Partizanai: Istorija ir dabartis

Sukilimo organizavime ir pačiame sukilime dalyvavo visų sluogsnių žmonės — pradedant aristokratais ir dvarininkais bei kunigais, baigiant valstiečiais ir revoliucionieriais. Visų autorių pripažįstama, kad tik Lietuvoje valstiečiai masiniai dalyvavo sukilime, ypač Kaunijoj. Uoliausi buvo “plikbajoriai” arba “iždiniai” valstiečiai. Pinigiškai daugiausiai nukentėjo dvarininkai — anot Geištoro, kontribucijomis dešimteriopai sumokėjo sumą, sukeltą sukilimui organizuoti. Proporcingai daugiausiai nukentėjo kunigai — veik nebuvo kunigo, kuris nebuvo ilgai kalinamas, keli šimtai buvo ištremti, kai kas buvo sušaudyti. Grynais skaičiais imant, daugiausia nukentėjo šlėktos arba “plikbajoriai” — senosios Lietuvos pagrindas, nuo Vytauto laikų valdovų ir pareigūnų rinkikai, šimtmečiais nešę karinės prievolės naštą, išsaugoję “bajoriškos demokratijos” ir laisvės tradicijas — juos daugiausiai persekiojo absoliutistinė carų Rusija, stengdamasi juos masėmis nubajorinti ir Rusijon iškeldinti. Palyginamai lengviausiai išėjo valstiečiams: rusų vyriausybė bijojo masinio valstiečių sukilimo po tiek daugelio 1861-1862 metų bruzdėjimų, todėl mėgdžiojo sukilėlių programą valstiečių atveju, pakartotinai teikė lengvatų, kurių nedavė Rusijos valstiečiams, sąmoningai kurstė valstiečius prieš “ponus” ir carą vaizdavo valstiečių globėju, “kaimo sargybas” vaizdavo buvus ištikimybės veiksniu, lengvai teikdavo amnestiją iš sukilimo grįžusiems valstiečiams: paties Muravjovo pranešimu, tūkstančiai valstiečių buvo palikti savo gyvenvietėse, kai bajorai ir kunigai buvo priskaitomi prie “gaujų vadų” ir be pasigailėjimo šaudomi, kariami ir tremiami katorgon.

Iš viso, atrodo, kad valstiečiai sukilime dalyvavo daugiausia Kauno gubernijoj, ir gana žymiai reiškėsi Sūduvoje, mažiausiai Vilnijoje ir Gardinijoje — tik tarp katalikų. Guduose valstiečiai-stačiatikiai buvo “valdžios ramstis”.Iš viso, Lietuva smarkiau nukentėjo nuo sukilimo, nei Lenkija. Lietuvoje daugiau kaip 6,000 sukilėlių žuvo kovoje, daugiau 13,200 buvo ištremti, apie 10,000 buvo kalinami ir palikti krašte, keli šimtai pabėgo užsienin — iš viso nukentėjo apie 30,000 žmonių.

Betgi skaudžiausia sukilimo pasekmė buvo — lietuvių tautinio atgimimo ir sudemokratėjimo atidėjimas keliems dešimtmečiams. Jau pat sukilimo išvakarėse ir 1863 m. pradžioje buvo uždarytos visos parapijinės mokyklėlės, visos blaivybės draugijos, suimti šimtai kunigų ir liaudies švietėjų. Kaip skaitėme nežinomo lenko pasakojime apie jo įstojimą Mackevičiaus dalinin, Kėdainių apylinkėje lietuvių pareigūnas jam pasakė, “Visa mūsų dabartinė karta turės padėti savo galvas, atpirkti mūsų tėvų nuodėmes ir laimėti būties teisę būsimoms kartoms”. Ištiesų, visa ta jaunoji studentų, karininkų, kunigų ir jaunų inteligentų karta žuvo. Tai buvo daug žadanti karta — visiškai įsisąmoninusi laisvės, lygybės ir demokratijos principus, tautybės principus. Tiesa, tie keli tūkstančiai jaunuolių buvo vadinami ir patys vadinosi “lenkais”, bet jie skatino masių kalbą ir kultūrą, skelbė tautinį apsisprendimą, leido literatūrą lietuvių ir baltgudžių kalbomis. Tie “lenkai” Maskvoje leido laikraštėlį lietuvių kalba, Petrapilyje steigė “Baublio Karalystę”, ir Varšuvoje ir užsienyje kietai gynė Lietuvos autonomijos teises, leido įsakymus lietuvių kalba netgi “Lenkijos Karalystėje”, Sūduvoje, kur dargi išėjo pirmas politinis-karinis laikraštis lietuvių kalba.

Jei būtų laimėjęs sukilimas, kas gali abejoti, kad Kalinausko, Mackevičiaus, Vrublevskio vadovaujamoje Lietuvoje būtų išnykę visi luominiai skirtumai, būtų įsiviešpatavusios lietuvių kalbos teisės, Valančius būtų atlietuvinęs mases? Visuomenės socialinis ir politinis sudemokratinimas, teisingi agrariniai santykiai, visuotinas švietimas ir socialinis teisingumas buvo sukilimo ideologų gairės.

