TAUTINĖS DRAUSMĖS KLAUSIMAS
VERŽIMASIS Į KOEGZISTENCIJĄ
1961 metų vasario mėn. 17 dienos "Dirvoje” H. Žemelis kultūrinio bendradarbiavimo klausimu rašė:
“Komunistinėje sistemoje joks politinis ar kultūrinis veiksmas nėra daromas, neturint kokio nors tai sistemai naudingo tikslo. Užtenka tik stebėti jų pastangas tremtinių atžvilgiu ... jos visuomet siekė vieno ir to pačio tikslo — visomis priemonėmis palaužti mūsų atsparumą, idant neliktų nė vieno laisvo balso, kalbančio jų nenaudai.
“Tas pats yra ir su dabartinėmis kultūrinėmis piršlybomis — toks ne kaltas ir beveik patriotinis pasiūlymas jau rado ir mūsų tarpe entuziastų, kurie apsimesdami politiniais neišmanėliais, nori pasirodyti lietuviškais New Frontiers ieškotojais, kad, girdi, tie pasenę senų idėjų šalininkai negali numatyti tų naujų ir viliojančių galimybių. Jei tikėti kai kuriems spėliojimams, kad lietuviški bimbininkai reikalingi pavaduotojų, tai tie naujų kelių ieškotojai, nori ar nenori, turės užimti jų vietą, jei ir toliau tikės naujoms komunizmo iškaboms... (Kultūrinis bendradarbiavimas) yra labai rimta problema, kuri kasmet kels vis naujų klausimų ir statys vis naujų pinklių, kurioms jau ir dabar nesugebame vieningai pasipriešinti. O kas bus dar už kelių metų?”
Pasisakymas gan įžvalgus, nors ir aštriais žodžiais išreikštas. Per tuos šešerius metus, kaip buvo pranašauta, veržimasis į koegzistenciją tolydžiai stiprėjo, formomis įvairėjo, argumentacija įmantrėjo.
Vienu žodžiu Lietuvos okupantui papriekaištaudama, penkiais jam nusilenkdama, į koegzistencijos vandenis pirmiausia išplaukė brooklyniškė “Vienybė”. Jai pasisekė į savo bendradarbių tarpą įtraukti keletą perbėgėlių iš kraštutinės dešinės ir kairės, bet jų tarpe neatsirado stipresnių ir lietuvių visuomenėje reikšmingesnę įtaką turinčių asmenybių, tad "Vienybės” linkmė greitai buvo iššifruota, ji pati izoliuota, nebekenksminga laisvės kovai, nei, tur būt, nebenaudinga nė Lietuvos pavergėjui.
Atsargiau, rūpestingiau ir, reikia sakyti, sėkmingiau kelius į koegzistenciją “kultūrinio bendradarbiavimo” skraiste tiesė formaliai neorganizuotas, bet faktiškai egzistavęs "trečio fronto” sąjūdis. Jau pats “trečio fronto” terminas liudijo egzistavimą kitų dviejų frontų: kovojančio dėl Lietuvos laisvės ir laisvės kovą. išduodančio. Bet sąjūdžio organizatoriams netrukus irgi išaiškėjo, kad lietuvių visuomenei įpiršti kompromisinį kelią — patriotizmo ir išdavimo sintezę iš viso negalima. Tad pasistengta “trečio fronto” terminą iš viešos apyvartos išimti. Terminas išimtas, bet dvasia liko. Ją ištvermingai puoselėjo (ne tiek naujų idėjų piršimu, kiek tradicinio patriotizmo grubiu griovimu) žymiai stipresnės negu vienybiečių asmenybės, pv., dr. A. Greimas, dr. V. Kavolis ir eilė kitų vidurinės kartos (save “jaunimu” tituluojančios) akademikų.
