„Likimo keliai“ skiriami šeimai ir jaunimui. Tai Lietuvos istorijos laikotarpis, apie kurį turi žinoti, jį suprasti ir teisingai įvertinti ateities kartos. Juose aprašoma pasipriešinimo okupantams kova, tremtis ir vienos šeimos likimas. Tačiau visi suprantame, kad tokių buvusių šeimų sodybų su panašiu likimu Lietuvoje buvo nesuskaičiuojamai daug, todėl ir tekstą rašau trečiuoju asmeniu. Žinoma, kiekvienos šeimos gyvenimo niuansai buvo skirtingi ir įvairūs, bet likimo sunkumai panašūs.

Argi ne likimo ironija, kad Lietuvoje atsirado, žinoma, neatsitiktinai, šutvė Sovietų Sąjungos pakalikų, kurie 1940 m. birželio 15 d. glebėsčiavosi su okupacine Raudonąja armija, naudojosi jos paslaugomis užgrobdami valdžią ir vykdydami tautos genocidą.

Lietuviai nuo senų senovės mylėjo savo Tėvynę Lietuvą, ryžtingai, gynė ją nuo didelių ir plėšrių kaimynų. Sovietų Sąjunga, okupavusi Lietuvą, nesiskaitė su jokiomis priemonėmis, nepripažino žmoniškumo dėsnių, visokiais būdais naikino tautą - kankino, marino kalėjimuose ir tremtyje. Yra daug tokių kapų, kurių surasti neįmanoma - ant jų niekada nežydės gėlės, o per Vėlines niekas neuždegs žvakelės.

Į kovą už okupuotos Tėvynės išlaisvinimą ėjo vyrai, nepaisydami savo amžiaus, socialinės padėties, išsimokslinimo, - visi norėjo, kad bočių žemės nemindžiotų svetimi grobikai ir jų raudonieji pakalikai.

Laisvės kovotojai, tiksliau, Lietuvos kariuomenė pogrindyje, neturėjo galingų ginklų, patrankų, tankų, bombonešių, tačiau pasiryžimu, ištverme, pasišventimu įrodė, kad Lietuvą Sovietų Sąjunga okupavo smurtu.

Didi laisvės ir Tėvynės meilė suteikė mūsų mažai tautai jėgų ir ryžto apsiginti ir išsilaisvinti iš trukusio pusę amžiaus žiauraus okupacijos jungo.

Pačios reikšmingiausios ir neparašytos eilės buvo sudegintos todėl, kad Kudimkare už dainų sąsiuvinį areštavo mielą draugę Onutę ir nuteisė 25 metams. Bet kas liko ir dar šis tas, drįstu spausdinti, nes toks tas likimo kelias...

„Niekada neužmirštama liks lietuviams 1940 m. birželio mėn. 15 diena, kai mūsų mieląjį kraštą užplūdo braškančiais tankais, atkištais durtuvais apsiskarmaliavusi, išbadėjusi bolševikų raudonoji armija. Ši diena įspaudė net mažiems kūdikiams į širdis kartų atminimą, nes netekome nepriklausomybės ir įpuolėm į žiaurią, kruviną vergiją...“

1940 m. birželio 14 dieną SSRS įteikė ultimatumą Lietuvai, reikalaudama įsileisti neribotą kiekį sovietų kareivių ir sudaryti Sovietų Sąjungai priimtiną vyriausybę.

1940 m. birželio 15 dieną Lietuvos sieną peržengia 12 divizijų - 250 000 karių. Dekanozovas premjeru paskiria Justą Paleckį. Sulaužoma 1926 m. spalio 26 dieną sudaryta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos nepuolimo sutartis.

1940 m. liepos 14-15 dienomis falsifikuojami rinkimai į Liaudies seimą, o liepos 21 dieną Seimas priverčiamas priimti nutarimą dėl įjungimo į SSRS.

Justas Paleckis savo knygoje „Gyvenimas prasideda“ rašo: „Tarybų Sąjunga, kuriai rūpėjo ne tik savo šalies likimas, bet ir lietuvių bei kitų Pabaltijo broliškų tautų reikalai, negalėjo rizikuoti ir pasitikėti priešiška fašistine vyriausybe, globojančia šnipinėjimo ir provokacijų lizdus, sulaužusia sudarytąją sutartį. Staigiais smūgiais paklupdžiusi Vakarų Europą, hitlerinė Vokietija savo neslepiamais agresyviais siekimais darėsi pavojinga jėga. Reikėjo pasiruošti ir užimti tinkamas strategines pozicijas.“

Rygoje Latvijos komunistų partija lietuvių kalba leido laikraštį „Darbininkų kova“, kuriame J. Paleckiui pavyko įsidarbinti: „Darbas „Darbininkų kovoje“ man buvo svarbi politinė mokykla. Versdamas iš tarybinės spaudos įvairius rašinius, kalbas, nutarimus ir kitokius dokumentus, turėjau progos susipažinti su komunistų partijos ir tarybų valdžios siekimais. Ypatingą įspūdį padaro komunistinio Internacionalo manifestas, priimtas pirmajame Kominterno suvažiavime.“

Justas Paleckis dalyvavo Lietuvos-Sovietų Sąjungos suartėjimo draugijos veikloje. Oficialiai ji buvo vadinama „Lietuvos draugija SSRS tautų kultūrai pažinti“. Draugijos pirmininkas buvo V. Krėvė-Mickevičius. 1939 metų rugsėjo mėnesį J. Paleckis su V. Krėve-Mickevičium nuėjo pas SSRS pasiuntinį Lietuvoje K. Pozniakovą užmegzti naujų santykių su Sovietų Sąjunga, kuri, reikalui esant, ateitų į pagalbą, kartu ir pasiūlyti savo parsidavėliškos pagalbos.

