_files/I-Laisve-1987-100(137)-6.jpg)
Pirmasis prof. Antano Maceinos pomirtinis paminėjimas JAV buvo suruoštas New Yorke, 1987 birželio 7, Kultūros židinyje. Iniciatoriai buvo Lietuvių fronto bičiuliai, talkinami kitų organizacijų.
Su Maceinos asmeniu ir jo gyvenimu supažindino dr. Danutė Norvilaitė. Dr. Juozas Girnius kalbėjo apie Maceinos filosofiją. Antanas Sabalis apibūdino Maceiną kaip LF ideologą. Pirmuosius jo žingsnius, kaip poeto, atidengė Paulius Jurkus, o Tomas Venclova komentavo Jasmanto-Maceinos poezijos rinkinius.
Skaityti daugiau: PROFESORIAUS MACEINOS ATMINIMUI
GINTĖ DAMUŠYTĖ
_files/I-Laisve-1987-100(137)-8.jpg)
Nuotr. V. Maželio.
Gintė Damušytė dirba Lietuvių Katalikų Religinėj šalpoj reikalų vedėjo pavaduotoja bei tos institucijos žinių agentūros, Lietuvių Informacijos centro, vadove.
Nuo 1979 m., kai ji baigė politinius mokslus ir istoriją Wayne State universitete Detroite ir persikėlė į New Yorką dirbti Religinėj šalpoj — Informacijos centre, Gintė parašė visą eilę straipsnių apie žmogaus teisių pažeidimus Sovietų Sąjungoj ir išvertė nemažai pogrindžio spaudos ištraukų. Jos straipsniai bei žinios spaudoje pasirodė tokiuose laikraščiuose, kaip Londono Times, Frankfurter Allgemeiner Zeitung ir El Mundo, bei daugelyje vyskupijos laikraščių JAV ir Kanadoj.
Gintė dažnai dalyvauja įvairiose konferencijose su paskaitomis apie Lietuvos katalikų būklę. Ji kelis kartus komentavo dabartinės Lietuvos įvykius televizijos ir radijo programose. Ją pakartotinai kviečia kalbėti vykstantiems į Sovietų Sąjungą diplomatams bei liudyti apie vėliausius įvykius Lietuvoj JAV Kongreso apklausose.
1981 m. Gintė dirbo Londone, Anglijoj veikiančioj Kestono kolegijoj, tyrimo institute, kuris studijuoja religijos varžtus komunistiniuose kraštuose. 1984 m. ji keliavo į Sovietų Sąjungą su bažnytine taikos delegacija.
PRADĖJUS galvoti apie šią temą — ką mes darome ir ką reikėtų Lietuvos reikalams daryti — mintyse iškilo trys epizodai iš šių dienų gyvenimo.
Pirmasis: iš Lietuvos grįžęs jaunuolis pasakoja draugams, kaip jis valandų valandomis kalbėjęsis su jaunimu. Jis jiems pasakojęs apie išeivijos lietuvių gyvenimą, o iš jų girdėjęs tenykštes problemas — kylančių skyrybų ir abortų skaičių, nužmogėjimo reiškinius ir kt.
Antras epizodas: du lietuviai profesionalai, dirbantys skirtingose profesijose — vienas industrijoje, kitas žurnalistikoje — su nuostaba ir nusivylimu vienas kitam pasakoja, kad jų darbo kolegos, rodos, išsilavinę žmonės, sužinoję apie jų lietuvišką kilmę, klausia: „Juk lietuviai žudė žydus, ar ne?"
Skaityti daugiau: KAS DAROMA IR KAS DARYTINA LIETUVAI?
LAURYNAS A. VISMANAS
_files/I-Laisve-1987-100(137)-11.jpg)
Laurynas A. Vismanas, šio straipsnio autorius, savo jaunystėje nemokėjęs nė žodžio lietuviškai, neseniai baigė Ročesterio, NY, universitetą, įsigydamas du bakalauro laipsnius: politinių mokslų ir psichologijos, šiuo metu tęsia studijas Brokporto (S.U.N.Y.) universitete, viešosios administracijos srityje. Uoliai ir aktyviai įsijungęs į lietuvišką veiklą. Priklauso Liet. Bendruomenei, ateitininkams, dainuoja Ročesterio LB chore, šoka Žilvino šokių grupėje, dirba Ročesterio lietuvių radijo klubo ir jaunimo sąjungos valdybose. Taip pat yra American Society of Public Administrators (ASPA) narys.
Jau antri metai skaito Į Laisvę žurnalą, domisi politiniu ir visuomeniniu gyvenimu.
