Josyfas Slipyj ir Alfonsas Svarinskas – dvasinėsdraugystės ir krikščioniško liudijimo totalitarinio persekiojimo sąlygomis pavyzdys
(Pranešimas padarytas konferencijoje 2024 m. liepos 14 dieną Laisvės kovotojų atminimo šventės metu, Didžiosios kovos apygardos partizanų parke)
Jūsų Ekscelencijos Vyskupai, mieli Kunigai, Gerbiamieji Ukmergės vadovai ir visi šios šventės dalyviai. Ačiū už galimybę būti šiame gražiame Partizanų parke ir pasidalinti savo mintimis apie Jums ir mums ukrainiečiams labai brangius monsinjorą kunigą Alfonsą Svarinską ir kardinolą Josyp Slipyj.
Šiemet minime 10 metų nuo Alfonso Svarinsko mirties ir 40 metų nuo Josyfo Slipyj mirties. Šios dvi didžios istorinės asmenybės yra ištvermingos kovos su bedieviška represine sovietine sistema simboliai. Patyrę persekiojimus ir kančias jie abu išėjo nugalėtojai. Ir šiandien, Josyfo Slipyj garbei skirto paminklinio kryžiaus Didžiosios kovos apygardos partizanų parke pašventinimo dieną, dera pagerbti jųdviejų atminimą ir priminti dviejų didžių asmenybių ir Dievo tarnų draugystės ryšį.
Šatrijos rinktinės partizanai.
Pagal KGB sužymėjimą pirmas - Zigmantas Vainoras, antras - Mykolas Kleiba-Dagys,
trečias - Juozas Vaičekauskas-Kovarnis, ketvirtas - Jonas Laucevičius-Girėnas,
penktas neatpažintas, šeštas - Jonas Griguola-Ąžuolas. (Z. Paulauskaitės asmeninė kolekcija)
Griguola Jonas-Ąžuolas gimė Telšių apskrities Tverų valsčiaus Užpelių kaime. Į partizanų gretas įstojo 1948 m. Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizanas. Nuo 1949 m. - būrio vadas. Žuvo 1950 m. liepos 18 d.
KYBARTAS Vytautas, Boleslovo - Budrys, g. 1922 Kaspariškės k., Liolių apyl. Žuvo 1956 07 17 netoli nuo Kelmės prie Gutmano sodybos. Apdovanotas Laisvės kovotojo kryžiumi.
KISNIERIUS Andrius - Sakalas, Rolando būrio partizanas. Veikė Tauragės apylinkėse. Žuvo 1949 07 17 Zaltriškiuose, Gaurės v. Kartu žuvo būrio vadas S. Stonys ir J. Liorančas.
LIORANČAS Juozas, Jurgio - Aidas, g. 1927 Ridikiškėje, Tauragės v., ūkininkų šeimoje. Partizanas nuo 1947. Kovojo Rolando, Eimučio, Aluntos, Lelijos būriuose. Žuvo 1949 07 17 Zaltriškiuose, Gaurės v. Kartu žuvo būrio vadas S. Stonys ir A. Kisnierius.
STONYS Stasys - Alunta, kilęs iš Burbiškiu Gaurės apyl., Tauragės r. Lelijos partizanu būrio vadas. Žuvo 1949 07 17 Zaltriškiuose, Gaurės apyl
PAULAUSKAS Juozas - Bėgūnas, g. Jonikuose, Švėkšnos v. Dariaus rajono Pušies rinktinės Rambyno būrio partizanas. Žuvo 1952 07 18 Kerynės miške. Kartu žuvo B. Venskus.
VENSKUS Bonaventūras, g. 1928. Žuvo 1952 07 18 Kerynės miške Kartu žuvo Juozas Paulauskas.
Nors Lietuvos vardas rašytiniuose šaltiniuose minimas jau 1009 metais ir nors Lietuvos valstybės kūrimo ir egzistavimo laikotarpis tyrinėtojų žymimas nuo 1226 iki 1236-ųjų metų, tačiau tarptautinis jos pripažinimas, jos tapimas pilnateise krikščioniškų Europos šalių bendrijos nare yra sietinas su 1253-jų metų liepos 6-ąją, kai valstybės gimdytojas— kunigaikštis Mindaugas iškilmingai karūnavosi Lietuvos karaliumi ir padovanojo jai katalikiškąją valstybingumo kilmę. Mindaugo epocha nepaprastai sudėtinga, sunkaus ir audringo valstybės kūrimo bei įtvirtinimo epocha. Jos metu išryškėjo titaniškos valdovo pastangos bei ryžtas sujungti, suvienyti, sutelkti visos Lietuvos jėgas mirtino pavojaus akivaizdoje. Štai tuomet išryškėja ir akivaizdžiausiai atsiskleidžia Mindaugo žmogiškosios ir patriotinės savybės. Jo aštrus protas, jo genijus anksčiau už kitus suvokė grėsmę, pakibusią virš susiskaldžiusios Lietuvos. Mindaugas it uola iškilęs virš kitų metė istorinį žvilgsnį į ateitį. Jo patriotizmas buvo kuriantis, jungiantis, vienijantis. Mindaugo siekis, troškimas ir tikslas buvo vienintelis, o būtent — sukurti naują Lietuvą, išmokyti žmones ją mylėti, ginti ir jai aukotis. Ir vykdė šią misiją Mindaugas savo pavyzdžiu ir savais darbais...
