Partizanai: Istorija ir dabartis

ŽODŽIO IR VEIKLOS INFLIACIJA KAIP NŪDIENĖ PROBLEMA

MŪSŲ PROBLEMOS

K.AM. [kun. Aleksandras Markaltis SJ]

     Atrodo, atėjęs žodžio sutemų metas. Kasdien žodis darosi vis menkesnis ir ne toks tinkamas įrankis pasauliui formuoti, žmogui, jo laikinam ir amžinam likimui kreipti. Neišmatuojamai išaugo žodžio pasiūla, kurią teikia didelės leidyklos milžiniškais tiražais ir ištisu tvanu knygų, žurnalų, laikraščių. Po visą pasaulį žodį multiplikuoja milijonai garsiakalbių, magnetofonų ir kino juostų.

     Esant tokiam pasiūlos tvanui žodis netenka savo pirmykštės vertės iki visiškos infliacijos. Daugybė žodžių pripildė ne tik bažnyčias, sales, tribūnas, bet ir aikštes bei gatves iki nuošaliausio kampelio. Žodis nebeteko ne tik vertės, bet ir kokybės, tiek estetinės, tiek moralinės. Į žodžio nešamą tiesą ir mintį žiūrima kritiškai, abejingai, net skeptiškai.

     Antra žodžio tragedija toji, kad, pagausėjus jo pasiūlai, išaugo ir paklausa. Padidėjo žodžio tiražas, išaugo ir skaitytojų minios, jau nebežinome, kam vieni ar kiti žodžiai skiriami. Aplink tiek žodžio tribūnų ir tiek klausytojų, kad susidaro tikras Babelio bokšto ir kalbų susimaišymo įspūdis, nebeįmanoma susekti, ką žodis pasieks, kaip jis bus priimtas, suprastas ir komentuotas. Toks indeterminizmas reiškia, kad visiems skiriamas žodis pagaliau pasidaro niekam neskirtas. Todėl ir pradėta abejoti žodžiu kaip įnagiu konkrečiam politiniam ir visuomeniniam bei moraliniam turiniui reikšti.

     Kadaise rašytojai, filosofai, o ypač poetai buvo laikomi tautų ir žmonijos sąžine. Jų žodis buvo skambus ideologinis bei visuomeninis šūkis.

     Žodis kūrė naujas vertybes bei kokybes, jis stebino, jaudino ir žavėjo minias, tautas ir epochas, jis formavo sąmonę, sąžinę ir pažiūras.

     Kas šiandieną jaudinasi dėl kokio parašyto ar pasakyto žodžio? Ir ką toji rašytojų „sąžinė“ pažadino iš sutemų snaudulio? Ji apverktinai smunka toliau, o tautų likimą ir sąmonę formuoja ne Toinbis ar Snaideris, ne Sartras ar Marselis, bet De Golis, Makmilanas, Adenaueris.

     Dar liūdnesnis faktas - veikimo ir veiklos infliacija. Ilgai kankinausi prieštaringų minčių ir nuojautų labirintuose dėl savo gal per didelio noro veikti. Galutinį aiškumą man suteikė mylimas Mertonas.

     Šildo mus ugnis, ne ugnies dūmai. Per jūras marias perkelia laivai, o ne jų sukelta banga ir putų sūkurys. Taip ir to, kas tikrai esame, reikia ieškoti nematomose mūsų būtybės gelmėse, o ne silpname jų atvaizde. Kas esame iš tikrųjų, galime susekti ne putose ar dulkėse, kilusiose iš mūsų susidūrimo su aplinka, bet savo sieloje, iš kurios plaukia visi mūsų žodžiai ir veiksmai. Veiksmai negyvi palyginus su gyvybės ir gyvenimo atsargomis mūsų viduje. Jie nepastovūs ir greit nykstantys, nors jų vaisiai ir išlieka kurį laiką. Pati siela, jų šaltinis - patvari ir amžina.

     Tiesa, vidus turi reikštis veikimu, nes be to jis sunyktų ir mirtų, tačiau siela nerealizuoja savęs išorinės veiklos vaisiais. Būtina nuolat stebėti save savo veiksmų ir darbų viduje, bet visada būtina būti savimi. Siela, visiškai paskendusi savo veiksmuose ir ieškanti savęs vien savo darbų išorėje, yra panaši į beprotį, kuris miega ant gatvės grindinio šalia savo namų, užuot parėjęs namo, kur šilta ir jauku.

