Skaityti daugiau: Vasario 17-18 d. žuvę partizanai
Adolfas Eidimtas-Žybartas, Vygantas gimė 1915 m. vasario 24 d. Telšių aps. Žarėnų vls. Smilgių k. Jo tėvas Boleslovas Eidimtas turėjo 40 ha ūkį ir gausią šeimą: be Adolfo, buvo dar trys sūnūs ir trys dukterys. Pradinį išsilavinimą A. Eidimtas įgijo Smilgiuose. 1930 m. ėmė mokytis Telšių gimnazijoje. Vadovavo skautų organizacijai.
1935 m., baigęs gimnaziją, įstojo į Kauno karo mokyklą. 1938 m. gegužės mėn. ją baigęs, jaunesnysis leitenantas A. Eidimtas buvo paskirtas Jonušo Radvilos I husarų pulko pirmojo eskadrono būrio vadu Kaune.
Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, A. Eidimtas buvo perkeltas į Vilnių ir toliau tarnavo Raudonosios armijos 29-ojo teritorinio šaulių korpuso 26-ajame kavalerijos pulke. 1941 m. pradžioje NKVD atskleidė slaptą prieš sovietus veikusią karininkų organizaciją. Prasidėjo karininkų areštai. 1941 m. gegužės 3 d., įtartas priklausęs pogrindinei antisovietinei karininkų organizacijai, buvo suimtas ir A. Eidimtas, tačiau susirgęs paguldytas į užkrečiamųjų ligų ligoninę Antakalnyje, iš kurios, padedamas savo sužadėtinės Gabrielės Milvydaitės, pabėgo ir pasitraukė į Vokietiją.
Prasidėjus Vokietijos–Sovietų Sąjungos karui, A. Eidimtas grįžo į Lietuvą. Jau birželio 22 d. Kalvarijoje jis įkūrė Tautinio darbo apsaugos būrį, kuris palaikė viešąją tvarką be valdžios likusiame miestelyje. Po kelių dienų, perdavęs vadovavimą kitiems, A. Eidimtas išvyko į Kauną. 1941 m. rugsėjo mėn. A. Eidimtas vedė G. Milvydaitę ir įsikūrė jos tėvo – Telšių taikos teisėjo Česlovo Milvydo – Matkaičių dvare netoli Radviliškio. Nuo 1941 m. pabaigos iki 1942 m. rugpjūčio mėn. buvo Radviliškio burmistras.
Adolfas Eidimtas, suimtas Kaune 1945 m. balandžio 4 d. Iš Lietuvos ypatingojo archyvo fondų
1942 m. vasarą pažįstami suvedė A. Eidimtą su Lietuvos laisvės armijos (LLA) įkūrėju ir vadu atsargos leitenantu Kaziu Veverskiu-Seniu. Netrukus A. Eidimtas įstojo į LLA ir tapo aktyviu jos nariu. Iš pradžių jis kūrė LLA Radviliškio apylinkę ir jai vadovavo. 1943 m. kovo mėn. K. Veverskis jį paskyrė Šiaulių apygardos, kuriai tuo metu priklausė Šiaulių, Telšių, Kretingos, Tauragės ir Mažeikių apskritys, vadu. Prieš prasidedant antrajai sovietų okupacijai, Šiaulių apygardoje į LLA jau buvo suburta apie 1500 žmonių (1945m. pradžioje jų padaugėjo net iki 4000). A. Eidimtas buvo energingas ir aktyvus vadas, gerai vadovaudamas apygardai, jis įgijo autoritetą. Savo namuose Matkaičių dvare kaupė ginklų atsargas.
Skaityti daugiau: Adolfas Eidimtas-Žybartas, Vygantas
LLKS tarybos prezidiumo narys, LLKS Visuomeninės dalies viršininkas,
Rytu Lietuvos (Kalnų) srities štabo narys Juozas Šibaila-Merainis.