1939 metų spalio 10 dieną Maskvoje buvo pasirašyta sutartis, pagal kurią Vilnius perduodamas Lietuvai. J. Paleckis ir L. Šmulkštys, neturėdami jokių vyriausybės įgaliojimų, eina pareikšti padėkos Sovietų Sąjungos pasiuntiniui. J. Paleckis turėjo iš anksto mašinėle pasirašytą kalbą, kurioje sakoma: „...Tarybų Sąjunga, taikingu būdu užkariaujanti tautų širdis, giliai stiprina bičiuliškus lietuvių tautos jausmus Tarybų Sąjungai. Vilnius tampa vertingu tiltu tarp lietuvių tautos ir SSRS tautų. Giliai dėkojame darbininkų-valstiečių Raudonajai armijai ir jos vadui maršalui Vorošilovui už Vilniaus ir jo krašto išlaisvinimą iš ilgamečio svetimo jungo ir chaoso, į kurį pastūmė savo tautą ir jos pavergtas tautas suirusi Lenkija.“

Tautos išdavikas Justas Paleckis tuo momentu jautėsi esąs visos Lietuvos šeimininkas, o gal, teisingiau sakant, Judas. Išėjęs iš SSRS pasiuntinybės, J. Paleckis nuskuba prie Karo muziejaus, kur buvo kalbama apie Vilniaus išvadavimą ir apie išmintingą tautos vado Antano Smetonos politiką. J. Paleckis piktinosi, kad negirdi nė žodžio, kuriuo būtų pareikšta tinkama padėka Sovietų Sąjungai. Generolas V. Nagevičius paragino visus eiti pas tautos vadą A. Smetoną pareikšti savo džiaugsmo dėl Vilniaus atgavimo.

J. Paleckis palipa ant S. Daukanto paminklo pjedestalo laiptelių ir rėžia kalbą, kad „...tautininkai nori Vilniaus grąžinimą panaudoti savo valdžiai sustiprinti ir įvykius vaizduoja taip, tarytum Vilnių būtų išvadavę jie. Tuo tarpu Vilnių išvadavo ir jį Lietuvai grąžino ne kas kitas, o Tarybų Sąjunga. Užtat dėkoti reikia ne tautos vadui, tam fašistiniam diktatoriui, bet darbo žmonių valstybei - Tarybų Sąjungai per jos pasiuntinybę“.

Priėjusios prezidentūros sodelį, manifestantų kolonos nesustodamos ėjo pro balkoną, kuriame stovėjo A. Smetona ir ministrai. Ties balkonu žmonės kiek sulėtinę žingsnį šaukė „VALIO“.

Prie balkono priartėjo ir J. Paleckis, kuris ir čia sugebėjo sudrumsti žmonių džiaugsmą, savo bolševikiniais iššūkiais pakviesdamas eiti į Sovietų Sąjungos pasiuntinybę padėkoti už Vilnių. J. Paleckis, lydimas bendrų, priartėjo prie Sovietų Sąjungos pasiuntinybės durų. F. Moločkovas, pažinęs J. Paleckį, įsileido jį ir jo draugus į vidų ir už pareikštus jausmus labai mandagiai padėkojo. Tada J. Paleckis nuskubėjo pasidalinti dienos įspūdžiais ir džiaugsmais su vienminčiais, žmona ir vaikais ir vėl išėjo į Mickevičiaus gatvę triukšmauti prie kalėjimo. Už tokius akiplėšiškus išpuolius J. Paleckis 1939 m. spalio 11 dieną suimamas, apklausiamas, palaikomas tris paras ir išsiunčiamas į Dimitravo priverčiamojo darbo stovyklą. 1939 m. gruodžio pradžioje priverčiamojo darbo stovykla pakeičiama ištrėmimu iš Lietuvos per tris paras į pasirinktą užsienį. Latvijoje šiam maištininkui buvo leista gyventi tik vieną mėnesį.

1) atiduoti teismui provokacinių veiksmų prieš tarybines įgulas Lietuvoje kaltininkus;

2) sudaryti Lietuvoje tokią vyriausybę, kuri užtikrintų sąžiningą savitarpio pagalbos sutarties vykdymą ir ryžtingai sutramdytų sutarties priešus;

3) netrukdyti įžengti į Lietuvos teritoriją Sovietų Sąjungos kariuomenės daliniams, kurie galėtų užtikrinti Sovietų Sąjungos-Lietuvos savitarpio pagalbos sutarties vykdymą, užkirsti kelią provokaciniams veiksmams prieš tarybines įgulas Lietuvoje.

