BAŽNYČIA LIETUVOJE IR PASAULYJE

     Tradicinis žygis į Šiluvą. 1974 metais Eucharistijos bičiulių iniciatyva įvyko pirmasis žygis iš Tytuvėnų į Šiluvą. Jame dalyvavo apie 300 žmonių.

     1979 m. rugpjūčio 26 d. į tradicinį žygį susirinko apie 1000 žmonių, tarp jų daugiausia buvo jaunimo. Nuo Tytuvėnų bažnyčios patraukėme į Šiluvą, eidami kalbėjome rožančių, litanijas ir giedojome giesmes. Trumpai pasimeldę koplyčioje, visi susirinkome į bažnyčią šv. Mišių; jas aukojo žygyje dalyvavęs kunigas. Tūkstantinę minią vienijo viena intencija: permaldauti eucharistinį Kristų ir Švč. Mariją už tautos nuodėmes, prašyti, kad gelbėtų Lietuvą nuo alkoholizmo, ateizmo ir moralinio supuvimo, kaip kadaise išgelbėjo nuo protestantizmo.

     Per Lietuvą ritasi dvasinio atgimimo banga. Vis daugiau jaunų žmonių pakyla kovai dėl dvasinių vertybių. Mes prašėme Mariją, kad Ji su Kristumi stovėtų šio sąjūdžio priekyje, kad laimintų mus, teiktų jėgų ir išminties nelengvoje kovoje. Prašėme Ją pagalbos ugdant kiekvieno mūsų dvasinį gyvenimą. Nes veiklos sėkmė priklauso nuo mūsų vidinio nusiteikimo, nuo intencijos grynumo. Žygiai į Šiluvą nėra išorinė demonstracija. Jų vertė priklauso nuo mūsų maldų nuoširdumo, nuo to, kiek mes būsime pasirengę pasinaudoti Viešpaties malone.

     Žygyje dalyvavęs kunigas ragino mus kovoti su pačia didžiausia mūsų amžiaus blogybe - alkoholiu, kuris skatina ir kitas blogybes. Šita kova gali pareikalauti didelių ir skaudžių aukų, tačiau tai neturi sumažinti ryžto.

Skaityti daugiau: BAŽNYČIA LIETUVOJE IR PASAULYJE

75-METĮ NUO LIETUVIŠKOS SPAUDOS DRAUDIMO PANAIKINIMO MININT

J. M-tis [Jonas Ambraziejus]

     Šiais metais švenčiame Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejų, bet pradėti noriu nuo būsimos sukakties: po 8 metų švęsime Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejų.

     Pirmiausia dėl mūsų šalyje populiaraus termino prievartinis krikštas. Jis vis dėlto nėra tikslus. Krikštą priėmė ir valdinius krikštijo teisėti Lietuvos valdovai, kurie pagal to meto papročius atstovavo lietuvių tautai. Tai buvo aktas, sukūręs materialinę ir kultūrinę bazę krikščionybei tapti ne tik politinio, valstybinio, bet ir visuomeninio bei asmeninio gyvenimo faktu. Nereikia užmiršti, jog tauta yra ne paprasta žmonių suma, bet šis tas daugiau. Tad nors 1387 m. didžioji lietuvių tautos dalis, taip pat ir pakrikštytieji, savo pažiūromis tebebuvo pagonys, tuos metus kaip posūkio tašką visiškai pagrįstai vadiname Lietuvos krikštu. Kitaip tariant - pirmiausia krikščionybę priėmė Lietuva, paskui - lietuviai. Apie šį posūkio tašką vėliau telkėsi visi mūsų tautos gyvenimo įvykiai: visi jie turėjo užimti vienokią ar kitokią poziciją jo atžvilgiu, visi turėjo su juo ryšį, nors kartais sunkiai pastebimą. Visuomeniniame gyvenime jis pirmiausia reiškė pasukimą Vakarų kultūros link. Esmingą vietą šiame kelyje užima mūsų 400-metis Universitetas, tikra Alma Mater -Motina Maitintoja.

     Bet tai tik regimoji kultūros pusė, pati savaime ji būtų bereikšmė. Krikščionybė, įsišaknydama visuomeniniame ir asmeniniame gyvenime, įgalino lietuvius matyti gyvenimą iš aukščiau ir jausti jį giliau, o tai ir yra tikrasis kultūros pakilimas į aukštesnę pakopą.