(Genocido aukų muziejus)
Šibaila Juozas-Diedukas, Merainis, Gabijus gimė 1905 m. Alytaus apskrities Vadenių kaime. Baigęs Alytaus mokytojų seminariją, mokytojavo Alytaus, Ukmergės apskrityse. Buvo aktyvus Šaulių sąjungos narys, apdovanotas Vytauto Didžiojo 2-ojo laipsnio ordinu. 1944 m. įstojo į Vietinę rinktinę. Partizanavo nuo 1944-ųjų, buvo Didžiosios Kovo apygardos B rinktinės štabo viršininkas, redagavo rinktinės leidinį „Tėvynė šaukia". Nuo 1948 m. vasario mėn. dirbo Rytų Lietuvos (Kalnų srities štabe, po metų deleguotas į kuriamą partizanų vyriausiąją vadovybę. Nuo 1949 m. vasario - LLKS tarybos prezidiumo narys, LLK Visuomeninės dalies viršininkas, leidinio „Prie rymančio Rūpintojėlio" redaktorius. Parengė LLKS politinę programą, LLKS leidinį „Sutemų keleivis", partizanų maldyną „Rūpintojėlis". Jam suteiktas pulkininko laipsnis, apdovanotas visų trijų laipsnių Laisvės kovos kryžiai: Žuvo išduotas 1953 m. vasario 11d. Ramygalos apylinkės Aukštadvario kaime. 1998 m. gegužės 19 d. LR Prezidento dekretu J. Šibailai-Merainiui suteiktas Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas (po mirties)
Šaltinis: https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
Skaityti daugiau: Juozas Šibaila-Merainis, Diedukas
Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Žaibo būrio partizanai.
I eilėje iš kairės: Edvardas Vingrys-Justinas, Petras Sinkevičius-Ąžuolas.
II eilėje iš kairės: Stasys Bareika-Krienas, Vincė Adomonytė-Bareikienė-Kunigaikštytė, Pranas Dirsė-Kraštelis, Anelė Simaškaitė-Juzakėnienė-Liūtė, Jonas Sinkevičius-Šermukšnis, Vladas Jakubonis-Vermachtas (R. Kauniečio asmeninė kolekcija)
ADOMONYTĖ-BAREIKIENĖ Vincė, Igno-Krienienė, Kunigaikštytė, gim. Sodeliškių k., Raguvos vls. Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Žaibo būrio partizanė. Žuvo 1950 m. vasario 9 d. prie Petro Morkūno sodybos, Taujėnų vnk.
KISIELIUS Antanas, Petro-Sakalas, gim. 1924 m. Žempučių k., Troškūnų vls., mažažemių šeimoje. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Traidenio būrio partizanas, vėliau Algimanto apygardos štabo viršininkas, apygardos vado A. Slučkos-Šarūno adjutantas. 1948 m. vasario 9 d. susisprogdino apsuptoje Kriaučiūnų sodyboje, Plotų vnk., netoli Andrioniškio mstl.
TYLA Julius, Jono-Šarkis, gim. 1916 m. Rubikių k., Anykščių vls., ūkininkų šeimoje, tėvai turėjo 8 ha žemės. Lietuvos kariuomenės puskarininkis. Žaliosios rinktinės vado pavaduotojas, operatyvinio būrio vadas. Žuvo 1945 m. vasario 9 d. Meškausko sodyboje, Vajė-šių k., Anykščių vls., susidūrimo su NKVD kareiviais metu. Palaikai buvo užkasti Anykščių mst. pakraštyje, slapta perlaidoti Rubikių k. kapinėse.
https://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm
Tauro apygardos Vytauto rinktinės štabo nariai.
Iš kairės: Juozas Ališauskas-Klaidas, Vytautas Gavėnas-Vampyras ir Stasys Ališauskas-Kalinys rengia atsišaukimus.
(Genocido aukų muziejus)
Ališauskas Stasys-Kalinys gimė 1919 m. Vilkaviškio apskrities Gižų kaime. Tauro apygardos Vytauto rinktinės vado adjutantas. Žuvo 1950 m. vasario 9 d. Vilkaviškio apskrities Gižų valsčiaus Vižaidų kaime kartu su Vytauto rinktinės vadu V. Gavėnu-Vampyru ir štabo nariu Albinu Švedu-Radastu
Vyčio ir Algimanto apygardų vadų susitikimas. Pirmoje eilėje (guli) iš kairės: Bronius Juospaitis-Direktorius, Edvardas Daučiūnas-Jokeris, neatpažintas partizanas. Klūpo Jurgis Urbonas-Lakštutis. Stovi iš kairės: Alfonsas Smetona-Žygaudas, neatpažintas, Mykolas Šemežys-Aras, Vyčio apygardos vadas Danielius Vaitelis-Briedis, Algimanto apygardos vados Antanas Slučka-Šarūnas, Antanas Kisielius-Sakalas, Anlanas Burokas-Mokytojas, Vytautas Zakaras ir Antanas Žilys-Žaibas.