Tiesa, Mindaugo kuriamas valstybingumas daugeliui Lietuvos didikų buvo ir nesuprantamas, ir neįvertintas. Mat pastarieji patys troško tokios valdžios, jam pavydėjo, organizavo visokius sąmokslus. Jie siekė nuversti jį nuo sosto ne tik patys telkdamiesi Lietuvoje, bet kviesdamiesi į talką ir užsienio jėgas. Kurį laiką, Mindaugui pavykdavo tuos sąmokslus išardyti, bet jis matė ir įžvalgiausiai suprato, kad reikia dar kažkokios naujos priemonės savo sukurtam valstybingumui sutvirtinti.
Gegužės 25 dieną visus kviečiame atvykti į Lietuvos partizanų memorialą Kryžkalnyje ir dalyvauti renginyje, skirtame Lietuvos laisvės kovotojų, tremtinių, politinių kalinių ir partizanų atminimui.
Renginys organizuojamas minint iškilaus Lietuvos dvasininko, disidento, politinio veikėjo, karo kapeliono monsinjoro Alfonso Svarinsko dešimtąsias mirties metines.
Renginio organizatoriai ir iniciatoriai – Raseinių rajono savivaldybė, Raseinių rajono kultūros centras ir kompozitorius Algirdas Martinaitis.
Programa
12 val. šv. Mišios Stulgių Šv. Apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje (Mišioms vadovaus vyskupas Eugenijus Bartulis)
13.30 val. Iškilmingas minėjimas
14 val. Kompozitoriaus Algirdo Martinaičio oratorija „Tikėjimo ir vilties invokacijos”
Atlikėjai:
Skaitovas aktorius Dainius Svobonas
Valstybinis choras „Vilnius”, vadovas Artūras Dambrauskas
Lietuvos kariuomenės orkestras, vadovas Egidijus Ališauskas
Dirigentas Artūras Dambrauskas
Lietuvos partizanų memorialo lankytojų centre veiks nuotraukų paroda „Ukraina. Kova už laisvę”
Visus kviečiame atvykti ir pakviesti savo bičiulius.
Mūsų dienų Nijolė Sadūnaitė yra reta išimtis, nes jos vardas pasaulyje yra plačiai žinomas. Jos niekas nereklamavo. Pasaulis pats ją surado ir pažino. Nijolę išgarsino ne jos vėliau parašytieji atsiminimai, o jos laikysena teisme, lageryje ir tremtyje. Teismo metu ji atsisakiusi nuo advokatų paslaugos, savo teisėjams taip kalbėjo:
„Noriu jums pasakyti, kad visus myliu kaip savo brolius, seseris ir, jeigu reikėtų, nesvyruodama už kiekvieną atiduočiau savo gyvybę. Šiandien to nereikia, bet reikia pasakyti jums į akis skaudžią tiesą. Yra sakoma, kad teisę peikti ir barti turi tik tas, kuris myli. Pasinaudodama ta teise ir kreipiuosi į jus...”
Nijolės paskutinysis žodis teisme visame pasaulyje sukėlė nuostabą ir susižavėjimą jos asmenybe. Toji jos kalba netrukus buvo spausdinama net Japonijos mokyklų vadovėliuose.
— Ši diena yra laimingiausia mano gyvenime, — kalbėjo teisiamoji. — Aš esu teisiama už LKB Kroniką,2 kuri kovoja prieš fizinę ir dvasinę žmonių tironiją. Reiškia aš esu teisiama už tiesą ir meilę žmonėms! Kas gali būti gyvenime svarbiau, kaip mylėti žmones, jų laisvę ir garbę. Meilė žmonėms — visų didžiausioji meilė, o kovoti už žmonių teises — gražiausioji meilės daina. Tegul ji skamba visų širdyse, tegul niekados nenutyla! Man atiteko pavydėtina dalia, garbinga lemtis — ne tik kovoti už Žmonių teises ir teisingumą, bet ir būti nuteistai. Mano bausmė bus mano triumfas! Gaila tik, kad mažai spėjau dėl žmonių pasidarbuoti. Su džiaugsmu eisiu į vergiją dėl kitų laisvės ir sutinku mirti, kad kiti gyventų. Šiandieną aš atsistoju šalia amžinosios Tiesos — Jėzaus Kristaus ir prisimenu Jo ketvirtąjį palaiminimą: „Palaiminti, kurie trokšta teisybės, nes jie bus pasotinti!” Kaip nesidžiaugti, kad visagalis Dievas garantavo jog šviesa nugalės tamsą, o tiesa — klaidą ir melą! O kad tai įvyktų greičiau, sutinku ne tik kalėti, bet ir mirti...
Algimanto apygardos partizanai prie Šventosios.
Pasirėmęs Jonas Šimėnas-Berželis. Sėdi iš kairės: Povilas Jonelis-Tūzas ir Albinas Milčiukas-Tigras.
