ŠAUNAUS POLITRUKO LIŪDNI UŽRAŠAI
1954m. 1
IGNATUKAS SAUGO SOVIETINES PASLAPTIS
RAULAS GURGA
Vietoj “Kario” bolševikai iš pradžių leido “Karių Tiesą ” Ji buvo siuntinėjama ne tik kariams, bet ir visiems “Kario” skaitytojams. Kadangi buvo dienraštis, ir dar neplonas (po 12-16 psl.), tai kasdien ją pardavinėdavo ir Kauno gatvėse. Laikraščių pardavėjai vaikai pasakodavo, kad “Karių Tiesos” daugiau parduodavo, negu “Tiesos” ir kitų laikraščių. Nors ir “Karių Tiesa” buvo bolševikinė, bet kompartijai tai netiko.
Netiko ir iš Rusijos atsiųstiems politrukams, prikomandiruotiems dirbti prie “Karių Tiesos” redakcijos. Kartą vienas jų atvirai išsireiškė vyriausiojo redaktoriaus Pajaujo ir techninio redaktoriaus Butkaus akivaizdoje:
— Neilgai sovietinė vadovybė pakęs, kad apygardinis kovotojų laikraštis būtų puošnesnis už centrini karių, t. y. visos Sovietų Sąjungos— raudonosios armijos organą “Kras-naja Zviezda.”
Vyr. redaktorius Pajaujis mėgino ginti, girdi, lietuviai yra pratę leisti gražius laikraščius.
— Tai nesvarbu, — atsakė rusas politrukas—Turės prisitaikinti prie bendros sovietinės spaudos.
Iš tikrųjų, “Karių Tiesa” buvo daug puošnesnė ir įdomesnė už rusų spaudą. Gausiai paveiksluota.
Panaikinus Lietuvos kariuomenę ir iš jos sudarius tik 29 šaulių korpą, buvo panaikinta ir “Karių Tiesa.” Jcs vietoj pradėjo leisti silpnoką 4 psl. “Raudonarmietį,” 3 kartus per savaitę. Jo turinys — beveik viskas vertimai iš rusų laikraščių ir biuletenių, specialiai siuntinėjamų Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Besarabijos spaudai. Tokius biuletenius gaudavo ir “Karių Tiesa.” Redaktoriams nereikia galvos sukti — medžiaga paruošta. Tik išsiversk.
“Raudonarmiečio” niekam nebe-siuntinėjo ir nedavė. Tik buvo siuntinėjama į kariuomenės dalis. Kiekvieno numerio viršuje buvo užrašas “Iš kareivinių neišnešti.”
Spaustuvėje taip pat prižiūrėjo, kad darbininkai nepasiimtų kokio egzemplioriaus. Spausdinant kiekvieną kartą budėdavo redakcijos narys, esąs politruko etate. Baigus spausdinti, visus egzempliorius tuoj išveždavo į redakciją, o matricas, švino liedinius (puslapių) ir popierių lapus (pritaisant mašinoje spausdinti puslapių atspaudus) ir visą kitą šlamštą, kur būdavo žymu laikraščio puslapis, sunaikindavo. Iš šitokių darbų spaustuvės darbininkai gardžiai juokdavosi, nes pačiame laikraštyje nebuvo jokių karinių paslapčių. “Karys” anksčiau įdėdavo daug daugiau paslapčių iš Lietuvos kariuomenės gyvenimo, ir nebuvo slepiamas, o platinamas gyventojų tarpe.
Vieną sekmadienį nutariau aplankyti savo draugą politruką Ignatuką, dirbusį “Raudonarmiečių” redakcijoje. Radau jį “Varpo” spaustuvėje, bebudintį prie spausdinamosios mašinos ir besaugantį sovietines paslaptis.
Ignatuko veidas nepavydėtinas. Surauktas, raudonas, piktas. Nenustebau. Nemalonu kaitinti akis prieš darbininkus, kurie šaiposi ir spausdinamuosiuose puslapiuose ieško karinių paslapčių, bet nesuranda.
— Trauk juos perkūnai! — nusikeikia lgnatukas. — Dėl kažkieno kvailybių iš Maskvos, čia dabar kaitink akis, lyg pats kvailas būtum.
Gatvėje stovėjo karinis automobilis ir laukė, kada baigs “Raudonarmietį” spausdinti. Ignatukas žvilgtelėjo į jį.