     Tokia tikro tikėjimo savo egzistencija, savimi pačiu priežastis. Štai kodėl žmogus taip audringai veržiasi ieškoti savęs savo veiksmuose, užuot džiaugęsis savo būtimi, tuo, kas yra. O netiki savimi dėl to, kad netiki Dievo. Taip nunoksta visiškas savo tikroviškumo nejautimo vaisius. Pati būtis neturi jokios vertės tiems, kurie nekenčia ir bijo to, kas yra patys. Jie negali rasti nei taikos, nei ramybės, nei pasitenkinimo, nei laimės savo tikrovėje, kuri atspindi Dievą. Jie desperatiškai stengiasi pabėgti nuo savęs ir nuo savo tikrosios būties, nuolat tikrina savo pseudobuvimą veiksmų ir darbų veidrodyje, siekdami įsitikinti tikrai esantys...

     Pagaliau toji dvejopa savistaba ir patį žmogų suskaido į du asmenis, ir jų negalima atskirti, kuris tikras, kuris - ne. O gal ir abudu yra fiktyvūs kaip šešėliai ar vaiduokliai. Šešėlis užima tikrovės vietą, o pats žmogus pavirsta dvilypiu vaiduokliu, užuot buvęs viena monolitiška asmenybe.

     To maža, tarp juodviejų prasideda kova. Abu vaiduokliai pradeda vienas kito nekęsti ir vienas kitą skųsti. Veikimas, kuris turėjo iškelti mane mano paties akyse, pradedamas smerkti ir rūsčiai teisti: atrodo, kad niekad nesi nei pakankamai veiklus, nei tikrai esantis. Ir juo žmogus mažiau pajėgus būti, juo daugiau jis turi visokių užsiėmimų ir reikalų. Jis pavirsta savo paties varžovu ir tijūnu, šešėliu ir vaiduokliu, genančiu šešėlį ir vaiduoklį, kol jį užvaiko iki mirties, nes iš savo nebūties ir tuštumos jis nepajėgia sulipdyti jokios tvirtos ir pastovios tvirtovės, kuri yra subtiliai substanciali, monolitiška ir kietesnė už deimantą.

     Paskui atsiranda baimė. Šešėlis pradeda bijoti šešėlio. Tą, kuris egzistuoja, pripildo siaubas; jis jaučiasi bėgąs į nežinią ir besigrumiąs lyg orą plakdamas, o visa, kas tikra ir tikroviška, tūno kažkur jam nepasiekiamoje sferoje ir tolsta nuo jo.

     Taip tas, kuris neseniai iliuzoriškai jautėsi be galo svarbus ir galingas, staiga pasijunta neapsakomai silpnas ir apleistas, vienišas ir bejėgis savo „svarbių“ reikalų triukšme. Ir kiekviena nauja iniciatyva užlieja jį nauja bejėgiškumo ir tuštumos, nevilties ir nebūties banga.

     Savimeilė ir savistaba veda į pasibaisėtiną desperaciją netikrojo dievo, kuris pats savęs mirtinai neapkenčia. Tai galutinė ir tragiška deformacija žmogaus, sukurto pagal paveikslą bei panašumą tikrojo Dievo ir pašaukto į nesibaigiančią meilę, tikrą ir absoliutų gėrį, kurį žmogus turi atrasti pats savyje...

     Norėdami surasti Dievą, gyvenantį mumyse, turime nustoti gėrėtis savimi savo veikimo niekumos veidrodyje ir išmokti būti su Juo ir Jame, vykdydami visa, ko Jis iš mūsų laukia pagal mūsų ribotas, bet realias galimybes ir jėgas, turime išmokti vertinti savo veiksmus ne pagal savo iliuzijas, bet nušviestas Jo dieviškumo tikrumo spindulio, kuris nematomai supa mus daiktais, žmonėmis ir faktais.

     Todėl pirmiausia reikia ieškoti ramybės savyje, taikos su savimi, sistemingai stiprinant ryšius su savimi, kol išmoksime tinkamai bendrauti su kitais ir su Dievu. Žmogus, kuris neturi anos esmės, būtinos substancinės ramybės savyje ir taikos su savimi, savo vidine kova ir blaškymusi neišvengiamai užkrės ir tuos, su kuriais gyvena, viską užnuodys nesibaigiančio konflikto atmosfera. Net noras daryti gera kitiems tada lieka tuščias. Jei jis nežino, ką turi daryti savo labui, tai kaip gali žinoti, ką daryti kitiems? Audringo idealizmo priepuolyje jam gali ateiti į galvą mintis padaryti kitus žmones laimingus. Bet jis tik užkrės savo nepagydomu pakrikimu. Dirbdamas kitų labui, jis bando atrasti pats save, stačia galva neria į sumanymų sūkurį, bet randa vien tai, ką pats įdėjo, būtent savo paties pakrikimą ir savo nelaimes.

