SKAITYTOJŲ ŽODIS

Gorbačiovas, KGB ir ateizmas

Dėkoju už žurnalo „Į Laisvę" Nr. 105. Žurnalas man įdomus, ir, nežiūrint užimtumo, visada perskaitau nuo pirmos iki paskutinės raidės. Dažnai randu staigmenų, o kartais dėl žurnale išreikštų minčių turiu savo nuomonę.

Pavyzdžiui, dėl Gorbačiovo reformų. Jos pradėtos tikrai ne „Vakarų laisvės jėgos" įtakoje, kaip rašote vedamajame. Tiesiog po Stalino mirties komunistų partija palaipsniui atleidinėjo vadžias, kiekvienas naujas valdovas darė žingsnį pirmyn, norėdamas įsiteikti liaudžiai, ir įsitvirtinti valdžioje.

Gorbačiovas nebuvo išrinktas demokratiniu būdu. Įsitvirtinti valdžioje jam reikėjo save parodyti dar didesniu reformatorium, žengti dar vieną žingsnį pirmyn. Jis įvedė seniai reikalaujamą „glasnost", kas atrišo bumas. Ir čia visa šalis sujudo, iš visų pusių pasigirdo reikalavimai. Sibiras pareiškė, kad jų dujos, kaip iš pavergtos kolonijos, parduodamos Vakarų Europai, tuo metu, kai tikrieji tų gamtos turtų šeimininkai patys jomis negali naudotis, vargsta. Sutraškėjo Maskvos diktatūra ir kitose respublikose, pradedant Vidurine Azija, baigiant Moldavija, Kaukazu ar Ukraina.

Mums rūpi Lietuva, ir iškovojimai tikrai nuostabūs. Juk už trispalvę, Vytį ar himną KGB veždavo į Sibirą ar Gulago salyną. Dėl KGB, tai negirdėjau, kad to baisaus „komiteto" veiklą kas nors būtų apribojęs. Pakeitė pirmininką, pakalbėjo, bet, kiek girdėjau, kadrų ne tik nesumažino, o dar pridėjo. Mano nuomone, Maskva per KGB turi labai gerą informaciją apie vidinius Lietuvos reikalus, padėtį ir nuotaikas, ir dėl to, masių spaudžiama, nusileido, net pradėjo „remti" tautinį judėjimą, atseit, reikia vesti teisingą nacionalinę politiką, gerbti mažas tautas, o rusams, suvažiavusiems į Pabaltijį, liepia prisitaikyti, išmokti kalbą ir neiti į konfliktus su vietiniais gyventojais. Kas su tuo nesutinka, Maskva rekomenduoja išvažiuoti. Kai kas, iš tikrųjų, išvažiavo atgal į Rusiją.

Nenorėčiau sutikti su profesoriaus Kuzmicko tvirtinimu, kad ateizmas atvedė į hedonizmą. Buvo ir laisvojoje Lietuvoje ateistų, tačiau neteko girdėti, kad jie buvo pakrikusios moralės. Mano manymu, hedonizmas Tarybų Sąjungoje kilo iš komunistų išsigimimo, idealų nebuvimo. Gavę neribotą valdžią, žinodami, esą nenubaudžiami, vadovaujantys komunistai vogė, plėšė ir sukčiavo. Na, o ištvirkavimas lydi visus nusikaltimus. Ateizmas galėjo prisidėti prie pilno išsigimimo, bet nebuvo pagrindinė priežastis.

Gyd. A. Zaksienė,
Virš. Nazaretas, Izraelis.

