Nijolė Sadūnaitė KGB AKIRATYJE
Dar vienas epizodas iš teroro ir melo pasaulio. Šie Nijolės Sadūnaitės prisiminimai jau buvo spausdinti (kad ir ne ištisai) periodinėje spaudoje. Tiek čia tremtyje, tiek okupuotoje Lietuvoje buvo pageidavimų išleisti atskiru leidiniu.
Nijolė Sadūnaitė 1964 m. (26 m. amžiaus).
NIJOLĖ SADŪNAITĖ
Copyright 1985 by Leidykla „Ateitis”
Library of Congress Catalog Card No.: 84-71158
Viršelis — dail. Ados Sutkuvienės
Išleido „Ateities” leidykla.
Tiražas 2500 egzempliorių
Spaudė „Draugo” spaustuvė 4545 W. 63rd St., Chicago, IL 60629
Motto:
Jūs, kenčiantys kratas ir areštus, ir ištrėmimo taigų šaltį,
Jūs, atgailojantys be nuodėmės ir mirštantys kalti be nuodėmės,
Jūs, bausmę nešantys už Dievo vardą velniui nusikaltę, —
Kalbėkite, kalbėkite pasauliui, tartum balsas Dievo ateities Giesmės!
Bernardas Brazdžionis
Dar vienas epizodas iš teroro ir melo pasaulio. Šie Nijolės Sadūnaitės prisiminimai jau buvo spausdinti (kad ir ne ištisai) periodinėje spaudoje. Tiek čia tremtyje, tiek okupuotoje Lietuvoje buvo pageidavimų išleisti atskiru leidiniu. (O ir KGB brangiai apmokamiems pareigūnams nemažas palengvinimas!).
Nors Nijolė leido taisyti, bet palikome viską kaip jos rašyta. Tik kalba buvo peržiūrėta. Atskirų straipsnių pavadinimai uždėti leidėjų nuožiūra. Taip pat pilnesniam vaizdui atsiminimai papildyti Nijolės kalba teisme ir jos brolio Jono Sadūno teroro pradžia (paimta iš Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikų).
Nuoširdi padėka visiems, kurie savo patarimais prisidėjo redaguojant šį leidinį. Ypač širdingas ačiū Lietuvių Informacijos Centrui už rankraščius ir nuotraukas, dail. Adai Sutkuvienei už viršelio iliustraciją, Juozui Masilioniui už kalbos priežiūrą ir „Draugo” spaustuvės štabui už technišką darbą.
Ateities leidykla
1970 už vaikų katekizavimą buvo iškelta kun. Antanui Šeškevičiui baudžiamoji byla. Pasamdžiau jam advokatą. Užjausti ar padėti KGB nekaltai persekiojamiems reiškia ir pačiam patekti į persekiojamųjų sąrašą — į KGB objektyvą.
Kun. A. Šeškevičiaus teismas vyko Molėtuose 1970.IX.7-8 d. Kai pirmą teismo dieną suėjome į salę, pamatėme, jog visos sėdimos vietos jau užimtos. Salėje sėdėjo sveikata trykštantys KGB agentai, civiliai persirengę milicininkai ir keletas ryškiai išsidažiusių moterų. Liudininkai, kunigo draugai bei pažįstami, kurių tik maža dalis pateko į salę, turėjo per visą teismo procesą stovėti. Teismas vyko nuo 9 iki 18 val. Liudininkų tarpe buvo pagyvenusių, kolūkyje išvargusių daugiavaikių motinų, viena po skrandžio operacijos 4 vaikų motina, vienas karo invalidas — be kojos, kuriems taip ilgai stovėti buvo labai sunku. Man priminus sėdintiem jauniems vyrams, kad tiktų leisti kiek pasėdėti pavargusioms moterims ir invalidui, jie piktai atkirto:
„Jei pavargo — tesinešdina lauk!.. Niekas jų čia nelaiko!.." Jie vargšai nesuprato, kad visus tuos žmones čia atvedė ir laikė meilė ir pagarba kunigui. Patys gi jie nuobodžiavo, vartė laikraščius, kalbėjosi tarpusavyje, ciniškai šaipėsi iš nuliūdusių ir susirūpinusių kunigo likimu tikinčiųjų, visai nesidomėdami teismu.
Skaityti daugiau: Nijolė Sadūnaitė KGB AKIRATYJE
Virtukų kautynės
paminklas žuvusiems Virtukų kautynių ir kitiems kovotojams, užkastiems Vedecko ąžuolyne (1995; autoriai R. Ramanauskas ir J. Grabauskas)
Raseinių krašto istorijos muziejus
Šaltinis: https://www.vle.lt/Straipsnis/Virtuku-kautynes-108147
1945 m. liepos 22 d. netoli Lyduvėnų geležinkelio stoties esančiame miške įvyko garsusis Virtukų mūšis tarp Žebenkšties rinktinės vyrų ir NKVD dalinių.
Žebenkšties rinktinei (iki 1945 liepos mėn. – Vėgėlės rinktinė) – maždaug šešių dešimčių kovotojų būriui – nuo jos sukūrimo vadovavo LLA karys, kapitonas Juozas Čeponis-Budrys. Rinktinės štabo viršininku 1945 m. tapo Jonas Žemaitis-Darius. 1945 metų vasarą vadai J. Čeponis, J. Žemaitis ir Petras Bartkus nusprendė suvienyti Šiaulių, Raseinių, Kėdainių ir Tauragės apskrityse veikusius partizanų junginius. Tuo tikslu persikėlė iš Bedančių miško į Virtukų pušyną Kelmės valsčiuje ir ten įrengė stovyklą. Stovykla buvo gerai įtvirtinta: stovyklos žiedinei gynybai įrengti viso profilio apkasai su bunkeriais ir ugnies taškais. Tik nebuvo pasirūpinta naują partizanų buvimo vietą rūpestingiau užmaskuoti.