-— Velnia čia sėdėsiu ir darbininkus juokdinsiu — valandai užsukime pas mano Marytę, kol baigs tą raudonąjį kalakutą spausdinti.
Pasitarę su darbininkais po kiek laiko baigs, sėdome į automobili ir sovietines paslaptis saugoti palikome patiems darbininkams.
Po valandos grįžome į “Varpo" spaustuvę. Mano Ignątukas žvilgterėjo į spaustuvės langus ir beveik apmirė. Karinė kepurė ant galvos pakilo net pora metrų aukštyn, o akys išlipo ant kaktos, žvilgterėjau ir aš pro langą. Dieve mano! Palei spausdinamąją mašiną sėdėjo ir “Raudonarmietį” vartė vyr. redaktorius Pajaujis. Akiniai blizgėjo, lyg į juos būtų sulindęs šimtas Stalino saulių. Vadinas, Ignatukui perkūnų bus.
— Žinai, drauguži. — ir aš drebėdamas vos ištariau žodį, — eik tu vienas į spaustuvę. Juk aš pašalinis.
Taip sakant, pritrūkau didvyriškumo ir savo draugą nelaimėje palikau vieną. Už kampo dar pasiklausiau kas ten dedasi — girdėjau tik perkūnišką redaktoriaus riksmą ir jaučiau, kad spaustuvės sienos dreba. Koks kipšas tąsyk redaktorių į spaustuvę atvedė.
Pabarė mano Ignatuką, ir šito užteko. Toliau skundų nebuvo. Vis dėlto redaktorius, nors ir senas komunistas partietis buvo, bet lietuvio širdies nepametęs.
Apie vyr. redaktorių ir vėliau teko gražių atsiliepimų girdėti. Kada 1940 m. lapkričio 7—3 dd. Vilniuje buvo švenčiama bolševikinės revoliucijos šventė, į iškilmių tribūną buvo pakviestas ir Pajaujis. Pro tribūną pražygiavo rusų pulkai ir lietuviški pulkai, nors jau bolševikiniais ženklais. Rusų pulkai praėjo netvirtu žingsniu, .jų apdaras skurdus. Iš šalies žiūrint vaizdas nepatrauklus. Kai praėjo lietuviški pulkai, nuo jų tvirto žingsnio net žemė drebėjo. Drabužiai dar senosios Lietuvos kariuomenės geri. Žiūrėdamas jautei, kad tai kariuomenė eina.
Pajaujis, nors ir komunistes, bet vis dėlto lietuvis, žavėjosi lietuviškais pulkais. Jis rusų karininkams prasitarė:
— Et. kai praėjo jūsų pulkai, tai kaip bobos. Jokio karinio vaizdo. Va, kai mūsų pulkai praėjo, tai net žemė drebėjo. Jauti, kad kariai žygiuoja.
Užsigavo rusų karininkai ir Pajaujį apskundė korpo politinei vadovybei. Ši atstatė jį iš “Raudonarmiečio” vyr. redaktoriaus pareigų.
. Tačiau netrukus vėl grąžino į senąsias pareigas, nes kito lietuvio komunisto partiečio nesurado redaktoriaus kėdei.
Arba vėl kitas atsitikimas. Prie “Raudonarmiečio” redakcijos ir spaustuvės būdavo statoma sargyba iš lietuvių karių. Kartą rytą ateina į redakciją Pajaujis ir sutikęs palei duris sargybinį prakalbina:
— Ar jūsų kuopoje kareiviai skaito “Raudonarmietį”?
Kareivis sargybinis nepažinojo redaktoriaus, nes jis dėvėdavo civiliniais drabužiais. Prakalbintas lietuviškai, nuoširdžiai lietuviškai ir atsakė:
— Visai neskaito. Kai tik gauname “Raudonarmiečio.” pundą, tuoj kareiviai nė nepervertę jį, neša visus į išvietę ir ten naudoja švaros reikalams.
Redaktorius tik nusišypsojo ir nieko nesakęs įėjo į redakciją.
Kitame numeryje:Ir rusų politrukai pripažino, kad lietuviai kareiviai ne asilai.