Dėl nesutarimų vyriausybėje atsidūręs beviltiškoje padėtyje prezidentas Antanas Smetona oficialiai perdavė prezidento pareigas Ministrui pirmininkui A. Merkiui ir su šeima išvyko į užsienį.

Ne veltui Justas Paleckis ne kartą landžiojo į Sovietų Sąjungos pasiuntinybę, siūlydamas savo visokeriopas paslaugas ir pagalbą tarpusavio santykiuose. Šiam vos vidurinį išsilavinimą turinčiam Sovietų Sąjungos pakalikui sužibo išsvajota žvaigždė: Maskva „paskiria“ Justą Paleckį Lietuvos Ministrų tarybos pirmininku ir paveda sudaryti Ministrų tarybą. J. Paleckis iškart pateikia raštišką pareiškimą su iš anksto surašyta ir tikriausiai suderinta su Sovietų Sąjungos pasiuntinybe naują Ministrų tarybos sudėtį. Aktą pasirašo einąs prezidento pareigas Ministras pirmininkas A. Merkys ir Maskvos statytinis - naujasis Ministras pirmininkas Justas Paleckis.

Savo knygoje „Gyvenimas prasideda“ J. Paleckis rašo, kad jo paskyrimas „Ministru pirmininku“ buvo jam netikėtas, tačiau kyla klausimas: kaip jis, nesitikėdamas šio posto, iš anksto turėjo sudaręs naujos Ministrų tarybos sudėtį? Vadinasi, ta sudėtis iš anksto buvo suderinta su Sovietų Sąjungos pasiuntinybe. Be to, pasinaudodamas tuo, kad prezidento postas buvo laisvas, Justas Paleckis pasisavino ir prezidento pareigas.

SSRS vyriausybės ypatingasis įgaliotinis Lietuvoje Vladimiras Dekanozovas ilgametį Lietuvos komunistų partijos pirmąjį sekretorių Antaną Sniečkų paskiria Vidaus reikalų ministerijos Valstybės saugumo departamento direktoriumi. Dar neturėdami net ir fiktyvių tautos mandatų, Justas Paleckis ir Antanas Sniečkus pradėjo vykdyti represijas. Naktį iš liepos 11 į 12-ąją visoje Lietuvoje suimama apie 2000 Nepriklausomos Lietuvos politikos ir visuomenės veikėjų. Kai kurie iš jų išvežami į Butyrkų, Lubiankos ir kitus kalėjimus. 1940 m. birželio 19 dieną Virbalyje suimamas ir išvežamas į Maskvą, vėliau į Osetiją buvęs Lietuvos Respublikos Ministras pirmininkas Augustinas Valdemaras su šeima. 1940 m. liepos 16 dieną „ministras“ Mečislovas Gedvilas pasirašo potvarkį ištremti iš Lietuvos buvusį Ministrą pirmininką Antaną Merkį ir buvusį užsienio reikalų ministrą Juozą Urbšį su šeimomis. Tą pačią dieną šį aktą patvirtino ir apsišaukėlis „Respublikos prezidentas“ Justas Paleckis. 1940 m. liepos 17 dieną A. Merkys išvežamas į Saratovą, o J. Urbšys - į Tambovą.

1940 m. liepos 10-13 dienomis į Kalugos srities lagerius buvo išvežti 4376 Lenkijos karininkai ir kareiviai, kurie buvo internuoti Lietuvoje prasidėjus Vokietijos ir Lenkijos karui.

Tai pirmieji Justo Paleckio, Antano Sniečkaus, Mečislovo Gedvilo ir jų šutvės juodi darbai vykdant tiesioginius Sovietų Sąjungos vyriausybės pavedimus, atlikti iki liepos 14-15 dienomis sufalsifikuotų rinkimų į Liaudies seimą, kai „įgavo“ mandatus. Minėtas represijas apsišaukėliai atliko kaip okupacinės Sovietų Sąjungos vyriausybės samdiniai.

Drąsos pradėti Lietuvoje represijas jiems suteikė 1940 m. birželio 15 dieną 15 valandą Lietuvos sieną peržengusi Raudonoji armija. Nei J. Paleckio, nei A. Sniečkaus, nei M. Gedvilo neišgąsdino, kad juos saugančios jų išsvajotos Raudonosios armijos karių kojos apvyniotos skudurais, įkištos į išklypusius pusbačius, o jų kūnus dengia suplyšę drabužiai. Net karininkų sermėgos buvo prastesnės už biedniausio, tačiau visuomet tvarkingo lietuvio. Kaip tie Lietuvos gelbėtojai komunistai jau tada nesuprato, kad tokia prasta Stalino kariuomenė atspindi prastą SSRS ūkį?

