KUNIGAS KOLCHOZE
Ištrauka iš Jurgio Gliaudos romano “Liepsnos ir apmaudo ąsočiai”
Man beeinant skveru pro išsilaisvinimo nuo hitlerinių okupantų paminklą, kur dar tebeliepsnojo aguonų margumynas, išvydau, kad jaunas juodbruvys atspaude keliu apžergęs dviratį, sustojo prie raštinės — atsiraštinės gonkų, nusipėstino ir atrėmė dviratį į turėklus.
Žmogus, aišku, buvo ekskursiniame žygy. Tokių vasarą ar rudeniop daug keliuose. Ant dviračio bagažinės buvo pririštas slepiamosios spalvos brezentinis maišas. Vyras buvo palaidinuotas, panašus į kokį bastūnėlį, bekulniuojantį nuo kolūkio iki kolūkio. Lieknas, kiek pastipa, guvus judesiuos, lyg kur skubėtų. Tikras vėjo botagėlis.
Jis apsidairė, sustojo akimis ant aguonų ir kitų želmenų ir įsmuko vidun pro raštinės duris Aš atsekiau paskui jį.
Raikūnas jau pamatė atvykėlį.
— Kuo galiu padėti sveikuliukui? — paklausė pirmininkas.
Tai buvo įprastas Raikūno kreipinys. Perdėtai nužemintas, bet jis tuo didžiavosi. Kad ir pirmininkas, o kiekvienam siūlosi padėti.
Tarpusavė apžiūra truko gal akimojį.
Dabar aš pamačiau, kad atvykėlio veide buvo kažkoks veržlumas. Tokio aršumo kolūkietyje retai rasi. Darbai nualina veido odą, bet dar labiau veido nuotaiką. Baikausko veide buvo veržlumas, bet toks tuščias, polėkiškas, lyg peteliškės sparneliai. Čia gi atsibrovėlio veržlumas savo tipu priminė man Dareikos akių plyšelius. Ir nesuvokiama jų paslaptis. O lieka jausmas, kad slapukas jaučiasi pranašesnis už tave.