryšių srityse?

Vykstant labai karštoms kautynėms, tiekimo iš šalies nebuvo galima nei tikėtis, nei laukti. Tose srityse gana sėkmingai tvarkėmės patys.

Ginklų ir municijos tiekime kautynių pradžioje mus labai pradžiugino ir sustiprino iš LAF sukilimo štabo senelių prieglaudoje atsiųsta 7-8 studentų grupė su dviem sunkiaisiais kulkosvaidžiais. Bet pats pagrindinis mūsų apsirūpinimas ginklais ir municija buvo mūsų karo grobis. Jis šias problemas labai sėkmingai sprendė iki tokio laipsnio, kad mes pasidarėm tiekimo centru ir ginklais ir municija, ir kiek apmokytais sukilėliais savanoriais kitiems Šančių daliniams.

Maisto srityje buvome aprūpinami spontaniška gyventojų parama, daugumoje merginos mums atnešdavo maisto. Mes gi patys rūpintis maistu neturėjome laiko. Įtemptose kautynėse valgio reikalingumas buvo visai pamirštas ir nereikšmingas.

Belaisvių maitinimui vartojome gurguolėse rastą sovietinį maistą.

Medikamentus vartojome tuos, kuriuos radom fabrikų atsargose bei paimtose gurguolėse.

Kaimyninės kovotojų grupės intensyviai kontaktuodavo mus įvairiais tiekimo bei aprūpinimo reikalais. Lietuvių Aktyvistų Fronto sukilimo štabas, įsikūręs senelių prieglaudoje prie Prisikėlimo bažnyčios, jau pirmadienį atsiųsdavo savo pasiuntinius. Iš to štabo jau pirmadienį gavome baltus raikščius su BDT raidėmis, kaip sukilėlio žymę.

Man buvo susidaręs įspūdis, kad greta sukilimą organizavusio ir sukilimą pradėjusio LAF štabo senelių prieglaudoje įsikūrusio pirmosioms karštoms kautynėms praėjus pradėjo formuotis ir kitas štabas, kuris sakėsi koordinuojąs sukilimo eigą.

Kaip atrodė birželio 24-os dienos antradienio rytas?

Lyginant su pirmadieniu, gatvėse buvo beveik ramu. Kariško trafiko visai nesimatė. Bet pačios gatvės, bent “Metalo” apylinkėje, atrodė kaip po karo. Juozapavičiaus prospektas buvo užgrūstas kautynių laužu: sudaužytais ginklais, vežimais, užmuštų arklių, o taip pat kritusių karių lavonų.

Ankstyvą rytmetį pasiuntinys iš štabo atnešė įspėjantį pranešimą, kad nuo fronto Kauno kryptimi artėja dviejų - trijų divizijų raud. armijos masė. Tuojau sukrutome apvalyti gatves, pašalinant vakar dienos kautynių pėdsakus. Valymo veiksmuose aktyviai dalyvavo ir naujai suorganizuota policija.

Apsvarstėm pavojingai besikeičiančią padėtį. Į Nemuno pakrantes skubiai siuntėme vyrus ir ginklus, tuo stengdamiesi sutrukdyti raudonarmiečių kėlimąsi per Nemuną.

Vos baigėme gatvių valymą bei paruošiamuosius mūsų išsidėstymo sustiprinimo darbus, kai kitoje Nemuno pusėje pastebėjome nuo Aleksoto į Nemuno pakrantes slenkančius raudonarmiečių dalinius. Nors tie daliniai atrodė kiek apdaužyti ir demoralizuoti, bet vis tiek Kaunui jie sudarė didelę grėsmę. Jų spaudimas į Nemuną vis didėjo. Eilėje vietų jie valtimis bei pantonais bandė keltis per Nemuną į Kauną. Bet šioje Nemuno pusėje išsidėsčiusių sukilėlių ugnis pajėgė tas rusų pastangas sužlugdyti. Rusų voros paliai Nemuną slinko į pietus, o pasiekusios Jiesią, krypo į rytus.