Stovi pirmas iš kairės - Jonas Stasiukaitis-Ąžuolas. Kiti neatpažinti. (Genocido aukų muziejus)
Vyčio apygardos partizanai.
Priekyje Jonas Stasiukaitis-Ąžuolas.
Ant akmens sėdi iš kairės: Juozas Šemežys-Tikras Brolis, Antanas Dargužis-Kareivis,
Mykolas Šemežys-Aras, Vaclovas Burbulis-Bėgūnas, Kazys Kirdonis-Žilvytis ir Vlados Dargužis-Žvirblis. (R. Kauniečio asmeninė kolekcija)
Stasiukaitis Jonas-Ąžuolas, Ežys gimė Traupio valsčiaus Jūsiškio kaime. Vyčio apygardos Žaibo būrio partizanas. Žuvo 1949 m. sausio 6 d. Traupio valsčiaus Sibirkos kaime
1948 m. sausio 6 d. Marijampolės aps. Veiverių vls. Pinciškių k., gyventojos partizanų rėmėjos M. Naujokienės sodyboje, MGB Marijampolės aps. skyriaus operatyvinė grupė aptiko Tauro apygardos štabo partizanus. Per susišaudymą žuvo Kęstučio rinktinės vadas Justinas Jasaitis-Naktis, Maironio kuopos vadas Jonas Ciplijauskas-Sakalas, jo pavaduotojas Juozas Bacevičius-Briedis ir Geležinio Vilko rinktinės štabo viršininkas Povilas Vanagas-Nemunas, Vylius.
Žuvusių partizanų palaikai buvo niekinti Veiverių mstl. Vėliau užkasti netoli miestelio nuo Antrojo pasaulinio karo likusiuose apkasuose. Šiuo metu vieta sutvarkyta, įrengtas Skausmo kalnelis.
Pietų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas, Vilnius: LGGRTC, 2008, l. 131.
Tauro apygardos Pirmosios mokomosios kuopos vadas ir lektoriai kursų baigimo proga. 1947 m. rugpjūčio 20 d.
Sėdi iš kairės: lektorius, Žalgirio rinktinės štabo Rikiuotės skyriaus viršininkas Jonas Kuras-Jaunutis, kuopos vadas ir apygardos adjutantas Justinas Jasaitis-Naktis, lektoriai – Žalgirio rinktinės štabo viršininkas Pranas Runas-Algirdas ir Vytauto rinktinės štabo Rikiuotės skyriaus viršininkas Jurgis Vasiliauskas-Skydas. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
Eidamas 95-uosius metus mirė Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyvis, politinis kalinys, pedagogas, Sąjūdžio metraštininkas, Laisvės premijos laureatas Albinas Kentra.
Albinas Kentra gimė 1929 metų kovo 29 dieną Gūbrių kaime, tuomečiame Šilalės valsčiuje, Žemaitijos ūkininkų Juozapo ir Onos Kentrų šeimoje.
1945-ais metais, prasidėjus antrajai Sovietų Sąjungos okupacijai, visi šeimos nariai davė Lietuvos partizanų priesaiką, tapdami Vakarų Lietuvos partizanų apskrities Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės partizanais.
16-metis A. Kentra, slapyvardžiu Aušra, buvo ryšininkas su civiliais gyventojais, iš aplinkinių gyventojų rinko šaudmenis ir ginklus partizanams.
Mylėk artimą kaip save patį. Artimas nėra tik tas, kuris mąsto panašiai kaip mes. Artimas yra kiekvienas žmogus, net vadinamas priešu, nes Jėzus už kiekvieną paaukojo savo gyvybę.
— 1992 m. jo rūpesčiu įkurtas LKB Informacijos centras, kuriam ir vadovavo, pradėjo leisti LKBIC Informacinį biuletenį, vėliau tapusį leidiniu „Bažnyčios žinios“.
— Su arkivyskupo Sigito vadovavimu susijęs ypač veržlus, įvairias sielovados sritis, bažnytines institucijas atnaujinęs ir sustiprinęs arkivyskupijos gyvenimo etapas. 1997 m. Kauno arkikatedroje arkivyskupas įšventino vyskupus Rimantą Norvilą ir Eugenijų Bartulį, Joną Ivanauską (2003 m.) ir Kęstutį Kėvalą (2013 m.).
— Įkūrė naujas parapijas (Pal. Jurgio Matulaičio ir Gerojo Ganytojo, vėliau Šv. Jono Pauliaus II Kaune, Šv. Jono – Jonavoje), rūpinosi tautos laisvės simboliu vadinamos paminklinės Kristaus Prisikėlimo bažnyčios atstatymu (konsekruota 2004 metais, 2015 m. suteiktas bazilikos titulas). Stojantiems į Kauno kunigų seminariją įkūrė Parengiamąjį kursą. Stiprino bažnytines institucijas, paskirdamas jų veiklai buvusį seminarijos pastatą (Papilio g. 5), VDU Katalikų teologijos fakultetui – Šv. Zitos draugijos rūmus.