Jau nuo 1945 m. gegužės mėnesio NKGB sekė Žebenkšties rinktinę. Sovietiniam saugumui pavyko į rinktinės ryšių tinklą infiltruoti savo seną agentą, slapyvardžiu Vytulis. Jis sugebėjo įgyti vieno iš vadų Algimanto Zaskevičiaus-Šalnos pasitikėjimą. Agentas, gavęs ryšininko įgaliojimus, išsiaiškino LLA rėmėjus, rinktinės štabo dislokaciją Virtukų miške. Iš agento pranešimų sovietinis saugumas suprato, kad užčiuopė labai svarbią LLA organizacijos grandį, todėl būsimai operacijai labai kruopščiai rengėsi. Remdamiesi agentūrinės bylos „Sbrod“ operatyviniais duomenimis, NKGB operatyvininkai liepos 22 d. karinės čekistinės operacijos metu Raseinių apskrityje suėmė 24-ių asmenų grupę, įtariamą bendradarbiavimu su partizanais ir priklausymu LLA. Tą pačią liepos 22 d. apie 1500 NKVD karių ir stribų apsupo partizanų stovyklą. Sumanių vadų J. Čeponio, J. Žemaičio ir A. Zaskevičiaus vadovaujami kovotojai automatinių ginklų ugnimi drąsiai atmušinėjo priešo atakas.
Didvyriai nemiršta: Juozas Baltrušaitis-Tigras
Povilas Gaidelis.
Juozas Baltrušaitis gimė 1926 n. liepos 21 d. Marijampolės aps. Klebiškio vls. Mikalinės kaime Vinco ir Marcelės Baltrušaičių daugiavaikėje šeimoje. Jis turėjo brolius: Motiejų, Antaną, Povilą, Klemensą ir Vincą be seseris: Moniką, Konstanciją ir Antaniną.
Juozas mokėsi Šilavoto pradžios mokykloje. Vėliau – Prienų ir Kauno gimnazijoje.
Antrosios sovietinės okupacijos metu, 1945 m. vasario mėnesį kartu su broliais Motiejumi, Klemensu ir Antanu, o taip seserimi Konstancija, jie tapo Geležinio Vilko pulko laisvės kovotojais.
Klemensas Baltrušaitis – Skirgaila, Kurtas (1924 – 1947 12 26) baigė Kauno pramonės technikumą. Nuo 1945 m. pavasario jis buvo Geležinio Vilko partizanų pulko kovotojas. 1946 m. pradžioje Klemensą paskyrė Algirdo grupės vadu. Nuo gegužės mėn jis ėjo Geležinio Vilko rinktinės ryšių skyriaus viršininko pareigas, o metų gale – dar ir ūkio skyriaus viršininko pareigas. Su žvalgybos sksyriaus viršininku S.Lukša – Tautvydu jis surado ir įvykdė partizanų Karo lauko teismo paskirtą mirties bausmę buvusiam Tauro apygardos vado pavaduotojui išdavikui Feliksui Kutkaičiui – Žalgiriui.
J.Baltrušaitis-Tigras
Kitas brolis Antanas – Erelis pateko į enkavedistų nelaisvę ir buvo išsiųstas į Sibiro mirties lagerius. Toks pat likimas teko ir Juozo seseriai Konstancijai.
Kitas brolis Povilas buvo ilgametis Kaniūkų mokyklos (Šakių r) muzikos mkytojas. Jis slapstė savo motiną, kuri pabėgo iš Sibiro tremties ir jų šeimoje išgyveno iki pat savo mirties 1954 m. Motiejus Baltušaitis (g. 1916 m. Braziūkuose) partizanavo drauge su broliais nuo 1944 m. Tačiau 1945 m. okupantams paskelbus „amnestiją“, jis patikėjo jų pažadais ir legalizavosi.
Deja, netrukus buvo suimtas, nuteistas ir ištremtas į Norilską šiaurės Sibire. Į Tėvynę jis grįžo 1959 metais.
Pats J.Baltrušaitis – Tigras, pagrindinis šios apybraižos herojus, pasakojo, kad pirmomis partizanavimo dienomis jie jautėsi drąsiai ir pakankamai saugiai.
Skaityti daugiau: Didvyriai nemiršta: Juozas Baltrušaitis-Tigras
Bronius Petkevičius - Pipiras, Klemensas Uleckas -Vakaras
Paskutinieji Geležinio Vilko rinktinės partizanai, žuvę 1955 07 21. Iš kairės: Bronius Petkevičius-Pipiras ir Klemensas Uleckas-Vakaras.
Apie partizanų žuvimą
Pagaliau jau minėtas Ėglis iš Klebiškiu pranešė, kad Pipiras ir Vakaras lankosi pas jo kaimyną Juozą Krūvelį (g. 1916 m.). Pasinaudodami šia žinia, 1955 m. pradžioje Vacius ir Petryla pas Krūvelį palieka Pipirui ir Vakarui laišką. Partizanai neatsiliepė. Krūvelis pasitiki savo kaimynu Ėgliu, ir šis netrunka išsiaiškinti, kad partizanai įtaria Šermukšnį ir išvyko į Panemunės rajoną ieškoti prieš jį įkalčių. Jų neradę, per Krūvelį perdavė Žilvinui - Vaciui laišką, kuriame rašė sutinką susitikti. Atsakomajame laiške saugumiečiai pranešė siūlomą susitikimo laiką - liepos 20 - 21 naktį ir vietą - prie malūno, netoli Krūvelio namų.
Susitikimo vietą apsupo kariuomenė.
Sutartu laiku 1955 07 21 1 val. 15 min. partizanai atėjo į susitikimą. Po penkių minučių abu buvo negyvi.
Skaityti daugiau: Bronius Petkevičius - Pipiras, Klemensas Uleckas -Vakaras
Josyfas Slipyj ir Alfonsas Svarinskas – dvasinės draugystės ir krikščioniško liudijimo totalitarinio persekiojimo sąlygomis pavyzdys
Dr. Mariya Horyacha
(Lvivo katalikiško univeriteto profesorė)
Josyfas Slipyj ir Alfonsas Svarinskas – dvasinės draugystės ir krikščioniško liudijimo totalitarinio persekiojimo sąlygomis pavyzdys
(Pranešimas padarytas konferencijoje 2024 m. liepos 14 dieną Laisvės kovotojų atminimo šventės metu, Didžiosios kovos apygardos partizanų parke)
Jūsų Ekscelencijos Vyskupai, mieli Kunigai, Gerbiamieji Ukmergės vadovai ir visi šios šventės dalyviai. Ačiū už galimybę būti šiame gražiame Partizanų parke ir pasidalinti savo mintimis apie Jums ir mums ukrainiečiams labai brangius monsinjorą kunigą Alfonsą Svarinską ir kardinolą Josyp Slipyj.