1954m .2
BORISAS NEĮVEIKIA LIETUVIO KAREIVIO
RAULAS GURGA
Panaikinus lietuviškus politrukus, kaip nepribrendusius dėstyti marksizmo-leninizmo-stalinizmo “katekizmą,” į mūsų dalinius buvo atkelti rusiški politrukai. Jie buvo mėtyti ir vėtyti raudonąjį katekizmą dėstant, bet su savo mokslu Lietuvoje pasijuto lyg dramblį į statų kalną temptų. Lietuvis kareivis nemaža jiems nervų prigadino.
Į mūsų dalinį politruku atsiuntė šaunų Borisą Afanasjevičių iš kažkur nuo Volgos, iš Rusijos šiaurės. Iškart jis energingai ir atkakliai griebėsi lietuvį kareivį raudonai šviesti. Į pirmąsias pamokas atlėkdavo kaip sakalas. Rodos, ims ir į stalininę grikių košę sumals lietuvių kareivių smegenis. Tačiau greit nusivylė ir į pamokas pradėjo vilktis lyg vabalas. Krito nuotaika. Jeigu ir buvo, atrodo, uolus savo pareigose, jeigu ir stengėsi, tai tik kad reikia, kad reikia savo rusišką galvą ant pečių išlaikyti.
Iš savo politinės vadovybės gavo griežtą įsakymą būtinai lietuvį kareivį atitraukti nuo bažnyčių lankymo šventadieniais. Borisas stengėsi, ilgose paskaitose sukaitęs aiškino savo bedieviškąjį mokslą, bet kareivių nepaveikė. Jie dar uoliau pradėjo eiti į bažnyčią.
Kada jau visai buvo netekęs vilties perauklėti lietuvį kareivį, kartą jam gimė geniali mintis. Šventadieniais kareiviai eina į bažnyčią 11 valandą. Puiku! Tą valandą jis klube suruoš kino seansą ir tuo būdu kareivius atitrauks nuo ėjimo į bažnyčią.
Kaip sumanė, taip ir padarė. Pranešė dalinio kareiviams, kad sekmadienį 11 val. bus įdomus kinas. Rodys kaip Stalinas Cariciną gynė nuo baltųjų rusų.
Borisas klube laukia, kareivių. Atsivilko keletas, bet tik nelietuviškais veidais. Dirstelėjęs pro langą į vartus, pamatė kareivius, einančius į miestą.
—Šunsnukiai! — nusikeikė, žinoma, rusiškai Borisas,—vėl visi dzimbina į bažnyčią.
Nusiminusį Borisą pradėjo guosti lietuviai karininkai. Nors, atrodo, rimtais veidais, bet besijuokiančio širdimi. — Drauge Borisai, tu pažįsti asilą? — nežymiai šyptelėję paklausė karininkai.
—Tai kas, kad pažįstu, — piktai atkirto Borisas. — Ką asilas bendro turi su bažnyčią lankančiais jūsų kareiviais.
—Tik paklausyk, Borisai! Žinai, jeigu asilą nori įtraukti į tvartą, tai jis jokiu būdu neis, spirsis, ir trauksis atgal. Bet išeitis yra. Tuomet imi, asilą atsuki užpakaliu į tvartą ir trauki ji tolyn nuo tvarto durių. Asilas pagal savo įpratimą spirsis ir atgal trauksis. Besitraukdamas užpakaliu ir įlįs į tvartą.
Panašiai pabandyk ir su mūsų kareiviais. 11 val. paruošk kino seansą ir paskelbk, kad tai nekatalikams kareiviams, o katalikus vesk į bažnyčią. Pamatysi, kad vedami į bažnyčią pasirinks kiną.
Tokį “draugišką” karininkų patarimą gavęs, Borisas valandėlę pagalvojo. Bet greit pakėlęs galvą liūdnai ją palingavo:
— Taip padaryti galima tik su asilais, bet ne su jūsų kareiviais. Ką man pasakytų politinė vadovybė, sužinojusi, kad politrukas Borisas kareivius rikiavo į bažnyčią. O jūsų kareiviai tikriausiai visi nueitų į bažnyčią ir mane įveltų į nelaimę.
-o-
Borisas Afanasjevičius labai mėgo saldžius daiktus, ypač medų. Kada sužinojo, kad medų dirba ne fabrikuose, bet tokie maži vabalėliai, bitėmis vadinami, uolusis Sovietų Sąjungos garbės gynėjas sugalvojo bitę panaudoti sovietinei propagandai.