1965 metais JAV-se atsilankius Vilniaus universiteto rektoriui, visos diskusijos "bendradarbiavimo” tema tiek suintensyvėjo, kad tautinių drausmės normų aptarti 1966 metų vasario mėn. 22 dieną Clevelande buvo sukviesta speciali laisvinimo veik nių konferencija, kuri deklaravo: “ ... tautinė drausmė reikalauja, kad tol, kol Sovietų Rusija laikys Lietuvą okupuotą ir paverstą Sovietų Sąjungos dalimi, laisvieji lietuviai santykiuose su okupuotos Lietuvos gyventojais ribotųsi privačiu bendravimu”.
Clevelando konferencijoje nustatytos tautinės drausmės formulės veiksmingumą patikrino. New Yorko Santaros - šviesos skyrius, 1966 metų lapkričio 19 dieną suruošęs dr. V. Kavolio paskaitą "apie paklydusį ir abejojantį žmogų” ir jaunimo simpoziumą “apie žodžius į tautą”. Susirinkime, iš anksto apie tai dalyvių neįspėjus, pasirodė Sovietų Rusijos Jungtinėse Tautose pareigūnas L. Vladimirovas. Susirinkimo pirmininkas, vilkinės “Eltos” redaktorius ir lietuvių delegacijos Pavergtų Europos Tautų seime narys, V. Rastenis lietuviškai kalbančiam rusui leido kalbėti. Čia dalyvavę du Vliko valdybos nariai, B. Bieliukas ir A. Vedeckas, kalbant Lietuvą pavergusios tautos atstovui, nereagavo. Apie įvykį lietuvių visuomenę skubiai ir tiksliai painformavo “Darbininkas”. Sukviestame Vliko tarybos posėdyje buvo pasiūlyta Vliko narių nereagavimą Santaros - šviesos susirinkime pripažinti nesuderinamą su jų padėtimi Vlike. Vliko dauguma atsisakė pasiūlymą svarstyti. Tai sukėlė krizę: atsistatydino Vliko pirmininkas V. Sidzikauskas ir iš posėdžio pasitrauk šių grupių atstovai: Lietuvių Krikščionių Darbininkų S-gos, Atgimimo Sąjūdžio. Lietuvių Fronto Bičiulių, Ūkininkų Partijos, Valstiečių Liaudininkų S-gos ir Vienybės Sąjūdžio. Lietuvos Laisvės komitetas padarė nu tarimą, kad Rastenio pasielgimas nesuderinamas su nario padėtimi.
Visuomenė į įvykį reagavo labai jautriai. Tas visuomenės nuotaikas pajuto ir tos vilkinės grupės, kurios, dengdamos savo ar savo sąjungininkų atstovus, dalyvavusios Santaros-Šviesos susirinkime, neapdairiai buvo pažeidusios savo pačių deklaruotas tautinės drausmės normas. Jos pakeitė savo nuomonę, ir Vlike vėl buvo atstatyta vienybė.
Vladimirovo apsilankymą susirinkime viešai bandė teisinti žymesnieji Santaros - šviesos veikėjai (A. Gureckas, R. Mieželis, J. Valaitis). Naudota naivi argumentacija (Gureckas, Valaitis) ir grubus poleminis stilius (Mieželis). Organizacijos centras oficialaus pareiškimo nepadarė, bet iškilę nesutarimai privertė pasitraukti Santaros - šviesos New Yorko skyriaus valdybą. Iš PLB-nės ryšininko prie Vliko pareigų atsistatydino ir Alg. Gureckas. V. Rastenį iš narių pašalino Tautinės Sąjungos New Yorko skyrius.
Tautinės drausmės normos šiuo kartu buvo apgintos. Iš spaudos tautine prasme pareigingai reiškėsi “Darbininkas”, atlikęs pagrindinį vaidmenį prasiveržimui sulaikyti. Teisingai informavo “Keleivis” ir “Sandara”, kietai — “Laisvoji Lietuva”. “Draugas” beveik tylėjo. "Naujienos”, įprastine taktika, šaipėsi iš visų: ir tų, kurie principą laužė, ir kurie gynė. Nelauktą poziciją užėmė "Dirva”: ji savo 1966 metų gruodžio mėn 7 dienos vedamuoju labiau atsistojo pusėje tų, "dėl kurių kaltės ar neapdairumo buvo sukelta tokia situacija”, nors savo bendradarbiams įvyki leido ir teisinti, ir peikti. Iš tikro "šauksmas, kad dangus griūva”, kilo ne dėl to, kad “pasirodė okupanto eksponuotas žmogus”, anot “Dirvos” vedamojo, bet kad oficialūs laisvės kovos vadai pasiklydo tarp rezistencijos ir kolaboracijos.