     Kurdami pastovią ramybę savo būtyje pirmiausia turime mokytis atsipalaiduoti nuo savo darbų bei veiklos vaisių (t. y. likti vidujai nuo jų nepriklausomi) ir tenkintis vien savo gera valia bei intencija, savo gerais darbais, kurie yra ramūs, bet ištikimi vidaus gyvenimo ir jo darnos liudytojai. Turime išmokti gelbėti aplinkinį pasaulį ir būti laimingi nelaikydami savęs jo centru, išmokti eiti pareigas ir darbuotis nelaukdami tiesioginio atlygio, mylėti be pasisotinimo ir pilnatvės čia, žemėje, ir kurti savo būtį, nesiekdami atkreipti ypatingo dėmesio į save. Neturėsime vidinės ramybės, jeigu nuolat dairysimės, norėdami pamatyti, kad esame didesni negu iš tikrųjų. Tiesa, mūsų kaip krikščionių paskirtis ir pašaukimas tikrai milžiniški, tačiau išaugti nepajėgsime kitaip, kaip tik nesidomėdami savo svarba.

     Didelis menas būti mažam, nes tai reiškia būti tikram ir tikroviškam, reiškia būti savimi. O iš tikrųjų tapę savimi prarandame tą nesveiką susidomėjimą savo asmeniu ir savo darbų veidrodžio pamėgimą. Tiesa, jog žmogaus buvimas, kad nesunyktų, turi reikštis veiksmais, tačiau tai nereiškia, kad, nustoję veikti, nustotume ir būti. Veikimas - tik viena iš daugelio moralinių gyvenimo ir buvimo apraiškų. O buvimas ir gyvenimas juo tobulesni ir pilnesnį, juo veikimas ir veiklumas tvarkingesni, ekonomiškesni, net santūresni.

     Nepasieksiu didesnės gyvenimo pilnatvės, prasmingumo ir turiningumo, jei daugiau dirbsiu, daugiau matysiu, daugiau girdėsiu, daugiau prisirinksiu įspūdžių ir patirties. Atvirkščiai, man ir daugeliui mano draugų, jei norime gyventi giliau ir turiningiau, reikėtų ryžtis kaip tik mažiau „veikti“, mažiau matyti ir girdėti, mažiau rankioti ir gaudyti įspūdžius ir patirtis.

     Viskas priklauso ne nuo mūsų veiksmų kiekybės, bet nuo kokybės. Daugybė blogai atliktų veiksmų ir seklių patirčių ne praturtina mus, bet atvirkščiai - apvagia, išbarsto, nuskurdina. Prastai vykdydami savo pareigas, ypač jei jų daug, atitolstame nuo tikrovės ir tikroviškumo, o vis didėjantis nerealumas, chimeriškumas daro mus nelaimingus, nes pripildo kažkokio kietumo ir tuštumo jausmo. Taip sužalota sąmonė ir pažeista sąžinė kokybės trūkumus stengiasi kompensuoti veiksmų kiekybe. Atsivėrusią tuštumą bando užpildyti judėjimu ir triukšmu, taigi savo būtyje pradedame riedėti vis žemyn, vis labiau išsisemdami, apiplėšdami savo gyvenimą, kol pagaliau įpuolame į atvirą desperaciją.

     Nereta tokių kritiškų momentų, kai, norėdami išlaikyti ir išsaugoti savo buvimą, turime tiesiog prisiversti atsisakyti veiklos ir ramiai pabūti patys su savimi ir patys sau, kad, amžinai būdami „ne namie“, bent retkarčiais ir periodiškai sugrįžtume į save ir sukauptume patys save sau ir savyje. Bet žmogui, kuris yra priėjęs kritišką saviieškos laipsnį, nieko nėra sunkesnio už tokią ramybę ir sėdėjimą nieko neveikiant. Toks poilsis jam yra sunkiausias ir didžiausias žygis, kurį tik jis gali įsivaizduoti ir kuris, deja, dažniausiai yra už jo galimybių ribų, kaip pavėluota operacija sunkiam ligoniui.

