KAIP PASUKTI SUSTOJUSĮ LAISVĖS LAIKRODĮ?
VEDAMIEJI
Daug vilčių dėjome, kad žaibiniam karui arabų kraštuose pasibaigus, visas dėmesys bus atkreiptas į Baltijos kraštus. Tačiau visų nusivylimui pergalės varpų garsai jaudino tik tuos, kurie buvo tiesiogiai įtraukti į karo operacijas. Po trumpos euforijos paaiškėjo, kad laimėjimas buvo tik fiktyvus, taika yra dar toli. Tai buvo pirmas atmintinoj istorijoj karus, kuris davė pelno. Paaiškėjo ir tai, kad šio amžiaus pabaigoje karas gali būti vedamas toli peršokant per valstybines sienas, jų nepažeidžiant. Vis labiau aiškėja, kad šis fantastiškas laimėjimas gali būti tik preliudu naujam karui. Milijonų laisvės trokštančių kurdų likimą sprendžia kiti, bet ne patys kurdai. Arabai, šaudydami vienas kitą, pajuto, kad šis karas jų labiau neišskiria, bet gali net sujungti. Arabai šimtmečiais buvo pabėgėliai savo namuose. Jie atsibunda ir pradeda ieškoti savo šaknų. Atsikratę kolonistų, atsitverė valstybinėmis tvoromis, o anksčiau galėjo keliauti nuo Kairo iki Bagdado be jokio paso. Religija pasidarė arabų tautų privataus ir valstybinio gyvenimo pagrindu. Šiuo metu jaučiamas arabų tautų atbudimas: ar verta kovoti dėl tų tvorų, kai arabų tautinės šaknys suveda visus į vieną, ar ieškoti išeities religijų tolerancijoje?
JAV-bėms atsiranda dilema: ar kreipti dėmesį į laikiną Vidurio Rytų pastovumą, ar intensyviai siekti ir teikti pagalbą demokratinių principų puoselėjimui, kurie turėtų vesti į labiau pastovią taiką arabų kraštuose.
Šiek tiek panašumo turime ir Lietuvoje. Po 50 metų vergijos jaučiamas blaškymasis, nes tikros demokratijos tradicijoms sukurti nebuvo laiko. Tikroji Lietuvos demokratija buvo labai trumpa, tęsėsi nuo 1918 m. iki 1926. Šiandieninis patriotinis atgimusios Lietuvos aktyvas nėra ragavęs demokratijos, tik dabar sunkiausiose aplinkybėse stengiasi ją pajusti ir jos išmokti. Todėl ir mes išeiviai, kurie daugumoje per prievartą esame atsidūrę demokratiniuose kraštuose, turėtume suprasti Lietuvos patriotų tam tikrą nepastovumą ir blaškymąsi. Mūsų kraštas dvasiškai nuniokotas beveik neturi to tradicinio valstybės idealo. Tą idealą reikia labai skubai ir intensyviai kurti. Jo kūrimą lygiai intesnyviai stabdo,, juodosios beretės". Parlamentarai desperatiškai šaukiasi svetimųjų pagalbos sukurti Lietuvai naują konstituciją ir būtiniausius įstatymus. Okupacijų meto tradicijos liks svetimos, bet yra pavojaus, kad jos dar kurį laiką gali pasilikti, kaip neištrinamas antspaudas sename dokumente. Antanas Maceina tai numatė jau 1953 metais ir ragino sudaryti planą atsikuriančios Lietuvos valstybngumo pagrindams sukurti. Kol daugiau planų atsiras, mūsų sąjūdis galėtų pasiūlyti suinteresuotiems pasinaudoti,,Pilnutinės demokratijos" principais, kurie galėtų būti pritaikyti atkuriant konstituciją ir kurie buvo labai apgalvoti ir surašyti tremtyje, kurie netaikomi jokiai partijai, tiktai siekia idealios naujos Lietuvos demokratinės valstybės. KA