Atvirai prieš Clevelande paskelbtus tautinės drausmės nuostatus Los Angeles mieste stojo Kalifornijos universiteto (UCLA) profesorė dr. M. Gimbutienė, 1936.XI.20 - 1957.II.5 universiteto patalpose suruošusi lietuvių liaudies meno parodą. Daugumas eksponatų atsigabenta iš pavergtos Lietuvos, kurioje M. Gimbutienė kelis kartus lankėsi. Parodos kataloge ir “Lietuvių Dienose” (1966 m. lapkričio mėn. numeris) rašoma, kad daugelis eksponatų gauta dovanų iš Vilniaus etnografinio muziejaus. Sovietai panorėjo pasauliui parodyti tai, ką pavergtoje Lietuvoje žiauriai persekioja, ir jiems į talką atėjo lietuvė profesorė. Parodos eksponatus aiškiną parašai (pagal informaciją iš Los Angeles) įkyriai akcentuoja rusų lietuviams primestą etnologinę tezę, kad liaudies religinis menas labiau liudijąs lietuvių pagonybę, negu krikščionybę. Kur kultūra susisiekia su politika, parodos organizatorė laikėsi “Vienybės” taktikos: pulti nacius ir carų Rusiją, palankiai pasisakyti arba mįslingai nutylėti apie komunistus.
Parodoje išstatytas žemėlapis falsifikavo teisinę ir faktinę šiaurės-rytų Europos tikrovę. Lietuva pavaizduota iš rytų ir pietų apsupta didžiulės Gudijos. Sovietų Sąjunga parodyta prasidedanti tik už Gudijos ribų. Rytprūsiai priskirti Sovietų Sąjungai.
Jau ir anksčiau UCLA buvo įvykę keistų reiškinių. Minint poeto Kristijono Donelaičio 250 m. gimimo sukaktį, 1964 metais dr. Gimbutienė buvo suorganizavusi Aleksio Rannito viešą paskaitą apie Donelaitį. Prelegentas ta proga lietuvių kalbą paskelbė slavų kalba ir lietuvius kultūriškai surišo su slavais. Ir pati lietuvių kalba UCLA u-te buvo pradėta dėstyti ne tik slavų kalbų departamente, bet ir kaip viena iš slavų kalbų.
Šie visi Lietuvos laisvės reikalui nuostolingi “kultūriniai prasiveržimai” Los Angeles mieste pasisekė todėl, kad juos nutylėjo (o kartais tyliai ir laimino) tie, kurių didžioji moralinė pareiga buvo viešai pasisakyti. Didžioji Amerikos lietuvių spauda tikroje šviesoje jų nepristatė. Gimbutienės ir Rannito “kultūrinę veiklą” triukšmingai “Dirvoje” reklamavo Santaros - Šviesos Los Angeles skyriaus pirmininkas B. Raila.
Veržimasis į koegzistenciją ateityje dar stiprės, ypač kai ta linkme suka ir Amerikos užsienių politika. Patirtis rodo, kad stabdyti tą veržimąsi pajėgs tik tautiškai gyvastingos lietuvių visuomenės viešoji opinija. Kur ji susiformavo, prasiveržimai nepasisekė, kur tylėjo — buvo prasiveržta. Šia prasme lietuvių spaudos atsakomybė be galo didelė.
J. Žiograkalnis
Išblėsinti jaunosiose kartose istorinę sąmonę lygu jas išrauti iš savo tautos. Todėl krašte okupantas visu uolumu stengiasi tautos istoriją iš vienos pusės paversti tik klasių kovos istorija, iš antros — ją falsifikuoti lietuvių slavams giminiškumo bei lietuvių ir rusų bičiuliškumo teorijomis.
Juozas Girnius