POLITIKA yra nepaprastai svarbi žmonijos gyvenime. Be jos negalėtume prikalbinti sumažinti obuolių krepšio kainą dviem doleriais, beįsikuriančios valstybės nesusilauktų didesniųjų valstybių pasitikėjimo bei jų milijonais dolerių skaičiuojamos paramos. Tokia pat padėtis ir mūsų kovoje už Lietuvos laisvę: be išmintingų ir sumanių politikos darbuotojų ši kova neturės pasisekimo. Kyla klausimas, kaip išeivijos lietuvius nukreipti į efektyvesnę ir daugiau rezultatų duodančią politinę veiklą? Kaip juos įtikinti, kad nuo šiandieninių politinių žygių priklauso Lietuvos ateitis? Lietuviškoje spaudoje vis matome tuos pačius, tik vis labiau senėjančius, „politikierių” veidus, kurių politinės veiklos metodai pasilieka tie patys. Tuo tarpu, besikeičiant laikams, turi keistis ir politikos metodai. Mums būtina yra sekti įvairius laiko pasikeitimus ir atitinkamai juos pritaikyti kovoje už Lietuvą.
Skaityti daugiau: Lietuviška politinė galvosena ir nauji metodai
VYTAUTAS VOLERTAS
JAV LB Krašto valdybos pirmininko Vytauto Volerto paskaita, skaityta šios vasaros LFB studijų savaitėje.
DOVYDO KILPINĖ
Jei leidžiu pasiblaškyti savo mintims, akyse išauga savotiškas mūsų tautos vaizdas. Atrodo, lyg būtume tvirto medžio stuobrys. Aptrintas, pakerpėjęs, aplaužytas, bet nesupuvęs. Iš to stuobrio veržiasi atžalos, taip pat stambios prie liemens, bet lėtai augančios. Kai kurios tų atžalų apskabinėtos, ir nė viena neišsistiepusi labai aukštai. Kas su šiuo stuobriu kaktomuša nesusiduria, jo nemato. Bet jis egzistuoja ir nesirengia griūti.
Toje mano palaidoje vaizduotėje atsiranda ir tautų, iki pažemės nuplautais kelmais atrodančių, kuriuose tačiau yra uždaryta daug energijos. Ši energija kartais iš podirvio kelia staigias ir greitai augančias, nors plonytes, atžalas, ūgiu lietuviškąjį stuobrį pralenkiančias. Ar tai nebus kažkas panašaus į latvius? Gero kamieno jiems stinga, Latvijoje rusų gyventojų procentas, miestuose ir kaime, sparčiai didėja. Bet latviai tai vienur, tai kitur, tai gerai, tai ne taip gerai mus užstelbia. Pralenkė savo skaičiumi pirmame Sovietijos politbiure, pirmoje Čekoje, SS legiono steigime. Pralenkia kultūriniais šuoliais, politinėmis staigmenomis. Skaitlingai vyko laivu į Helsinkį, gudriai supynė amerikiečių ir latvių konferenciją prie Rygos. Mus net viršija piniginėmis aukomis išeivijoje, išmoningesne veikla ir didesniu skaičiumi tvirtai įsikūrusių bei nuo visuomenės nepasitraukusių ekonomistų.
Šiuose pasisakymuose nesugestionuojama, kas yra geresnis, kas blogesnis. Net istorija neturi teisės į šj klausimą atsakyti. Istorija daug kartų susiniekino nelogiškais zigzagais ir neteisingu jų pristatymu, — matome tik praeities griaučius, o kas juos užpildė, nežinome ir nežinosime. Lietuvių išlikimas liudija mus buvus tvirtesniais už daugeli išnykusių tautų.
Skaityti daugiau: KLAUSIMAI SAU PATIEMS
Dažnai gvildenamas Lietuvos laisvinimo darbas. Rašome apie jį savo spaudoje, kalbame susirinkimuose, posėdžiuose ir seminaruose. Kartais pasikalbame ir su kongreso bei senato nariais. Ir tai yra naudinga, bet to neužtenka. Mes privalome pasiekti viešąją Vakarų kraštų nuomonę, turime atverti akis plačiosiom pasaulio masėm. Norim ar nenorim, mums reikia eiti i svetimųjų kalbų spaudą.
Šituo klausimu dažnai vengiama net kalbėti, nes ji išspręsti daug sunkiau, negu skaityti paskaitas ar pranešimus savo tarpe.
Pirmiausia, norint patekti su savo laišku ar straipsniu į svetimą spaudą, reikia pasirinkti aktualiausią momento temą, į kurią būtų galima įterpti ir Lietuvos laisvės, genocido ar persekiojimo reikalus. Tik labai išimtinais atvejais Lietuva gali būti straipsnio pagrindine tema. Progų tokiems pasisakymams yra daug, beveik kas dieną, nes Rytų-Vakarų santykiai yra visiems aktualus klausimas.
Skaityti daugiau: REIKIA ĮEITI Į SVETIMĄJĄ SPAUDĄ
