AR AMERIKOS LIETUVIŲ TARYBA RYŠIS ATSINAUJINTI?
Amerikos Lietuvių Tarybos metinis suvažiavimas įvyko 1968 m. lapkričio mėn. 23 d. Chicagoje. Apie Amerikos Lietuvių Tarybą kaip apie vadovaujančią Amerikos lietuvių politinę viršūnę kalbėti jau nebetenka. Susidaro įspūdis, kad ir pati ALT-ba dėl visuomenės reakcijų sau daug galvos nebekvaršina. Suvažiavimą palydėjo “Amerikos Liet. tarybos pareiškimas”, nieko nesakančios rezoliucijos ir anemiškos spaudos pastabos, k. t., "suvažiavimas vyko sklandžiai”, ‘‘dalyvavo daug atstovų”, “konferencija praėjo darbingoje nuotaikoje” ir t.t. Pagrindinis paskaitininkas Julius Smetona, žvelgdamas į ALT-bos ateities veiklą, nieko geresnio nepasiūlė, kaip “ateinančių metų bėgyje sukoncentruoti savo dėmesį į pilną laiką dirbančio ir tinkamai apmokamo raštinės viršininko ir profesinio lygio, irgi pilną laiką dirbančios mašinistės - stenografės suradimą”. Šiaip jau jo paskaita mušė tuo pačiu tvaiku, kaip ir dr. K. Keblio, skaityta Pasaulio Lietuvių Bendruomenės seime, tik iš kito ekstremistinio kampo. Nors abu turėjo ir dėmesio vertų minčių, bet taip pat abu patvirtino praktišką tiesą: kas perdaug įrodo, tas nieko neįrodo.
Suvažiavimas buvo taikingas, aštresnių diskusijų neiškilo, neminint kai kurių atstovų pareikšto nepasitenkinimo dėl ALT-bos pergriežtos linijos bendradarbiavimo klausimu.
Buvusia veikla labiausiai nepasitenkinimo rodė pats centro pirmininkas E. Bartkus. Jis delegatus įtikinėjo, kad maža padaryta, nes valdybos nariai ALT-bos darbu nesidomėję ir posėdžių nelankę. (Ir tai vyko Lietuvos laisvės kovos metuose). Tačiau pirmininko sąžiningas padėties nušvietimas vis tiek delegatų neįtikino. Jie padarė sprendimą, kad buvę veikta gerai. Ir taip patys sau paploję, delegatai užėmė pozicijas naujiems snaudulio metams.
Laukti pasikeitimų į gerą pusę Amerikos Lietuvių Taryboje — beviltiška. Senoji gvardija (nežiūrint, kad kai kurie žmonės ir pasikeitę) yra pilnoje kontrolėje, saugiai užsibarikadavusi atitinkamais "pataisyto” statuto paragrafais. ALT-bos centras skyrių atstovų suvažiavimų niekad nekviečia, nes bijo, kad tokio suvažiavimo metu centrui nebūtų pareikštas nepasitikėjimas. Tai vienintelis atsitikimas lietuviškų organizacijų veiklos istorijoje, kad centras bijotų savo skyrių. Praeityje buvo bandymų siekti Tarybos reformų, tačiau reformų siekėjai visada būdavo apšaukiami “vienybės ardytojais”, “Lietuvos okupanto talkininkais”, "pagalių į ratus kaišiotojais” ir p. Bet kai ratai nesisuka, kuriems galams kaišioti pagalius ? Gal tik vežimui iš vietos pajudinti.
Prieš kelerius metus situaciją Amerikos Lietuvių Taryboje labai teisingai "Tėvynės Sargas” buvo įvertinęs. Ir tai nebuvo kokios "opozicijos”, bet labai blaivus “pozicijos” žmogaus balsas. Tiesa, “Tėvynės Sargo” bendradarbis tąsyk nebuvo koliojamas, tačiau jo balsą užgožė organizuota tyla.
Kiekviena institucija, kuri neatsinaujina su gyvenimo pažanga, pasmerkta mirti. Sunykimo kelią pasirinko ir Amerikos Lietuvių Taryba.
Sunykimo procesas paprastai yra lėtas. Lėtai ta linkme juda ir ALT-ba. Bet dėl to lėto tempo nuostoliai Lietuvos laisvės kovai tuo labiau yra didesni.
Ar būtų galimybių šiai be galo svarbiai Amerikos lietuvių institucijai atsinaujinti? Atrodo, šiuo metu galėtų būti du keliai:
a) evoliucinis, jei dabartinė valdyba atsistatydintų ir už Chicagos ribų naują valdybą sudarytų visai nauji žmonės, tegu ir dabartinės struktūros ribose;
b) šiek tiek revoliucinis, jei negausūs Amerikos Lietuvių Tarybos skyriai, tegu ir be centro palaiminimo, suorganizuotų skyrių atstovų suvažiavimą ir legaliu keliu sudarytų legalią centro valdybą.
Be revoliucijos ir be evoliucijos Amerikos Lietuvių Taryba mirs natūralia mirtimi. Bet kas iš to laimės? K.
