KARTŲ IR GRUPIŲ DIALOGO KELIU

LAIKO REIKALAVIMAI

DR. ADOLFAS DAMUŠIS

Tremtiniai laisvajame pasaulyje esame veikiami dviejų ryškių gyvenimo linkmių. Viena jų yra efektyviai įtaigojanti ir besikeičianti su laiku; joje reiškiasi naujos idėjos, atidengiami nauji horizontai ir vartojami dar neišbandyti metodai. Antra pastovesne, remiasi turtinga tradicija ir kaupia savyje istorijos bėgyje įsigytas ir gyvenime įpilietintas vertybes. Viena jų įdomi, kita turininga, bet kiekviena atskirai paimta yra nepilna. Tuo tarpu tų dviejų linkmių balansuota jungtis yra labai patraukli, pilna, visuotinė, veržli, turininga, originali.

DR. ADOLFAS DAMUŠIS, Detroit, Michigan (JAV), Lietuvių Fronto Bičiulių Vyriausios Tarybos Prezidiumo pirmininkas.

Tas, kuris gyvena vien laike besikeičiančiu gyvenimu, turi blankų tikrovės vaizdą; tiktai kai kurios naujos idėjos išlaikys istorijos egzaminą, ir tiktai kai kurie nauji horizontai pasirodys nauji esą. Didesnė dalis jų nuvils savo nekritiškus sekėjus. Tas, kuris gyvena tiktai pastovia, kad ir turininga tradicija, atsiriboja nuo pažangos veiksnio, nuo naujų formų ir praranda minties jaunatvę.

Ta prasme ir tenka pasitikti konfliktus mūsų bendruomenėje tarp kartų bei atskirose kartose tarp įvairių grupių. Nors lietuvių bendruomenė turi vieną aiškų tikslą— kovą dėl laisvės, bet dažnai skirtingas aplinkos interpretavimas, kitoks reagavimas į jos apraiškas nustumia mus nuo to bendro pagrindo.

Šuoliais besikeičiantis viešasis gyvenimas ir šeimos židinio pasyvumas to gyvenimo atžvilgiu didina tarp jų prarają. Kai kurie jautrūs jaunieji, būdami tėvų įtakoje ir pasąmonėje priimdami daugumą jų teikiamų vertybių, yra kartu pagaunami naujų idėjų, siekiančių pasaulinės platumos. Jie natūraliai jomis žavisi ir jas priima, jų kritiškai neanalizuodami. Modernios kultūros veikiamas jaunimas nepajėgia suderinti šeimos lietuviškos tradicijos, kurioje augo, ir sudėtingos socialinės viešumos, kurioje savarankiškai turi įsipilietinti. Tuo tarpu tėvai, labiau prisirišę prie tradicijos, nepagauna jaunos dvasios troškimų, nepagelbsti susiorientuoti imponuojančiame idėjiniame pasaulyje, savų vertybių nesuriša su nauju pasauliu ir jų nepateikia taip patraukliu būdu, kaip aplinka pajėgia siūlyti naujenybes.

Nesugebėjimas sukurti suderintos visumos ir jaunuosiuose ir vyresniuosiuose pasireiškia tendencija nukrypti į kraštutinumus. Tas mumyse sukelia netikrumo ir veda į disintegraciją. Vieni jaunieji be kritikos metasi į vadiamąją “naująją kairę”, kiti be ribų linksta į dešinę, o treti, vyresnieji, nori pasitenkinti tiktai tradicija. Netikslu laikyti tokią disintegraciją tremties būtinybe, nes tai kasdieninei negerovei taip lengva pasipriešinti glaudesniu tarpusavio ryšiu ir išsiaiškinimu. Kraštutinumų įtakoje ypačiai jaučiama objektyvumo stoka vieniems kitus vertinant, “nesavųjų” tarpe ieškant tiktai blogio. Iš tikrųjų teisinga įžvelgti daug gražių polėkių, idealizmo ir sugebėjimų jaunuosiuose, taip pat vertintinas ir vyresniųjų patyrimas, kritiškumas ir pasiaukojimas.

Geriausia intensyvinęs komunikacijos priemonė yra dialogas šeimose bei viešajame forume tarp grupių ir kartų. Dialogas individualumo nepaneigia, tik sudaro progąsavo nuomonei pateikti, kitus išklausyti ir bandyti derinti veiksmus bendro uždavinio labui. Tai ne uniformizmas, bet skirtingų pažiūrų asmenų bandymas sutelkti jėgas. Tai išdava didesnio visuomeninio subrendimo.

Antrasis Vatikano Susirinkimas, išvystęs kūrybingą dialogą savo tarpe ir užsavo organizacijos ribų, duoda geriausią pavyzdį. Juo įrodyta, kad nė amžius nekliudo atsinaujinimui, neefektyvių metodų pašalinimui ir didelės pažangos polėkiams. Ten, kur yra gera valia, galimi sutarimai, kurių nesitikima, ir net žemiški dideli stebuklai.

Kai yra meilės uždaviniui, kuriam pasiryžtama dirbti, dialogas gali būti labai sėkmingas. Meilė duoda tokių dvasinių galių, kurios įveikia neesmines užtvaras, atskleidžia uždavinių tikrą vertę, skatina jiems pasišvęsti ir tuo efektyviau įprasminti savo egzistenciją.

Mūsų laisvės kovos bare būtų labai daug pasiekta, jeigu visuotiniu sutarimu mūsų pagrindiniam uždaviniui būtų palenkti visi veiksniai, ir besikeičiančios ir tradicinės gyvenimo linkmės. Artėjant Lietuvos nepriklausomybės atstatymo 50-ties metų sukakčiai, verta ryžtis įveikti komunikacijos stokos kliūtis tarpusavy. Sunkumai dingsta, kai jie drąsiai pasitinkami ir sumaniai sprendžiami.