— Arkivyskupo rūpesčiu įsteigta Katalikų interneto tarnyba, nuo 1997 m. pradeda gyvuoti oficiali LKB interneto svetainė, nuolat kuriami ir palaikomi svarbiausių Bažnyčios gyvenimo įvykių puslapiai. Netrukus sukurtos visų Lietuvos vyskupijų ir kai kurių parapijų bei institucijų svetainės, pradedami interneto projektai biblija.lt, katekizmas.lt, vėliau sukurtas ir Jono Pauliaus II piligrimų kelio portalas. Pirmoji lietuviška vyskupijos svetainė buvo skirta Kauno arkivyskupijai (įkurta 1998 m. pabaigoje, antroji veikė 2002–2010 m., o nuo 2011-ųjų – dabartinė; 2013 m. pradėtas gyvavimas ir feisbuko socialiniame tinkle).
— 1999 m. arkivyskupas įkūrė Bažnyčios kronikos fondą, kasmet pasaulinės visuomenės komunikavimo dienos proga skiriantį apdovanojimus žurnalistams už krikščioniškųjų vertybių sklaidą viešojoje erdvėje.
— Pats arkivyskupas kas savaitę rašė tekstus Valstiečių laikraščiui, honorarą skirdamas labdaros fondui Kaimo vaikai.
Penkiasdešimt mano gyvenimo metų prabėgo sovietinės okupacijos laikotarpiu, kai Lietuvos žmonės buvo ne tik išoriškai pavergti, bet stengtasi pavergti ir jų dvasią. Okupantas siekė mus pakeisti, kad taptume klusniais Kremliaus sraigteliais. Sunaikinus partizaninį pasipriešinimą okupantui liko tik vienas priešas - Bažnyčia ir jos žmonės, ypač dvasiškiai. Okupantas suprato: kol Bažnyčia gyva, jam nepasiseks pavergti žmonių dvasios, todėl visokiais būdais - grasinimais, baudomis, teismais, lageriais, verbavimu tapti KGB kolaborantais - bandydavo iki minimumo suvaržyti kunigų veiklą.
Visa tai mačiau. Nutolus Stalino vykdytam terorui, 1968 metais prasidėjo atbudimas - suvokimas, kad prievartai reikia priešintis. Anuomet vienintelė reali pasipriešinimo priemonė buvo okupanto nusikaltimų viešinimas Lietuvoje, ypač laisvajame pasaulyje. Dėl to 1972-aisiais gimė „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika". Ji septyniolika metų fiksavo sovietinės valdžios bei jos talkininkų daromus nusikaltimus ir juos viešino Vakaruose. Per mano rankas perėjo daugybė į „Kronikos" redakciją atsiųstų faktų, kuriuos reikėdavo tik tvarkingai suguldyti į eilinį leidinio numerį.
1968-1988 metai buvo ne tik priespaudos, bet ir kovos metai, kai pamažu budo Lietuvos kunigai, tikintieji žmonės ir visa Lietuva. Šiuose užrašuose pabandžiau kuo tiksliausiai parodyti tuos priespaudos ir kovos metus. Buvo laikotarpių, kai rašiau dienoraštį, tik dėl savaime suprantamų priežasčių ne viską konkretizuodamas, buvo laikotarpių, kai dienoraščio rašyti negalėjau. Tačiau visa tai, ką skaitytojas šiuose užrašuose-dienoraštyje ras, yra tiksliausi faktai.
Čia sutiksite daug vardų ir pavardžių ne tik tų žmonių, kurie per sovietmetį kovojo ir kentėjo, bet ir tų, kurie vykdė priespaudą arba talkino priespaudos nešėjams. Tikiu, kad išaušus Lietuvos laisvės rytui ne vienas iš paminėtų žmonių pasikeitė, kai kurie gal net padarė atgailą. Todėl nemeskime į juos pasmerkimo akmenų: nežmoniškos sistemos jie buvo sužeisti labiau, nei tie, kurie kentėjo ir kovojo.
gimė 1921 m. Obšrūtų k., Pilviškių vlsč., Vilkaviškio apskr. gausioje pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Tėvas Mykolas Brazys ir motina Uršulė Brazienė mirė Sibiro tremtyje. 1945 m. pavasaryje Jonas buvo Vilkaviškio NKVD čekistų suimtas, bet iš stribų bustinės kiemo, pasitaikius progai, pabėgo ir išėjo pas Vytauto rinktinės 33 kuopos partizaus. Nuo 1946 m. pavasario Tauro apygardos Vytauto rinktinės , 69-osios kuopos vadas. Nuo tų pačių metų lapkričio 22 dienos Tauro apygardos vado Žvejo įsakymu Nr.34 Jonas Brazys – Klajūnas paskirtas apygardos Karo lauko teismo nariu. 1946m. gruodžio 31 dieną žuvus Žalgirio rinktinės gen. P. Plechavičiaus kuopos vadui Tarzanui, Klajūnas paskirtas tos kuopos vadu 1947m. rugpjūtį baigė Tauro apygardos Mokomosios kuopos l-ą laidą ir išlaikius egzaminus, suteiktas puskarininkio laipsnus. 1948 m. sausio 6 d., žuvus Kęstučio rinktinės vadui Justinui Jasaičiui – Nakčiai apygardos vado Žvejo įsakymu Nr.3 paskirtas šios rinktinės vadu. 1949m. išformavus rinktinę, 1949 m.birželio 30d. apygardos vado Fausto įsakymu Nr.16 tapo Tauro apygardos Vytauto rinktinės,Kęstučio tėvūnijos vadu.1949m., jam pačiam prašant, pervestas į Žalgirio rinktinę ir paskirtas Tauro apygardos štabo Aprūpinimo poskyrio viršininku. 1947 05 10 apdovanotas juostelėmis “Už uolumą” ir “Už narsumą”. 1950 08 07 – 2-o laipsnio Laisvės kovos kryžiumi su kardais (po mirties). Žuvo 1949 m. spalio 16d (kituose šaltiniuose spalio 18d.). Gražiškių k., Šakių raj. (įvyko išdavystė). Kartu žuvo jo adjutantas Liudvikas Juodkojis – Kariūnas. Žuvusiųjų atminimui 1997metais prie Gražiškių kaimo kapinaičių artimųjų ir bendražygių iniciatyva, pastatytas paminklinis kryžius.