Pusiau smurtine tvarka buvo suvaidinti ir liepos 14-15 dienos rinkimai į Liaudies seimą. 1940 m. liepos 21 dieną Kauno valstybinio teatro rūmuose susirinko vadinamieji Seimo deputatai. Justas Paleckis paskelbė Liaudies seimo sesijos posėdį pradėtą, pakvietė į prezidiumą L. Adomauską, M. Gedvilą ir V. Ditkevičių. Išrenkamas nuolatinis prezidiumas, kurį sudarė pirmininkas Liudas Adomauskas, pirmininko pavaduotojai M. Gedvilas ir J. Grigalavičius, sekretoriai A. Venclova ir P. Cvirka.

J. Grigalavičius pasiūlė pirmuoju darbotvarkės punktu įrašyti klausimą dėl valstybės santvarkos, antruoju A. Sniečkus pasiūlė svartyti įstojimą į Sovietų Sąjungą, A. Bauža pasiūlė apsvarstyti žemės klausimą, o B. Baranauskas - klausimą dėl stambiosios pramonės įmonių ir bankų nacionalizavimo.

M. Gedvilas siūlė įkurti tarybinę socialistinę respubliką. Po diskusijų buvo paskelbta „Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika“.

P. Pakarklis supažindino su Sovietų Sąjungos konstitucijos pagrindiniais dėsniais bei su tarybinių respublikų gyvenimu.

Liaudies seimas priėmė „Lietuvos įstojimo į Tarybų Socialistinių Respublikų sąstatą deklaraciją“, kurioje sakoma: „Klausydamas valios liaudies, nuvertusios senąjį priespaudos ir neteisės režimą - žmogaus eksploatacijos režimą, Liaudies seimas nutarė:

Prašyti Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos Aukščiausiąją Tarybą priimti Lietuvos Tarybų Socialistinę Respubliką į

Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos sąstatą sąjungine respublika tais pačiais pagrindais, kuriais įeina į TSRS Ukrainos, Baltarusijos ir kitos sąjunginės respublikos.“

Po diskusijų buvo priimta „Deklaracija, paskelbianti žemę visos tautos nuosavybe, tai yra valstybės nuosavybe“.

A. Sniečkus, baigdamas savo ilgą pranešimą, pabrėžė: „Buržuazinių plėšikų nualinta naujoji, laisvoji Tarybų Socialistinė Lietuva, laisva valia kaip lygiateisė įsijungusi į didžiąją Tarybų Sąjungą, prisidėjo prie savo laimingosios tėvynės kuriamojo, atstatomojo darbo. Tik Tarybų Socialistinių Respublikų šeima, tik vyresniosios seserys: Tarybų Rusija, Tarybų Ukraina, Baltarusija, Gruzija ir daugelis kitų - padės Tarybų Lietuvai pakilti, sustiprėti, išaugti ir savo laimėjimais nurodys mums kelią į tautinės kultūros pražydėjimo ir dirbančiųjų ekonominės gerovės viršūnes.“

Liaudies seimas išrinko įgaliotąją komisiją ir nutarė pasiųsti į Maskvą bei įteikti SSRS Aukščiausiajai Tarybai Liaudies seimo priimtą deklaraciją dėl Tarybų Lietuvos įstojimo į Sovietų Sąjungą.

Įgaliotąją komisiją, vadovaujamą Justo Paleckio, 1940 m. liepos 21 dieną Maskvoje Baltarusijos geležinkelio stotyje sutiko SSRS Aukščiausiosios Tarybos atstovai su gėlėmis. Sutikimo metu J. Paleckis rėžė kalbą: „...Mes auksinėmis raidėmis įrašėme į mūsų įsakymų lentą didžiuosius Seimo nutarimus ir šiandien esame čia tam, kad aukso raidėmis tai būtų įrašyta į didįjį šalies įstatymą, aukso raidėmis, bet plienine nenugalima valia. Tos jėgos pagrindas yra tas, kad pas mus jau yra mums dabar artima Raudonoji armija, kuria didžiuojasi tarybinės tautos, kurią širdingai spėjo pamilti lietuvių tauta.“

Šiais žodžiais Justas Paleckis atvirai pripažino, kad jeigu ne Raudonosios armijos jėga, jam ir jo šutvei parduoti Lietuvą okupantams būtų nepavykę. Taigi Lietuva, vadovaujant J. Paleckiui, A. Sniečkui ir jų šutvei, buvo okupuota smurtu.

„Nebeįmanoma aprašyti, ką lietuvių tauta turėjo iškentėti vienerius metus valdant ir savivaliaujant žydų, kriminalinių nusikaltėlių bei tautos išsigimėlių valdžiai. Tauta nenusiminė, neprarado vilties, bet visą laiką tvirtai tikėjo, jog nebeilgai taip bus, jog ateis galas grobikui ir kad mūsų šalis taps vėl laisva ir nepriklausoma.“

Tokios buvo partizanų mintys 1946 metais. Tauriausi Lietuvos sūnūs tada išėjo į miškus ginti tėvų tikėjimo, gimtųjų namų, Lietuvos nepriklausomybės, Tėvynės Motinos brangios, palikę šeimas, namus, neartą žemę... Vyrai neprarado vilties ir tvirtai tikėjo, kad jų šalis vėl bus laisva ir nepriklausoma. Niekas nemanė, kad žlugus rudajam okupantui, pamynusiam po kojomis lietuvių tautos troškimus būti laisvai, sugrįš raudonasis okupantas ir sugrąžins vergiją, kuri plauks ašaromis ir nekaltų išlietu krauju. Niekas nemanė, kad raudonoji okupacija tęsis net penkiasdešimt metų... Kodėl?

