TAU, TĖVYNE, MŪSŲ KANČIOS IR GYVYBĖ!
KUN. DR. STASYS VALIUŠAITIS
Rodos, tik vakar apleidome savo Tėvynę, rodos, tik vakar palikome prie kiemo vartų parymusią, apsiašarojusią motinėlę, žilagalvį tėvelį, neramiai žiūrintį į tamsėjantį dangų brolį, geltonkasę seselę. Rodos, taip neseniai gyvenome Tėvynėje. Tenai kūrėme naują gyvenimą, žengdami sparčiais žingsniais į subrendusių tautų gretas. Rodos, lyg vakar skambėjo sutartinė, beverčiant šienelį. Rodos, dar vakar jautėmės laimingi, dirbom ir tikėjom, kad Vasario 16-sios užžiebtas žibintas švies amžinai.
Tu man žydėt žadėjai visą rytą,
Tu man žydėt žadėjai visą dieną
Ir pro langelį, vėtrų užpustytą,
Ir pro rudens, pro pilką mėnesieną . . .
Deja ! ..
Tu man žadėjai. . . Pažadus pamynė
Purvais suterštos svetimųjų kojos,
Ir vėl ir vėl mes raudanti Tėvynė
Gyvi tik prošvaistėj kitų dienų rytojaus.
B. Brazdžionis
Tiesiog sunku įsivaizduoti, kad gražiausios birželio dienos galėtų būti vadinamos baisiomis. Deja, lietuviams birželio mėnuo nuo 1940 metų tapo ne tik baisiu, bet tragiškiausiu, nes kaip tik tada tūkstančiai kentėjo kalėjimuos, tūkstančiai žuvo bolševikų siautėjimo metu, tūkstančiai nekaltų kūdikių, moterų, senelių duso užkaituos vagonuos.
Už ką jie kentėjo ir kenčia, už ką jie žuvo ir tebežūva? štai jų atsakymai lapeliuose, iš vagonų išmestuos: “Tau, Tėvyne, mūsų kančios ir mūsų gyvybė! Mes žūstame už tautos laisvę! Mes žūstam, kad Tėvynė gyventų, kad jūs pasiliekantieji būtumėt laisvi. Branginkite, gerbkite, saugokite ir ginkite ją. Tas nevertas lietuvio vardo, kurs nekovoja už ją, kurs negina jos.”
Laisvė brangiausia Aukščiausiojo dovana. Kovojąs už laisvę, yra didvyris. O pralietas kraujas ir kritusiųjų kovoje aukos yra tikriausias laidas į laimėjimą. Pirmieji krikščionys sakydavo, kad kankinių kraujas yra krikščionybės sėkla. Tai tinka ir mūsų kovojančiai tautai. Pralietas kraujas ir iškentėtos kančios yra laisvės ir mūsų tautos garbės sėkla.
Tos didvyriškos tautos kovos pasėkos jau aiškėja ir stebina pasaulį mūsų naudai. Jei šiandien Lietuvos byla dar nėra iškelta Jungtinėse Tautose, tai tik dėl to, kad šio atominio amžiaus žmonijos sąžinė yra perdaug atbukus ir nejautri teisingumui. Metų metais kalbama apie teisingumą, o toleruojama didžiausia melagystė. Pasigendama tiesos, einama į derybas su šlykščiausią apgaule.
Mes negalime ginklu išvyti Tėvynę teriojantį priešą, bet turime toj kovoj dalyvauti tuo, kas šiandien mums prieinama, ir ypatingai privalome padėti Tėvynėje kovojantiems savo lietuvišku susipratimu, lietuvybės stiprinimu, Lietuvos vardo garsinimu. Galime ir privalome kovoti už Lietuvos laisvę, remiant laisvinimo kovą auka ir apeliuojant žodžiu į pasaulio sąžinę.
Junkimės prie giriose kovojančių partizanų. Parodykime savo darbu ir pasiaukojimu, kad esame tos pačios kovos draugai. Sekime jų pavyzdžiu. Mylėkime Lietuvą, kaip jie ją myli. Nemanykime, kad jie nelaukia mūsų pagalbos, kad nesidžiaugia mūsų žygiais, kad jie neliūsta dėl mūsų nesantaikos, pešiojimosi, demagogijos. Kažin ar jie nepradėtų prarasti viltį į pergalę, jei sužinotų, kad čia—laisvame pasaulyje—yra tokių lietuvių, kurie jau suskubo pamiršti ne tik Lietuvą, bet ir savo kalbą, kad čia atsiranda net tokių, kurie žemina tai, kas per šimtmečius lietuviui brangu ir šventa, už ką tūkstančiai guldė galvas ir dar tebeguldo. Kažin ar jie tada nepažymėtų tokių Kaino prakeikimo ženklu, kažin ar tokių nepasmerktų, neišsižadėtų, kaip tautos išdavikų, neturinčių teisės savo purvinomis kojomis paliesti šventą, krauju aplaistytą Lietuvos žemę.
