PILNUTINĖ DEMOKRATIJA LIETUVOJE

MINTYS IR PROJEKTAI

Lietuvoje 1990 metų pabaigoje įsteigtas Į Laisvę Fondo lietuviškai kultūrai ugdyti filialas vienu iš savo tikslų užsibrėžė supažindinti Lietuvos visuomenę su PILNUTINĖS DEMOKRATIJOS idėjomis. Lietuvos atgimimas pakreipęs gyvenimą teigiama kryptimi, įpareigoja visus ieškoti jam kuo tvirtesnio pagrindo. Fondo steigėjai yra įsitikinę, kad Pilnutinės demokratijos idėjos kaip tik ir galėtų būti tokiu laisvosios Lietuvos gyvenimo pagrindu.

Mūsų mintys ir veiksmai turėtų atsiremti šiais principais: nelygstamos asmens vertės, savarankiškos lietuvių tautos kultūros ir krikščioniškosios moralės. Šie trys principai turėtų stovėti aukščiau bet kokios srovinės politikos.

1. Politiniame gyvenime:

—    Lietuvai reikia konstitucinės tvarkos, visų pripažintos, kuri užkirstų kelią tiek diktatūrai, tiek anarchiniams prasiveržimams.

—    Reikia konstitucinės tvarkos, kuri kiekvienam užtikrintų visas žmogaus teises ir valstybę įpareigotų savo gyventojus ginti nuo tokių teisių pažeidėjų, ar tai būtų valstybiniai organai, ar organizacijos, ar pavieniai asmenys.

—    Reikia politinės kultūros, tarpusavio santykiuose tolerancijos ir pagarbos.

—    Reikia nepasaulėžiūrinės politikos, partijų, kurios siūlytų visuomenei konkrečius problemų sprendimus, nesileidžiant į ideologines ir religines kovas.

2. Socialiniame gyvenime:

—    Lietuvai reikia augti ir stiprėti ekonomiškai, tačiau visur prisimenant, kad kaupiami turtai pirmoje vietoje turi tarnauti krašto kultūrai ir jos gyventojų dvasinei gerovei.

—    Ekonominis vystymasis turi neaplenkti socialinio teisingumo. Kiekvienam turi būti užtikrintas pragyvenimo lygis.

—    Privačios nuosavybės teisės ne tik turi būti užtikrintos, bet turi būti kuriamos ir sąlygos, kuriose kiekvienas nuosavybę galėtų įsigyti.

Toks yra Vilnius dabar... Nuotr. R. Urbakevičiaus.

3. Kultūriniame gyvenime:

—    Kadangi nėra kultūros be pasaulėžiūros, — turi būti sudaromos sąlygos kiekvienai pasaulėžiūrai, konstitucinių teisių ribose, kurti ir viešai reikštis.

—    Valstybės vaidmuo yra kultūrą remti ir skatinti, bet yra būtina, kad valstybė, tai darydama, išliktų neutrali, kad nepiktnaudotų politinių galių kultūrinių ginčų sprendimui. Visus kultūrinės srities klausimus turėtų spręsti patys kultūrininkai.

—    Mokyklose privalėtų būti sudaromos galimybės religiniam bei moraliniam ugdymui, tačiau yra būtina užtikrinti, kad nei vienas nebūtų prievartaujamas, nei vieno pasaulėžiūra nebūtų užgauta. Už pasaulėžiūrinį vaikų auklėjimą pirmoje vietoje yra atsakinga šeima, tad mokyklos turi prižiūrėti, kad šios šeimos teisės nebūtų pažeistos.

— Kiekviena Lietuvoje gyvenanti tautybė turi teisę turėti savo mokyklas, spaudą ir bendrauti su kitur gyvenančiais savo tautiečiais. Reikia tokios Lietuvos, kur kiekviena tauta jaustųsi saugi ir sugebėtų realizuoti savo kultūrinį potencialą.

Vidmantas Valiušaitis