Gera apybraiža apie prof. Žymantą

Puiki ir išsami Vytauto Dambravos („Į Laisvę" Nr. 104 ir 105), apybraiža apie a.a. prof. Stasį Žakevičių-Žymantą — akademiką, politiką ir rezistentą. Su dėmesiu perskaičiau, o mano mintys skriejo į praeitį, į Vilnių, kur pažintis su prof. Žymantu užsimezgė, talkinant laikinoj Vilniaus administracijoj, kurią prof. Stasys Žakevičius suorganizavo ir jai vadovavo. Išvijus rusus iš Vilniaus ir prieš ateinant vokiečiams, buvo skiriami patikimi lietuviai pradinei administracijai, iki bus atstatyti ryšiai su Kaune sudaryta Lietuvos vyriausybe.

Vyt. Dambravos straipsnyje praeities tylios draugystės prisiminimai atskleidžia Stasio Žymanto pasišventimą ir idealizmą nenuilstamoje kovoje dėl Lietuvos laisvės. St. Žymanto balsas nebuvo vien tyruose šauksmas. Išeivijoje Fronto bičiulių sąjūdis labai vertino St. Žymanto politines žinias bei patirtį ir jį laikė sau artimu bičiuliu. Los Angeles Fronto bičiuliai kiekvienais metais Politinių studijų savaitgaliais, mišių maldose už žuvusius laisvės kovotojus-partizanus ir mirusius Los Angeles Fronto bičiulius, visada prisimena ir prof. St. Žymantą.

Mano trumpalaikė pažintis Vilniuje su prof. St. Žymantu liko atmintina. Pažintį atnaujinau Amerikoje, atsikėlus į Los Angeles. Širdyje gailėjaus, kad St. Žymantas turėjo sunkiai fiziniu darbu pelnytis kasdieninę duoną. Tas jį labai slėgė. Buvo nepaprastai miela su St. Žymantu savaitgalių kultūriniuose suėjimuose pabuvoti. Gėrėjausi St. Žymanto politinėm diskusijom ir džentelmeniškumu oponentams. Tikiu, kad daugelis iš mūsų esame dėkingi Vytautui Dambravai už dėmesį, pagarbą ir išsamią apybraižą šviesiam prof. Stasio Žymanto atminimui.

Edm. Arbas

Artimieji tikslai

Drąsiųjų lietuvių perplaukimas per Atlantą mažais laiveliais nurodė į „Tilto" reikalą tarp Lietuvos ir USA. Dabar kelionėmis į Lietuvą rūpinasi tie, kurie keliauja. Nėra jokios „Lietuvos susiekimo bendrovės", kuri rūpintųsi visomis kelionėmis, keleiviais, pervežimu siuntinių, daiktų, ir automobilių. Fronto valdybai linkėčiau, kad ji taptų to „Tilto" architektu ir atrama.

A. Vigrys

Viena kalba

28-nių leidinių pavadinimai, parodyti praeito „Į L" numerio 43 psl., atrodo, siekia vienos kalbos žmogiškumo kryptyje.

„Kalbėkime kalba, kuria viens kitą vėl suprasme" — Bernardas Brazdžionis 59 psl. poetiškai pritaria kardinolo Sladkevičiaus pranašingiems žodžiams.

Nors išsireiškimas ne naujas, bet šioms dienoms labai reikšmingas, nes tartas kantriai tremtį kentėjusio. Duok Dieve, kad įvairių sričių „administratoriai" minties išsipildymo nesusilpnintų.

A. Valiuškis

Išeivija — tautos garsiakalbis

Pagirtini rimto dėmesio verti Nr. 105 vedamieji, gan šaltai svarstą Sovietijos ir Lietuvos įvykių kaleidoskopą. Z. Prūso laiškas kelia ištisų straipsnių vertus klausimus. Dėmesį patraukia gal todėl, kad ir pats esu patyręs sunkumų siūlant išeivijai tapti tautos šauksmo „garsiakalbiu". Gaila, vienok atrodo, jog ir jo patirtis rodo, kad laiškų rašymo „amerikiečių laikraščio redakcijai" srityje išeivijos inteligentai yra tapę apgailėtinais beraščiais.