Deja, tai ištisai demokratiniai- revoliucinei kartai žuvus, nebeliko netgi jos saito su sekančia karta, užaugusia tironijos sąlygose be jokios žinios apie dingusios generacijos idėjas ir pastangas. Tautinis atgimimas, Valančiaus įdiegtas, turėjo dar ilgai laukti.

Garbė mūsų senuoliams, 1863 metų sukilimo karžygiams ir kankiniams, Tėvynės, tikėjimo, laisvės ir liaudies gynėjams, kurie mus įgalina iš jų kovų, iš Lietuvos praeities stiprybės semtis!

Gintaras Tautvytis

GYVENIMAS OKUPUOTOJE LIETUVOJE

Komunistų propaganda ir tikrovė

Chicago, 1982

Leidėjo žodis

Šios knygos rankraštis gautas iš Lietuvos prieš keletą metų. Autorius yra baigęs aukštąjį mokslą, gerai susipažinęs su Sovietų Sąjungos komunistų partijos programa. Kelis sykius buvo kalintas ir kentėjęs Sibire. Spausdiname tekstą nepakeitę, kaip okupuotos Lietuvos gyvenimo dokumentą.

Gintaras Tautvytis (slapyvardis) knygos pavadinimą buvo užrašęs „Tarybų Sąjungos komunistų partijos programa ir gyvenimas". Leidėjas mano, kad tiksliau yra knygą pavadinti „Gyvenimas okupuotoje Lietuvoje", pridėjus antrinę antraštę „Komunistų propaganda ir tikrovė". Leidėjas pridėjo dalių, skyrių ir poskyrių pavadinimus, kur jų nebuvo, ir turinį atkėlė į knygos pradžią.

Autorius knygą rašė slaptai, rizikuodamas vėl patekti į kalėjimą, Sibirą ar net gyvybės netekti. Mums belieka knygą perskaičius su iškeltais faktais supažindinti pasaulį, prisidėti prie tų, kurie, kaip ir šios knygos autorius, parodo, kad Sovietų Sąjungos propaganda ir gyvenimo tikrovė du labai skirtingi dalykai

Komunistai pašiepia tikinčiuosius, kad jie guodžiasi pomirtiniu gyvenimu, o Marksas dargi teigia , kad tik dėl to nepritekliaus ir išgalvota religija. Na, o komunistai jau per 60 metų guodžia TS liaudį, kad prie komunizmo pasisotins kiekvienas pagal poreikius! Tai tik patalogiškai iškreipta vaizduotė gali tuo guosti žmones, kurie to nesulauks. Matyt, dėl to ir komunistams ir, padedant ateistams, per 60 metų ne tik nepavyko išrauti iš savo liaudies tikėjimo, o atvirkščiai, šalyje pasireiškia tikėjimo atgijimas.

Visa to priežastis, kad, dauguma komunistų, o ypatingai tie, kurie prasimuša į valdančiuosius, turi egotizmo maniją — perdėtą nuomonę apie savo išmanymą ir sugebėjimus, o kitų, nors tie ir išmintingai galvotų, — niekinimą. Dar, jei pridėsime ir komunistų melo ligą, — tai ir yra mūsų viso gyvenimo pagrindiniai stabdžiai. Komunistas, iškopęs į vadovaujamą postą, visose srityse didžiausias „specialistas”. 

Pasaulinio karo (1914-1918) metu Vokietija užmezgė santykius su Rusijos emigrantais — social-demokratais — bolševikais, gyvenančiais Šveicarijoj. Ten buvo ir Leninas. Vokiečiai jiems davė 45 milijonus markių, kad jie sukeltų Rusijoje, kariaujančioje prieš Vokietiją, revoliuciją. Tuo Vokietija siekė Rusiją išskirti iš kariaujančiųjų, kad jiems liktų frontas tik su Vakarų valstybėmis,

1917 metų vasario mėn. Rusijoje įvyko revoliucija. Buvo nuversta caro valdžia ir suorganizuota darbininkų ir kareivių deputatų valdžia. Ši vyriausybė ruošė įstatymus, kuriais turėjo būti numatyta, kaip bus tvarkomi visi valstybės politiniai, ekonominiai, socialiniai ir k. gyvenimo reikalai.

Pirmojoje revoliucijos komisarų sudėtyje (dabar ministrai) buvo komunistai (bolševikai): 3 rusai, gruzinas, armėnas ir 17 žydų!

To meto KPCK buvo: 5 rusai, 6 latviai, vokietis, čekas, ukrainietis, karaimas, 2 gruzinai, 2 armėnai ir 41 žydas.

Maskvoje Čeką (dabar sakytum, Saugumas), kurios teroru rėmėsi bolševikų valdžia, sudarė: lenkas, vokietis, armėnas, 2 rusai, 8 latviai ir 23 žydai. O tarp 556 aukštųjų pareigūnų, veikusių 1918-1919 metais, buvo: 17 rusų, 2 ukrainiečiai, 11 armėnų, 35 latviai, 15 vokiečių, vengras, čekas, karaimas, 10 gruzinų, 3 lenkai, 3 suomiai ir 457 žydai!