     Mūsų veikimo vertė visiškai priklauso nuo brandaus nusižeminimo, gebančio išpažinti tai, kas tikrai esame. Jei imamės tokios daugybės darbų ir juos prastai atliekame, tai taip atsitinka vien dėl to, kad nesiskaitome su savo galimybėmis. Užsispyrę darome tai, ko iš mūsų niekas nelaukia, kad nuskintume garbės laurus, priklausančius kitiems. Ir, priešingai, vengiame tokio darbo, kuriame paaiškėtų mūsų ribotumas. Juk iš tikrųjų visame pasaulyje pilna blogai atliekančiųjų savo pareigas ir blogai atliktų pareigų - nuo paprasčiausių iki pačių aukščiausių ir atsakingiausių - vien dėl tos pačios priežasties, kad apie save esame geresnės nuomonės, negu iš tikrųjų yra.

     Antra priemonė buvimui iškelti ir sustiprinti yra išgyvenimų ir įspūdžių gausumo bei intensyvumo vengimas. Dvasinis bei emocinis impulsyvumas yra ne dvasinio turtingumo bei stiprumo, bet silpnumo ir būties skurdumo ženklas. Jei tikrai esi stiprus, visada būsi didesnis už tai, kas tave ištinka. Save atradusio žmogaus siela panaši į jūros gelmę, kurios nesudrumsčia jokie paviršiaus vėjai ir bangos, nes jos buvimas viešpatauja viskam, ką daro ir išgyvena.

     Negaliu tapti savimi, savęs gerai nepažinęs. O šis pripažinimas neįmanomas, kol skleidžia sieloje sąmyšį automatiškas, nesąmoningas veikimas. Nežengs į priekį savęs pažinimas, kol išmoksiu kritiškai vertinti ir sverti tikruosius savo veiklos motyvus.

     Tolesnis buvimo ugdymo veiksnys - tinkamas pasisekimo lokalizavimas ir vertinimas. Aukštoji būtis tai nėra visur ir visada džiaugtis pasisekimu. Galima būti puikiu, net tobulu žmogumi, nors mano žygiai bus nesėkmingi, ir atvirkščiai.

     Žmogus, kuris savo vidiniam gyvenimui moka gerai panaudoti nesėkmes ir pralaimėjimus, yra daug didesnis už tą, kuris nemoka pasinaudoti savo sėkmėmis ir laimėjimais ir net panaudoja juos piktam. Jei esu patenkintas tuo, ką turiu ir ką galiu, ir ramiai sutinku, kad daug gražių dalykų neišvengiamai mane aplenkia, tai esu kur kas geresnėje ir aukštesnėje padėtyje negu tie, kurie daug daugiau už mane turi ir gali, bet nuolat kankinasi ir graužiasi dėl to, ko jiems dar trūksta.

     Nepakelsiu savo būties vertės ir kokybės ir nepanaudosiu jos prasmingai, jei mano širdis amžinai blaškysis tarp to, kas iš tikrųjų esu, ir tarp anos fikcijos, kurią apie save esu sukūręs. Juo kuklesnė bus mano savimonė, juo daugiau perspektyvų, kad savo ribotas, bet realias galimybes panaudosiu produktyviai. Be to, savo silpnumo pažinimas disponuos kitą būties ir veikimo plotmę bei tvarką, kurioje svarbiausias veikėjas - Dievas, užtikrinantis pagalbą tokiuose dalykuose, kurie atrodys nepasiekiami.

     Nebūsiu laimingas ir tada, jei stengsiuos nuolat gyventi aukščiausioje visų savo galių įtampoje. Laimė, kaip būties kokybė, visiškai nepriklauso nuo išgyvenimo intensyvumo ir darnos.

     Muzika žavi ne vien garsų kilnumu, bet ir tyla, kuri joje slypi. Be garsų ir tylos harmonijos nebūtų ritmo, o be ritmo nebūtų grožio ir žavesio. Jei siekdamas savo būties grožio ir laimės visas savo gyvenimo pauzes užpildysiu skubėjimu bei triukšmu ir manysiu, kad mano dienos bus produktyvios tada, kai kiekviena minutė bus pripildyta darbo, tai laimėsiu viena - pragarą žemėje.

