Grįžti į pradinį meniu
Knygos tikslas - įamžinti Laisvės kovų dalyvių atminimą, didvyriškus jų žygius - kautynes, susidūrimus su galinga okupanto kariuomene, jos talkininkais - Jiezno, Stakliškių, Butrimonių stribais; įamžinti partizanų kančias nežmoniškų kankinimų metu, istorijai palikti žiauraus ir tamsaus okupanto veiksmus - žiauriausiais būdais Jiezne, ant grindinio išniekintus partizanų kūnus ir kt.
Aš pati negaliu tylėti, nepapasakoti apie žmonių kančias ir skaudžias netektis. Apie Juozą Ogilbą-Dobilą, Jiezno apylinkės partizanų vadą, ant Tėvynės aukuro paaukojusį savo jaunystę, talentus, jauną žmoną, dar negimusį vaikelį ir mažą sūnelį, praėjusį dygliuotu okupuotos Lietuvos keliu. Dobilo sūnus neištvėrė šio sunkaus išbandymo ir anksti išėjo Amžinybėn.
Antanas Rutkauskas-Žemaitis, palikęs jauną žmoną su aštuoniais mažais vaikais, išėjo kovoti už savo tėvų žemę ir laisvę. 1945 metų liepos 17 dieną žmona su vaikais (vyriausiajam sūnui buvo 15 metų, o jauniausiai dar nebuvo nė metukų) buvo išvežti į Sibirą, Permės sritį. 1947 metais šešiolikmetė dukra Onytė, nepakeldama sunkių miško darbų, kamuojama begalinio ilgesio, bėgo tolimą kelią į Lietuvą, į mišką, pas tėvelį. Stakliškių apylinkėje, Gojaus miške, susitiko su tėveliu, bet greitai išsiskyrė, nes Žemaitis po kelių mėnesių žuvo apsuptyje. Onytė liko viena Lietuvoje, toliau septynerius metus ėjo vargo, baimės keliu, kol buvo nutraukta jos paieška.
Kostas Minkauskas-Karklas paliko jauną žmoną su šešiais mažais vaikais ir išėjo ginti brangios Tėvynės Lietuvos. Jauna motina liko su mažais vaikais be maitintojo, be pastogės slapstėsi kasdienėje baimėje. O kiek skausmo patyrė ir ašarų išliejo pokario moterys.
Albinas Šiugždinis-Žaibas, Dzingeris. 1945 metais kovo 28 dieną Paverknių kaime, Birštono valsčiuje, vyko įnirtingos kautynės su galinga okupanto kariuomene.
Treiderių šeimos tragedija
Buvo 1945 metų balandžio 23-osios rytas. Treideriai, apliuobę gyvulius, išleido dukras - Elenytę ir Janiną- į mokyklą. Julius Treideris ruošėsi eiti talkinti kaimynams, bet sutrukdė J. Pempė-Lydeka, kuris užbėgęs paprašė valgyti.
Šeimininkė šoko pjaustyti lašinių ir kepti kiaušinienės. Vyrai, susėdę už stalo, šnekučiavosi. Už lango šmėkštelėjo rusų kareiviai ir stribai. J. Pempė pasislėpė kamaroje po girnomis, bet įėjęs į trobą rusas leitenantas jį pamatė. J. Pempė šovė į leitenantą ir pasileido bėgti miško link, tačiau sukniubo, kulkos pakirstas.
Kareiviai ir Jiezno stribai baisiai įniršo. Jie baisiai sumušė Julių Treiderį. Paskui jį, sudaužytą ir sukruvintą, išsivežė į Jiezną. Areštavo ir dvi jo dukras - Onutę ir Jadvygą bei mažą berniuką. Treiderienei pavyko pasislėpti tvarte, po ėdžiomis.
Buvo atvarytos pastotės. Į vieną vežimą, ant grynų lentų, įmetė J. Pempę. Jis gulėjo nukarusia, sukruvinta galva. Į kitą vežimą, pridėję užklotų ir pagalvių, paguldė rusų leitenantą, kuris kelyje mirė.
Šešiolikmetė Žuromskaitė, atvaryta vežti sužeistųjų, papasakojo, kad stribai ir kareiviai Julių Treiderį visą kelią mušė. Jo šauksmai ir dejonės buvo girdėti toli. Į Treiderių kiemą buvo atvaryti trys jauni vyrai: J. Zencevičius (gim.l928m.), J. Mickus (gim. 1924m.) ir M. Mickus (gim. 1913m.). Juos irgi išsivarė į Jiezną.
Elenutė ir Janina, grįžusios iš mokyklos, pamatė baisų vaizdą: durys atidarinėtos, viskas išvartyta, išdaužyta, pirkioje ir kieme kraujo balos. Mergaitės pradėjo baisiai verkti. Motina, išgirdusi jų klyksmą, išėjo iš savo slėptuvės ir su dukromis nubėgo pas kaimynus. Kaimynai ir jos matė, kai netrukus keliomis pastotėmis atvažiavo Jiezno stribai, susikrovė į vežimą Treiderių turtą, prisirišo prie vežimų gyvulius, o pastatus padegė.
Jiezne atsivarytus jaunuolius žiauriai kankino. Balandžio 23 dieną sumuštus taip, kad atpažinti buvo sunku, sumetė į vežimą ir pasakė, kad veža į Alytų. Nuo Jiezno pavažiavę pora kilometrų pasuko į negyvenamą Joneliūnų sodybą. Čia žmoniškumą praradę budeliai tęsė savo kruviną darbą. Jie savo aukas toliau daužė ir kankino, kaip tik išmanė. Paskui dar gyvus prikalė prie sienos tarp langų. Pirkelę uždegė. Vienas, kuris liko neprikaltas prie sienos, dar bandė bėgti iš degančios trobos, bet buvo pagautas ir įmestas atgal. Šį šėtonišką darbą padarė Jiezno stribai, vadovaujami Jono Kiseliovo.
Jaunonių kaime, pas Talačkus, buvo partizanų slėptuvė. Slėptuvėje dažnai dienodavo M. Jaruševičius-Lakštingala, Urbonas Dailidė-Tauras, L. Baliukevičius-Dzūkas, kartais ir Vanagas-A.Ramanauskas. Marytė-Rūta buvo Lakštingalos ryšininkė ir tą ankstų rytą kada Talačkų namus apsupo rusų kariai, Butrimonių ir Jiezno stribai, Marytė pasiėmė bulvių pintinę ir įėjo į slėptuvę pranešti, kad apsupti. Žuvo visi keturi: Rūta, Lakštingala, Tauras ir Dzūkas. Marytė Talačkaitė-Rūta buvo patikima partizanų ryšininkė. Labai dažnai ją Lakštingala atsiųsdavo į Šudonių kaimą kur pas Kaškonienę buvo J. Laukaičio-Liūto slėptuvė, su įvairiomis užduotimis. Nuo būrio vado ji parnešdavo laikraščių, atsišaukimų, įvairių pranešimų. 1951 metų kovo 15 dieną žuvo kartu su savo būrio vadu Lakštingala. Visų kūnai buvo niekinami Jiezne, ant grindinio, o Marytę suplėšytais drabužiais Jiezno stribai buvo pririšę prie stulpo.
Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:
|
Web - html |
 |
|
PDF |
 |
|
PRC (reader'iams bei mobil. Įrengimiams) |
 |
