Partizanai: Istorija ir dabartis

VARPO DŪŽIAI

Grįžti į pradinį meniu

... Išplėš iš rankų kalaviją, iš namų išvys, 

Ir vėliavos į gedulingą maršką supsis, juodą,

Tiktai vaidilos naujo nieks nenutildys -

Jisai ir pančiuose ritmuos tau laisvės odę...

Likimas niekada nelepino lietuvio. Iš visų pusių tykojo priešai, sprangi žemdirbio duona marino alkį, lietus plovė išvargusius sąnarius. Bet giliai, krūtinėje plazdėjo svaigus nerimas, išsiliedavęs liūdnoje, svajingoje savo kūrybos dainoje. Prie lopšio motinos niūniavo kūdikiams savo sukurtas lopšines, sekė pasakas. Žavėjosi mūsų liaudies kūryba vokiečių poetai Šileris ir Gėtė...

Kai rudieji ir raudonieji okupantai buvo išplėšę laisvę, lietuvio dvasios jiems nepavyko užgniaužti. Partizanų bunkeriuose, kalėjimų kamerose, tremtinių lūšnose, ant popieriaus skiaučių, pageltusių sąsiuvinio lapų pavergti, bet nepalūžę ir kovojantys lietuviai posmavo laisvės odę, rūsčiuose pasakojimuose liejo savo širdgėlą ir išsivadavimo siekį. Ir jie, tie iš dvasios gelmių besiveržią žodžiai, tarsi varpo dūžiai, beldėsi į pavergtos tautos širdį ir protą.

Sulaukėme laisvės dienų. Bet neužmiršti to, kas slėgė mus, kas žadino mumyse ryžtą, kas rodė mums šviesų žiburėlį. Ir ne vien praeities prisiminimai kursto dvasios nerimą. Tikėjimas gražesne ateitimi, šimtmečių tautos dvasios virpulys suspietė į “Varpo” pastogę būrelį literatūros mylėtojų. Tai ne profesionalai, nenuskynę laurų Parnaso viršukalnėje, bet vis tik nuoširdaus, tyro jausmo bylotojai. Jiems buvo užtrenktos Lietuvoje besišlaistančių pavergėjų redakcijų ir leidyklų durys. Tokiomis sąlygomis jie gal nepajėgė įmantriai išvystyti savo nerimo balsą, kuris pajėgtų įsilieti į rafinuotų balsų okeaną. Bet jis, tas balsas, kaip varpo dūžiai turi priminti tos gadynės ir tos kartos atodūsius, skelbti šviesesnio rytojaus troškimą.

Antologijoje - Lietuvos- laisvės kovotojų sąjungos leidinio “Varpo” bendradarbių ir jo bičiulių kūryba. Tikimės, kad skaitytojai išgirs jos akordus, kaip tolimo Laisvės varpo dūžius. Išgirs ir pajus to kūrybinio nerimo ugnį, tebešildančią mūsų dvasią ir šaukiančią nenurimti, kloti savo tautai kelią į dar gražesnę ateitį.

Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:

Web - html
PDF
PRC (reader'iams bei mobil. Įrengimiams)

A Martinionis Lietuvos kariuomenės tragedija

 

Grįžti į pradinį meniu

---

 

 

A Martinionis

LIETUVOS  KARIUOMENĖS

tragedija

Remiantis prieškarine ir Antrojo pasaulinio karo metų periodine spauda, dokumentais, atsiminimais, knygoje pasakojama apie Lietuvos kariuomenę, jos tragediją 1940 m. birželio 15 d.—1941 m. birželio 14 d., ginkluotą pasipriešinimą sovietiniams okupantams ir kovas lemtingomis 1941 m birželio 22—25 dienomis.

 

Pirmiausia knygoje trumpai apžvelgiamos negausios, bet narsios Lietuvos kariuomenės dalinių kovos su tėvynės priešais 1918—1920 metais, mūsų ginkluotųjų pajėgų padėtis Nepriklausomybės laikotarpiu. Ši apžvalga pateikiama neatsitiktinai: 50 sovietinės okupacijos metų, pasitelkus bolševikinę spaudą, radiją, televiziją ir kitas propagandos priemones, buvo slopinama, niekinama, juodinama mūsų tautos istorinė atmintis. Tad nereikia stebėtis, kad jau keleto kartų tėvynainiai nieko nežino apie Lietuvos ginkluotąsias pajėgas.