Šiemet minime 10 metų nuo Alfonso Svarinsko mirties ir 40 metų nuo Josyfo Slipyj mirties. Šios dvi didžios istorinės asmenybės yra ištvermingos kovos su bedieviška represine sovietine sistema simboliai. Patyrę persekiojimus ir kančias jie abu išėjo nugalėtojai. Ir šiandien, Josyfo Slipyj garbei skirto paminklinio kryžiaus Didžiosios kovos apygardos partizanų parke pašventinimo dieną, dera pagerbti jųdviejų atminimą ir priminti dviejų didžių asmenybių ir Dievo tarnų draugystės ryšį.
Liepos 17-18 d. žuvę partizanai
Šatrijos rinktinės partizanai.
Pagal KGB sužymėjimą pirmas - Zigmantas Vainoras, antras - Mykolas Kleiba-Dagys,
trečias - Juozas Vaičekauskas-Kovarnis, ketvirtas - Jonas Laucevičius-Girėnas,
penktas neatpažintas, šeštas - Jonas Griguola-Ąžuolas.
(Z. Paulauskaitės asmeninė kolekcija)
Griguola Jonas-Ąžuolas gimė Telšių apskrities Tverų valsčiaus Užpelių kaime. Į partizanų gretas įstojo 1948 m. Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizanas. Nuo 1949 m. - būrio vadas. Žuvo 1950 m. liepos 18 d.
https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
KYBARTAS Vytautas, Boleslovo - Budrys, g. 1922 Kaspariškės k., Liolių apyl. Žuvo 1956 07 17 netoli nuo Kelmės prie Gutmano sodybos. Apdovanotas Laisvės kovotojo kryžiumi.
KISNIERIUS Andrius - Sakalas, Rolando būrio partizanas. Veikė Tauragės apylinkėse. Žuvo 1949 07 17 Zaltriškiuose, Gaurės v. Kartu žuvo būrio vadas S. Stonys ir J. Liorančas.
LIORANČAS Juozas, Jurgio - Aidas, g. 1927 Ridikiškėje, Tauragės v., ūkininkų šeimoje. Partizanas nuo 1947. Kovojo Rolando, Eimučio, Aluntos, Lelijos būriuose. Žuvo 1949 07 17 Zaltriškiuose, Gaurės v. Kartu žuvo būrio vadas S. Stonys ir A. Kisnierius.
STONYS Stasys - Alunta, kilęs iš Burbiškiu Gaurės apyl., Tauragės r. Lelijos partizanu būrio vadas. Žuvo 1949 07 17 Zaltriškiuose, Gaurės apyl
PAULAUSKAS Juozas - Bėgūnas, g. Jonikuose, Švėkšnos v. Dariaus rajono Pušies rinktinės Rambyno būrio partizanas. Žuvo 1952 07 18 Kerynės miške. Kartu žuvo B. Venskus.
VENSKUS Bonaventūras, g. 1928. Žuvo 1952 07 18 Kerynės miške Kartu žuvo Juozas Paulauskas.
TELYDI MUS RYŽTAS
Nors Lietuvos vardas rašytiniuose šaltiniuose minimas jau 1009 metais ir nors Lietuvos valstybės kūrimo ir egzistavimo laikotarpis tyrinėtojų žymimas nuo 1226 iki 1236-ųjų metų, tačiau tarptautinis jos pripažinimas, jos tapimas pilnateise krikščioniškų Europos šalių bendrijos nare yra sietinas su 1253-jų metų liepos 6-ąją, kai valstybės gimdytojas— kunigaikštis Mindaugas iškilmingai karūnavosi Lietuvos karaliumi ir padovanojo jai katalikiškąją valstybingumo kilmę. Mindaugo epocha nepaprastai sudėtinga, sunkaus ir audringo valstybės kūrimo bei įtvirtinimo epocha. Jos metu išryškėjo titaniškos valdovo pastangos bei ryžtas sujungti, suvienyti, sutelkti visos Lietuvos jėgas mirtino pavojaus akivaizdoje. Štai tuomet išryškėja ir akivaizdžiausiai atsiskleidžia Mindaugo žmogiškosios ir patriotinės savybės. Jo aštrus protas, jo genijus anksčiau už kitus suvokė grėsmę, pakibusią virš susiskaldžiusios Lietuvos. Mindaugas it uola iškilęs virš kitų metė istorinį žvilgsnį į ateitį. Jo patriotizmas buvo kuriantis, jungiantis, vienijantis. Mindaugo siekis, troškimas ir tikslas buvo vienintelis, o būtent — sukurti naują Lietuvą, išmokyti žmones ją mylėti, ginti ir jai aukotis. Ir vykdė šią misiją Mindaugas savo pavyzdžiu ir savais darbais...
Tiesa, Mindaugo kuriamas valstybingumas daugeliui Lietuvos didikų buvo ir nesuprantamas, ir neįvertintas. Mat pastarieji patys troško tokios valdžios, jam pavydėjo, organizavo visokius sąmokslus. Jie siekė nuversti jį nuo sosto ne tik patys telkdamiesi Lietuvoje, bet kviesdamiesi į talką ir užsienio jėgas. Kurį laiką, Mindaugui pavykdavo tuos sąmokslus išardyti, bet jis matė ir įžvalgiausiai suprato, kad reikia dar kažkokios naujos priemonės savo sukurtam valstybingumui sutvirtinti.
Kvietimas
Gegužės 25 dieną visus kviečiame atvykti į Lietuvos partizanų memorialą Kryžkalnyje ir dalyvauti renginyje, skirtame Lietuvos laisvės kovotojų, tremtinių, politinių kalinių ir partizanų atminimui.
Renginys organizuojamas minint iškilaus Lietuvos dvasininko, disidento, politinio veikėjo, karo kapeliono monsinjoro Alfonso Svarinsko dešimtąsias mirties metines.