Dabar paaiškėjo, kokį didelį patarnavimą rusai atliko vakar susprogdindami Žaliąjį geležinkelio ir Aleksoto tiltus. O kaip mes planavome, kaip tuos tiltus apginti nuo sunaikinimo! Jeigu tiltai būtų išlikę sveiki, sukilėliams būtų sunku sulaikyti besiveržiančias raudonarmiečių voras. Tada kautynėse būtų žuvę daugiau mūsų sukilėlių ir Kaunas neišvengtų apnaikinimo.

Ar negalėjot šauktis vokiečių aviacijos pagalbos prieš raudonarmiečių dalinius kairiniame Nemuno krante?

Apie devintą val. ryto atvykęs pasiuntinys pranešė, kad sukilimo štabui pavyko užmegzti radijo ryšį su atžygiuojančios vokiečių armijos štabu. Vokiečiai klausė, kuo jie galėtų sukilėliams padėti. Aš tuojau paprašiau aviacijos pagalbos prieš rusų dalinius.

Ir iš tikro, po kiek laiko atskrido vokiečių lėktuvai bangomis, keliais skridimais, tiršta kulkosvaidžių ugnimi, apšaudydami raudonarmiečių telkinius kairinėje (vakarinėje) Nemuno pakrantėje. Tas paspartino rusų judėjimą - traukimąsi pietryčių kryptimi, ir spaudimas prie Nemuno krantų sumažėjo. Aviacijos pagalba teigiamai veikė į sukilėlių moralę. Pajutome, kad pavojai mažėjo.

Esu tikras, kad pagalbos prašė ir kitų sukilėlių vienetų vadai. Jų tarpe, turbūt, ir pats štabas. Bet tuo metu, matydamas vokiečių lėktuvus, jaučiausi patenkintas ir laimingas, lyg aš tą aviaciją būčiau išprašęs.

Ar tuo ir baigėsi raudonarmiečių

kėlimosi per Nemuną pastangos?

Spaudimas sumažėjo, bet pavojus toli gražu nebuvo praėjęs. Prieš vidudienį, gal apie 11 valandą, į Šančius pradėjo kristi rusų artilerijos sviediniai, sukeldami gaisrų.

Žvalgai pranešė, kad Napoleono kalne ir Jiesios šlaituose bolševikai išstatė artilerijos pabūklus ir pradėjo šaudyti į Šančius. Jų Jiesios šlaitų lizdas rodė daugiausia aktyvumo ir mums buvo pavojingiausias.

Savo ginklų arsenale turėjome pakankamai gerų ginklų, tokių, kaip minosvaidžiai, minos. Tiktai trūko mokančių minosvaidžiais šaudyti. Aš gi buvau baigęs minosvaidininkų kursus. Tiesa, mūsų minosvaidžių taikymo instrumentai buvo kitokie, šveicariški, visai skirtingi nuo rusiškų. Tad šaudyti iš uždangos netiesiu taikymu negalėjom. Tiesiu gi taikymu šaudyti galėjom. O minosvaidžių ugnies galingumas prilygsta artilerijai, tad apsisprendžiau pats vadovauti ekspedicijai, kurios uždavinys buvo sunaikinti ar iškrapštyti iš pozicijų rusų pabūklus.

Savo vietoje vadovauti palikau “Metale” vieną nesenai atvykusį atsargos leitenantą. Pats gi pasikrovęs į sunkvežimį minosvaidį, minų su užtaisais, porą kulkosvaidžių, šaudmenų, su aštuoniais ginkluotais vyrais išjudėjau į žygį. Šančių kareivinės atrodė apytuštės, bet nevisiškai evakuotos: pravažiuodami ten matėm vieną kitą raudonarmietį.

Šančių pietvakarinėje dalyje, beveik prieš Jiesios žiotis, suradom vietą, tinkamą mūsų uždaviniui. 75 -100 metrų atstu nuo Nemuno aukštumoje radom įdubimą, kur pradėjom apsikasti ir įsitvirtinti. Iš ten puikiai matėsi Nemunas ir jo abi pakrantės nuo Napoleono kalno iki Karo Mokyklos, o visai priešais buvo Jiesios žiotys.