Stebina tai, kad įsidėjote intelektualinio bailio anoniminį laišką, lyg jame tikrai būtų „medžiagos tolimesniems svarstymams". Anonimas keistai gina „įsibėgėjusias programas su baliais ir koncertais". Juk dėl to laisvės kovos uodas nerastų vietos net snapui įkišti vietovių „kultūrinės veiklos" kalendoriuje. Jis giria estus už „reklamą amerikiečių spaudoje". Tačiau jie turėjo išleisti tam daug pinigo tik todėl, kad, kaip ir mes, neturi plataus ir veiksnių remiamo laiškų rašymo tinklo. Svetimoje spaudoje plačiai panaudojant 25C pašto ženklus galima atsiekti paramos laisvės bylai daug daugiau, negu bet kokiu vienu brangiai perkamu skelbimu, kurs tuo pačiu paremia dažniausiai mums nedraugišką spaudą.

Įsidėmėtinas A. Vyčio rašinys apie L. L. Lygą. Tai suveda krūvon vilniečio L. L-as rašyto vedamojo mintį — „Idealų srityje kompromisų būti negali" su tuomi, kad be kompromisų už nepriklausomybę pasisakančius L. L. L. žmones okupanto vyriausybė pravardžiuoja „ekstremistų grupelėmis". Blogiausia, kad prieš „ekstremistus" propagandos nuotaikos, atrodo, veikia kai ką ir išeivijoje.

Vilius Bražėnas

Ar neperdaug?

Praplyšus geležinei uždangai, prasidėjo tarpusavio ryšiai ir bendravimas. Dar iki nepriklausomybės tolimas kelias, o jau paramos renkame tūkstančiais. Negaila paremti savo brolį ar sesę, bet nereikia duoti valdžiai, kuri dar nenuėmė okupanto retežių ir vis dar kontroliuoja: vienus lyg į kalėjimą įsileidžia, kitus — ne. Žinoma, daug jau mūsų padaryta: paremtas istorijos išleidimas, sušelpti sąjūdžiai ir organizacijos, net ir Kultūros fondas, kuris priklauso nuo Maskvos. Aukų, aukų ir dar kartą aukų prašoma iš viso pasaulio lietuvių. Bet mes daugumoje seneliai, pensijos nedidelės, tai iš kur visiems paimti? Negalime pamiršti juk ir savų reikalų: reikia aukų ir dainų šventėms, mokykloms, įvairiems fondams. Tad pagalvokime prieš skirdami aukas.

B. Balys

Pasisakymai

DĖL POLITINĖS VEIKLOS PROGRAMOS

Praeitame „Į Laisvę" numeryje buvo išspausdinta „Politinės veiklos išeivijoje programa atsakymui į įvykius Lietuvoje". Redakcija prašė ir žurnalo skaitytojus įsijungti į šios programos svarstymą. Šiam numeriui gavome keletą pasisakymų, kuriuos čia ir spausdiname. Lauksime jų daugiau.

Politinės programos klausimais

Lietuviai kaip paprastai vėluoja. Lietuvoje „įvykiai" vyksta jau daugiau kaip metai, bet mūsų veiksniai dar. atrodo, nesutaria nuo ko pradėti veikti, tad ką jau bekalbėti apie darbą. Vlikas ilgai terliojosi su Klimaičiu, o JAV Krašto valdyba, parinkusi kiek lėšų Lietuvos istorijai, lyg neturėdama ką veikti, ar ką kitą įgalioti, pati rūpinosi „Ratilio" koncertais. Kaip atrodo, visi užsiėmę įvairiausiais darbais, ir nebėra kam rūpintis Lietuvos nepriklausomybe.

Taip veikiant ir programos projektas jau yra pasenęs, nes „įvykiai" pralenkė patį projektą. Nežinau, ar sugebėsime paskubėti ir patys susitvarkyti.

