RUSIJA VISADA LIETUVAI REIŠKĖ MIRTĮ
Dabar okupantų tarnai Lietuvoje nesigėdija teigti, esą, Lietuvos pavergimas Rusijos valdžion — lietuviams turėjęs didelės naudos. Tačiau pažvelgkime į rusų okupacijos, trukusios net 120 metų, faktus ir iš tikrųjų pamatysime visai kitą vaizdą.
Pagrindinė priežastis, kuri skatino Rusijos autokratus pasmaugti Lietuvos ir Lenkijos bendruomenę, buvo tai, kad lietuvių ir lenkų konfederacija buvo laisvės švyturys, viliojęs maskolių baudžiauninkus. Rusijos vyriausybė tą faktą pripažino netgi savo diplomatinėse notose.
Iš tikrųjų. Neužmirškime, kad Lietuvos ir Lenkijos bendruomenė buvo vienintele demokratine santvarka pagrįstas dviejų valstybių telkinys. Apie visuotinę piliečių lygybę anais laikais dar nebuvo kalbos ligi prancūzų revoliucijos pradžios. Viešpatavo monarchai. Niekur Europoje dar nevaldė plačiosios masės, tik kai kur bajorai ir miestai turėję šiek tiek savivaldos. Tačiau Lietuvoje ir Lenkijoje valdžią turėjo gausus bajorų luomas, o miestai irgi naudojosi savivalda. Bajorystė buvo paveldima ir nėjo iš valdovo malonės. Bajorų buvo ir bežemių ir visiškų skurdžių, Lietuvoje vadintų plikbajoriais. Tačiau politiniame gyvenime visi bajorai nežiūrint jų turto stovio turėjo lygias teises. Bajorai rinkos sau valdovą, teisėjus ir vietinius valdininkus ir, be to leido įstatymus. Seime dalyvavo ir miestų atstovai, turėję balsą svarstant miestų reikalus. Mokesčius skyrė ne valdovas, bet seimas. Kariuomenė buvo iš apmokamų samdinių. Visuotinos mobilizacijos, nei rekrūtų sistemos Lietuvoje nebuvo. Pavietų arba apskričių seimeliuose dalyvaudavo visi bajorai, kurie rinko atstovus į Seimą. Miestų savivaldybių rinkimuose dalyvaudavo visi miestiečiai. Yra faktas, kad niekur kitur politiniuose rinkimuose nedalyvaudavo tokios žmonių masės, kokios dalyvaudavo Lietuvoje ir Lenkijoj. Tai buvo platūs pagrindai moderniškai demokratijai.
Rusams pasisavinus didžiąją Lietuvos dalį, bajorai ir miestai neteko valdomosios galios. Visus valdininkus skyrė caras. Rusų okupacija iš karto atėmė pusmilioninei rinkėjų masei visas politines teises, atėmė balsą dalyvauti valdžioje. Bajorai virto privilegijuoti rusų caro vergais: tik bajorai galėjo būti rusų karininkais, jų neėmė į rekrūtus ir negalėdavo rykštėmis nuplakti, bet krašto valdyme bajorai neteko balso. Be to, rusai iš karto stengėsi atimti bajorystę vargingiesiems bajoriškos kilmės žmonėms. Bajorai tegalėjo būti caro tarnai, bet ne krašto šeimininkai. Taigi, Lietuvos prijungimas prie Rusijos reiškė mirtį politinėms Lietuvos savivaldos papročiams.
Lietuva turėjo vieną seniausių universitetų, būtent, Jėzuitų Akademiją Vilniuje, įsteigtą Stepono Batoro laikais, būtent, 1579 m. Be kiek senesnio Jogailos universiteto Krokuvoje, tai buvo vienintelė aukštojo mokslo įstaiga didžiuos Rytų Europos plotuose. Maskolijoj universitetas atsirado pora šimtmečių vėliau. Deja, 1832 m. rusai uždarė pustrečio šimtmečio Rytų Europą švietusi universitetą Vilniuje, ir vertė lietuvius ieškoti mokslo Rusijoj, nepalyginamai žemesnės kultūros krašte. — Jau nuo Jogailos ir Vytauto laikų, Lietuvos jaunuoliai mokėsi Vakarų Europos universitetuose, ir Lietuvos parapijose veikė pradinės mokyklos bei kelios akademijos. 1773 m. Lietuva ir Lenkija sudarė savo valstybines Edukacines Komisijas, tai yra pirmąsias švietimo ministerijas pasaulyje. Visose Lietuvos parapijose veikė pradinės mokyklos ir sukurta 25 gimnazijos, liciejai. Rusams užgrobus Lietuvą, parapijinės mokyklos daug kur išnyko, daugelis gimnazijų užsidarė jų tarpe garsioji Kražių akademija. Kai rusai uždraudė netgi lietuvišką spaudą lotyniškomis raidėmis, vyskupo Valančiaus raginimu pradėjo veikti slaptos “vargo mokyklos” — motinos vaikus mokė skaityti prie varpstelio ir kaimuose atsirado daraktoriai. Per daugelį dešimtmečių lietuviai neleido vaikų į rusiškas mokyklas, kol jie nepramoko laisvai lietuviškai skaityti ir rašyti. Tik slaptų lietuviškų mokyklų dėka Lietuva liko raštinga ir netgi šio šimtmečio pradžioj užėmė ketvirtą raštingumo atžvilgiu vietą Rusijos imperijos ribose — po Suomijos, Estijos ir Latvijos. Rusų masės liko neraštingos.
Lietuva sukūrė pirmąjį modernių laikų įstatymų kodeksą, būtent, 1529 m. Lietuvos Statutą. Rusijoj kodekso nebuvo ligi Petro Pirmojo laikų. Tačiau praeito šimtmečio ketvirtame dešimtmetyje rusai atėmė Lietuvai jos Statutą ir įvedė Rusijos Kodeksą. — Lietuvoje spaustuvės veikė nuo šešioliktojo amžiaus pradžios, o Maskvoje atsirado tik šimtmečiu vėliau. Lietuva vedė plačią tarptautinę prekybą, ir Lietuvos prekės buvo žinomos net Anglijoj ir Amerikoj. O rusai atkirto Lietuvą nuo jūros ir nuo Prūsų rinkos. Prekyba sunyko ir atiteko į kitataučių rankas. Skaudžiausia tai, kad rusai visam šimtmečiui sutrukdė tautinį atgimimą ir visiškai pavergė kaimo žmones. Tautinis atgimimas vėl buvo pradėjęs reikštis Alšėnuose ir Žemaitijoj, tačiau Mikalojaus pirmojo smūgiai užsmaugė lietuvių literatūrinį sąjūdį, o Aleksandro Antrojo ir Muravjovo laikais visai uždrausta lietuvių literatūra.
Tai tokie rusų “nuopelnai” Lietuvai. Tais “nuopelnais” netgi Korikas Muravjovas nedrįso didžiuotis.
DR. K. J.
