Laukys[kun. Jonas Lauriūnas SJ]
Į klausimą, kuo skiriasi gyva medžiaga nuo negyvos, mokslininkai atsako: ji pati organizuojasi - prisitaiko prie sąlygų, nugali kliūtis, jau nekalbant apie du pagrindinius poreikius - maitinimąsi ir dauginimąsi. Žmogaus šis savarankiškumas yra dar didesnis - žmogus sąmoningai renkasi ir apsisprendžia: tai jo laisvė.
Jauno žmogaus laisvės troškimas ypač stiprus - bet kokį varžymą, net globą jis išgyvena kaip pasikėsinimą į jo laisvę. Todėl vaikas veržiasi iš tėvų globos, nenoriai pasiduoda mokyklos drausmei. Jis laukia momento, kada galės nusimesti varžtus ir tapti visiškai laisvas - daryti, ką nori.
Šios laisvės vardan jaunas žmogus mėgsta viską kritikuoti, pradedant tėvų pažiūromis, visuomenės tradicijomis ir baigiant mokymo sistema. Nedaug krimtęs mokslo, jaučiasi daugiau išmanantis už profesorių. Visa, kas vakarykščia (kad ir drabužių fasonas), jam atrodo pasenę.
Išsiveržęs iš vyresniųjų globos, pats ieško tiesos ir priima tik tai, kas jam atrodo gera. Norėdamas pasirodyti savarankiškas, neretai sako ne ten, kur vyresnieji sako taip, ir atvirkščiai. Įtariai ir skeptiškai žiūri į visas gyvenimo sritis, net į religiją; vardan naujumo, nepaisydamas, ar ji tikra, jis priima naują idėją. Kartais priima ir seną, svarbu, kad ji atrodytų naujai. Tuo kaip tik jis nori parodyti, jog yra nusimanantis ir savarankiškas.
Skaityti daugiau: JŪS ESATE PAŠAUKTI LAISVEI
RELIGINĖS FILOSOFIJOS MILŽINAI
1920-1927 m. Šveicarijos Fribūre daug mūsų studiozų, paskatinti Stasio Šalkauskio, savo mokslinėms disertacijoms imdavo Vladimiro Solovjovo minčių aspektus ir taip supažindino Vakarus su tuo didžiuoju rusų filosofu. Vėliau, 1932 m. Kauno universiteto profesorius Vladimiras Šilkarskis parašė išsamią studiją vokiečių kalba Solowjews Philosophie der All-Einheit (.Solovjovo visuotinybės filosofija). Rusų teologas Nikolskis pabrėžia, kad VI. Solovjovo pažiūrose susiliejo naujausia filosofija ir vokiškasis realizmas. Kai kas mano, kad rusų sąmonės formavimuisi Vl. Solovjovas padarė didesnę įtaką negu Levas Tolstojus ir Fiodoras Dostojevskis. Vakaruose jis daugiau žinomas iš prancūzų kalba parašyto veikalo La Russie et l'Eglise universelle (Rusija ir visuotinė Bažnyčia).
Idėja Dievo karalystės, į kurią, kaip Tėvo Namus, puolusią žmoniją veda dieviškoji Išmintis, sudaro VI. Solovjovo filosofijos pagrindą. Pirmajame savo kūrybos laikotarpyje (1874-1881) filosofas iškelia vaidmenį stačiatikių Bažnyčios, kaip vienintelės tikros ir visuotinės. Į ją visą pasaulį atvešianti Šventoji Rusija, nes rusų tauta - Dievo nešeja (narod bogonosec).
Vėliau, pradedant 1882 m., VI. Solovjovas ima kitaip suprasti rusiškąjį mesianizmą. Jis uoliai gina šv. Petrą, kaip visos Bažnyčios galvą, ir tuos, kurie paveldėjo jo sostą. Mesianizmo idėjos jis neatsisako, bet teigia, kad rusų tauta savo misiją galėsianti vykdyti tik vienybėje su visuotine Bažnyčia, kuriai vadovauja šv. Petro įpėdiniai. Tik kai susivienys susiskaldžiusios Bažnyčios, bus galima įkurti laisvą trejybinę monarchiją, kur Tėvo vaidmenį atliks Bažnyčia, Sūnaus - klusni valstybė, Šventosios Dvasios - laisvoji asmenų ir visuomenės kūryba. Taip Kristus, kaip Kunigas, Valdovas ir Pranašas, per savo Sužadėtinę Bažnyčią padarys iš visos žmonijos tikrąjį savo Kūną.
Skaityti daugiau: VLADIMIRO SOLOVJOVO FILOSOFIJA