Šiandien kiekvienas lietuvis, kurio gyslose teka protėvių kraujas, turi būti pasiryžęs aukoti už savojo krašto laisvę viską, neišskiriant nei savo gyvybės.
Gyvenkime Lietuvos laisvės mintimi. Su ja eikime į sunkius dienos darbus, su ja ir iš jų grįškime. Pasitikėkim Aukščiausiuoju, nes Jis valdo tautas. Jis nužemina galinguosius ir pakelia silpnuosius.
KRUVINASIS BIRŽELIS
STASYS JAKŠTAS
Kiekvieną tautos šventę mūsų žemės balsas sukviečia mus bažnyčion ar salėn. Tada pamirštame kasdieninius darbus ir rūpesčius ir, prie vienas kito prisiglaudę, kaip rožančiaus poterėliai, meldžiame Dievą teisybės ir ryžtamės kovoti už savo tautos ir žmonių laisvę.
Birželis. Sėdime salėje, prieš akis pasistatę juodu kaspinu perrištą trispalvę. Kalbėtojas primena mūsų tautos žmonių: moterų, vyrų, senelių ir vaikų - trėmimą Sibiran.
Sėdime susimąstę, o mūsų širdies ir minties vaizdas veda mus nuo kalbėtojo į savo žemės, į Lietuvos kiekvieną kampelį.
Rodos, regime, kaip Lietuvos dulkėtais vieškeliais enkavedistas su išsigimėliais medžioja žmones, čia grūda į sunkvežimį nėščią moterį, ten su vaikų krūva motiną, kitur senelį ar senutę. Ir suklupdytus sunkvežimiuose veža ir veža ... Veža “savanorius” į plačią tarybos tėvynę, kad tautos sūnų ir dukterų krauju palaistytų Raudonąją Žemę! Salėje ramu. žiūrėk, vienur verkia senutė, nes ji gavusi žinią, jog išvežti jos artimieji, kad tėviškė likusi tuščia, kitur sėdi nuliūdęs vyras, netekęs savo žmonos ir vaikų, vėl kitur susikaupusi našlaitė, nesulaukusi iš kalėjimo tėvo, svečiuos motina primena vaikams jų ties Černeve bolševiko buože užmuštą tėvą.
Visi, rodos, mato visą kraujuose ir ašarose paskendusią Lietuvą, niekšų naikinamą, liūdną ir gūdžią. “Viešpatie, atleisk niekšams, nes jie nežino ką daro,— atsidūsta visa salė. Mintyse, kaip filmoje, praeina prikėlę tautą aušrininkai, varpininkai, apgynę Lietuvą savanoriai ir kariai, širdį net nusmelkią paregėti bočių žemės sargai — partizanai.
O mes?! . . Mes dažnai pagailime rūbo vargstantiems broliams, dolerio laisvės kovai, atstumiam su mumis keliaujantį sveikatos netekusį invalidą, dergiam artimą, išsižadam lietuvio vardo, dažnai išsigąstam savojo gimtojo žodžio. Ką gi mes darome nuo minėjimo ligi minėjimo? Maža, arba nieko. Taigi, jaučiame, kad mes nekovotojai. Net gėda salėje sėdėti greta tų, kurie ir žodžiais ir darbais degina mūsų širdį.
Pagaliau regime, kaip po daugelio metų, vargų ir kančių, kaip paukščiai pavasarį, visais tremties keliais grįžta ištremtieji, kaip jie, drauge su kovą laimėjusiais tėvynės partizanais, klaupiasi prieš Aušros vartų švenčiausiąją Panelę, bučiuoja žemę ir kaip po maldos ramūs skirstosi jieškoti savo namų ir sodybų...
Kalbėtojas baigia kalbą: seserys ir broliai, nelikime ir mes nuo partizanų, kovokim už Lietuvos laisvę didvyrių ir bočių pavyzdžiu. Būkim didvyriais savo šeimose, aplinkoje ir visame gyvenime. Būkime broliais savo tarpe, mylėkime pavargusį ir artimą. Vardan tos Lietuvos vienybė težydi!