Nemuno pakrantėse visą laiką vyko susišaudymas su rusais, kurie valtimis bei pantonais mėgindavo keltis į Šančius. Į tas kautynes bematant įsivėlė ir mūsų vyrai ir ne tiktai su bandančiais keltis, bet taip pat ir su besitraukiančiais daliniais bei gurguolėmis, kulkosvaidžių salvėmis duodami “gazo”, kad sparčiau trauktųsi ir greičiau apleistų Kauną.

Truko kiek laiko, kol parengėm ugniavietę, pastatėm minosvaidį. Jau buvau nusitaikęs į Jiesios šlaito ir į vamzdį buvau benuleidžiąs pirmąją miną, kai pamatėm, kad rusai nusiima patrankas ir ruošiasi trauktis į rytus. Nenorėdamas bereikalingai provokuoti besitraukiančių artileristų, minosvaidžių taip ir nepanaudojau. Iš Napoleono kalno patrankos anksčiau buvo nuimtos.

O mes visą saulėtą popietę praleidom besikaudami su dar vis bandančiais keltis per Nemuną rusais. Kulkosvaidžiai ir automatai su trumpomis pertraukomis tratėjo iki vakaro.

Mūsų pozicijų užpakalyje iš vieno namo pastogės įkyriai plyškėjo pistolėtų šūviai. Vėliau paaiškėjo, kad du politrukai šaudė į mus.

Iš tos ekspedicijos didžiausią įspūdį man paliko merdintys kulkų suvarstyti arkliai. Anapus Nemuno palei upę ėjo gražus gluosniais apaugęs kelias, lyg gluosnių alėja, kuriuo rusai traukė į rytus. Prasiskleidus kautynėms, toje alėjoje pro gluosnius matyti stovį pakinkyti arkliai, traukią sunkius karinius vežimus. Jie sužeisti stovi nejudėdami, lyg akmeninės skulptūros, stovi ištisas valandas, stovi ir nekrinta. Tas šiurpus vaizdas dar ir šiandien su skausmu atsigaivina mano akyse.

Vakariop rusų judėjimas aprimo. Apie 6-7 valandą p.p. gluosnių alėjoje, anapus Nemuno, pamatėm pirmąją vokiečių žvalgų 5-7 vyrų grupę.

Vakare nusiėmėm nuo savo įsitvirtinimo Nemuno krante ir grįžome į “Metalą”.

Čia radome gerokai pasikeitusią padėtį. Iš karinio štabo buvo atsiųstas vadu ats. lept. Drg. “Metalo” štabą iškėlė į Šančių pradžios mokyklą, berods Vokiečių gatvėje. Mano vyrai mus pasitiko nusiminę. Jie skundėsi, kad, mat, pavojaus valandą, kai reikėjo kovoti, jie buvę geri, o dabar pavojui praėjus, jie jautėsi lyg atstumti.

Aš gi asmeniškai labai apsidžiaugiau, kad kas perima pareigas, ir mane nuo savanoriško įsipareigojimo atpalaiduoja. Buvau kraštutiniai pervargęs, trečią parą beveik nieko nevalgęs ir nemiegojęs. Gerai, kad veiklos įtampoje mano temperatūra sunormalėjo.

Mane išeinantį iš “Metalo” pasigavo čia pat buvusios “Paramos” maisto krautuvės pareigūnai, įsivedę į vidų pavaišino konjaku ir dešra.

Toms dviems įtemptos kovos dienoms praėjus, ką darėt trečiadienį, birželio 25 dieną?

Trečiadienį nuėjau į “Metalo” štabą, jau įsikūrusį pradžios mokykloje. Kapitonas, išsitraukęs bonką vyno, pripylė du stiklus, vieną iš jų man.

