Džiaugsmo apraiškos
Ar moki džiaugtis gyvenimu? Ar moki džiaugtis darbu ir poilsiu? Ar jauti džiaugsmą eidamas į darbą ir grįždamas iš jo?
Ar moki džiaugtis sniego blizgesiu, dangaus žydryne, saulės spindesiu? Ar moki džiaugtis bent retkarčiais?
O gal tau liko tik nuovargis, tik pareigos vergo, kuris vakare gulasi į patalą, kaip kada nors guls į kapą? O juk gyvenimas yra pati didžioji dovana.
Gyvenimas, atrodo, nenusakomai skuba. Nejaugi taip greit viskas praeina? - toks klausimas neretai iškyla. Ir nuolat sau pažadi, kad, atlikęs svarbiausius dalykus, pradėsi džiaugtis gyvenimu ir tvarkyti savo santykius su Dievu.
O turėtų būti priešingai. Reikėtų džiaugtis ir dabar - šią akimirką -nuolat jungtis su Dievu. Kol gali vaikščioti, kol gali logiškai galvoti, kol gali kuo nors džiaugtis ir žavėtis. Vėliau gal ateis laikas, kai nebegalėsi. Gal ateis laikas, kai išblės troškimai ir norai, kai rūpinsies tik smulkiais buitiniais reikalais ir skurdžios egzistencijos palaikymu.
Kol dar gali, sukurk savo širdžiai džiaugsmo. Teigiamos emocijos kelia dvasią ir gydo kūną. Tuo tarpu neigiamos emocijos griauna dvasinį pasaulį ir žudo visą gyvenimą. Jeigu kokia negera, pikta mintis lenda į galvą, surask ką gero ir gražaus, kas galėtų pakeisti tą piktą mintį. Pagalvok apie matytą gamtovaizdį, gėlę, paveikslą, malonų susitikimą. Rytą, kai nubundi, pirmiausia galvok apie ką nors gero ir gražaus. Pasimelsk, - tos pamaldžios mintys nuspalvins visus dienos darbus.
Neskubėk. Skuba turi pražūties daigų. Atkreipki dėmesį į savo judesius. Nervingi, staigūs judesiai yra pernelyg veiklių žmonių. Būtinai reikia apgalvoti, kaip valdai savo judesius.
Nebūk susigūžęs ir susilenkęs. Tokia laikysena - tai savimi nepasitikinčiųjų poza. Ji daro įtakos mintims ir visam gyvenimui.
Žymus sveikatos apsaugos darbuotojas Karolis Dineika taip nusako džiaugsmo poveikį:
Kai žmogus džiaugsmingai nusiteikęs, jis pasikeičia, jo širdis linksmiau plaka, akys šviečia gerumu, judesiai tampa raiškesni, o minties polėkiai ir lūkesčiai - ryškūs, veržlūs. Jis subtiliau suvokia savo kūrinius, gamtos grožį, šiltai bendrauja su aplinkiniais, jam geriau sekasi darbas.
Džiaugsmas - tai subjektyvus išgyvenimas, kurį sukelia tam tikra informacija ir situacijos, taip pat vidinis nusiteikimas, kuris priklauso nuo pasaulio sampratos ir pasaulėjautos ir, savaime suprantama, nuo sveikatos būklės. Todėl ir psichofizinė treniruotė yra nepakeičiamas pamatas atsirasti tikrajam džiaugsmui.
Suvoktas džiaugsmas organiškai susijęs su geros sveikatos pojūčiu. Džiaugsmo pojūtis iš esmės priklauso nuo viso organizmo psichofizinių funkcijų harmoningos veiklos, nes kūnas ir psichika neatskiriami. Džiaugsmas ir klestinti sveikata - nuostabūs fenomenai, kurie sąlygoja asmenybės kūrybines galimybes ir tikrai ilgą amžių.
Teologas Mečislovas Malinskis taip pataria:
Bent kartą pagalvok, kad tu mirsi dešimčia metų anksčiau ir mirsi ištiktas širdies smūgio. Nes tave be galo jaudina kiekvienas piktas žodis, tave suerzina garsus durų trinktelejimas, supykina net ir mažiausias gandas, paskleistas apie tave.
Tu mirsi per anksti, nes mirtinai pyksti, jei kas nori išstumti tave iš eilės, jeigu negrąžina skolos, jeigu pastumia gatvėje.
Tu mirsi per anksti ir neatliksi to, ką galėjai atlikti, nes savo jėgas eikvoji menkniekiams.
Tu mirsi per anksti, nes nemoki skirti esmės nuo smulkmenų.