Kartą paskaitos metu ėmė ir pradėjo kalbėti apie bitę, kurios tikriausiai savo amžiuje nebuvo matęs. Jo gimtinėje Vologdoje truputį šaltoka ir vargu vogdietis moka bites kopinėja.
—Et, kokios čia jūsų lietuviškosios bitės! Lyg musės! —vėpliojo Borisas. — Kiek čia jos gali ir medaus prinešti. Va, mūsų Sovietų Sąjungoje, tai bitės. Nedaug ką mažesnės, kaip jūsų krašto žvirbliai.
Kareivių veidai šyptelėjo. Matyt, niekas netikėjo Boriso pasakomis. Tik vienas Abraomas Lifštinas patraukė pečiais, atsidūsėjo ir atsistojęs panoro išaiškinti savo abejojimus:
—Drauge politruk, tai baisu, jeigu tokios bitės lakioja. Į kaimą nuvažiavus man į kaktą įkando mažoji Lietuvos bitė, ir tai akis užtino ir keletą dienų ja nemačiau. Kas būtų, jeigu įgiltų tokia bitė, kaip žvirblis. Tuoj numirčiau.
Abraomo pastaba pasinaudojęs, paklausė ir Tamošius Kuprėnas:
—Drauge politruk, ar tokios bitės laisvai po laukus lakioja, ar pririštos?
—Aišku, kad laisvai. Kaip bitę gali pririšti.
—Tai, kaip jūs, drauge politruk, išlikote gyvas. Juk tokia bitė tikrai iki mirties įgiltų, — pastebėjo Tamošius. Visi kareiviai pradėjo juoktis.
Sumišęs Borisas pradėjo mikčioti ir visaip dailinti sovietinę bitę:
—Girdit, draugai, jūsų lietuviškosios bitės yra kapitalistinės, agresyvios, bet sovietinės yra taikios. Jos negelia žmonėms, nes taip Stalino joms įsakyta.
Kareivių tarpe dar didesnis juokas.
Kitame numeryje: Stalinui ragai išdygo ir visas raudonasis kambarys pabalo.
1954m. 3
STALINUI IŠDYGO RAGAI
KAULAS GURGA
Nežinau, ar koks nors vienas rusiškas politrukas išvykę iš Lietuvos sveikais nervais. Abejoju! Turbūt, visiems jiems reikėjo Krimo kurorto. Ypač Lietuvos kareiviai rusiškiems politrukams gerokai paardydavo nervus Lietuvos tautinių švenčių metu.
Vasario 16 d. išvakarėse mūsų politrukas Borisas Afanasjevičius, susišaukęs mūsų kuopos komjaunuolius, per tris valandas juos mokė bolševikinio budrumo. Borisas gerai nujautė, kad tą naktį reikia laukti baisių įvykių.
Tą naktį, atrodė, nemiegojo visas kuopos aktyvas. Borisas, kaip įgeltas, lakstė po visus kuopos kampus. Komjaunuoliai ypač atidžiai saugojo raudonąjį kampelį.
Kai Borisas švietė savo avinus apie 3 valandas, viename kuopos kampe įvyko tylus pašnibždos mitingas, užtrukęs tik apie 3 minutes. Ten keletas lietuviško kaimo vyrukų nutarė veikti ir prieš rytą nubaltinti raudonąjį kampelį.
Borisui ir komjaunuoliams atrodė, kad naktis praeis ramiai, be reakcionierių ir smetonininkų išsišokimų. O smetonininkais vadindavo visus lietuviškai galvojančius patrijotus, nežiūrint, kas jie bebūtų: socialdemokratai, liaudininkai, krikščionys demokratai ar tautininkai.
Prieš rytą komjaunuoliai pradėjo snausti. Na, ir paties Boriso bolševikinis budrumas gerokai atbuko. Ant stalo parimęs ir kepurę gerokai ant šono pakreipęs taip pradėjo knarkti, kaip gali tik tikras Volgos sūnus.
