Bėgome nuo teroro, PORA PASTABŲ
REDAKCIJOS PASTABA:
Prof. Antano Maceinos straipsnis “Nuo ko mes bėgome” (“Į Laisvę”, nr. 52/88) lietuvių spaudoje susilaukė gausybės atsiliepimų. Vargu kuris kitas straipsnis pastaruoju metu buvo taip plačiai vertintas, komentuotas, cituotas. Tai rodo, kad profesoriaus, dr. Gr. Valančiaus žodžiais sakant, “mintys aktualios ir įspėjimas laiku padarytas” (“Draugas”, 1971.VIII.10). Platų, studijinį prof. Antano Musteikio šiame numeryje spausdinamą straipsnį norime papildyti dviem trumpesniais pasisakymais: rašytojo Jurgio Gliaudos “Bėgome nuo teroro” ir LFB JAV ir Kanados c. v. nario Vinco Akelaičio “Pora pastabų”.
Bėgome nuo teroro
A. Maceinos svarstymas “Nuo ko mes 'bėgom?” sustojo atokiau nuo pagrindinių šio numerio (“Į Laisvę” nr. 51/88) temų. Į klausimų sumą — ar mes apleidome tėvynę dėl rusų ar dėl komunistų baimės, tenka atsakyti ir trečia prielaida. Tai būtų atviras mūsų prisipažinimas, kad mes apleidome Lietuvą dėl okupacinio režimo teroro baimės. Gi režimo komponentai buvo režimo rėmėjai. Tai jie vykdė ir talkino terorui. Jų tarpe buvo nemaža lietuvių tautos narių, kurie savo teroro praktika nesiskyrė nuo importo. Savi teroro talkininkai buvo pavojingesni už importuotus budelius. Ir dabar neatitinka istorinei tiesai nuomonės, kad tik rusai, tik importuoti komunistai, kalti dėl tautos nelaimių. Jeigu nebūtų lietuviškų kvislingų ir ši okupacija būtų paviršutiniška, kaip tai buvo su carine okupacija, kuri ir per šimtmetį neįsismelkė į tautos sąmonę. Šitą istorinį faktą privalėtų įžvelgti kiekvienas, kas skubomis, dėl tariamos padėties realybės anksčiau puoselėjo satelitinės Lietuvos sampratą, dabar puoselėja utopiškų ryšių su kraštu teoriją.
Tuo atveju ir visi pražydę lituanistiniai laimėjimai prilygintini puošniam žiedui, nuskintam ir tarpstančiam vazoje, kur maža vandens. Išdžius vanduo, nuvys ir puošnus žiedas. Esmė glūdi ne utopinėje santalkoje, bet ryškioje rezistencijoje. Kitaip atsigrįžta į mus vulgarus posakis, nukaltas prieš dešimtmetį Anglijoje: geriau raudonas kaip lavonas.
Jurgis Gliaudas “Dirva”, 1971.VIII.18
PORA PASTABŲ
Prof. Antanas Maceina “Į Laisvę” nr. 51 (88) davė labai įdomų, reikalingą ir didžiai naudingą straipsnį “Nuo ko mes bėgome?” komunizmo ir rusiškumo klausimu. Šis straipsnis vertas ne tik atidžiai perskaityti ir permąstyti, bet ir susirinkimuose pasvarstyti bei išdiskutuoti.
Vertas jis yra ir poros pastabų, gan svarbių ir esmiškų. Straipsnio pabaigoje prof. A. Maceina rašo: “antikomunizmas jau ir mūsų pačių pradedamas laikyti tarsi nedorybe, tarsi fanatizmu bei siauraprotiškumu”. Prof. A. Maceina gyvena atsiskyręs nuo didesnių lietuvių išeivių centrų ir jo komunikacija su lietuviško gyvenimo pulsu vyksta daugiausia rašyto ar spausdinto žodžio pagelba. Netenka stebėtis, kad jam galėjo susidaryti toks įspūdis. Deja, šis įspūdis neatitinka tikrovės. Jei mūsų spaudoje, suvažiavimuose ar susirinkimuose pasitaiko pasisakymų prieš tuos asmenis, kurie demonstruoja savo antikomunizmą ir patriotizmą įtarinėjimu, smerkimu ar net šmeižimu tų asmenų, kurie nuvyksta į okupuotą Lietuvą ar priiminėja ir kalbasi su iš ten atvykusiais, tai dar nereiškia, kad prieš tokius žmones pasisakantieji laiko antikomunizmą nedorybe. Pasisakoma prieš juos ne dėl to, kad jie yra antikomunistai, bet dėl to, kad jie kitus lietuvius, tokius pat antikomunistus ir patriotus, vadina šnipais, komunistų bendrakeleiviais arba bent suminkštėjusiais mūsų kovos pastangose prieš komunizmą vien dėl to, kad jų veiklos būdai ir metodai yra skirtingi. Bet kas šiandien gali nuspręsti, kurie metodai yra paveikesni ir kurie neš geresnių rezultatų. Tai bent dalinai parodys ateitis.
Toliau prof. A. Maceina rašo: “Ar tik ne čia glūdi ir pagrindas, kodėl daugeliui mūsiškių vad. santykiai su kraštu vis dar tebėra neišspręsta problema”. Šioje vietoje reikia daryti antrą pastabą. Santykiai su kraštu ne tik daugeliui, bet visiems yra neišspręsta problema, arba mažiausia visiems tiems, kuriems rūpi lietuvių tautos dabartis ir ateitis. Tie santykiai ir pasiliks “neišspręsta problema” tol, kol jie iš vis bus galimi, šios problemos esmė glūdi ne pačiame susitikime ir pasikalbėjime, bet sutiktojo nusistatyme Lietuvos okupacijos ir laisvės klausimais. Jei pirmoji ir antroji sąlygos gali priklausyti nuo mūsų pačių pasirinkimo, tai trečioji — sutikto iš Lietuvos lietuvio nusistatymas — visada paliks aštriausioje formoje problematiška mįslė. Vien žinojimas, kad asmuo priklauso komunistų partijai, beveik nieko nereiškia. Daug svarbiau žinoti, koks komunistas jis yra: idėjinis, oportunistinis, valenrodinis. O tai sužinoti praktiškai yra neįmanoma. Net ir senų partiečių tarpe gali būti labai reikšmingų nusistatymo pakitėjimų. Bet juos atpažinti be galo sunku, nes vienoki ar kitokį jų pasisakymai visada pasiliks klaustuko ženkle.
Nepriklausymas partijai bendravimą ne palengvina, 'bet pasunkina: su “gerais lietuviais patriotais” (atseit, nepriklausančiais partijai) reikėtų būti net atsargesniems, neišskiriant net ir artimų giminių, nes visi lietuviai, gyvenantieji Lietuvoje, yra komunistų kontrolėje.
Nesunku suprasti, kad visas tas bendravimo problemas būtų galima lengvai išspręsti, nukertant šį Gordijaus mazgą vienu kardo smūgiu: atsisakant bet kokio bendravimo. Bet tada kyla klausimas, ar tai nebūtų atsisakymas vienos iš svarbiausių tautinių pareigų? Atrodo, kad taip. Netgi dar daugiau: atsisakymas bendrauti su
tautiečiais reikštų dezertyravimą, ir mūsų tremties prasmė sumažėtų bent 90 proc. Kaip bebūtų sunkus, komplikuotas ir pavojingas tas uždavinys, mes visi, kuriems rūpi mūsų tautos ateitis, privalome jo imtis.
V. Akelaitis