Renginio organizatoriai ir iniciatoriai – Raseinių rajono savivaldybė, Raseinių rajono kultūros centras ir kompozitorius Algirdas Martinaitis.
Programa
12 val. šv. Mišios Stulgių Šv. Apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje (Mišioms vadovaus vyskupas Eugenijus Bartulis)
13.30 val. Iškilmingas minėjimas
14 val. Kompozitoriaus Algirdo Martinaičio oratorija „Tikėjimo ir vilties invokacijos”
Atlikėjai:
Skaitovas aktorius Dainius Svobonas
Valstybinis choras „Vilnius”, vadovas Artūras Dambrauskas
Lietuvos kariuomenės orkestras, vadovas Egidijus Ališauskas
Dirigentas Artūras Dambrauskas
Lietuvos partizanų memorialo lankytojų centre veiks nuotraukų paroda „Ukraina. Kova už laisvę”
Visus kviečiame atvykti ir pakviesti savo bičiulius.
Gyvoji mūsų tautos legenda...
Mūsų dienų Nijolė Sadūnaitė yra reta išimtis, nes jos vardas pasaulyje yra plačiai žinomas. Jos niekas nereklamavo. Pasaulis pats ją surado ir pažino. Nijolę išgarsino ne jos vėliau parašytieji atsiminimai, o jos laikysena teisme, lageryje ir tremtyje. Teismo metu ji atsisakiusi nuo advokatų paslaugos, savo teisėjams taip kalbėjo:
„Noriu jums pasakyti, kad visus myliu kaip savo brolius, seseris ir, jeigu reikėtų, nesvyruodama už kiekvieną atiduočiau savo gyvybę. Šiandien to nereikia, bet reikia pasakyti jums į akis skaudžią tiesą. Yra sakoma, kad teisę peikti ir barti turi tik tas, kuris myli. Pasinaudodama ta teise ir kreipiuosi į jus...”
Nijolės paskutinysis žodis teisme visame pasaulyje sukėlė nuostabą ir susižavėjimą jos asmenybe. Toji jos kalba netrukus buvo spausdinama net Japonijos mokyklų vadovėliuose.
— Ši diena yra laimingiausia mano gyvenime, — kalbėjo teisiamoji. — Aš esu teisiama už LKB Kroniką,2 kuri kovoja prieš fizinę ir dvasinę žmonių tironiją. Reiškia aš esu teisiama už tiesą ir meilę žmonėms! Kas gali būti gyvenime svarbiau, kaip mylėti žmones, jų laisvę ir garbę. Meilė žmonėms — visų didžiausioji meilė, o kovoti už žmonių teises — gražiausioji meilės daina. Tegul ji skamba visų širdyse, tegul niekados nenutyla! Man atiteko pavydėtina dalia, garbinga lemtis — ne tik kovoti už Žmonių teises ir teisingumą, bet ir būti nuteistai. Mano bausmė bus mano triumfas! Gaila tik, kad mažai spėjau dėl žmonių pasidarbuoti. Su džiaugsmu eisiu į vergiją dėl kitų laisvės ir sutinku mirti, kad kiti gyventų. Šiandieną aš atsistoju šalia amžinosios Tiesos — Jėzaus Kristaus ir prisimenu Jo ketvirtąjį palaiminimą: „Palaiminti, kurie trokšta teisybės, nes jie bus pasotinti!” Kaip nesidžiaugti, kad visagalis Dievas garantavo jog šviesa nugalės tamsą, o tiesa — klaidą ir melą! O kad tai įvyktų greičiau, sutinku ne tik kalėti, bet ir mirti...
Sausio 5-6 žuvę partizanai
Algimanto apygardos partizanai prie Šventosios.
Pasirėmęs Jonas Šimėnas-Berželis. Sėdi iš kairės: Povilas Jonelis-Tūzas ir Albinas Milčiukas-Tigras.
Stovi pirmas iš kairės - Jonas Stasiukaitis-Ąžuolas. Kiti neatpažinti.
(Genocido aukų muziejus)
Vyčio apygardos partizanai.
Priekyje Jonas Stasiukaitis-Ąžuolas.
Ant akmens sėdi iš kairės: Juozas Šemežys-Tikras Brolis, Antanas Dargužis-Kareivis,
Mykolas Šemežys-Aras, Vaclovas Burbulis-Bėgūnas, Kazys Kirdonis-Žilvytis ir Vlados Dargužis-Žvirblis.
(R. Kauniečio asmeninė kolekcija)
Stasiukaitis Jonas-Ąžuolas, Ežys gimė Traupio valsčiaus Jūsiškio kaime. Vyčio apygardos Žaibo būrio partizanas. Žuvo 1949 m. sausio 6 d. Traupio valsčiaus Sibirkos kaime
Šaltinis: https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
1948 m. sausio 6 d. Marijampolės aps. Veiverių vls. Pinciškių k., gyventojos partizanų rėmėjos M. Naujokienės sodyboje, MGB Marijampolės aps. skyriaus operatyvinė grupė aptiko Tauro apygardos štabo partizanus. Per susišaudymą žuvo Kęstučio rinktinės vadas Justinas Jasaitis-Naktis, Maironio kuopos vadas Jonas Ciplijauskas-Sakalas, jo pavaduotojas Juozas Bacevičius-Briedis ir Geležinio Vilko rinktinės štabo viršininkas Povilas Vanagas-Nemunas, Vylius.
Žuvusių partizanų palaikai buvo niekinti Veiverių mstl. Vėliau užkasti netoli miestelio nuo Antrojo pasaulinio karo likusiuose apkasuose. Šiuo metu vieta sutvarkyta, įrengtas Skausmo kalnelis.
Pietų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas,
Vilnius: LGGRTC, 2008, l. 131.
Tauro apygardos Pirmosios mokomosios kuopos vadas ir lektoriai kursų baigimo proga. 1947 m. rugpjūčio 20 d.
Sėdi iš kairės: lektorius, Žalgirio rinktinės štabo Rikiuotės skyriaus viršininkas Jonas Kuras-Jaunutis, kuopos vadas ir apygardos adjutantas Justinas Jasaitis-Naktis, lektoriai – Žalgirio rinktinės štabo viršininkas Pranas Runas-Algirdas ir Vytauto rinktinės štabo Rikiuotės skyriaus viršininkas Jurgis Vasiliauskas-Skydas. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
Mirė Laisvės premijos laureatas Albinas Kentra
Albinas Kentra | lrs.lt, O. Posaškovos nuotr.