Kazimieras Kaladinskas gimė 1903 m. spalio 11 d. Zarasų aps. Salako vls. Želmeniškės k. Mykolo Kaladinsko ir Marijonos Padvaiskaitės-Kaladinskienės šeimoje.
Tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Jam suteiktas puskarininkio laipsnis. Vėliau dirbo pasienio policijoje. 1940 m., prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai, K. Kaladinskas buvo atleistas iš pareigų, grįžo į namus ir dirbo savo ūkyje Salako vls. Didžiasalio k. Dalyvavo 1941 m. Birželio sukilime.
Jau 1944 m. rudenį K. Kaladinskas subūrė gerai ginkluotą partizanų būrį, veikusį Ažvinčių ir Minčios giriose. 1945 m. pradžioje būrys buvo reorganizuotas į kuopą.
1945 m. birželio 15–20 d. K. Kaladinskas dalyvavo kpt. Vinco Gumausko-Gailiaus sušauktame Geležinio Vilko (nuo 1945 m. rugpjūčio mėn. – Vytauto) apygardos štabo posėdyje, vykusiame Utenos aps. Saldutiškio vls. tarp Ginučių ir Šiliniškės kaimų.
1945 m. vasarą K. Kaladinskas suvienijo visus Zarasų aps. Salako valsčiaus partizanus ir suformavo 75–80 partizanų Erškėčio kuopą, kuri formaliai buvo pavaldi Lokio rinktinei. Kuopa buvo gana mobili ir suduodavo priešui netikėtus smūgius, todėl buvo vadinama „Skrajojančiu būriu“.
1953 m. rugsėjo 19 d. naktį netoli Raseinių r. Antanavos k. (dabar – Jurbarko r. sav.) prie gyventojo Prano Ramono sodybos agentų iškviesti į susitikimą ir patekę į pasalą žuvo paskutinis Kęstučio apygardos vadas Jonas Algirdas Vilčinskas-Algirdas ir partizanas Juozas Dobrovolskis-Ramūnas.
Tiksli žuvusiųjų užkasimo vieta neišaiškinta.
Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas:
Kęstučio, Prisikėlimo ir Žemaičių apygardos,
Vilnius: LGGRTC, 2010, p.101-102.
Agentas Vaidila 1 toliau vykdė MVD nurodymus. 1953 m. liepos naktį iš 27 į 28 d. smogikai suėmė Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės štabo viršininką Antaną Šablauską-Arą 2 , rugpjūčio 5 d. Jurbarko r. Paslauskynės miške žuvo Vaidoto rinktinės vadas Edvardas Pranckevičius ir būrio vadas Benadas Kregždė, rugpjūčio 7 d. buvo suimtas partizanas Benadas Mileris-Alius 3 .
„Beliko sunaikinti J. A. Vilčinską-Algirdą. Privilioti jį į susitikimą su K. Širviu nepavyko.
Liko vienintelis kelias – per P. Narbutą-Rolandą. Rolandas sutiko Algirdą rugpjūčio 21 d. Algirdas papasakojo apie sumanymą kitais metais keliauti į užsienį. Pasiguodė, kad Žemaičių apygardos vadas V. Montvydas-Etmonas per Vaidoto rinktinę ieško ryšio su vyriausiąja vadovybe, nes su A. Bakšiu sutartame Jūros srities ir Žemaičių apygardos ryšių punkte tebeguli pernykščiai Jūros srities štabo laiškai. V. Montvydą domino Jūros štabo žūtis.
P. Narbutas perdavė J. Vilčinskui A. Šablausko laišką, kuriame šis kvietė jį rugsėjo 18 d. susitikti.
Susitikimas buvo paskirtas Raseinių rajono Antanavos kaime ūkininko Ramoškos sodyboje. Čekistai kruopščiai rengėsi paskutinei didelei operacijai. Agentas Vaidila (P. Narbutas) buvo ginkluotas automatu, agentas Vytas (A. Šablauskas) – pistoletu. Kęstučio ir Žemaičių apygardų vadai P. Morkūnas ir V. Montvydas jau buvo nukauti, todėl čekistams nebereikėjo J. Vilčinsko gyvo.
