Dviejų laisvojo pasaulio lietuvių profesorių surinktos žinios apie dabartinę padėtį komunistų pavergtoje Lietuvoje
Įvadėlis. Mudu du, gyvendami gana tolokai nuo vienas kito, prieš maždaus pusantrų metų susitarėme “pasikalbėti su pavergta Lietuva”. Niekam nieko nesakę ir niekur nesiskelbę, maždaug taip pradėjome pasikalbėjimą su okupuotu kraštu: a) kiek galėdami, sekėme okupuot. Lietuvos spaudą; b) išsikalbėjome gana smulkiai su keliolika iš okupuotos Lietuvos atvykusių įvairiais reikalais lietuvių; c) gana detaliai išsikalbėjome su keliais okupuotoje Lietuvoje apsilankiusiais lietuviais iš JAV ir Kanados; d) mėginome, kiek galėdami, sekti nelietuvių įspūdžius, parsivežtus iš okupuotos Lietuvos; e) viską tai mėginome suvesti į kelioliką klausimų ir atsakymų.
Dr. R. S. Daugvydas ir Dr. M. T. Milgaudas
— Ar dar yra okupuotoje Lietuvoje laisvės ir valstybinės nepriklausomybės ilgesys? Konkrečiai, jeigu būtų visiškai laisvas plebiscitas, kuriameokupuotos Lietuvos gyventojams būtų leista pasirinkti arba koks nors “susigyvenimas” su Sovietų Sąjunga, ar visiška laisvė ir nepriklausomybė, koks būtų tokio plebiscito rezultatas?
— Laisvės ir valstybinės nepriklausomybės ilgesys Lietuvoje niekad nemirė. Jis labai gyvas, tik dusinamas kaip tik šiuo momentu naujai prasidedančio teroro, ypač po Čekoslovakijos brutalios okupacijos. Plebiscito rezultatai rodytų, kad maždaug 92-96 proc. pasisakytų už visišką laisvę ir nepriklausomybę nuo rusų. Tik rusai atėjūnai, partijos ryškieji kadrai ir vienas kitas išverst-kailis balsuotų už sambūvį su rusais.
— Kaip galvojama apie rusus, nuolat besismelkiančiusį visas okupuotos Lietuvos sritis, daugiausia nuolatiniam apsigyvenimui?
— Apskritai, rusai yra nemėgstami, bet, dėl praktiškų ir pragmatiškų priežasčių, jie yra tyliai, sukandus dantis, toleruojami. Rusų ir kitų tautybių gyventojų dar vis nedaug kaimuose: daugiausia jie dar neoficialiai prisibijo visoje Sovietų Sąjungoje legenda virtusių Lietuvos partizanų grąsinimų. Daugiausia rusai susėdę prie valdiško (pramonės, valdžios ir partijos aparato) lovio. Yra nemaža rusų ir įvairiose lietuvių švietimo įstaigose, bet per paskutinius 8 metus, ypač aukštosiose mokyklose, rusų skaičius, atrodo, sumažėjo. Tai, žinoma, gali būti tik laikinas reiškinys, kaip tai atsitiko Latvijoje.
Skaityti daugiau: BEKOMPKOMISINĖ KOVA DĖL LIETUVOS LAISVĖS IR NEPRIKLAUSOMYBĖS
(Dailės galerija Vilniaus katedrai išlaisvinti)
DR. JONAS GRINIUS
Praėjusiais metais Lietuvių Fronto Bičiulių Vyr. Taryba paskelbė protestą prieš religijos persekiojimą ir bažnyčių išniekinimą, vykdomą rusų komunistų okupuotoje Lietuvoje (žiūr. 1967 m. “Į Laisvę” Nr. 41). Kviesdama protestuoti visus lietuvius prieš komunistų barbarybę, Taryba suminėjo visą eilę didelės istorinės ir meninės vertės bažnyčių, kurios yra atimtos iš tikinčiųjų lietuvių. Pernykščio protesto faktus šiemet paliudijo “Tėviškės Žiburiuose” Feliksas Jucevičius, kuris 1968 m. vasarą lankėsi okupuotoje Lietuvoje. Pabrėžęs komunistų planą surusinti lietuvių tautą, pirmiau sunaikinant jos krikščioniškąją religiją, F. Jucevičius rašė:
“Iš šios kelionės niekada nepamiršiu dviejų dalykų: Vilniaus ir Kauno išniekintų bažnyčių ir prie Berlyno sienos žmonių, besiveržiančių į laisvę. Kai klajojau Vilniaus gatvėmis, tai mačiau gražiausias bažnyčias su išdaužytais langais, užkaltomis durimis, griūvančiomis sienomis. Kaune daugelis bažnyčių yra paverstos sandėliais bei įmonėmis . . . Apgailėtinai atrodo ir tos bažnyčios, kuriose dar laikomos pamaldos. Kokiame stovy tie didieji meno paminklai — šv. Petro ir šv. Povilo, šv. Onos bažnyčios? Nedažytos, apdulkėjusios, neremontuojamos. Tas pats ir su šv. Mikalojaus bažnyčia, Aušros Vartais ir kitomis mano aplankytomis bažnyčiomis. Vilniuje tėra vienuolika atdarų bažnyčių, o jų buvo ar ne apie keturiasdešimt.
Skaityti daugiau: VILNIAUS KATEDROS IŠPIRKIMAS