Eidamas 95-uosius metus mirė Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyvis, politinis kalinys, pedagogas, Sąjūdžio metraštininkas, Laisvės premijos laureatas Albinas Kentra.
Albinas Kentra gimė 1929 metų kovo 29 dieną Gūbrių kaime, tuomečiame Šilalės valsčiuje, Žemaitijos ūkininkų Juozapo ir Onos Kentrų šeimoje.
1945-ais metais, prasidėjus antrajai Sovietų Sąjungos okupacijai, visi šeimos nariai davė Lietuvos partizanų priesaiką, tapdami Vakarų Lietuvos partizanų apskrities Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės partizanais.
16-metis A. Kentra, slapyvardžiu Aušra, buvo ryšininkas su civiliais gyventojais, iš aplinkinių gyventojų rinko šaudmenis ir ginklus partizanams.
Skaityti daugiau: Mirė Laisvės premijos laureatas Albinas Kentra
Kardinolo Sigito Tamkevičiaus geri darbai
Mylėk artimą kaip save patį. Artimas nėra tik tas, kuris mąsto panašiai kaip mes. Artimas yra kiekvienas žmogus, net vadinamas priešu, nes Jėzus už kiekvieną paaukojo savo gyvybę.
Iš ST homilijos Meilės ir gailestingumo misija
— 1992 m. jo rūpesčiu įkurtas LKB Informacijos centras, kuriam ir vadovavo, pradėjo leisti LKBIC Informacinį biuletenį, vėliau tapusį leidiniu „Bažnyčios žinios“.
— Su arkivyskupo Sigito vadovavimu susijęs ypač veržlus, įvairias sielovados sritis, bažnytines institucijas atnaujinęs ir sustiprinęs arkivyskupijos gyvenimo etapas. 1997 m. Kauno arkikatedroje arkivyskupas įšventino vyskupus Rimantą Norvilą ir Eugenijų Bartulį, Joną Ivanauską (2003 m.) ir Kęstutį Kėvalą (2013 m.).
— Įkūrė naujas parapijas (Pal. Jurgio Matulaičio ir Gerojo Ganytojo, vėliau Šv. Jono Pauliaus II Kaune, Šv. Jono – Jonavoje), rūpinosi tautos laisvės simboliu vadinamos paminklinės Kristaus Prisikėlimo bažnyčios atstatymu (konsekruota 2004 metais, 2015 m. suteiktas bazilikos titulas). Stojantiems į Kauno kunigų seminariją įkūrė Parengiamąjį kursą. Stiprino bažnytines institucijas, paskirdamas jų veiklai buvusį seminarijos pastatą (Papilio g. 5), VDU Katalikų teologijos fakultetui – Šv. Zitos draugijos rūmus.
— Arkivyskupo rūpesčiu įsteigta Katalikų interneto tarnyba, nuo 1997 m. pradeda gyvuoti oficiali LKB interneto svetainė, nuolat kuriami ir palaikomi svarbiausių Bažnyčios gyvenimo įvykių puslapiai. Netrukus sukurtos visų Lietuvos vyskupijų ir kai kurių parapijų bei institucijų svetainės, pradedami interneto projektai biblija.lt, katekizmas.lt, vėliau sukurtas ir Jono Pauliaus II piligrimų kelio portalas. Pirmoji lietuviška vyskupijos svetainė buvo skirta Kauno arkivyskupijai (įkurta 1998 m. pabaigoje, antroji veikė 2002–2010 m., o nuo 2011-ųjų – dabartinė; 2013 m. pradėtas gyvavimas ir feisbuko socialiniame tinkle).
— 1999 m. arkivyskupas įkūrė Bažnyčios kronikos fondą, kasmet pasaulinės visuomenės komunikavimo dienos proga skiriantį apdovanojimus žurnalistams už krikščioniškųjų vertybių sklaidą viešojoje erdvėje.
— Pats arkivyskupas kas savaitę rašė tekstus Valstiečių laikraščiui, honorarą skirdamas labdaros fondui Kaimo vaikai.
Skaityti daugiau: Kardinolo Sigito Tamkevičiaus geri darbai
Sigitas Tamkevičius PRIESPAUDOS, KOVOS IR NELAISVĖS METAI: 1968-1988
Ad maiorem Dei gloriam
Sigitas Tamkevičius
PRIESPAUDOS, KOVOS IR NELAISVĖS METAI:
1968-1988
ATEITIES LEIDYBOS CENTRAS
2022
Redaktorė Regina Pupalaigytė
Dailininkė ir maketuotoja Jūratė Juozėnienė
Fotografas Tomas Petreikis
ISBN 978-609-96272-1-2
Turinys
1968 Prienuose ir Vilkaviškyje 9
1970 Simne (I). Pirmieji žingsniai Draugijoje 32
1971 Simne (II). Laisvės Memorandumas 37
1972 Simne (III). „Kronikos" gimimas 44
1973 Simne (IV). Persekiojimai stiprėja 64
1974 Simne (V). Represijos tęsiasi 74
1975 Simne (VI). Kratos, tardymai ir protestai 85
1976 Kybartuose (I). Saugumiečių uolumas 99
1977 Kybartuose (II). Spaudimas nemažėja 111
1978 Kybartuose (III). Įkurtas Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas 128
1979 Kybartuose (IV). Tikinčiųjų dvasia nepalaužta 147
1980 Kybartuose (V). Barbariški išpuoliai 168
1981 Kybartuose (VI). „Kiaulių maras" 206
1982 Kybartuose (VII). „Kronikos" dešimtmetis 223
1983 Nuo Kybartų iki Uralo 244
1988 Urale, Sibire ir vėl Lietuvoje 335
Penkiasdešimt mano gyvenimo metų prabėgo sovietinės okupacijos laikotarpiu, kai Lietuvos žmonės buvo ne tik išoriškai pavergti, bet stengtasi pavergti ir jų dvasią. Okupantas siekė mus pakeisti, kad taptume klusniais Kremliaus sraigteliais. Sunaikinus partizaninį pasipriešinimą okupantui liko tik vienas priešas - Bažnyčia ir jos žmonės, ypač dvasiškiai. Okupantas suprato: kol Bažnyčia gyva, jam nepasiseks pavergti žmonių dvasios, todėl visokiais būdais - grasinimais, baudomis, teismais, lageriais, verbavimu tapti KGB kolaborantais - bandydavo iki minimumo suvaržyti kunigų veiklą.