Dvyliktą valandą nakties agentai pas Ramošką susitiko su J. Vilčinsku ir J. Dobrovolskiu.
Pakvietė juos nueiti į netoliese esančią ryšininkės sodybą. Pakeliui krūmeliuose pasaloje laukė dar trys smogikai. P Narbutui davus ženklą, A. Šablauskas šovė į J. Vilčinską, paskui tris kartus į J. Dobrovolskį. Prie jo prisidėjo automatu ginkluotas P. Narbutas. Sunkiai sužeistas J. Vilčinskas šoko bėgti. Už trijų šimtų metrų jį pasivijo pasaloje tykojusių smogikų kulkos...
Operaciją parengė N. Dušanskis, o įvykdė buvę kovos bendražygiai. Po to, kaip buvo įprasta, agentams užmaskuoti buvo inscenizuotas mūšis su MVD kariuomene“.
Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė,
Žuvusiųjų prezidentas, Vilnius, 2005, p. 304–305
Jonas Algirdas Vilčinskas gimė 1930 m. vasario 11 d. Raseinių aps. Jurbarko vls. Paantvardžio k. Kazimiero Vilčinsko ir Pranciškos Barčytės-Vilčinskienės šeimoje 4 . Baigė Jurbarko gimnaziją ir dirbo Šakių aps. laikraščio redakcijoje. Buvo padavęs pareiškimą mokytojauti.
Žemaičių apygardos vadas Vladas Montvydas-Žemaitis, Etmonas (dešinėje) su paskutiniuoju Kęstučio apygardos vadu Krizostomu Labanausku-Justu (nuo 1955 m. – agentas Kalinauskas)
Vladas Montvydas gimė 1911 m. rugsėjo 9 d. Gatautiškės kaime, Šilalės rajone. Tėvai buvo Gatautiškės dvaro darbininkai. Šeimoje dar augo dvi seserys ir vienas brolis. Baigęs Poežerės pradžios mokyklą, išmoko staliaus amato. V. Montvydas tarnavo Lietuvos kariuomenėje, dalyvavo visuomeninėje veikloje, buvo Šaulių sąjungos narys, šaulių būrio vadas. 1938 m. susituokė su Bronislava Ralyte ir tapo ūkio, esančio Varnių valsčiuje, šeimininku. Netrukus suremontavo pastatus, pasistatė kalvę, ėmėsi bričkučių gamybos ir apleistas ūkis suklestėjo.
Artėjant antrajai rusų okupacijai, daugelis vietos gyventojų rengėsi palikti namus ir traukti į Vakarus. V. Montvydas pasirinko kitą kelią – tėvynę nuo okupantų ginti gimtajame krašte. 1944 m. pradžioje jis Varnių apylinkėse pradėjo organizuoti Lietuvos laisvės armijos Vanagų grupę. Priesaika būdavo priimama V. Montvydo namuose. Į jo namus slapčia buvo vežami ginklai. 1944 m. liepos mėn. su bendražygiu Stasiu Beniuliu, surinkę aplinkinių kaimų jaunuolius, su ginklais mokymui iškeliavo į Platelių miškus.
1951 m. rugsėjo 5 d. Ripaičių kaime (Utenos raj.) ANTANAS EGLINSKAS-Margiris buvo užmigdytas ir perduotas saugumui. Pasistengė saugumo agentas J. Bulka, su kuriuo pats partizanas ieškojo ryšio kaip su partizanų būrių ryšininku.
A. Eglinskas-Margiris, g. 1927 m. gruodžio 27 d. Žemaitijoje, Kalnalio bažnytkaimyje. Nuo 1930 iki 1935 m. su tėvais gyveno Argentinoje. 1935 m. sugrįžę tėvai nusipirko ūkį Užluobės kaime, prie Skuodo. Būsimasis partizanas mokėsi Skuodo gimnazijoje, 1944 m. įstojo į Telšių kunigų seminariją, bet ji buvo uždaryta, tad grįžo tęsti mokslų gimnazijoje. 1947 m., iškart po abiturientų išleistuvių, norėjo išeiti į mišką, bet nepasisekė užmegzti ryšio su partizanais, būrys, į kurio ryšininką kreipėsi, jau buvo išduotas.
1949 m. baigęs Klaipėdos mokytojų institutą, atvyko į Saldutiškio vidurinę mokyklą, visoms klasėms dėstė istoriją, buvo 7 klasės auklėtojas, labai aktyviai dalyvaudavo sportiniuose žaidimuose, organizavo savo klasės mokinius spektaklio „Pelenė“ repeticijoms.
Po metų išėjo į mišką. Į partizanų vadovybę jau buvo įsitaisę saugumo statytiniai. 1951 m. kovo 2 d. Indubakių kaime per mūšį su NKVD daliniu partizanas buvo sužeistas. Jį kliudė net 7 kulkos. Geri žmonės padėjo. Arklius kinkė, partizaną vežė. Gydomas buvo pas Pušaloto Kraujelius, pervežtas į Mineiškiemį pas Blažius, paslėptas Kliukų pirtelėje. Čia kasdien sužeistąjį lankydavo Onutė Jackevičiūtė ir Julė Luniūtė.
