ĮŽANGINIAI
TYLUSIS RŪPESTIS
Kartais taikiai, kartais gan kovingai sprendžiame lietuviškąsias problemas. Retai sutariame dažniau išsiskiriame. Debatų įkarštyje saviškius pervertiname, nesaviškius linkę nuvertinti. Motyvacijos skalė perdažnai lėkšta, nors be galo plati. Zodžiams netaupūs, logikai nereiklūs, oponentams nepagarbūs. Tačiau vienu atžvilgiu iki šiol visi sutarėme: nekalbėti apie Lietuvos laisvės uzurpatoriaus talkininkus mūsų pačių tarpe tarsi jų ir nebūtų.
Iš tikro, kalbėti apie tai pavojinga dėl dviejų priežasčių: iš vienos pusės, bet kokia kad ir labiausia pagrįsta prielaida visada iššauks piktus “birčininkų” “raganų niedžiotojų”, “patriotinių fanatikų” kaltinimus, iš antros— kalbėjimas gali pažadinti pagundą perlengvai švaistytis kolaboracijos su priešu kaltinimais irįtarinėjimais. Tačiau vis tik apie taikalbėti reikia, nes Lietuvos laisvės priešo talkininkų mūsų tarpe yra. Nutylėjimas neša didesnę riziką už kalbėjimą.
Komunistainesiunčia į mūsų tarpą agentų slaptom raketom išvogti, nes jų neturime, neinfiltruoja šnipų, nes ir paslaptys menkos. Jei kada kiek jų ir turėjome, perdavė jas rusų žvalgybai Albinas Morkus, lietuvių išeivijos Alger Hiss. Pagrindinis Lietuvos okupanto tikslas—sulaužyti vieningą lietuvių išeivijos rezistencijos ryžtą ir sujaukti laisvės kovos pastangas. Tam jis kviečia mus į pavergtą tėvynę, tam siunčia čia savo agentus, tam tikslui pasiekti jis ieško ir randa talkininkų mūsų tarpe.