Visa tai mačiau. Nutolus Stalino vykdytam terorui, 1968 metais prasidėjo atbudimas - suvokimas, kad prievartai reikia priešintis. Anuomet vienintelė reali pasipriešinimo priemonė buvo okupanto nusikaltimų viešinimas Lietuvoje, ypač laisvajame pasaulyje. Dėl to 1972-aisiais gimė „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika". Ji septyniolika metų fiksavo sovietinės valdžios bei jos talkininkų daromus nusikaltimus ir juos viešino Vakaruose. Per mano rankas perėjo daugybė į „Kronikos" redakciją atsiųstų faktų, kuriuos reikėdavo tik tvarkingai suguldyti į eilinį leidinio numerį.
1968-1988 metai buvo ne tik priespaudos, bet ir kovos metai, kai pamažu budo Lietuvos kunigai, tikintieji žmonės ir visa Lietuva. Šiuose užrašuose pabandžiau kuo tiksliausiai parodyti tuos priespaudos ir kovos metus. Buvo laikotarpių, kai rašiau dienoraštį, tik dėl savaime suprantamų priežasčių ne viską konkretizuodamas, buvo laikotarpių, kai dienoraščio rašyti negalėjau. Tačiau visa tai, ką skaitytojas šiuose užrašuose-dienoraštyje ras, yra tiksliausi faktai.
Čia sutiksite daug vardų ir pavardžių ne tik tų žmonių, kurie per sovietmetį kovojo ir kentėjo, bet ir tų, kurie vykdė priespaudą arba talkino priespaudos nešėjams. Tikiu, kad išaušus Lietuvos laisvės rytui ne vienas iš paminėtų žmonių pasikeitė, kai kurie gal net padarė atgailą. Todėl nemeskime į juos pasmerkimo akmenų: nežmoniškos sistemos jie buvo sužeisti labiau, nei tie, kurie kentėjo ir kovojo.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
Skaityti daugiau: Sigitas Tamkevičius PRIESPAUDOS, KOVOS IR NELAISVĖS METAI: 1968-1988
Prisiminkime ir pagerbkime
Jonas Brazys - Klajūnas
gimė 1921 m. Obšrūtų k., Pilviškių vlsč., Vilkaviškio apskr. gausioje pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Tėvas Mykolas Brazys ir motina Uršulė Brazienė mirė Sibiro tremtyje. 1945 m. pavasaryje Jonas buvo Vilkaviškio NKVD čekistų suimtas, bet iš stribų bustinės kiemo, pasitaikius progai, pabėgo ir išėjo pas Vytauto rinktinės 33 kuopos partizaus. Nuo 1946 m. pavasario Tauro apygardos Vytauto rinktinės , 69-osios kuopos vadas. Nuo tų pačių metų lapkričio 22 dienos Tauro apygardos vado Žvejo įsakymu Nr.34 Jonas Brazys – Klajūnas paskirtas apygardos Karo lauko teismo nariu. 1946m. gruodžio 31 dieną žuvus Žalgirio rinktinės gen. P. Plechavičiaus kuopos vadui Tarzanui, Klajūnas paskirtas tos kuopos vadu 1947m. rugpjūtį baigė Tauro apygardos Mokomosios kuopos l-ą laidą ir išlaikius egzaminus, suteiktas puskarininkio laipsnus. 1948 m. sausio 6 d., žuvus Kęstučio rinktinės vadui Justinui Jasaičiui – Nakčiai apygardos vado Žvejo įsakymu Nr.3 paskirtas šios rinktinės vadu. 1949m. išformavus rinktinę, 1949 m.birželio 30d. apygardos vado Fausto įsakymu Nr.16 tapo Tauro apygardos Vytauto rinktinės,Kęstučio tėvūnijos vadu.1949m., jam pačiam prašant, pervestas į Žalgirio rinktinę ir paskirtas Tauro apygardos štabo Aprūpinimo poskyrio viršininku. 1947 05 10 apdovanotas juostelėmis “Už uolumą” ir “Už narsumą”. 1950 08 07 – 2-o laipsnio Laisvės kovos kryžiumi su kardais (po mirties). Žuvo 1949 m. spalio 16d (kituose šaltiniuose spalio 18d.). Gražiškių k., Šakių raj. (įvyko išdavystė). Kartu žuvo jo adjutantas Liudvikas Juodkojis – Kariūnas. Žuvusiųjų atminimui 1997metais prie Gražiškių kaimo kapinaičių artimųjų ir bendražygių iniciatyva, pastatytas paminklinis kryžius.
Kazimieras Kaladinskas-Erškėtis, Šarka (1903 10 11–1947 11 15)
Kazimieras Kaladinskas gimė 1903 m. spalio 11 d. Zarasų aps. Salako vls. Želmeniškės k. Mykolo Kaladinsko ir Marijonos Padvaiskaitės-Kaladinskienės šeimoje.
Tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Jam suteiktas puskarininkio laipsnis. Vėliau dirbo pasienio policijoje. 1940 m., prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai, K. Kaladinskas buvo atleistas iš pareigų, grįžo į namus ir dirbo savo ūkyje Salako vls. Didžiasalio k. Dalyvavo 1941 m. Birželio sukilime.
Jau 1944 m. rudenį K. Kaladinskas subūrė gerai ginkluotą partizanų būrį, veikusį Ažvinčių ir Minčios giriose. 1945 m. pradžioje būrys buvo reorganizuotas į kuopą.
1945 m. birželio 15–20 d. K. Kaladinskas dalyvavo kpt. Vinco Gumausko-Gailiaus sušauktame Geležinio Vilko (nuo 1945 m. rugpjūčio mėn. – Vytauto) apygardos štabo posėdyje, vykusiame Utenos aps. Saldutiškio vls. tarp Ginučių ir Šiliniškės kaimų.