Vladas Palubinskas

Socialiniai ir ekonominiai klausimai

Kvietimas įsijungti į „Politinės veiklos išeivijoje programos" svarstymą sukėlė kelias mintis, kuriomis noriu pasidalinti.

Bendrai toks projektas yra labai būtinas ir jį reiktų dažnai peržiūrėti ir papildyti. Tačiau aš pasigendu konkretesnių planų paskubinti socialines bei ekonomines reformas Lietuvoje ir randu joje per daug akcento politinei veiklai išeivijoje. Reikia prisipažinti, kad išeivijos politinė veikla yra davusi labai menkus rezultatus. Politinės konferencijos, kongreso rezoliucijos, vizitai Valstybės Departamente ir mūsų pačių lankstymaisi politikieriams jokių stebuklų neiššaukė.

Tik kai Lietuva pati sujudo, tai visas laisvas pasaulis staiga atkreipė dėmesį ir vėl „surado" Lietuvą. Ir dabar ginčytis išeivijoje, ką daugiau remti — Sąjūdį, Laisvės Lygą ar kokią kitą partiją, yra nesąmonė. Tauta pati išspręs tuos klausimus.

Kalbant apie konkrečią paramą laisvės siekiančiom tautom, š.m. gegužės 22 d. „Newsweek" — „Wall Street Philanthropist" rašė apie George Soros. Vengras, tapęs multi-milijonierium, iš savo „Quantum Fund", bando paskubinti socialines reformas už geležinės uždangos. Prieš 5 metus Budapešte įsteigė „Soros Foundation", kuri išleidžia 3.5 milijonų per metus remdama meną, bibliotekas, bažnyčias ir paskutiniu laiku nepriklausomas politines grupes, kuriom parūpina kompiuterius, kopijavimo mašinas ir pašalpą. Vien tik praeitais metais išleido virš 1 milijono siunčiant 800 mokslininkų ir specialistų studijoms į Angliją ir Ameriką. Praeitais metais įsteigė panašius fondus Kinijoje ir Lenkijoje, kur remia „Solidarity". Dabar tikisi ir Maskvoje įsteigti panašų 4 milijonų fondą. Jei mes, lietuviai, tokių asmenybių neturime, tai ar mes nors bandome prie tokių fondų prieiti?

Man atrodo, kad šiuo momentu yra labai svarbu Lietuvai sukurti stiprų ir nepriklausomą ekonominį pagrindą. O tam įvykdyti reikia užsienio prekybos specialistų, gamybos organizatorių ir vedėjų, kokybės, reklamos bei prekybos specialistų. Didžiausias klausimas, kaip ir kur tuos specialistus paruošti. Vienas būdas — steigti mokyklas ir įvairius kursus Lietuvoje, kitas — norinčius to išmokti siųsti į užsienį. Mano siūlymas būtų kreipti visas pastangas į finansavimą tokių projektų. Sukelėm stambią sumą Chicagoje Lituanistinei Katedrai įsteigti — ką ji mums ir Lietuvai duoda? Nejaugi Lietuvoje trūksta lituanistų? Ar nebūtų tiksliau jos globoje plėsti stipendijų fondą tokiom studijom remti? Ką pagaliau mūsų užšaldyti Fondai galvoja? Kokio ženklo iš dangaus jie laukia, kad mūsų suaukotos aukos būtų panaudotos tėvynės naudai? Nežiūrint kiek posūkių Lietuvos laisvinimo kelias pareikalaus, paruoša tokių specialistų yra gyvybinis uždavinys Lietuvai.

Po I-ojo Pasaulinio karo Amerikos lietuviai rėmė besikuriančią Lietuvą, pirko ginklus ir siuntė pašalpą. Nemanau, kad mes rinktum aukas pirkti atomines bombas, nes visuomet plunksna buvo galingesnė už kardą. O šiais laikais ir pramonė bei prekyba yra galingesnė už karo pajėgas. Geras pavyzdys yra Japonija.

Vytas Petrulis