IR VĖL VELYKOS

PRANYS ALŠĖNAS

Velykos — tai daugiau negu prisiminimas kankinio, mirusio kančioj ir mirusio — ne už savo, bet už kitų nuodėmes! Paklausite: kodėl dar daugiau? O todėl, kad Mirusis — Pats nebuvo žmogus, kaip mes, bet buvo Dievo Sūnus, tai įrodęs savo prisikėlimu iš mirusiųjų! Arba, geriau pasakius, buvo Žmogus ir Dievas — viename asmenyje.

Bet, ar šioji Dievo Sūnaus auka pataisė žmoniją? — Tai kitas klausimas. Ypač šių dienų pilkumoj ir rūpesčiuos bei baimėj — matome, kad kūjis ir pjautuvas — siekia sudaužyti ir sunaikinti Kryžių, ant kurio mirė Išganytojas, kad to kryžiaus nė pėdsakų neliktų. O ryšium su šiuo raudonojo bedievizmo siautėjimu, slankioja žmonijoj ir šiurpios baimės šmėkla ...

Kaip kitais metais, taip ir šiemet, nežiūrint kur begyventume, švęsime Šv. Velykas. Vieni jas švęsime iškilmingai — su velykiniais “Aleliuja” bažnyčiose, su “margučiais” ir kumpiais ant stalų, o kiti — tenai tėviškėj likusieji — su karčia nostalgija geresnių laikų, nepriteklių spaudžiami, tačiau ir jie švęs Velykas taip, kaip jų tikėjimas ir sena tradicija diktuoja. Vienok — bus ir dar treti, kurie Velykų šventes atšvęs tik savo širdyse, tik giliam susikaupime ir ašarų paplūdimuose. Kas jie? — O gi tai mūsų Sibiro kankiniai, kurių tenai likę dar nemaža, kaip tremtinių, “be teisės grįžti į Lietuvą” ...

Skambės Velykų varpai ir gaus vargonai ir pavergtos, prislėgtos Lietuvos bažnyčiose. Taip pat ir Vilniuje, mūsų sostinėje, bažnyčių mieste, tas pats pasikartos! Pasikartos tose bažnyčiose, kurių mūro akmenys — dvelkia senove ir liudija didžią Lietuvos praeitį. Deja, toli gražu, ne visose bažnyčiose bus atlikta ta didžioji ceremonija — Prisikėlimo šventės paminėjimas, nes bedieviškasis okupantas — daugelį bažnyčių uždarė, pavertė sandėliais ir... net bedievybės muzėjais.

Ir šiame kontinente, kur mes dabar gyvename, Velykų švenčių nuotaika ūžtelės JAV ir Kanados beribiais plotais.

“Aleliuja” giesmės garsai — suaidės visam pasaulyje ir visomis kalbomis, įvairiais liežuviais. Jie kartosis Pacifiko pakrantėse, didžiuliam Azijos kontinente, pagaliau, ir raudonųjų užlietoj Kinijoj ir Sovietų Sąjungoj.

Bet. . . tai šventei ir paradui — kaskart vis daugėja kliūčių. Mes žinome, kad įelektrintų vielų tvorų ir mūrytų sienų yra ir Palestinoj, ir Europoj, ir Azijoj ir net Afrikoj. Tiesa, tų sienų buvo daug ir pernai, tačiau dar daugiau atsirado jų šiemet.

Ir šiame kontinente — Š. Amerikoj, kur ir mes esame prisiglaudę, šių Šv. Velykų metu — slankios susirūpinimo šešėliai visų veiduose, nežiūrint turtingų, ar neturtėlių. Ir čia visus persekios baisūs bolševikinės neapykantos, įtempimo, bedūžtančių vilčių ir mirties šešėliai. ..

Be abejonės, iš tokios, (sunkiai bepakenčiamos), situacijos — reikėtų gelbėtis, reikėtų gintis, reikėtų stoti į kovą su baisiuoju slibinu. Deja, bet kas tai padarys — kas stos? Visus užvaldė baimė, neryžtingumas ir ... ištižimas.

Kankinių paminklai, pavergtųjų kraštų žmonių kančios ir visa kita — šiandien liko tarytum bebaigiančios griūti smėlio pilys. Tie, kurie dar galėtų tuos brangius prisiminus išgelbėti ir pagerbti, liko bevaliai ir bedvasiai, rūpindamiesi tik savo kailiu.

Šėtoniškoji jėga nūdien siautėja žemėj, kaip niekad! Kaip matome, jos siautėjimai — kartojasi! Tikėkime, kad Gėris — nugalės blogį! Bet klausimas — kada tai bus . .?

Ach, kaip reikėtų nūdien, kad tie, kurie dar gali, pažadintų žmonijoj viltį, švysteltų giedros spindulėliu, bet, deja . . . Bent ne šiandien ir ne rytoj, gal tik pačioj paskutinėj agonijoj, kai baisusis komunizmas — pradės smaugti — ir visiškai tiesioginiai smaugti — juos pačius ...