1945 m. vasarą K. Kaladinskas suvienijo visus Zarasų aps. Salako valsčiaus partizanus ir suformavo 75–80 partizanų Erškėčio kuopą, kuri formaliai buvo pavaldi Lokio rinktinei. Kuopa buvo gana mobili ir suduodavo priešui netikėtus smūgius, todėl buvo vadinama „Skrajojančiu būriu“.
Skaityti daugiau: Kazimieras Kaladinskas-Erškėtis, Šarka (1903 10 11–1947 11 15)
1953 m. rugsėjo 19 d. žūtis
1953 m. rugsėjo 19 d. naktį netoli Raseinių r. Antanavos k. (dabar – Jurbarko r. sav.) prie gyventojo Prano Ramono sodybos agentų iškviesti į susitikimą ir patekę į pasalą žuvo paskutinis Kęstučio apygardos vadas Jonas Algirdas Vilčinskas-Algirdas ir partizanas Juozas Dobrovolskis-Ramūnas.
Tiksli žuvusiųjų užkasimo vieta neišaiškinta.
Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas:
Kęstučio, Prisikėlimo ir Žemaičių apygardos,
Vilnius: LGGRTC, 2010, p.101-102.
Agentas Vaidila 1 toliau vykdė MVD nurodymus. 1953 m. liepos naktį iš 27 į 28 d. smogikai suėmė Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės štabo viršininką Antaną Šablauską-Arą 2 , rugpjūčio 5 d. Jurbarko r. Paslauskynės miške žuvo Vaidoto rinktinės vadas Edvardas Pranckevičius ir būrio vadas Benadas Kregždė, rugpjūčio 7 d. buvo suimtas partizanas Benadas Mileris-Alius 3 .
„Beliko sunaikinti J. A. Vilčinską-Algirdą. Privilioti jį į susitikimą su K. Širviu nepavyko.
Liko vienintelis kelias – per P. Narbutą-Rolandą. Rolandas sutiko Algirdą rugpjūčio 21 d. Algirdas papasakojo apie sumanymą kitais metais keliauti į užsienį. Pasiguodė, kad Žemaičių apygardos vadas V. Montvydas-Etmonas per Vaidoto rinktinę ieško ryšio su vyriausiąja vadovybe, nes su A. Bakšiu sutartame Jūros srities ir Žemaičių apygardos ryšių punkte tebeguli pernykščiai Jūros srities štabo laiškai. V. Montvydą domino Jūros štabo žūtis.
P. Narbutas perdavė J. Vilčinskui A. Šablausko laišką, kuriame šis kvietė jį rugsėjo 18 d. susitikti.
Susitikimas buvo paskirtas Raseinių rajono Antanavos kaime ūkininko Ramoškos sodyboje. Čekistai kruopščiai rengėsi paskutinei didelei operacijai. Agentas Vaidila (P. Narbutas) buvo ginkluotas automatu, agentas Vytas (A. Šablauskas) – pistoletu. Kęstučio ir Žemaičių apygardų vadai P. Morkūnas ir V. Montvydas jau buvo nukauti, todėl čekistams nebereikėjo J. Vilčinsko gyvo.
Dvyliktą valandą nakties agentai pas Ramošką susitiko su J. Vilčinsku ir J. Dobrovolskiu.
Pakvietė juos nueiti į netoliese esančią ryšininkės sodybą. Pakeliui krūmeliuose pasaloje laukė dar trys smogikai. P Narbutui davus ženklą, A. Šablauskas šovė į J. Vilčinską, paskui tris kartus į J. Dobrovolskį. Prie jo prisidėjo automatu ginkluotas P. Narbutas. Sunkiai sužeistas J. Vilčinskas šoko bėgti. Už trijų šimtų metrų jį pasivijo pasaloje tykojusių smogikų kulkos...
Operaciją parengė N. Dušanskis, o įvykdė buvę kovos bendražygiai. Po to, kaip buvo įprasta, agentams užmaskuoti buvo inscenizuotas mūšis su MVD kariuomene“.
Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė,
Žuvusiųjų prezidentas, Vilnius, 2005, p. 304–305
Jonas Algirdas Vilčinskas gimė 1930 m. vasario 11 d. Raseinių aps. Jurbarko vls. Paantvardžio k. Kazimiero Vilčinsko ir Pranciškos Barčytės-Vilčinskienės šeimoje 4 . Baigė Jurbarko gimnaziją ir dirbo Šakių aps. laikraščio redakcijoje. Buvo padavęs pareiškimą mokytojauti.
Algirdas Martinaitis – oratorija INVOKACIJA
Vladas Montvydas-Žemaitis, Etmonas
Žemaičių apygardos vadas Vladas Montvydas-Žemaitis, Etmonas (dešinėje) su paskutiniuoju Kęstučio apygardos vadu Krizostomu Labanausku-Justu (nuo 1955 m. – agentas Kalinauskas)
Vladas Montvydas gimė 1911 m. rugsėjo 9 d. Gatautiškės kaime, Šilalės rajone. Tėvai buvo Gatautiškės dvaro darbininkai. Šeimoje dar augo dvi seserys ir vienas brolis. Baigęs Poežerės pradžios mokyklą, išmoko staliaus amato. V. Montvydas tarnavo Lietuvos kariuomenėje, dalyvavo visuomeninėje veikloje, buvo Šaulių sąjungos narys, šaulių būrio vadas. 1938 m. susituokė su Bronislava Ralyte ir tapo ūkio, esančio Varnių valsčiuje, šeimininku. Netrukus suremontavo pastatus, pasistatė kalvę, ėmėsi bričkučių gamybos ir apleistas ūkis suklestėjo.
Artėjant antrajai rusų okupacijai, daugelis vietos gyventojų rengėsi palikti namus ir traukti į Vakarus. V. Montvydas pasirinko kitą kelią – tėvynę nuo okupantų ginti gimtajame krašte. 1944 m. pradžioje jis Varnių apylinkėse pradėjo organizuoti Lietuvos laisvės armijos Vanagų grupę. Priesaika būdavo priimama V. Montvydo namuose. Į jo namus slapčia buvo vežami ginklai. 1944 m. liepos mėn. su bendražygiu Stasiu Beniuliu, surinkę aplinkinių kaimų jaunuolius, su ginklais mokymui iškeliavo į Platelių miškus.
