J. M-tis [Jonas Ambraziejus]
Šiais metais švenčiame Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejų, bet pradėti noriu nuo būsimos sukakties: po 8 metų švęsime Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejų.
Pirmiausia dėl mūsų šalyje populiaraus termino prievartinis krikštas. Jis vis dėlto nėra tikslus. Krikštą priėmė ir valdinius krikštijo teisėti Lietuvos valdovai, kurie pagal to meto papročius atstovavo lietuvių tautai. Tai buvo aktas, sukūręs materialinę ir kultūrinę bazę krikščionybei tapti ne tik politinio, valstybinio, bet ir visuomeninio bei asmeninio gyvenimo faktu. Nereikia užmiršti, jog tauta yra ne paprasta žmonių suma, bet šis tas daugiau. Tad nors 1387 m. didžioji lietuvių tautos dalis, taip pat ir pakrikštytieji, savo pažiūromis tebebuvo pagonys, tuos metus kaip posūkio tašką visiškai pagrįstai vadiname Lietuvos krikštu. Kitaip tariant - pirmiausia krikščionybę priėmė Lietuva, paskui - lietuviai. Apie šį posūkio tašką vėliau telkėsi visi mūsų tautos gyvenimo įvykiai: visi jie turėjo užimti vienokią ar kitokią poziciją jo atžvilgiu, visi turėjo su juo ryšį, nors kartais sunkiai pastebimą. Visuomeniniame gyvenime jis pirmiausia reiškė pasukimą Vakarų kultūros link. Esmingą vietą šiame kelyje užima mūsų 400-metis Universitetas, tikra Alma Mater -Motina Maitintoja.
Bet tai tik regimoji kultūros pusė, pati savaime ji būtų bereikšmė. Krikščionybė, įsišaknydama visuomeniniame ir asmeniniame gyvenime, įgalino lietuvius matyti gyvenimą iš aukščiau ir jausti jį giliau, o tai ir yra tikrasis kultūros pakilimas į aukštesnę pakopą.
Skaityti daugiau: 75-METĮ NUO LIETUVIŠKOS SPAUDOS DRAUDIMO PANAIKINIMO MININT
RELIGINIS GYVENIMAS UŽSIENYJE
Jau 10 metų visame pasaulyje vyksta jaunimo sąjūdis, kaip niekada ir niekur platus, dinamiškas ir intensyvus. Jame dalyvauja 15-20-mečiai jaunuoliai, niekieno iš viršaus nesuburti. Sąjūdžio vardus sukūrė patys jo dalyviai arba visuomenė. Tai Jėzaus revoliucionieriai, Naujieji krikščionys, Krikščioniškieji hipiai, Gatvės krikščionys, Jėzaus driskiai, Didžiųjų kelių krikščionys, Hipiai pagal Evangeliją, Tiesmuka liaudis, Dvidešimtmečiai, vienykitės!, Bendruomenės branduoliai ir t. t.
Kas jis, tas sąjūdis, spontaniškai gimęs apie 1967-1968 metus Amerikoje ir greitai paplitęs ne tik visoje Šiaurės ir Pietų Amerikoje, bet pasiekęs ir Europos šalis? Jis jungia apie porą milijonų įvairių rasių ir išsilavinimo jaunimo. Šis sąjūdis atsirado ir plečiasi tarp įvairių profesijų jaunimo, kurio nemaža dalis katalikiška. Sąjūdyje dalyvauja vyskupai ir kunigai. Jis pagauna net ir netikintį jaunimą, įsiurbia į save visus, kaip pirmųjų amžių Jeruzalės krikščionių ugnis arba XV1-XV11I amžiuje šv. Pranciškaus Saleziečio sąjūdis. Šie sąjūdžiai, kurių šūkis: Jėgas skirti tam, kad gyventum, - siejasi su Vatikano II Susirinkimo mintimis. Bandydami naujai įgyvendinti krikščionybę, jaunuoliai jungiasi į 10-30 žmonių grupes, rengia sueigas, užsiėmimus, numato savo pareigas bei gyvenimo būdą. Jie jaučiasi įsipareigoję globaliniu mastu priklausyti visuotinei Bažnyčiai ir tą priklausomumą liudija konkrečiu gyvenimu. Nėra jokios vadovybės, jokių privilegijų ar skirtumų tarpusavio santykiuose nei rasės, nei užimamos vietos, nei lyties atžvilgiu.
Skaityti daugiau: SPONTANIŠKOS ATGIMIMO FORMOS KRIKŠČIONYBĖJE