Apgijus žaizdoms, balandžio 17 d. buvo nuvežtas į Labanoro girią ir perduotas kovos draugams. Kaitri vasaros saulė gerai gydė žaizdas, bet dešinės rankos plaštakos partizanas nebevaldė. Mokėsi rašyti ir šaudyti kaire.
Okupantams suimto partizano nepavyko užverbuoti. Po teismo nuosprendžio 1952 liepos 17 d. A. Eglinskas-Margiris buvo sušaudytas.
Pragyventa tik 25 metai! Kovota prieš tautos pavergėjus, dalyvauta kruvinuose mūšiuose, patirtas natūraliai gyjančių žaizdų skausmas, išdavystės, bemiegės naktys tardant ir kankinant...
Memorialas šioje vietoje buvusiose žvyrduobėse užkastiems 1944–1956 m. Biržų apylinkėse žuvusiems Dariaus ir Girėno bei Biržų rinktinių (vėliau Algimanto apygardos ir Vyčio apygardos Pilėnų tėvūnijos) partizanams, taip pat Biržų apskrities ir valsčiaus NKVD–MVD–MGB skyriuje bei poskyriuose nužudytiems suimtiems partizanų ryšininkams ir rėmėjams, civiliams gyventojams atminti. Biržų r. Biržų m. Švyturio g. Atidengtas 1992 m. rugpjūčio 9 d. Fotogr. V. Striužas, 2004
- Prieš 65 metus, 1956 m. liepos 15 d., Rokiškio (dabar – Biržų) r. Runikių k. žuvo paskutiniai Algimanto apygardos partizanai Mykolas Suveizdis-Budrys ir Edvardas Žilinskas-Vanagas.
Žuvusiųjų palaikai, kaip teigiama, užkasti Biržų m. milicijos kieme.
Algimanto apygardos Šarūno rinktinės partizanai ir ryšininkės. Stovi iš kairės: Janina Valonytė, Antanas Blauzdys-Konkurentas, neatpažintas, Kazė Stravinskaitė, neatpažintas, neatpažintas, Danutė Dovydėnaitė-Laumė,Alfonsas Pajuodis-Radvila, Juozas Šilaika-Šviedrys. Kiti - neatpažinti (R. Kauniečio asmeninė kolekcija)
PAJUODIS Alfonsas, Kazimiero-Radvila, gim. 1917 m. Pajuodžiu k., Subačiaus vls. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Kęstučio būrio partizanas. Žuvo 1951 m. liepos 14 d.
„Literatūra ir menas“ nuotr. / Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinės partizanai. Pirmas iš dešinės – Pranciškus Prūsaitis-Lapė. Fotografuota ne vėliau kaip 1950 m.
Pranas Prūsaitis-Lapė gimė 1928 m. Radviliškio raj. Grinkiškio miestelyje. Nors šeima buvo neturtinga, bet svetimo gero ir lengvos duonos nenorėjo. Mėgo tiesą ir sąžiningą darbą. Pranas tarnavo pas svetimus, kai atėjo laikas eiti į kariuomenę. Bet jis nepanoro paklusti okupantams ir 1948 m. pavasarį ėmė slapstytis. Mirus tėvui, stribai apsupo velionio namą, tikėdamiesi, kad į tėvo laidotuves ateis visi vaikai: mat ir Prano brolis, ir seserys slapstėsi. Pranas atsisveikinti su tėvu atėjo anksti rytą, kai stribus girdė ir maitino kaimynai. Pranas keliais apėjo tėvo karstą ir verkdamas prisiekė atkeršyti priešui, kad neleidžia atsisveikinti ir palaidoti tėvo.
Iš pradžių įstojo į J. Paliūno vadovaujamą „Prisikėlimo" būrį, po mėnesio buvo perkeltas į „Jaunučio" būrį, kuriame išbuvo iki 1952 m. Jam buvo suteiktas jaunesnio grandinio laipsnis. Paskutiniuoju metu buvo „Prisikėlimo" apygardos aprūpinimo viršininku ir teismo nariu. Kai „Jaunučio" būrys buvo likviduotas, P.Prūsaitis slapstėsi vienas. 1962 m. rugsėjo 25 d. buvo suimtas. Suėmimo metu pas jį buvo rastas karabinas ir revolveris „Nagan". LSSR Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų teisminė kolegija Prūsaitį pripažino kaltu „išdavus Tėvynę" ir nuteisė mirties bausme sušaudant. 1963 m. liepos 13 d. paskutinis partizanas P.Prūsaitis buvo sušaudytas. Šis žmogus atliko neįkainojamą žygį ateičiai - išsaugojo 3 bidonus su apygardos štabo dokumentais, nuolat keisdamas jų slaptavietę, metai iš metų užkasdamas vis kitoje vietoje.
Lietuvos partizano paskutinis žodis
Mano tėviškę užplūdo ordos iš Rytų. Ir pradėjo Lietuva kraujuoti: degė sodybos, aidėjo šūviai pagiriais, vaitojo žmonės vagonuose, dejavo žemė ir dangus. Ar aš galėjau sėdėti rankas sudėjęs? Ar aš galėjau?