Apie 1947-1948 m. (R. Kauniečio asmeninė kolekcija)
Kisielius Antanas-Sakalas gimė 1924 m. Troškūnų valsčiaus Žem-pučių kaime. Algimanto apygardos Lakštučio, Traidenio būrių partizanas, Algimanto apygardos štabo narys, apygardos vado A. Slučkos-Šarūno adjutantas. Žuvo 1948 m. vasario 9 d. — apsupus priešams, susisprogdino Kriaučiūnų sodyboje, Plotų vienkiemyje netoli Andrioniškio
https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
Skaityti daugiau: Vasario 7-8-9 d. žuvę partizanai
Nuoširdžiai sveikiname Algimanto apygardos partizaną Joną Kadžionį-Bėdą, šiandien, 2025 m. sausio 29-ąją švenčiantį savo 97-ąjį gimtadienį.
Paskutiniojo šių dienų sulaukusio Lietuvos partizano mintys:
„Žemėje yra keliai, kuriais važiuoja Lietuvos ir visų tautų žmonės. Ir yra dar kitas kelias – gyvenimo kelias. Gyvenimo kelio ženklai irgi labai tiksliai nurodo, bet ten jau yra įsakymai, ne rekomendacijos. Ir jeigu žmogus nori gyventi garbingai, jis negali gyventi kitaip, tik pagal dešimt Dievo įsakymų – ir nevok, ir nežudyk, ir gerbk tėvą ir motiną, ir mylėk savo artimą kaip pats save… Tai yra amžinieji dalykai. Ir kai tik atsitraukiama nuo amžinųjų dalykų, prasideda revoliucijos, prasideda žydynės, prasideda degradacija. Kol mes nesugrįšim prie šitos amžinojo gyvenimo versmės, prie dešimties Dievo įsakymų, kurių niekas nepakeitė iki šiol ir nepakeis, tol mes ir blaškysimės, tol mes neturėsime ramybės ir palaimos gyvenime.
Partizanai žuvo, partizananinis judėjimas buvo palaužtas, sunaikintas, bet tikrumoje jie laimėjo karą. Ir jų idealai, už kuriuos buvo kovojama, nežuvo. Jeigu Lietuva nebūtų priešinusis, kaip dabar priešinasi Ukraina, tai žmonės visvien būtų išmirę visi, o padėtis tikrai būtų kitokia.
Aš manyčiau, kad partizaninis judėjimas ir buvo toji didžioji auka, kuri Viešpačiui patiko ir atėjus tam tikram laikotarpiui buvo padarytas stebuklas. Iš žmonių buvo atimta baimė, žmonės pradėjo kalbėti tiesą, o tiesa padarė mus laisvus.
Ir dabar labai svarbu tiesą skelbti, tiesą ginti, dėl tiesos aukotis ir nesuabejoti tiesos pergale. O tiesa mus padarys laisvus. Kito kelio neturime…
Taigi, Dieve, padėk mūsų Lietuvos žmonėms, ypač Lietuvos jaunimui, eiti tiesos ir gėrio keliu. Juo eidami atliksime pareigą Dievui ir Tėvynei, susikursime asmeninę laimę gyvenime ir laimingai pasieksime amžinybės uostą.”
Nuotraukoje: Jonas Kadžionis Mordovijos lageryje, 1961 m.
Šaltinis: Dekalogas ir partizanų auka. Jono Kadžionio mintys. 2022-11-01.
Į Ž A N G A
Atskirą savo praėjusio gyvenimo apybraižą pradėjau rašyti 1976 m. gruodžio 26 d., o užbaigiau 1982 m. sausio 21 d., ją išleidau savilaidos būdu, atspausdinęs rašomąja mašinėle trijų egzempliorių tiražu. Tai sudarė 4-o rašymo formato 214 puslapių. Jie buvo įrišti į tris atskiras knygas ir pavadinti „Mano atsiminimai“.