Tu mirsi per anksti, nes bereikšmius dalykus laikai svarbiais.
Per anksti senstame, per anksti mirštame, per trumpai gyvename, nes nemokame dirbti, nemokame ilsėtis, nemokame gyventi.
Paskubomis valgome, paskubomis geriame.
Blogai naudojame savo energiją ir laiką.
Blogai paskirstome savo dieną.
Veltui eikvojame jėgas.
Nualiname save, beprasmiškai skubėdami ir be reikalo pykdami.
Pagaliau pamatome, kad nebeturime jėgų, kad nieko nebegalime pakeisti, kad jau per vėlu...
Gyvenimas iš tikrųjų jau praėjo...
Džiaugsmas - pirminė krikščionies privilegija. Tasai džiaugsmas gali taip užvaldyti sielą, kad jokia kančia nebepajėgia jo nuslopinti. Netgi kentėjimai, nuspalvinti tikėjimo šviesos, turi savyje džiaugsmo.
Kuo tobulesnis žmogus, tuo tobulesnis jo džiaugsmas. Su tobulu džiaugsmu yra susijusi auka ir meilė, gerumas ir pasiaukojimas, dideli troškimai bei idealai. Apie tokį džiaugsmą kalbėjo šv. Paulius. Tokiam džiaugsmui šv. Pranciškus Asyžietis giedojo gražiausius himnus. Jeigu nori patirti tą šviesų džiaugsmą, neieškok jo paviršutiniškose linksmybėse. Tasai džiaugsmas nieko bendra neturi su kūno pomėgiais ir malonumais. Jis yra susijęs su triumfuojančios širdies pilnatve, su šviesia viltimi, su meile ir pasiaukojimu.
Kai mūsų poetai dainuoja apie žemės džiaugsmą, jiems norėtųsi atsakyti psalmės žodžiais: Greit praeina žemės džiaugsmas.
Ieškodamas malonumų ir norėdamas patenkinti savo aistras, žmogus suniekina pačią džiaugsmo esmę. Kad galėtum džiaugtis, reikia kažko tikro ir gilaus. Reikia dvasios ir širdies. Reikia didžios prasmės. Didelis ir tikras džiaugsmas yra susijęs su transcendencija. Tokį džiaugsmą patiria tik tie, kurie veržiasi į Anapus ir visą savo gyvenimą matuoja amžinybės mastu.
Rašytojas Fosas (R. Voss) savo knygoje „Didysis pasaulis“ rašo apie ses. Serafiną, kuri 50 metų buvo ligos prikaustyta prie lovos. Visiems lankytojams ji skelbė esanti labai laiminga. Jaunystėje ji taip pat ilgėjosi džiaugsmo ir veržėsi prie jo. Tačiau tuo pat metu, kai labiausiai veržėsi prie linksmybių, ją labiausiai palietė Viešpaties Ranka, prikaustydama prie lovos kryžiaus. Atrodė, kad viskas prieštarauja jos svajonėms! Ir vis dėlto ta didžioji kančia ją išmokė džiaugtis. Šviesus džiaugsmas spindėjo jos akyse ir visoje būtybėje. Visi, kas prisiartindavo prie jos lovos, būdavo apdovanojami džiaugsmo spinduliais. Ji skleidė nenusakomą dievišką palaimą.
Jeigu tu nori padovanoti džiaugsmą, pirmiausia ugdyk jį savo širdyje, pažvelk įdėmiau į gyvenimą ir įsitikinsi, kad džiaugsmo negalima sukurti nei etalonais, nei primestomis nuomonėmis, įsakymais. Šviesus džiaugsmas nepriklauso nei nuo turto, nei nuo užimamo posto, nei nuo pramogų.
Kas ieško tik naudos ir prakticizmo, tas nepatiria dvasios džiaugsmo, jis susikuria tik siaurą egoistinį pasaulį, į kurį jau nebegali prasiskverbti saulės spindulys. Džiaugiasi ne tie, kurie sukaupia daugybę daiktų, -džiaugiasi tie, kurie viduje laisvi, kurių jausmai gilūs.
Rėksmingas džiaugsmas tėra tik džiaugsmo parodija.
Sušildyk trapią būties akimirką širdimi ir patirsi džiaugsmo gaivesį. Nuspalvink gyvenimą šventišku regėjimu, ir tavo dvasia pragiedrės. Pasak Tagorės, tik džiaugsmas padeda pasiekti tobulumo viršūnę. Tik džiaugsmo dėka siela pasiekia pilnutinę harmoniją su pasauliu ir su Amžinąja Meile.
(Iš kn. Monologai tyloje. Parengė K. [Felicija Kasputytė])