Lietuviška liaudies patarlė sako, kad velnias niekad nemiega. Šį kartą nemiegojo lietuviškas velnias. Rytą galvas nuo stalų pakėlę, Borisas ir komjaunuoliai nusigando. Boriso kreivos kojos pradėjo virpėti, lyg būtų elektra įjungta. Raudonajame kampelyje tikra velniava. Leninui krūtinėje ir kaktoje kryžiai išpiešti. Stalinui pailginti ūsai ir nupiešti didžiausieji ragai. Ir dar tokie sukti, smailūs. Ir kitų bolševikinių dievukų paveikslai išniekinti, kas nors pripiešta, pridėta.
Įsiutęs Borisas susišaukia raudonojo kampelio sargus komjaunuolius ir užkuria jiems rusišką pirtį. Jau tiek keikiasi, kiek begali Vologdos kolchozininkas.
—Ir jūs reakcionieriai, ir jūs smetonininkai! Tik su jūsų žinia tai padaryta! — apsiputojęs rėkė Borisas.
—Drauge politruk, — teisinosi Libermanas, vaistininko sūnus — Aš esu proletarinės dvasios. Mano tėvas ir aš buvome ir Smetonos laikais mopriečiai. Aš nieku būdu negalėjau tai padaryti ar leisti, kad kitas po mano akimis darytų.
—Drauge, ir aš negalėjau tai padaryti ar leisti kitiems, — verkšlenančiu balsu teisinosi Kundinovas nuo Jonavos. — Mano senutis buvo atkeltas nuo Saratovo, taigi mes negalime būti smetonininkai. ;
Komjaunuolis Dragys tylėjo ir tik nosį krapštė. Jeigu Libermanas ir Kundinovas galėjo lengvai savo nekaltybę įrodyti, tai jam, tikrajam Nevėžio krantų sūnui, tai padaryti bus sunku.
—Na, draugas Dragy, tai tu čia įsivėlei, — Borisas įdūrė savo abrinakes į Dragį.
—Ne, ne, ne! — mikčiojo Dragys. — Aš nekaltas, nieko nemačiau, nežinau!
Gi, ir kliuvo visiems už bolševikinio budrumo trūkumą. Borisas tardė visos kuopos kareivius, bet veltui. Kaltininkų nesurado. Atrodė, kad tai ne žmogus, bet tik velnias galėjo padaryti. Budėjo, saugojo, o čia ėmė ir išdygo Stalinui ragai ir ūsai.
Gražu buvo mūsų kuopoje, bet 5 kuopoje dar gražiau atsitiko. Ir ten saugojo, budėjo, politrukas lakstė, bet iš ryto raudonasis kampelis dar labiau pabalo, negu mūsiškis. Bolševikų šventųjų paveikslai visai dingo, o jų vietoje atsirado iš “Kario” giliaspaudinių numerių iškirpti gražūs lietuviški paveikslai: Vytis, Dr. J. Basanavičius, A. Smetona ir kiti.
Politrukas, pamatęs raudonojo kampelio permainą, įdūkęs ieškojo dingusiųjų paveikslų. Bet niekur nieko! Tik kažkoks nelabasis apsėdo kuopos kareivius. Visiems pagedo viduriai ir pradėjo bėgti į išvietę. Nubėga greit ir, rodos, rimtais veidais, bet grįžta iš lėto ir linksmais, šypsančiais skruostais.
Tokia kareivių nuotaika susidomi politrukas. Ir jis nubėga į išvietę. Įbėga, akys krinta ant sienų ir nutirpsta.
—O Staline, tėve ir mokytojau, vadų vade švenčiausias ar šviesiausias! — Beveik sušunka politrukas.
Visi bolševikų vadų paveikslai iš raudonojo kampelio sukabinėti išvietėje. O Stalinas labiausiai išdergtas. Politrukas vėl laksto, tardo visą kuopą, bet kaltininkų nesuranda. Nori daryti kuopoje kratą ir ieškoti pas kareivius senų “Kario” numerių. Girdi, tik tie, kurie laiko pasislėpę “Kario” numerius, bus iniciatoriai šito baltojo jomarko.
—Jeigu nori areštuoti tuos, pas kuriuos rasi senų “Kario” numerių, tai nevargdamas areštuok visą kuopą ir mane jų priešakyje, — piktai atrėžė griežtas kuopos vadas kpt. Gandraitis. — Visi kareiviai turi tokių numerių. Buvo gražus ir visų lietuvių mėgiamas laikraštis.