Baigiamajame žodyje tada buvo išguldyta ir tokia mintis: „...Tai tegu jums, mano brangieji, ir liks ilgam prisiminimui ši mano rankų, minties ir sielos vargo kukli dovanėlė.“ Šią apybraižą skyriau tėvelių šviesiam atminimui.
Šiandien, po 30-ies metų, kai buvo rašomąja mašinėle atspausdinta ir savilaidos būdu išleista anoji „Mano atsiminimų“ knyga, per tą laiką susikaupė papildomai gana nemaža šūsnis įvairiausių užrašų dienoraščių forma, atskirų lapų su naujai užrašytais išgyvenimais, patirtais nuotykiais, kelionėmis...
Ypatingai daug visko teko patirti užrašinėjant pokario laisvės kovotojų prisiminimus ir juos publikuojant knygų serijoje „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“, kas neleido sąžinei visa tai palikti užmarštyje, o kasdien vis kalė ir kalė į galvą – ruošti spaudai naujus atsiminimus, pasitelkiant ir šiokią tokią rašymo patirtį, įgytą per daugelį metų tik vien per savo juodą darbą.
Dabar jau aiškiai pastebėjau didžiulę rašymo kultūros prarają tarp anų „Mano atsiminimų“ ir šių. Jeigu anie atsiminimai buvo skirti tik patiems artimiausiems mano giminės palikuonims, tai šituos jau galėčiau pateikti ir truputį platesniam skaitytojų ratui. Nors, manau, jog jie bus įdomesni skaityti tik mane pažinojusiems, mano tėvynainiams, kraštiečiams, mano išleistų knygų skaitytojams, buvusiems mokslo draugams, bendradarbiams, o tiems, kurie manęs nepažinojo – beprasmis balastas.
Į šiuos atsiminimus klojau viską, ką maniau esant įdomesnio iš savo gyvenimo patirties, stengiausi nors trumpai paminėti artimiau pažinotus žmones, su kuriais teko kažkada bendrauti, dirbti, mokytis, kurie išliko atmintyje ir kuriuos šiandien dažnai prisimenu tik geru žodžiu.
Tegu atleidžia man Dievulis, kad šiuose prisiminimuose drįsau įsiterpti ir į kai kurių kitų žmonių gyvenimus, beveik nesusijusius su mano asmeniu, bet palikusius neišdildomus pėdsakus mano atmintyje, kadangi per daugelio jų likimus aš perėjau savo sudarytose ir išleistose knygose „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“, „Aukštaitijos ir Žemaitijos partizanų prisiminimai“, „Laisvės kovotojų prisiminimai“, „Miškiniai“, atskirose publikacijose periodinėje spaudoje...
Gimiau ir užaugau kaime, kaimas formavo mano būdą, kaime aš patyriau pirmuosius vaikystės įspūdžius. Aš dar ir šiandien jaučiuosi esąs kaimietis, nors mieste pragyvenau didžiąją gyvenimo dalį. Todėl negalėjau atsispirti pagundai papasakoti plačiau apie savo gimtąjį kaimą, apie jo žmones, kaimo papročius... Čia rado sau vietą ir kai kurios ištraukos iš mano 1980–1986 m. sudarytos dokumentinės apybraižos „Buivydžių kaimo etnografija“. Šiuose atsiminimuose norėjau parodyti, kokioje aplinkoje aš atėjau į šį pasaulį, kokie žmonės buvo šalia manęs ir kur likimas mane nuvedė tolimesniais gimtojo Buivydžių kaimo takeliais. Todėl dalį anų pasakojimų perkėliau ir į šią knygą.
Gyvenime ne kartą teko pastovėti ant trapaus likimo slenksčio, patirti tris ypatingai lemtingus apsisprendimus. Pirmuoju – likau amžinai dėkingas pačiam likimui, kad jis mane pastatė ant tiesaus kelio, antruoju – teko pasikliauti gana protingu ir savalaikiu visai pašalinio žmogaus patarimu, kuriam amžinai, kol gyvas, liksiu dėkingas ir kartais pagalvoju: visgi šiame pasaulyje yra nuostabių žmonių... Trečiuoju – išgelbėjo tik atsitiktinumas, kad neįkritau į tamsią bedugnę... Neminėsiu ir neviešinsiu aš jų, kadangi tai sieja ne vien mano paties likimo gijas, tegu tai išlieka užmarštyje iki karsto lentos, bet po tokio kiekvieno prabudimo tada pasakydavau sau ir kitiems, kad Dievas yra...
