AUŠO PIRMOSIOS DIENOS RYTAS
I.
Visa, kas gyva, kėlėsi gyventi.
Tik kelios moterys lėtai, koja už kojos,
ėjo prie šviežio kapo.
Buvo miręs jų Dievas -
jų tikėjimas, jų viltis ir jų meilė.
Ne miręs - nužudytas.
Norėjo jos išsiverkti,
kad širdžiai būtų lengviau.
Norėjo jos patepti aliejais,
kad brangus mirusysis
ilgiau liktų nepaliestas.
Bet jo nėra -
tikėjimas ir meilė, ir viltis - viskas mirę...
Vargas mums,
jeigu turime tik vakar dienos brangenybes,
tiktai istoriją, tiktai kapus,
tiktai prisiminimus!
Vargas mums,
jeigu tikėti nėra kuo - šviesa užgeso,
jeigu mylėti nėra ko - numirė meilė,
jeigu tikėtis nėra ko - viskas buvo vakar,
o šiandien nebėr ir rytoj nebus.
Viešpatie, kada mes suprasime,
kad Dievo nužudyti, Jo pėdsakų ištrinti žemėje
negali niekas!
Tu gyvas, Viešpatie,
ir gyva mano siela, kai myli, kai ilgisi,
kai tiesos ir laisvės nors kruvinom kojom siekia.
Brangi mums praeitis, tėvų kapai...
Bet dar brangesnis yra tikėjimas,
kad Tiesos ir Teisybės nužudyt negalima.
Dar brangesnė Meilė,
kai visi pavirsta suktais, atsargiais,
apsiskaičiusiais, šaltais, už pinigus.
Ir labai brangi Viltis,
išauganti iš kraujuojančios širdies,
iš rankų surakintų.
II.
O gal mes iš tiesų gyvename kapuos, -
tai kas, kad tu su Kristumi -
kantriu, kentėjusiu ir nukankintu?
Kapuos - gyvi palaidoti...
Akmeniu širdį užvertė,
sargais apstatė,
visa uždraudė...
Argi mes lavonai?
Argi mes vergai?
Baudžiauninkai, belaisviai, samdiniai?
Ne mirčiai mes, ne prapulčiai, ne išnykimui,
ne pragarui kasdieniam sukurti!
Negali ferma būt mūsų bažnyčia,
ir karčiama - kultūra, rašalas - vynu,
šliužai - draugais, o saulė - priešu, -
negali!
Dievo platus pasaulis manęs laukia:
aš eisiu per jį tiesus, saule nešinas!
Klaupiuos ir galvą palenkiu -
telaimina mane Dievas!
Bažnyčia kaip motinos veidas man tešviečia.
Teskamba varpai!
Aš dirbti trokštu Gėrio ir Tiesos laukuos,
dėkoti Viešpačiui vienam už duoną,
varyti vagą tiesią Viešpaties pasauly,
stovėti tiesiai audrose,
o pasilenkti tik prie nuskriaustojo.
Gyventi trokštu šviesai,
o ne kapams!
III.
Kristų nužudė. Kas?
Judas ar kareiviai? - Ne!
Žydų vyresnieji, Pilotas, Erodas? - Ne!
Aklumas. Bailumas. Liaudies pasyvumas!
O mes žudomės patys!
Patys, -
tada, kai nusisukam nuo Dievo,
kai mylim tik save,
kai gyvybines jėgas išbarstome,
kai dvasią, kai troškimus aukštuosius
iškeičiam į materiją, į naudą.
Rankas kai tiesiame į tuštumą, į nieką...
Keltis reikia!
Nesvarbu - naktis ar rytas,
diena ar vakaras pasauly!
Keltis!
Nesvarbu - kyla tautos, miršta tautos,
kariauja kruvinai ar diplomatiškai.
Keltis reikia!
Atverti akis - ir matyti,
atverti širdis - ir mylėti,
atverti dvasią - ir kovoti!
Galvoti, jausti skausmą, pareigą, nerimti, nesitaikstyti.
Pakelti galvą, stačiam stovėti.
Gintis ir apginti.
Kelius parodyti ir dirbti.
Purenti, rauti piktžoles,
sodinti ir statyti.
Nuodus pažinti.
Perskrosti melo uždangą.
Pasukt į Tiesą, Gėrį, Šviesą -
visom jėgom, visa širdim.
Ant mūsų Tėviškės krūtinės Kryžius švinta.
Nedalios siaubo ir mirties kapai tuoj pasiliks tušti.
Prisikėlimo rytas - mumyse.
O Kristus - mūsų pergalė,
mūsų Velykos!