Naujasis vadas kpt. Drg., štabo paskirtas Šančių komendantu, taip pat vadinosi ir “Metalo” sukilėlių vadu. Mano sąmonėje tas paskutinis jo titulas kažkaip ir užkliuvo. Šančių komendantu . . . visiškai tvarkoje, bet. . . “Metalo” vadu? “Na, kaip čia, “Metale” nepaleidęs nė vieno šūvio, sukilimo veiksmuose “Metale” nepajudinęs nė piršto . . . kapitone, pavėlinai bent 30 valandų, kad turėtum teisę vadintis “Metalo” vadu”.

Tokie žodžiai kaupėsi mano pasąmonėje, bet jie taip liko nepasakyti. Atrodo, lyg kažką panašaus jautė ir kapitonas. Tad mano vizitas praėjo gerokai šaltoje atmosferoje. Ir stiklas vyno, kurio gal tik trečdalį išgėriau, nuotaikos neatšildė.

Kapitonas pranešė, kad organizuojama Nepriklausomos Lietuvos kariuomenė, todėl karo grobį: ginklus, municiją, turim perduoti komendantūrai. Tad visą grobį sukrovėm į sunkvežimius ir iškilminga vora, kurios priešakyje važiavo mūsų paimtasis šarvuotis, papuoštas Gedimino stulpais, triumfo žygiu nugabenome į komendantūrą.

Vėliau krimtausi, kad pasielgėm kaip žiopliai. Reikėjo dalį ginklų nuslėpti ateičiai, nors anomis sąlygomis ginklus saugiai paslėpti vargu ar buvo lengviau negu juos vėl įsigyti.

Tada mus svaigino Nepriklausomos Lietuvos dvelkimas, ir visai nepagalvojom, kad laikas ruoštis naujai okupacijai.

Kaip atrodė rusų karingumas ir kiek paėmėt belaisvių?

Raudonarmiečių kovingumas nebuvo didelis. Jie atrodė demoralizuoti, lyg laukė progų išsivaduoti iš politrukų teroro. Grįžimui į “Plačiąją tėvynę” nerodė entuziazmo.

Šių nuotaikų vokiečiai neišnaudojo ir nesugebėjo su belaisviais žmoniškai elgtis. Mes su belaisviais elgėmės korektiškai — sužeistiesiems teikėm visą įmanomą pagalbą.

Kiek paėmėm belaisvių, tikslaus skaičiaus pasakyti negalėčiau. Bet jų buvo gerokai virš šimtinės. Su sužeistaisiais galėjo siekti 200.

Kas sudarė savanorių sukilėlių eiles Jūsų grupėje?

Pirmiausia turiu paminėti fabriko darbininkus. Eidamas į “Metalą” nuogąstavau, kaip laikysis fabriko darbininkai. Svarsčiau, gal bus paraudę, palankūs okupantui. Tuo tarpu patyriau maloniausią staigmeną. Darbininkai buvo pati entuziastiškiausia, pati kovingiausia sukilėlių grupė. Juos vis reikėdavo prilaikyti, kad per daug nelystų į pavojų.

Antrą labai sąmoningą ir kovingą grupę sudarė studentai ir moksleiviai.

Trečią grupę sudarė kariai, tarnautojai ir kiti sąmoningi lietuviai.

Visi jie man atrodė tokie šviesūs kovotojai už laisvę, sukilę prieš sovietinį okupantą ir jo terorą.

“Metalo” grupę sudarė apie 250 -300 sukilėlių partizanų - partizanių.

Turėtumėt dar kokių baigiamųjų pastabų?

Galėčiau pridėti porą pastebėlių.

“Metalo” frontiniame pastate, ant kurio stogo mes buvome įsitvirtinę, buvo “Paramos” krautuvė. Mane labai stebino, kad per dvi įtemptų kautynių dienas nei vienam mūsų dalinio sukilėliui neatėjo į galvą mintis nueiti į “Paramos” krautuvę ir paimti duonos kepalą, dešrigalį ar stipresnio gėrimo bonką. Visi buvome taip užsiėmę, kad apie valgį visai užmiršome. Prabėgomis užkąsdavome tiktai merginų atneštais sumuštiniais. O tikrumoje būtų buvę pilnai pateisinama tokiose aplinkybėse pasiimti iš čia pat esančios krautuvės kiek maisto ir gėrimų.