Skaityti daugiau: Romas Kaunietis. Biografija
Pirmą kartą su kun. Alfonsu Svarinsku teko susitikti sovietmetyje, kai jis apaštalavo Igliaukos parapijos bažnyčioje. Berods 1965 metų vasarą su vyru dalyvavome vienose vestuvėse. Pavakary, palikę vestuvininkus aplankėme kleboną. Kadangi mano vyras su A. Svarinsku buvo sovietų kalinami Komi ASSR , Abezėje – kalbų netrūko. Čia monsinjoras prisiminė įvykį . Jis pasakė jei ne Leonas aš šiandien būčiau be kojų, arba ir visai manęs nebūtų buvę šiame pasaulyje. Kunigas kaip Dievo tarnas visada tenkinosi tuo kas jam būdavo duodama, nors tai ir kenkė sveikatai., kalinio rūbais, senais suplyšusiais veltiniais ėjo per zoną. Tuo metu iš barako išėjo kalinys Leonas Vilutis ir patraukė ta pačia kryptimi. Eidamas pastebėjo sniege baso žmogaus pėdas., ir tolėliau kėblinant zeką ( taip vadindavo kalinius). Paspartinęs, kiek sugebėjo tai padaryti išsekęs nelaimėlis, žingsnį, žmogelį pasivijo. Taip susipažino su jaunu seniu, klieriku Alfonsu Svarinsku ir iškarto įkalbėjo jį eiti į sandėlį, o ten griežtu tonu įsakė, atsikalbinėjančiai sandėlininkei, kad pakeistų veltinius. Pakeltas tonas su grasinimu, suveikė, Kunigėliu daugiau šalti kojų nereikėjo, jis gavo nors ir senus, bet sveikus veltinius. Daug metų , kai tik susitinku su Monsinjoru, jis kaip didžiausią įvykį prisimena tą momentą. O Abezė ( mes ten ją vadinom Abizu) tai baisi vieta.
Abezės koncentracijos stovyklos veikė nuo 1939- 1957metų Komijos šiaurėje ties Šiaurės poliaračiu, prie Usos upės. Čia lageriai buvo įkurti Kotlaso – Vorkutos geležinkelio atkarpai tiesti. Badas, šaltis ir alinantis darbas kasdien pasiglemždavo šimtus gyvybių. Sakoma, kad po kiekvienu pabėgiu palaidoti nemažiau kaip du kaliniai . Nutiesus geležinkelį, Abezėje buvo laikomi kaliniai, nebetinkami sunkiam fiziniam darbui, daugiausia praradę sveikatą Intos, Vorkutos ir kitose Pečioros baseino kasyklose. Abezė turėjo 7 punktus, kuriuose vienu metu buvo iki 30 tūkstančių įvairių tautybių kalinių. Čia kalėjo daug inteligentų iš Lietuvos. Čia kalėjo profesoriai: Levas Karsavinas, Antanas Žvironas, vyskūpai: Teofilius Matulionis, Pranciškus Ramanauskas, lietuviai kunigai, jų tarpe Alfonsas Svarinskas, Mykolas Dobrovolskis, Leonas Puzonas, Tadas Budraitis, Vincentas Vėlavičius , generolai: Jonas Juodišius, Vincas Žilys, visuomenės ir politikos veikėjai Julius Indrišius, Povilas Šilas.
Skaityti daugiau: Pažintis, kuri neužmirštama
- Savo knygoj “Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti" Jūs tik suglaustai paryškinote neapsižiūrėjimus, palydėjusius Lietuvą į netekimą valstybinės nepriklausomybės. Bet jūs ne tiktai aktyviai reiškėtės jai atgauti 1941 metais, o buvote pirmas Lietuvos kariuomenės savanoris Generalinio štabo viršininkas ir Įgaliotas ministeris užsienyje, kai ta nelaimė Lietuvai artėjo. Ar nesate ano meto veiklos aprašęs pasidalinti savo patyrimais su lietuviškąja visuomene?