Kaip skelbė macijauskinė karinė spauda, mūsų kariuomenė bolševikinę okupaciją sutiko išskėstomis rankomis, su gėlėmis, nuolankiai nulenkusi galvą stalininei-berijinei genocido kilpai. Taip nebuvo! 1941 m. birželio 22—25 d. mūsų karininkai, viršilos, puskarininkiai ir kareiviai, kurių nespėjo paliesti NKVD, su ginklu rankose pasipriešino raudoniesiems okupantams.

Žinoma, reikia pripažinti mūsų kai kurių karininkų naivumą ir patiklumą. Tai atsispindi ir knygoje. Jie nenumatė, kad su jais bus susidorota siekiant 29-ojo teritorinio šaulių korpuso dalinius palikti be vadų lietuvių, kad jų vietas užims rusai, turėję neleisti pasipriešinti naujajam režimui.

Knygoje rašoma ir apie mūsų karių likimą karo metais tiek vienoje, tiek kitoje fronto pusėje.

Norėčiau tikėti, kad ši nedidelė knygelė paskatins istorikus nuodugniau patyrinėti Lietuvos kariuomenės istoriją.

---

 

1941-ųjų žiemą sušaudė visus, kurie 1918—1919 metais kariavo prieš Raudonąją armiją. Vėliau daug išmirė. Rūdynuose valėme sniegą, kasėme griovius, dirbome šachtose. 40 laipsnių šalčio, sniegas, pūga. Dirbdavome po 12—14 valandų, dar po valandą nueiti ir pareiti. Valgyti gaudavome tik iš ryto ir vakare, labai mažai. Mirdavo nuo sunkaus darbo, nuo išsekimo, iš nevilties — nesistengdavo išgyventi. Vadovavo mums ir valdė mus vagys, kriminaliniai nusikaltėliai, kurie mūsų pasmerktumą pabrėždavo kiekviename žingsnyje. „Čia jus tam ir atvežė, kad padvėstumėte",—sakydavo. Vėliau, jau po karo, jie atimdavo gaunamus siuntinius.

Iš estų mirė beveik visi — teliko 4 žmonės. Latvių liko apie 20, lietuvių—apie 60 žmonių. 1943-iaisiais iš mūsų jau niekas nebemirė ir tie, kurie išliko, ištvėrė iki galo, grįžo į Lietuvą".

O čia jų vėl laukė kančios: „savųjų" niekinimas, ujimas, stumdymas, lyg jie nebūtų savo tautos sūnūs...

 

Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:

 

Web - html
PDF
PRC (reader'iams bei mobil. Įrengimiams)

 

FIGHTERS FOR FREEDOM Lithuanian Partisans Versus the U.S.S.R. by Juozas Daumantas

Grįžti į pradinį meniu

This is a factual, first-hand account of the activities of the armed resistance movement in Lithuania during the first three years of Russian occupation (1944-47) and of the desperate conditions which brought it about.

The author, a leading figure in the movement, vividly describes how he and countless other young Lithuanian men and women were forced by relentless Soviet persecutions to abandon their everyday activities and take up arms against their nation’s oppressors.

Living as virtual outlaws, hiding in forests, knowing that at any moment they might be hunted down and killed like so many wild animals, these young freedom fighters were nonetheless determined to strike back with every resource at their command.

We see them risking their lives to protect Lithuanian farmers against Red Army marauders, publishing underground newspapers to combat the vast Communist propaganda machine, even pitting their meager forces against the dreaded NKVD and MGB.

JUOZAS DAUMANTAS

We also see them gradually becoming aware of how little the free world cares about their plight, and we cannot help but admire their determination to go on fighting just the same. Unheralded, unknown, and abandoned by the Western Democracies in which they had placed so much faith, these young people were destined to share the fate of the Hungarian freedom fighters who came after them—a fate which the author of this book also shared. After having broken through the Iron Curtain in 1947 to plead his cause before the West, he returned to Lithuania in 1950 and was killed by the Soviets a few months later

Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:

Web - html
PDF
PRC (reader'iams bei mobil. Įrengimiams)
E-knyga