Visame krašte sukilimo eigoje dalyvavo daug savanorių sukilėlių dalinių. Jie stengėsi tiek įgąsdinti sovietinį okupantą, kad jis nešdintųsi kuo greičiausiai iš Lietuvos teritorijos ir kad nespėtų padaryti daug žalos Lietuvos žmonėms bei Lietuvos turtui. Tai buvo šviesūs ir ryžtingi idealistai sukilėliai.

Vėliau vienur kitur atsirado kiek ir padaužiško elemento, kuris nieko bendro neturėjo su sukilimo pavojais ir tikslais. Kai kurie jų įsivėlė į veiklą, nieko bendro neturėjusią su sukilėlių partizanų tikslais. O jie bandė save vadinti irgi partizanais. Tad sukilėlių partizanų vardo klausimas prašyte prašosi patikslinimų.

Sukilėliais partizanais turėtų būti vadinami tie aktyvūs kovotojai savanoriai prieš sovietinį okupantą, kurie, siekdami Lietuvos nepriklausomybės ir laisvės, rizikavo savo gyvybe. Tuose mūsų ryžtingos kovos veiksmuose jie buvo tokio pat lygio kaip mūsų vėlesnieji kovotojai rezistentai MIŠKO BROLIAI. Visus kitus, kurie sovietinių ar nacinės okupacijos laikais reiškėsi kitais motyvais, o ne mūsų tautos tikslais bei siekimais, reikia vadinti skirtingais vardais — rezistento - partizano vardo jie neturi nei teisės, nei pagrindo savintis.

— o —

Tai yra būdinga 1941 metų birželio mėn. 23 dienos vieno dalinio veiksmų istorija. Panašiu sukilėlių ryžtu, idealistine dvasia, drąsiais veiksmais sukilimas vyko Lietuvos miestuose ir kaimuose.

Šį įdomų pokalbį su Miku Vytėnu baigiame vienu mažu apmąstymu. Spontaniškuose sukilimo veiksmuose visko neįmanoma pramatyti ar suplanuoti. Drąsiame puolime dažnai glūdi užslėptos sėkmės, kurios nenumatytos išnyra veiksmo metu. Taip ir “Metalo” sukilėlių židinio veiksmuose toks atvejis buvo.

Kelis kart pokalbyje buvo minima, kad kairiame Nemuno krante prie Napoleono kalno susitelkę sovietiniai daliniai bandė valtelėmis keltis per Nemuną į Šančius. Sukilėlių daliniai, įsitvirtinę dešiniajame Nemuno krante, Šančių pusėje, kulkosvaidžių ugnimi tas sovietinių dalinių pastangas sutrukdydavo. “Metalo” sukilėlių židinys tuos Nemuno pakrančių sukilėlių dalinius reguliariai papildydavo jau šiek tiek apmokytais ir sovietiniais ginklais apginkluotais sukilėliais savanoriais.

Aktyvus ir ryžtingas “Metalo” sukilėlių židinio veikimas sukeldavo paniką Juozapavičiaus Prospektu judančiuose sovietiniuose daliniuose, kurie kiek įmanydami skubiau slinko Panemunės tilto link.

Jeigu veiklaus “Metalo” sukilėlių židinio nebūtų, porai sovietinių tankečių būtų buvę labai lengva pasukti Nemuno kranto link kokius 400-500 metrų ir sukilėlių dalinius iš už nugaros kulkosvaidžiais išskinti. Tada sovietiniai daliniai laisvai slinktų per Kauną, jį degindami, sprogdindami ir žmones terorizuodami.

Buvo atvejų, kai “atsargūs strategai” bandė smerkti sukilėlių ryžtingą aktyvumą. Būk, jis per ankstyvas ir užtrauksiąs daug nelaimių.

Bet pasirodė, kad ryžtingas aktyvumas buvo naudingesnis ir tikslesnis, negu būtų buvęs “strateginis” pasyvumas.