Politrukas nuleido nosį ir nebesiryžo kratos daryti. Kažkokiu reikalu pravėrė kuopos raštinės stalo stalčių ir pakėlė popierių pluokštą. Ir čia apačioje gulėjo gražus giliaspaudinis “Kario”numeris.
Politrukas susiėmė už galvos ir pasviręs ant stalo suaimanavo:
—Jie visi tokie pat smetonininkai—ir vadai, ir kareiviai !
Kitame numeryje: Kaune, Vienybės aikštėje, patenku į liūtų ir tigrų duobę.
1954m. 4
PATENKU Į LIŪTŲ IR TIGRŲ NARVĄ
RAULAS GURGA
Likvidavus Lietuvos liaudies kariuomenę ir iš jos suorganizavus raudonosios armijos tik teritorinį 29 šaulių korpą, baigėsi ir lietuviškųjų politrukų dienos. Pradėjo juos paleisti iš pareigų ir net kariuomenės.
Lietuviškieji politrukai jau buvo atlikę mauro pareigas. Toliau jie nebebuvo reikalingi Maskvai keliais atvejais. Pirmiausia, jie nenusimanė apie marksizmą-leninizmą -stalinizmą. Kurie ir labai stengėsi, visdėlto labai mažai šioje srityje apsišvietė.
Antra, kai kurie politrukai visdėlto dar lietuviškai galvojo ir visu šimtu procentų negalėjo atsiduoti Maskvai. Buvo ir visai priešingų Maskvai. Apie kitataučius nekalbėsiu. Jie buvo mums svetimi. Ir tie kitataučiai Maskvai netiko. Reikėjo atsiųsti iš Rusijos komunizmo moksle mėtytus ir vėtytus.
1940 m. spalio mėn. ir mane paleido iš kariuomenės ir politruko pareigų. Korpui įsakyme paskelbta, kad paleidžiamas, bet dar tebedirbau savo pareigose, kol galutinai pasakys: “Kraustykis, draugas, kur išmanai!”
Vieną dieną mano raudonasis viršininkas praneša, kad esu kviečiamas užeiti į komunistų partijos centrą pas kažkokį “draugą Stasį”. Bijau. Neinu. Praneša antrą ir trečią dieną. Kągi darysi. Einu. Galvoju, vėl mane tardys, nes prieš pora savaičių buvau tardomas korpo politinio komisaro Čariovo.
Komunistų partijos būstinė buvo Kaune, Vienybės aikštėje, buvusiuose Lietuvos Užsienio Reikalų Ministerijos rūmuose. Praveriu gerai pažįstamas duris. Mane pasitinka mongolas enkavedistas su durtuvu.
— Propusk (leidimas)! — manęs pareikalauja.
Pradedu aiškintis, kad neturiu ir nežinau kur jį gauti, kad mane kvietė kažkoks “draugas Stasys”.
— Propusk nada! (leidimo reikia!), — netaisyklinga rusų kalba’ o dar blogesniu akcentu aiškina man mongolas, ir parodo į netoli esantį mažą medini namelį, kad ten leidimai išduodami.
Nueinu, randu du jauniklius. Kreipiuos lietuviškai, o jie man atsako rusiškai. Pasižiūriu į jų veidus, ogi ne rusiškos padangės, bet lietuviškos. Rusiškai gerai moku, nes gyvenau Rusijoje ir tarnavau rusų kariuomenėje. Jau ir iš jų kalbos girdžiu, kad kalba lietuvišku akcentu. Matyt, kokie Žaliojo kalno ruseliai.
Užsispiriu nekalbėti rusiškai. Jie rusiškai — aš lietuviškai. Pagaliau jie nusileidžia ir pradeda kalbėti lietuviškai. Pasisakau kokiu reikalu atėjęs. Jie telefonu paskambino į kompartiją, klausdami, ar man išduoti leidimą. “Draugo Stasio” tuo laiku nebuvo ir liepė man palaukti. Laukiu!
Jaunikliai ruseliai savo tarpe pradeda rusiškai kalbėtis ir spėlioti, kas aš galėčiau būti. Matyt, jiems keista, kad “nemoku” rusiškai.
— Turbūt, politrukas, — vienas jų spėjo, ir tuo baigėsi jų pašnekesys apie mane.