Stalino saulės atokaitoje, Raudonosios armijos glėbyje prasidėjo šiurpi sovietinė vergija. „...NKVD, MVD, KGB, kratos, suėmimai, kalėjimai, kankinimų kameros, tariami teismai, koncla-geriai, sušaudymai, masiniai trėmimai į Sibirą mirčiai, dėl laisvės kovojančių tauriausių Lietuvos vaikų žudymas. įsakinėjimai vieniems kitus sekti, skųsti, išdavinėti, persekioti naikino įgimtas dorybes ir vertė žmones išmokti meluoti, sukčiauti, vogti.“ (Lietuvos gyventojų tyrimai 1940-1941, 1944-1953 metais sovietinės okupacinės valdžios dokumentuose. Vilnius, 1995, p. 7).

                            Metai          Ištremtų žmonių skaičius
        ---------------------------------
1941    14 681

1940-1953 metais žuvo 21 556 rezistentai, kovoję už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.

(„Antikomunistinis kongresas ir tribunolo procesas“, Vilnius, 2000 m. p. 87-92.)

1940 m. liepos 21 d. Liaudies seimo posėdyje akcentuota, kad pirmasis Liaudies vyriausybės aktas buvo kovojusių dėl liaudies teisių 400 politinių kalinių paleidimas. Tik keturių šimtų... Klausimas, kiek tarp jų buvo kriminalinių nusikaltėlių?

Justas Paleckis knygoje „Gyvenimas prasideda“ rašo: „Liaudžiai buvo suteiktos plačios demokratinės laisvės ir teisės. Iš darbo žmonių atstovų buvo organizuojama liaudies milicija, kuri vėliau pakeitė policiją. Aktyviai ėmė reikštis profesinės sąjungos, kurių darbui vadovavo M. Šumauskas, o paskui J. Stimburys. Visi tie revoliuciniai persitvarkymai buvo vykdomi, glaudžiai bendradarbiaujant su LIETUVOS KOMUNISTŲ PARTIJA.“

Kur dingo ta visa kam vadovavusi komunistų partija? NIEKUR! Ji, jos sūnūs bei anūkai ir toliau braunasi vadovauti Lietuvai. 2008 01 20 dieną 21 val. per Lietuvos TV antrąją programą Justo Paleckio anūkėlis Algirdas Paleckis kalbėjo visai taip, kaip senelis 1967 metais rašė savo knygoje „Gyvenimas prasideda“. Anūkas aiškino ir apgailestavo kad senelis buvo tik suklaidintas... Kieno suklaidintas? Svetimos valstybės Sovietų Sąjungos?

Komunistų partijos? Kodėl nesusimąsto Lietuvos komunistų partijos palikuonys, kad kai kurių jų pavardės prilygsta keiksmažodžiams? Kodėl atgavus Lietuvos Nepriklausomybę nenuteisti pagrindiniai (gyvi ir mirę) Sovietų Sąjungos samdiniai ir statytiniai, visi kiti žiaurių represijų vadovai? Kodėl iki šiolei nepasmerkti komunizmo nusikaltimai? Argi ne likimo ironija, kad Lietuvos teisėsauga toleruoja svetimos šalies agentus ir jų palikuonis, leidžia jiems registruoti visokius „Frontus“?

Komunistų partijos istorijos institutas prie Lietuvos KP CK marksizmo-leninizmo instituto, TSKP CK filialo, 1987 metais išleido Justo Paleckio publicistikos knygą „Ieškojome kelių tikrų“ ir atsiminimus apie knygos autorių, socialistinio darbo didvyrį Justą Paleckį „Taurios širdies žmogus“. Abiejų knygų sudarytojai - Julija Jakaitienė, Justas Vincas Paleckis ir Mindaugas Tamošiūnas.

Knygos „Ieškome kelių tikrų“ pratarmėje rašoma: „Visuomeninės politinės J. Paleckio pažiūros formavosi veikiamos Didžiojo Spalio idėjų, pirmosios socialistinės valstybės - Tarybų Sąjungos taikaus kuriamojo darbo laimėjimų, Lietuvos komunistų antifašistinės kovos. Tai galiausiai atvedė J. Paleckį į komunistų partijos, žymiausių Tarybų Lietuvos kūrėjų gretas.“

