Pirmosios sukilimo aukos — studentų aukos

 „AŠ KAUNĄ UŽĖMIAU”. VOKIEČIAI SAVINASI AKTYVISTŲ PERGALĘ

Pilypas Narutis

Po sukilimo antrąją dieną Vilijampolės uoste pasirodė pirmasis vokiečių kariuomenės leitenantas. Tautinio Darbo Apsaugos vyrai tuojau informavo LAF Štabą. LAF Štabas pasiuntė automobilį ir liepė tą leitenantą atvežti į Kauno radiofoną ir čia jis buvo pristatytas kaip pirmasis vokietis, pasiekęs laisvąjį Kauną, ir paprašytas tarti žodį. Jis prabilo: “Aš Kauną užėmiau!”...” Tai buvo pirmieji vokiečių kalba, vokiečio pasakyti žodžiai per Laisvos Lietuvos laisvąjį radiją.

Tuo momentu tuos žodžius išgirdę pagalvojome paprastai: nori berniokas ordiną gauti, tai pasinaudojo, o kas gi nenori karjeros. ..

Laikinoji Vyriausybė 1941 m. birželio mėn.

Bet, tai pasirodė vėliau, buvo ne paprasti asmeniškos karjeros žodžiai, bet dūris į tik ką laisve pradėjusią kvėpuoti lietuvių tautos širdį.

Stud. Bronius Stasiukaitis ėjo Štabe Spaudos - propagandos vedėjo pareigas. Tuo metu jau byrėjo “Į Laisvę!” laikraščio lapai, bet jis jau buvo suorganizavęs moksleivių ir studentų būrelius paruošti susitikimą atžygiuojančiai vokiečių kariuomenei. Atžygiuojančią vokiečių kariuomenę buvo norėta pasitikti kaip ypatingus draugus, su kuriais galėsime užgniaužti Raudonąjį Terorą. Apie tai painformavome tą leitenantą. Ir gavome iš jo pirmąjį įsakymą, kuris mus jau nustebino: jis įsakė, kad nebūtų jokių džiaugsmo sutikimų, gėlių įteikimų ir ovacijų gatvėse, atseit vokiečių kariui tas sentimentas nereikalingas. O vėliau jis dar įsakė, kad visai gatvėse nieko nebūtų ir liepė tai per radiją paskelbti. Tame jau mes įžiūrėjome net jo baimę, kad žodžiai ‘‘Aš Kauną užėmiau” nenubluktų. Juk, kaip paskui galėsi tai kartoti, kai per spaudą, per radiją ir per filmas (kurias vokiečiai tuojaus konfiskavo) bus skelbiama ir rodoma, kaip lietuviai apibėrė vokiečių karius žiedais. ..

“Partizanų kovos istorijon neįrašomos”, taip byloja istorikai. Partizanų eilėse, normaliai, ir nesimaišo jokie profesionalai: retai čia pamatysi profesionalą karininką (nebent jauną “karštakošį”), diplomuotąjį arba seną kokios partijos tūzą. Jų vieta ten, kur išdirbtomis formulėmis galima aiškiai apskaičiuoti: laimėjimą, pelną arba aiškų pasisekimą. O juk to niekada nebus partizaninėje kovoje apskaičiuota. Partizaninėje kovoje reikalinga ypatinga dvasinė energija, kuri pajėgtų apvaldyti žmogaus žemiškąją egzistenciją ir pajungtų ją idėjai įgyvendinti.

Ir laimė, jaunoje lietuvių tautoje bujojo dvasinis pradas. Jaunoji lietuvių tauta, vos laisvės dvidešimtmetį atšventusi, dar neturėjo dominuojančių konservatyvių materialistų, profesionalų, kurie greitai moka paskelbti net ir bendradarbiavimą su blogiu. Ir inteligentija, ir ūkininkija, ir darbininkija turėjo jauną, stiprios dvasios elitą, gaivalingą ir laisvės bei Nepriklausomybės siekimuose darniai suaugusį su visa tauta. To elito širdis buvo į mokslus besiveržiąs jaunimas:    visų mokyklų moksleiviai ir institutų bei universitetų studentai.

Birželio 23 d. sukilimas buvo LAF Štabo paruoštas iš anksto. Sukilimo paruošimui buvo būtinos tam tikros sąlygos. Žmonės įjungti į darbą turi turėti vienas kitu besąlyginį pasitikėjimą, išlaikyti ypatingą slaptumą, būti tvirti savo idėjai iki gyvybės netekimo ir turėti tautos pasitikėjimą, nes ir geriausi pasiruošimai nustoja galios, jei jie neturi tautos pasitikėjimo ir neatitinka tautos noro ir vilčių.

Šiandiena tenka džiaugtis, kad jaunoji karininkija, studentija ir moksleivija nuoširdžiai ir be abejonių įsijungė į LAF Štabo ruošiamą užuomazgą ir partizaninę kovą išplėtė į garbingą visos Tautos Sukilimą prieš bolševikinį okupantą. Negalima čia nepaminėti dviejų Nepriklausomoj Lietuvoj gyvavusių organizacijų, būtent, Ateitininkų ir Skautų, kurie išugdė jaunime heroizmo ir pasiaukojimo dvasią, o lygiai ir kitos organizacijos: Šaulių, Pavasarininkų ir tt., nors jos visos kaip organizacijos jau neegzistavo ir kaip organizacijos nieko bendro su sukilimu neturėjo. Sukilimas vedė į naują lietuvių tautos susiorganizavimą.

Dr. Bronius Stasiukaitis, 1941 sukilimo dalyvis ir rezistencijos kovotojas, žuvęs 1944 Vokietijoj, Stetine.

Pirmosios sukilimo aukos buvo studentų - moksleivių aukos: V. Živatkauskas, A. Norkūnas, P. Savulionis ir tt., o prie jų rikiavosi ir jaunoji profesūra, kaip inž. Milvydas, o ir visa eilė kitų, kurių pavardes dar ir dabar nesaugu išnešti į viešumą, nes Raudonasis Teroras su dar didesne klasta tęsia savo pradėtus darbus.

LAF štabui perdavus per mikrofoną vokiečių leitenanto įsakymą, kad paruoštus plakatus ir gėles studentai ir moksleiviai neštų atgal į namus, susidarė neaiškių klausimų slegianti nuotaika, kuri ir šiaip tuo momentu buvo tvanki, nes prie Raudonojo Kryžiaus ligoninės vis didėjo iš visų Kauno vietovių ir miesto pakraščių atvežamųjų už laisvę gyvybę paaukojusių draugų skaičius, o vis dar kai kur šūviams nuaidint, spraudėsi mintis, kieno dabar eilė.

Birželio 23 d. sukilimo dokumentas pasirašytas virš 2000 aukų kraujo plunksna. Jie atvertė naują istorijos lapą ir Lietuvai ir pasauliui. Iš jų nė vienas neskubėjo į radiofoną skelbti: “aš Kauną išvadavau”, bet pildant jų norą ir valią, kuri ir jų krauju buvo antspauduota, per Kauno radijo stotį buvo perduotas jų širdies ir visos Lietuvių Tautos balsas pasauliui: “Lietuva Tėvynė mūsų!”.