     Jei nėra manyje tylos, mano darbų muzikoje nebus Dievo. Jei atimsiu iš savęs poilsį, nelaimins Dievas ir mano darbo. Jei kiekvieną savo gyvenimo kertelę prikimšiu veikimo ir įspūdžių, Dievas - amžinos darnos ir visokio vaisingumo šaltinis - nejaučiamai pasitrauks iš mano širdies ir paliks ten nieko nepripildytą tuštumą.

     Todėl eisiu ramiai nuo vieno darbo prie kito, būdamas toli nuo tobulumo, per daug nesijaudindamas, ko man ir mano darbui trūksta. Tiesa, darau daug klaidų ir mano darbai turi daug triukšmo, tačiau didžiausia klaida būtų manyti, kad to triukšmo galėtų nebūti...

     Klaidos ir nuopuoliai sudaro mano gyvenimo dalį ir ne tokią jau menką. Jei esu tikrai ir giliai nusižeminęs ir tikiu Dievo Apvaizdą, tai greit įsitikinsiu, kad klaidos nėra vien neišvengiamas blogis, kurį turiu apverkti kaip gryną nuostolį ir nebūtį; jos yra sudedamoji mano egzistencijos dalis, nes, darydamas klaidas ir kartodamas nuopuolius, renku ir kaupiu gyvenimo patirtį, būtiną ne tik man pačiam, bet ir kitiems. Juk beveik nėra tokio darbo, kuriame nebūtų trūkumų ir klaidų. Ar reikia dėl to sielotis? Gyvenimo prasmė neišsemiama vien konkrečia apčiuopiama nauda, nes ir pats gyvenimas netobulas. Visos sukurtos būtybės pradeda mirti pradėdamos gyventi, ir niekas nelaukia, kad jos visos pasidarytų tobulos. Kiekviename daikte slypi neaiškūs kontūrai jo rūšiai skirto tobulumo.

     Kokią teisę turiu pretenduoti būti kuo nors daugiau? Sukurtuose daiktuose ieškodamas daugiau tobulumo, liaujuosi ieškojęs ten, kur tikrai galiu rasti, būtent Kūrėjuje - Dieve. Visų daiktų ir būčių netobulumo paslaptis, jų nepastovumas, menkumas, trapumas glūdi tame, kad jie yra tik šešėlis ir atvaizdas vienintelės Būties, kuri yra visa pilnatvė, iš kurios gausumo ir pertekliaus skirtingiausiais laipsniais semiasi savo būtį begalinis pasaulio įvairumas ir gausybė.

     Jei visi tie daiktai būtų absoliučiai tobuli ir nepakeičiami, jie apsilenktų su savo paskirtimi atiduoti garbę Dievui per savo priklausomybę nuo Jo. Todėl ir mano dalia, kol gyvenu čia, žemėje, bus nepastovumas, trapumas, nelaimingumas, silpnybės ir trūkumai. Tačiau Dievo galybė, Jo amžinumas ir ramybė, Jo pilnatvė ir garbė turi nusitiesti kelią ir į mano gyvenimą, ir į mano būtį dar šiame pasaulyje, kad įgyčiau teisę amžiams pasilikti Jame pagal Jo paties planus. Ten veikimas ir poilsis, darbai ir buvimas nepakeis kits kito, bet bus viena. Ten viskas vienu metu bus ir tuščia, ir pilna, bet tik tada, kai čia, žemėje, išmoksiu jungti tuštumą su pilnatve, gerą valią su abejingumu savo laimėjimams, klaidas su dorybėmis, darbą su poilsiu, kentėjimą su kantrybe taip, kad visi tie mūsų egzistencijos veiksniai tarnautų pažangai ir garbei.

     Reliatyvusis mūsų tobulumas, kurį turime šiame gyvenime pasiekti, jei tikrai norime tapti Dievo vaikais, nesusideda iš serijinės, idealios veiksmų produkcijos, einančios 24 valandas per parą. Ne! Tą tobulumą sudaro gyvenimas, iš kurio buvo pašalinta visa, kas sudaro kliūtį Dievo meilei.

     Niekada nepajėgsime visko apvaldyti, viską patirti ir suprasti, išgerti iki dugno kiekvieną išgyvenimą. O jei rasime savyje drąsos palikti nuošaly visa dėlei vieno tikrai reikalingo, tai netrukus pamatysime, kad laimė ir būties pilnatvė kaip tik ir slypi tame viename, o Dievo galybė pridės ir visa kita...

(Parengta pagal kun. Mertoną, Naujoji Zelandija)