Publicistikos rinktinėje J. Paleckio sūnelis Justas Vincas 1987 metais, jau Lietuvos laisvės apyaušryje, sudėjo vien tik šlovės odę savo tėvui, taip pat jo publicistikos straipsnius. Tik nė žodžiu neužsiminė apie jo JUODUS DARBUS Lietuvai ir savo tautai. Nepaminėjo ir fakto, kad Justas Paleckis į „žymiausių Tarybų Lietuvos kūrėjų gretas“ atėjo išdavęs tėvynę Lietuvą, ne tautos išrinktas, o kaip Sovietų Sąjungos samdinys-marionetė, su SSRS pasiuntinybės įgaliojimais, atjojęs ant rusų kariuomenės durtuvų. Vos tik perėmęs 1940 m. birželio 17 d. iš Antano Merkio Ministro pirmininko ir prezidento postus, J. Paleckis tuoj pat patvirtinto kito Lietuvos išdaviko M. Gedvilo parengtą ir A. Sniečkui perduotą vykdyti 1940 m. liepos 7 d. „Lietuvos veikėjų likvidacijos planą“, pagal kurį buvęs Lietuvos Respublikos Ministras pirmininkas A. Merkys ir užsienio reikalų ministras J. Urbšys kartu su šeimomis ištremiami kaip pavojingi „Lietuvos valstybei“. Taip prasidėjo Justo Paleckio kruvinos „šlovės“ kelias.

O jo atžala Justas Vincas Paleckis, knygos rengimo spaudai metu buvęs Lietuvos komunistų partijos CK skyriaus vedėjas, baigęs 1966-1969 metais „dvasinius“ mokslus SSRS URM aukštojoje diplomatinėje mokykloje, 1969-1983 m. atstovavo SSRS Šveicarijos ir VDR ambasadose, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę dainuojančios Sąjūdžio revoliucijos dėka šiltai įsitaisė Atkuriamajame Seime ir tapo Lietuvos komunistų partijos CK sekretoriumi. Tokia buvo patarėjų iš Rusijos valia ir atlyginimas už jo tėvo Justo Paleckio išžudytus kelis šimtus tūkstančių Lietuvos patriotų.

Stalino „saulės“ atokaitoje, Raudonosios armijos glėbyje, vadovaujant Justui Paleckiui ir jo šutvei, prasidėjo minėta šiurpi tautos tragedija ir vergija, kurios, beje, Justas Vincas „nematė“, -išauklėtas žmogėdriškų komunistinių idėjų terpėje, ir negalėjo matyti, nes tai komunistinei žmonių neapykantos ideologijai pritarė.

Nuslėpti nuo tautos „žymius“ savo tėvo darbus, neįtraukiant jų į rinkinį - tiesiog nedovanotina. Neįrašytos į rinkinį ir į J. Paleckio nuopelnus Rusijai ir lietuvių žudynės Rainių miškelyje, kur sadistiniais metodais buvo nukankinti 73 žmonės! „...Teismo medicinos protokole užfiksuotos kankinių mirties priežastys, sadistiškiausių kankinimų požymiai: nulupta galvos oda, sumušti lyties organai, žemyn nuverstas apatinis žandikaulis, išdurtos akys, deformuota visa kaukolė, nuplėštos ausys, nupjautas liežuvis, sulaužyti kaulai, durtos žaizdos per ausį į smegenis ir šautinės žaizdos.“ Tikriausiai tokius, tėvui Justui Paleckiui vadovaujant padarytus „žygdarbius“, sūnus Justas Vincas priskiria ypatingiems nuopelnams...

1989 m. prokuroras L. Sabutis buvo iškėlęs baudžiamąją bylą dėl Rainių žudynių. Tačiau po metų nepriklausomos Lietuvos generalinis prokuroras Artūras Paulauskas leido KGB pulkininkui, žiauriam žudikui Petrui Raslanui, kuris Rainių žudynėse pjaustė Kremliaus žvaigždes ant aukų nugarų, pabėgti nuo teisingumo Lietuvoje ir pasislėgti po Kremliaus kurantais. Matote, P. Raslanas „nusipelnė gyventi geriau“ ten negu Lietuvos kalėjime.

Įdomu, kokius planus atsiraitojęs rankoves kuria trečios kartos Justo Paleckio atžala Algirdas Paleckis? Algirdas ne kartą viešai yra kartojęs, kad senelis Justas jam yra didžiausias autoritetas. Tai matyti ir iš jo įkurtos partijos pavadinimo „Frontas“. Algirdo tėvo Justo Vinco sudarytoje knygoje „Ieškojome kelių tikrų“ apie Justą Paleckį rašoma: „Būdamas liaudininkų Lietuvos jaunimo sąjungos centro valdybos pirmininkas Justas Paleckis ketvirtojo dešimtmečio pradžioje užmezgė ryšius su pogrindine Lietuvos komunistų partija, įsijungė į antifašistinio fronto kūrimą, nuo 1937 metų buvo liaudies fronto komiteto narys“ (Ten pat, p. 5.) Kruviną senelio istoriją pasiryžęs pakartoti ir jo vaikaitis Algirdas: iš partijos pavadinimo „Frontas“ matome, kad vyrukas pradėjo eiti senelio pėdomis. O skaudžiausia, kad nei Justas Paleckis, nei jo sūnus Vincas Justas Paleckis nejaučia ir nesupranta skirtumo „tarp fašistinės kovos“ ir „tautinės kovos“, piktavališkai tapatina fašizmą su tautiškumu.