Skaityti daugiau: 75-METĮ NUO LIETUVIŠKOS SPAUDOS DRAUDIMO PANAIKINIMO MININT

SPONTANIŠKOS ATGIMIMO FORMOS KRIKŠČIONYBĖJE

RELIGINIS GYVENIMAS UŽSIENYJE

     Jau 10 metų visame pasaulyje vyksta jaunimo sąjūdis, kaip niekada ir niekur platus, dinamiškas ir intensyvus. Jame dalyvauja 15-20-mečiai jaunuoliai, niekieno iš viršaus nesuburti. Sąjūdžio vardus sukūrė patys jo dalyviai arba visuomenė. Tai Jėzaus revoliucionieriai, Naujieji krikščionys, Krikščioniškieji hipiai, Gatvės krikščionys, Jėzaus driskiai, Didžiųjų kelių krikščionys, Hipiai pagal Evangeliją, Tiesmuka liaudis, Dvidešimtmečiai, vienykitės!, Bendruomenės branduoliai ir t. t.

     Kas jis, tas sąjūdis, spontaniškai gimęs apie 1967-1968 metus Amerikoje ir greitai paplitęs ne tik visoje Šiaurės ir Pietų Amerikoje, bet pasiekęs ir Europos šalis? Jis jungia apie porą milijonų įvairių rasių ir išsilavinimo jaunimo. Šis sąjūdis atsirado ir plečiasi tarp įvairių profesijų jaunimo, kurio nemaža dalis katalikiška. Sąjūdyje dalyvauja vyskupai ir kunigai. Jis pagauna net ir netikintį jaunimą, įsiurbia į save visus, kaip pirmųjų amžių Jeruzalės krikščionių ugnis arba XV1-XV11I amžiuje šv. Pranciškaus Saleziečio sąjūdis. Šie sąjūdžiai, kurių šūkis: Jėgas skirti tam, kad gyventum, - siejasi su Vatikano II Susirinkimo mintimis. Bandydami naujai įgyvendinti krikščionybę, jaunuoliai jungiasi į 10-30 žmonių grupes, rengia sueigas, užsiėmimus, numato savo pareigas bei gyvenimo būdą. Jie jaučiasi įsipareigoję globaliniu mastu priklausyti visuotinei Bažnyčiai ir tą priklausomumą liudija konkrečiu gyvenimu. Nėra jokios vadovybės, jokių privilegijų ar skirtumų tarpusavio santykiuose nei rasės, nei užimamos vietos, nei lyties atžvilgiu.

Skaityti daugiau: SPONTANIŠKOS ATGIMIMO FORMOS KRIKŠČIONYBĖJE

SUSIMĄSTYMAS APIE TĖVYNĘ

SKAITYTOJŲ MINTYS

L. Šermukšnis [Edvardas Šiugžda]

     Ne laukai ir pievos sudaro Tėvynę.
     Ne miškai ir upės sudaro Tėvynę.
     Ne kuklios sodybos ir didingi pastatai sudaro Tėvynę. -
     Tėvynę sudaro žmonių sielos.

     Nuo mūsų jaunimo sielų skaistumo priklauso tautos dora. Nuo mūsų vyrų ir moterų - tėvų ir motinų - sielų drąsos priklauso mūsų pasiaukojimas Tėvynės labui. Nuo visų mūsų sielų taurumo priklauso Tėvynės kultūros didingumas.

     Neseniai man teko būti liudytoju ginčo, įvykusio tarp dviejų garbingų žmonių, patyrusių daugelį persekiojimų. Vienas jų stengėsi įrodyti, kad dabartinėmis sąlygomis kova yra svarbiausia susipratusio lietuvio pareiga, kitas įrodinėjo, kad tautos gyvenimui reikalingesnė auka. Klausydamasis karšto jų ginčo, tiek iš kalbos, tiek iš jų gyvenimo, tiek iš daugelio kitų besiaukojančių kovotojų žygdarbių supratau, kad kova ir auka yra du neatskiriami dalykai, glaudžiai tarpusavy susiję. Be aukos negali būti kovos. O kova yra visų didžiausia auka.

     Aš žaviuosi Zigmantu Sierakausku, 1863 m. sukilimo vadovu. Jis turėjo aukštą postą Rusijos imperijos generaliniame štabe. Turėjo puikią mylimą žmoną. Bet jis pasiryžo ir išėjo kovoti ne dėl savo interesų, ne dėl sotaus gyvenimo, kurį ir taip jau turėjo, bet dėl bendrų interesų, prieš neteisybę ir priespaudą. Išėjo, kad žūtų vos 35-erių metų amžiaus. Bet tai buvo prasminga mirtis.

Skaityti daugiau: SUSIMĄSTYMAS APIE TĖVYNĘ

Subkategorijos