Surakino mane, supančiojo, bet sutraukiau pančius ir nuėjau į girią pas kovotojus. Ar galėjau neiti?
Užrišo man akis, kad nieko nematyčiau, užkimšo man ausis, kad nieko negirdėčiau. Bet išgirdau pagalbos šauksmą. Ar galėjau negirdėti?
Norėjo užkimšti man burną, kad neištarčiau žodžio Laisvė. Bet visu balsu šaukiau: Laisvė Lietuvai!
Daužė mano tėvui galvą. Klausinėjo, kur sūnus. Ar aš galėjau negirdėti jo vaitojimo? Ar aš galėjau?
Sukinėjo mano motinai rankas, kur vyriausiasis sūnus, klausinėjo. Motin, motinėle, išgirdau tavo raudą. Ar aš galėjau neišgirsti?
Nurovė mano sesei kasas ir išniekino. Sese, sesut, išgirdau tavo aimaną!
Paguldė mano brolio lavoną turgaus aikštėje: apnuogino, išniekino, subjaurojo. Ar aš galėjau šito nežinoti?
Užkasė mano bendražygių kūnus grioviuose, raistuose, šuliniuose. Paslėpė, kad niekas niekados jų nerastų, kad kankinių šmėklos nepersekiotų žudikų.
Suvarė visą mano gimtąjį kaimą į gyvulinius vagonus - dusino, badu marino, vežė į Sibiro žemę, tarė: nebus Lietuvos! Ar galėjau šito nežinoti? Ar galėjau nekeršyti?
Viešpatie, Tu esi pasakąs: dovanok priešui! Aš paniekinau Tavo švenčiausią priesaką. Atleisk man, Visagali!.. Mano geriausias draugas neišlaikė kankinimų ir išdavė mane. Dabar mane kankins. Nebijau kančių! Tyčiosis iš manąs, niekins mane. Nebijau paniekos! Karo tribunolas nuteis mane sušaudyti. Nebijau šūvių! Tik, Dieve mano, vieno bijau: kad mano tauta neprarastų atminties. Kad niekas niekados neminės mano vardo, kad nueisiu į užmarštį, į juodą nežinią... Todėl vis meldžiausi: Dieve, neatimk iš mūsų tautos atminties! Todėl ir tikėjau šventu stebuklu ir šaukiau Karo tribunolui: Lietuva atsibus, surankios mūsų kaulus iš griovių, iš raistų ir karstuose pastatys prie švento altoriaus!
Uždegs žvakes.
Sukalbės amžinąjį atilsį.
Ir gražiausioje Lietuvos aikštėje pastatys paminklą partizanui ir partizano motinai. O dabar, - sakau okupantų Karo tribunolui:
Didžiosios Kovos apygardos štabo agitacijos skyriaus viršininkas Jonas Juras-Žilvinis ir Didžiosios Kovos apygardos „B“ rinktinės štabo viršininkas, LLKS tarybos prezidiumo narys Juozas Šibaila-Merainis 1947 m. (GAM)
JURAS Jonas, Adomo-Žilvinis, gim. 1923 m. Bu-rios k., Kurklių vls., ūkininkų šeimoje. Kauno medicinos instituto studentas. Didžiosios Kovos apygardos „B“ rinktinės Girininko būrio partizanas, nuo 1948 m. apygardos štabo agitacijos skyriaus viršininkas, leido laikraštį „Tėvynė šaukia“. Žuvo 1949 m. liepos 12 d. Kurklių šile (Adomavos miške). Palaikai buvo užkasti Šilinės miške, 1989 m. perlaidoti Kurklių mstl. kapinėse.
Didžiosios Kovos apygardos „B“ rinktinės Girininko būrio vadas Petras Kukta-Girininkas (VŽM)
KUKTA Petras, Simono-Girininkas, gim. 1919 m. Trakinių k., Kurklių vls., ūkininkų šeimoje, tėvai turėjo apie 40 ha žemės. Lietuvos kariuomenės karininkas. Didžiosios Kovos apygardos „B“ rinktinės Girininko būrio vadas, spausdino partizanų laikraštį „Tėvynė šaukia“. Žuvo 1949 m. liepos 12 d. Kurklių šile (Adomavos miške). Palaikai buvo užkasti Šilinės miške, 1989 m. perlaidoti Kurklių mstl. kapinėse.
Mūsų dienų Nijolė Sadūnaitė yra reta išimtis, nes jos vardas pasaulyje yra plačiai žinomas. Jos niekas nereklamavo. Pasaulis pats ją surado ir pažino. Nijolę išgarsino ne jos vėliau parašytieji atsiminimai, o jos laikysena teisme, lageryje ir tremtyje. Teismo metu ji atsisakiusi nuo advokatų paslaugos, savo teisėjams taip kalbėjo:
Žemaičių apygardos vadas Vladas Montvydas-Žemaitis, Etmonas (dešinėje) su paskutiniuoju Kęstučio apygardos vadu Krizostomu Labanausku-Justu (nuo 1955 m. – agentas Kalinauskas)