Įdomu, kur pasuks atsigimęs į senelį anūkėlis Algirdas? Ir kalbos, ir pažadai panašūs į senelio: žada pamaitinti alkstančius, reformuoti teismus, uždrausti reklamą televizijoje, įvesti kainų ir būtiniausių prekių bei paslaugų kontrolę, šalinti korupciją valdžioje, sutvarkyti pensijų ir atlyginimų sistemą. Senelis Justas, „tvarkydamas“ Lietuvos reikalus, važinėjo į Maskvą ir nuolat landžiojo į SSRS ambasadą Kaune tol, kol jam, vos vidurinį išsilavinimą turinčiam Sovietų Sąjungos pakalikui, Dekanozovas padovanojo Lietuvos Ministro pirmininko ir prezidento postus. Algirdas žada jau dabar pradėti reikalus tvarkyti Briuselyje... Turi gerą pavyzdį. Jo tėvas Justas Vincas Paleckis, valdant sovietams, buvo diplomatas užsienyje, diplomatas jis ir dabar nepriklausomoje Lietuvoje, o nuo 1993 m. ir Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius, netgi Europos Parlamento narys... O argi galėjo būti kitaip, 1993 m. Lietuvos prezidentu tapus LKP CK pirmajam sekretoriui Algirdui Mykolui Brazauskui? Varnas varnui akies nekerta. Justas Vincas tampa A. Brazausko patarėju užsienio politikai. Kaip matom, Lietuva tik atsiskyrė nuo SSRS, o valdo ta pati komunistų partija, tie patys buvę vadovaujantys komunistų partijos kadrai... Ar galime patikėti tokios valdžios ir jų palikuonių pažadais kovoti su korupcija, kai jie patys valstybėje yra didžiausi korupcionieriai ir milijonieriai?!

Lietuvos KP CK biuro nutarimas, draudžiantis buvusiems tremtiniams grįžti į Lietuvą

1. Lietuvos KP CK biuras pažymi, kad į respubliką be suderinimo su vadovaujančiais respublikos organais sugrįžo atlikę bausmę ir pagal amnestiją daug asmenų, kurie anksčiau buvo įvykdę sunkius kontrrevoliucinius nusikaltimus. Šie asmenys praeityje buvo buržuazinių vyriausybių vadovai ir jų nariai, buržuazinių politinių partijų, nacionalistinių organizacijų lyderiai, ginkluotų gaujų vadeivos ir aktyvūs dalyviai, antitarybinių organizacijų vadovai ir kurie buvo teisti už tėvynės išdavimą, teroristinius ir diversinius aktus ir banditizmą. Atvykimas į respubliką kai kurių iš šių asmenų, puoselėjančių planus vykdyti organizuotą antitarybinę veiklą, politiškai netikslingas.

2. Žymus skaičius asmenų, paleistų atlikus bausmę už sunkius kontrrevoliucinius nusikaltimus ir pagal amnestiją sugrįžo į respubliką savavališkai, pažeisdami SSRS Ministrų Tarybos 1955 m. lapkričio 24 d. Nr. 1963-1052 s ir 1956 m. kovo 12 d. nutarimą Nr. 342-216 vs.

1956 m. spalio 15 d. tokių šeimų respublikoje gyveno per 2 tūkstančius. Daugelio jų šeimos, o taip pat jie patys sąžiningai dirba įmonėse, įstaigose, kolūkiuose ir tarybiniuose ūkiuose. Beteisė šios kategorijos sugrįžusiųjų padėtis sukelia tarp tam tikros dalies kaip šių asmenų, o taip pat tarp gyventojų nesveikas politines nuotaikas.

3. Tarybų valdžios Lietuvoje kūrimo metais, sunkios kovos su banditizmu aplinkybėse pagal mažai reikšmingą, nepakankamai patikrintą medžiagą buvo tremiamos šeimos, įvardintos banditų rėmėjais, nacionalistinio pogrindžio dalyviais iš neturtingų ir vidutinių valstiečių, darbininkų ir tarnautojų tarpo. Šių asmenų tolimesnis buvimas specialaus apgyvendinimo vietose turi neigiamą poveikį pasilikusiems respublikoje giminėms ir gyventojams, ypač ir dėl to, kad per pastaruosius metus buvo pritaikyta amnestija asmenims, įvykdžiusiems daug sunkesnius nusikaltimus.

1. Prašyti SSKP CK Prezidiumą, kad išspręstų klausimą dėl priėmimo SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsako, draudžiančio buvusiems buržuazinių vyriausybių vadovams ir nariams, buržuazinių politinių partijų lyderiams, nacionalistinių organizacijų ir ginkluotų gaujų vadeivoms ir aktyviems dalyviams, kurie buvo teisti už tėvynės išdavimą, teroristinius ir diversinius aktus ir banditizmą, atlikus bausmę sugrįžti į Lietuvos SSR teritoriją ir kaimynines su Lietuvos respublika Baltarusijos SSR, Latvijos SSR ir RSFSR Kaliningrado sritį be specialaus kiekvienu atveju atskiro Lietuvos SSR Ministrų Tarybos leidimo. Nustatyti, kad už savivališką įvažiavimą į respublikos teritoriją šie asmenys traukiami baudžiamon atsakomybėn pagal teismų nuosprendžius. (Įsako projektas pridedamas).¹