Mokytojas - partizanas Antanas Eglinskas
1951 m. rugsėjo 5 d. Ripaičių kaime (Utenos raj.) ANTANAS EGLINSKAS-Margiris buvo užmigdytas ir perduotas saugumui. Pasistengė saugumo agentas J. Bulka, su kuriuo pats partizanas ieškojo ryšio kaip su partizanų būrių ryšininku.
A. Eglinskas-Margiris, g. 1927 m. gruodžio 27 d. Žemaitijoje, Kalnalio bažnytkaimyje. Nuo 1930 iki 1935 m. su tėvais gyveno Argentinoje. 1935 m. sugrįžę tėvai nusipirko ūkį Užluobės kaime, prie Skuodo. Būsimasis partizanas mokėsi Skuodo gimnazijoje, 1944 m. įstojo į Telšių kunigų seminariją, bet ji buvo uždaryta, tad grįžo tęsti mokslų gimnazijoje. 1947 m., iškart po abiturientų išleistuvių, norėjo išeiti į mišką, bet nepasisekė užmegzti ryšio su partizanais, būrys, į kurio ryšininką kreipėsi, jau buvo išduotas.
1949 m. baigęs Klaipėdos mokytojų institutą, atvyko į Saldutiškio vidurinę mokyklą, visoms klasėms dėstė istoriją, buvo 7 klasės auklėtojas, labai aktyviai dalyvaudavo sportiniuose žaidimuose, organizavo savo klasės mokinius spektaklio „Pelenė“ repeticijoms.
Po metų išėjo į mišką. Į partizanų vadovybę jau buvo įsitaisę saugumo statytiniai. 1951 m. kovo 2 d. Indubakių kaime per mūšį su NKVD daliniu partizanas buvo sužeistas. Jį kliudė net 7 kulkos. Geri žmonės padėjo. Arklius kinkė, partizaną vežė. Gydomas buvo pas Pušaloto Kraujelius, pervežtas į Mineiškiemį pas Blažius, paslėptas Kliukų pirtelėje. Čia kasdien sužeistąjį lankydavo Onutė Jackevičiūtė ir Julė Luniūtė.
Apgijus žaizdoms, balandžio 17 d. buvo nuvežtas į Labanoro girią ir perduotas kovos draugams. Kaitri vasaros saulė gerai gydė žaizdas, bet dešinės rankos plaštakos partizanas nebevaldė. Mokėsi rašyti ir šaudyti kaire.
Okupantams suimto partizano nepavyko užverbuoti. Po teismo nuosprendžio 1952 liepos 17 d. A. Eglinskas-Margiris buvo sušaudytas.
Pragyventa tik 25 metai! Kovota prieš tautos pavergėjus, dalyvauta kruvinuose mūšiuose, patirtas natūraliai gyjančių žaizdų skausmas, išdavystės, bemiegės naktys tardant ir kankinant...
Liepos 15-16 d. žuvę partizanai
Memorialas šioje vietoje buvusiose žvyrduobėse užkastiems 1944–1956 m. Biržų apylinkėse žuvusiems Dariaus ir Girėno bei Biržų rinktinių (vėliau Algimanto apygardos ir Vyčio apygardos Pilėnų tėvūnijos) partizanams, taip pat Biržų apskrities ir valsčiaus NKVD–MVD–MGB skyriuje bei poskyriuose nužudytiems suimtiems partizanų ryšininkams ir rėmėjams, civiliams gyventojams atminti. Biržų r. Biržų m. Švyturio g. Atidengtas 1992 m. rugpjūčio 9 d. Fotogr. V. Striužas, 2004
- Prieš 65 metus, 1956 m. liepos 15 d., Rokiškio (dabar – Biržų) r. Runikių k. žuvo paskutiniai Algimanto apygardos partizanai Mykolas Suveizdis-Budrys ir Edvardas Žilinskas-Vanagas.
Žuvusiųjų palaikai, kaip teigiama, užkasti Biržų m. milicijos kieme.
http://genocid.lt/UserFiles/File/Atmintinos_datos/2011/20110708_pries55.pdf
SAUKAS Albertas - Merkys. Kovojo Kraujelio būryje. Žuvo 1950 07 15. Kūnas buvo išniekintas Radviliškyje.
ŠUKYS Antanas, g. 1925 Aušrinėje, Šiluvos v. Žuvo 1950 07 15 Tyruliuose.
ŠUKYS Jonas (Antano brolis), g. 1928 Aušrinėje, Šiluvos v., ūkininkų šeimoje. Žuvo 1950 07 15 kartu su broliu.
https://partizanai.org/failai/html/pietu-zemaitijoje.htm
Juodis Algirdas - Merkys, Vermachtas iš Klebiškiu k. Prienų raj. 1924 - 1947 07 15. Žuvo Ašmintos k. prie Pakuonio.
Kasperavičius Vytautas - Mokytojas. ? - 1945 07 15. Žalgirio rinkt.
Overa Motiejus, Jono s. - Žaibas iš Daukšių k. Gudelių vlsč. 1919 - 1945 07 15. Žuvo Žuvinte. Daukšių būrio partizanas.
Pūkas Juozas, Juozo s. - Griausmas iš Daukšių k. 1921 - 1945 07 15. Žuvo Buktos pelkėse. K. Degučio būrio partizanas
https://partizanai.org/failai/html/Vilutiene-Trecioji-veliavos-spalva.htm
Daugiau įrašų...
- Liepos 13-14 d. žuvę partizanai
- Pranciškus Prūsaitis-Lapė
- Jonas Juras-Žilvinis
- Liepos 11-12 d. žuvę Partizanai
- Vaclovas Pauliukonis-Girėnas
- Liepos 5-10 d. žuvę Partizanai
- Petras Medelis-Delfinas
- Dvasininko ir kovotojo kelias
- Didvyriai nemiršta: Mykolas Kazanas-Mutka, Siaubas
- JONAS MICKEVIČIUS - ŽVIRBLIS