Iš visų aukščiau minėtų sudėčių matyti, kad visur buvo bolševikų inspiracija ir iš anksto numatyta, kas kur turi užimti kurį postą.

Dabar, po 60 metų nuo spalio revoliucijos, TS komunistai savo gretose iš visų gyventojų teturi 6%, tad kiek jie turėjo 1917 metais?! Šita bolševikų saujelė uždėjo savo leteną ant visų savo valdžioje esančių tautų (šiuo metu per 240 mil.). Taip pat po spalio revoliucijos šita bolševikų saujelė savo rankose valdžiai išlaikyti panaikino visas buvusias prie caro demokratines teises, nors jų tik minimumą gyventojai turėjo, ir įvedė kruviną, teroristinę partijos diktatūrą.

Leninas šiuo atžvilgiu, organizuodamas anarchinę propagandą, prieš darb. ir kareivių deputatų valdžią, buvo rafinuotas išminčius, atseit, šaukdamas neklausyti valdžios ir nelaukti, kol bus išleisti įstatymai, — tuojau imkite visa, ko tik norite, — sukėlė anarchiją, ir tuo pasinaudodami komunistai įvykdė spalio revoliuciją, neegzistuojančios proletariato organizacijos vardu paskelbė diktatūrą tiems patiems proletarams, tuo užmaskuodami faktišką partijos diktatūrą.

Šita teroristinė bolševikų-komunistų partijos diktatūra, kad išlaikytų savo rankose valdžią, naikino kiekvieną, kuris jiems atrodė įtartinas — šaudė, kišo į kalėjimus, koncentracijos stovyklas, kurios iki tol dar pasaulyje nebuvo žinomos.

Vilniuje LKP centro k-to, ministrų ir jų padėjėjų, o taip pat vykdomojo ir partijos komitetų šeimos turi sau specialias parduotuves, kuriose yra įvairiausių prekių, ypatingai maisto. Taigi jie nusiperka be jokių eilių ir, aišku, gauna tik geras prekes. Prieš kelis metus LKP CK sekretorius A. Ferencas rašė, kad jį ima šypsena, kai užsieny rašoma, jog darbo žmogus ne visada LTSR gauna duonos nusipirkti. Taigi siūlau Tamstai pasivažinėti po respublikos miestus ir miestelius ir pamatysi, kad darbininkas, eidamas iš darbo, ne visada randa savo gyvenamo kvartalo parduotuvėje duonos ar kitų prekių (pvz. bulvių keletą dienų iš eilės nebūna), ir tada tas darbo žmogus eina pavargęs nesišypsodamas, o keikdamas tokią tvarką ir jos kūrėjus!

O TSRS toje dalyje krašto, kuriame jau 60 metų „išmintinga” komunistų partija viešpatauja, seniai jau mėsos skonį darbo žmonės užmiršo. Pvz. ten, kai parduotuvėse parduodamos „kilkos”, — būna didžiausios eilės. Dėl to LTSR daug būna ekskursijų iš kitų respublikų, kartais net perone stoviniuoja pora traukinių. Jie važiuoja pas mus ne kokių gamtos grožybių pamatyti ar meno galerijų, o tik nusipirkti įvairių reikmenų ir, svarbiausia, maisto produktų. Ir vežasi mėsą, kumpį į savo kraštą kaip didžiausią brangenybę. Vienu metu net buvo kalbama, esą į Kauną atkėlė 10.000 rusų. Žinoma, nieko panašaus nebuvo. Kai atvažiavę „ekskursantai” (viename traukinyje per 300) po miestą pakriko, tai vietiniai, kur tik eidami, vis juos ir matė per dienas, nes vieni išvažiuodavo, kiti jų vieton atvažiuodavo.

„Vyr. broliai” pensininkai stengiasi kokiu nors būdu apsigyventi LTSR, o kiti, kurie jau turi čia pažjstamų, tai iš tolimiausio Sibiro atvažiuoja. Apsinakvoja pas pažjstamus, o per dienas, kokią pora savaičių, vis perka ir vis siunčia siuntiniais į savo kraštą.

1977 m. buvo iš Briansko atvažiavusi moteris su dukra, tai už galvos susiėmusi šaukė: „Žiūrėkite, pas juos jautienos net ir vakare parduotuvėse galima nusipirkti. Iš jos galima padaryti kotletų, nors ji ne kokio gerumo!” O nuėjusi pietauti, ragina savo dukrą, kad stengtųsi daugiau valgyti mėsos — namuose nematysianti. Be to, atrodo, kad mūsų „vyr. broliai” veda propagandą, esą iš jų mėsą ir kitokį maistą išvežą į Pabaltijį, todėl pas juos trūkstą. 

Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:

Web - html
PDF
Fotografinė knygos kopija
PRC (reader'iams bei mobil. įrenginiams)
Box internetinė talpykla