Pagaliau “draugas Stasys” grįžo ir man išdavė leidimą užeiti pas jį. Leidimas jaunuolių parašytas mažai raštinga ranka. Su leidimu ir mongolas praleidžia ir parodo, pro kurias duris įeiti. Laukiamajame kambaryje randu nelietuviškų ir lietuviškų veidų. Keista, lietuviškieji veidai greitai išeina iš “draugo Stasio” kabineto — po kokių 3—5 minučių, o nelietuviškieji tik po 20 minučių ar daugiau.
Anksčiau kaip malonu būdavo užeiti į šiuos rūmus. Būdavo jauku, drąsu, prie stalų veidai malonūs, savi. O dabar?... Niūru ir lyg tamsu. Veidai surūgę, bėginėja iš vieno kambario į kitą, lyg avys į uodegą įkirptos. Visur nedraugiškumas ir baimė. Pasijutau, lyg būčiau patekęs į liūtų ir tigrų narvą.
Pagaliau prieina mano eilė. Užeinu pas “draugą Stasį”. Dieve mano, randu visai nelietuvišką veidą, ir kalba netaisyklingai. Pasivadinimas “Stasys” visai jam netinka.
Atsisėdžiu, jis išsitraukia įsakymą korpui ir suranda mano pavardę paleidžiamųjų politrukų tarpe.
— Draugas esi komunistų partijos narys? — “Stasys” paklausia
— Ne! — trumpai atsakau.
— Gal partijos kandidatas esi?
— Ne!
— Gaila, — pasako “Stasys”. — Mums taip labai trūksta partinių žmonių. Reikia skirti apskričių viršininkais ir jų sekretoriais, ir toms pareigoms reikia partiečių.
Greit ir mane atleidžia. Dar paklausia, ar turiu kokią tarnybą. Atsakiau, kad dar turiu, nors, ištikrųjų, nebeturėjau jokios. Bijojau kompartijos tarnybos, nes buvau girdėjęs gandų, kad kompartija duodanti darbo enkavedistų tarnyboje.
—Kai neturėsi darbo, užeik pas mane. Surasime! — Jis man pasako ir paprašo, kad paduočiau leidimą.
Paduodu, ir jis pasirašo ir pažymi kelintą minutę mane atleidžia. Ne savo kailyje jausdamasis, leidimą įkišu į kažkurią mažesniųjų kišenių, manydamas, kad jo nebereikės ir lieka tik kaip “istorinis” dokumentas.
Skubu prie durų ir stengiuos mauti pro juos. Mongolas mane sulaiko ir pareikalauja “propusk”. Po šimts pypkių — pagalvoju, ir išeiti laisvai negali. Tai laisvę atnešė. Jieškau po kišenius, ir negaliu surasti. Aš nervinuosi jieškodamas, o mongolas laukdamas. Jis vis rėkia:
— Nu, niet, nu, niet! Niet, niet! Da niet!
Jo tasai “niet” (nėra) visai mane iš kailio neria. Pro mano šalį praeina lietuviško veido vyras, paskui po manęs užėjęs pas “Stasį”. Jis su užuojauta pasižiūri į mane ir parodęs savo leidimą išeina lauk.
Pagaliau liemenės kišeniukyje surandu leidimą. Parodau mongolui ir pro duris išeinu į Vienybės aikštę, lyg iš karščiausios pirties suprakaitavęs. Šaligatvyje pamatau stovintį aną vyrą, kuris išeidamas į mane pažiūrėjo su užuojauta. Paėjus toliau nuo durų, jis priėjo prie manęs.
— Suradai? — jis paklausė mane.
Jis man papasakojo, kad nesuradus leidimo liūdnai baigiasi, žmogus patenka į enkavedistų rankas. Tokių atsitikimų jau yra buvę. Todėl ir pažymi leidime kelintą minutę atleidžia, kad nežioplinėtų po kitus kambarius.. Jeigu daugiau minučių praleidžia, negu reikia išeiti, būna areštuojamas ir NKVD tardomas.
Paleistas iš tarnybos, apie 6 mėnesius užsidariau pusiau slaptam gyvenimui. Tik vakare sutemus išeidavau iš namų, kad niekas pažįstamųjų nematytų. Taip baigiau be tarnybos savo politruko karjerą.
Tuo ir baigiu savo šaunaus politruko liūdnus užrašus.