2. Prašyti SSKP CK Prezidiumą, kad išspręstų klausimą dėl SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsako priėmimo, kuris suteiktų Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui teisę sudaryti komisiją dėl peržiūrėjimo buvusio Ypatingojo pasitarimo prie SSRS NKVD-NKGB sprendimų, o taip pat NKVD-NKGB potvarkių ir direktyvų pagrįstumo, pagal kuriuos į specialaus apgyvendinimo vietas buvo ištremtos banditų rėmėjų ir nacionalistinio pogrindžio dalyvių šeimos, kilusios iš neturtingų ir vidutinių valstiečių, darbininkų ir tarnautojų tarpo, o taip pat spręsti klausimą dėl tikslingumo šiuos asmenis palikti specialaus apgyvendinimo vietose. Suteikti šiai komisijai SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo vardu teisę priimti galutinius sprendimus dėl paleidimo iš specialaus apgyvendinimo vietų (projektas pridedamas).

4. Atsižvelgiant į tai, kad didžiausias skaičius nepageidautinų elementų sugrįžo ir sugrįžta į Kauną, kur ypatingai stipriai praeityje veikė nacionalistinis pogrindis ir kur sutelktas didelis mokslo įstaigų, aukštųjų ir vidurinių mokymo įstaigų skaičius, o taip pat kur dar stiprus buržuazinių nacionalistų ir reakcinės dvasininkijos poveikis kai kuriems atskiriems elementams, prašyti SSKP CK Prezidiumą, kad pastarasis įpareigotų SSRS Ministrų Tarybą priskirti Kauno miestą prie režimą turinčių miestų skaičiaus, pritaikyti 1953 m. spalio 21 d. SSRS Ministrų Tarybos patvirtintą pasų nuostatų 40 str.

5. Įpareigoti Lietuvos SSR vidaus reikalų ministrą Gailevičių, suderinus su Lietuvos SSR Ministrų Taryba, išspręsti klausimą dėl leidimo prisiregistruojant asmenims, kurie, atlikę bausmę ir pagal amnestiją, atvyko į respubliką, pažeisdami SSRS Ministrų Tarybos 1955 m. lapkričio 24 d. nutarimą Nr. 1963-1052 s ir 1956 m. kovo 12 d. nutarimą Nr. 342-216 vs.

Prisiregistravimo klausimą spręsti individualiai, atsižvelgiant kiekvienu atskiru atveju į tai, kokia yra partinių ir tarybinių organų, kolūkių valdybų nuomonė, neleidžiant prisiregistruoti kai kuriems iš tų asmenų tuose rajonuose, kurių teritorijoje jie įvykdė nusikaltimus.

6. Įpareigoti Valstybės saugumo komiteto prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos pirmininką drg. Liaudį, Lietuvos SSR vidaus reikalų ministrą drg. Gailevičių ir Lietuvos SSR prokurorą drg. Bacharovą artimiausiu metu pristatyti Lietuvos KP CK ir Lietuvos SSR Ministrų Tarybai (medžiagą) apie klausimo pateikimą atitinkamoms instancijoms dėl atšaukimo įvairių teisinių ir administracinių organų neteisingų sprendimų, dėl atleidimo nuo bausmės atlikimo ir leidimo įvažiuoti į Lietuvos SSR teritoriją, o taip pat dėl neteisingos amnestijos asmenims, kurie praeityje buvo buržuazinių vyriausybių vadovai ir jų nariai, buržuazinių politinių partijų ir nacionalistinių gaujų vadeivos ir aktyvūs dalyviai, antitarybinių organizacijų vadovai, kurie buvo teisti už tėvynės išdavimą, teroristinius ir diversinius aktus ir ginkluotą banditizmą. Šį klausimą spręsti atsižvelgiant į kiekvieno politinį elgesį dabartiniu metu.

7. Pavesti Lietuvos SSR Ministrų Tarybai, kad patikrintų pagal Lietuvos SSR Ministrų Tarybos nutarimus ištremtų į specialaus apgyvendinimo vietas asmenų pagrįstumą ir užtikrintų atsitiktinai ištremtų neturtingų ir vidutinių valstiečių sugrįžimą iš specialaus apgyvendinimo vietų. Šį klausimą spręsti, atsižvelgiant į vietos partinių ir tarybinių organizacijų ir kolūkių valdybų nuomonę. 8. Įpareigoti Lietuvos SSR Ministrų Tarybą, ministerijų ir žinybų vadovus, Lietuvos KP rajonų ir miestų komitetus, miestų ir rajonų vykdomuosius komitetus, tuojau aprūpinti darbu ir būtinomis gyvenamomis patalpomis visus sugrįžusius iš specialaus apgyvendinimo vietų. Sistemingai su jais dirbti atitinkamą politinį darbą, kad jie kuo greičiau įsitrauktų į socializmo kūrimą.

[V. Kašauskienė. Laisvė ir teisingumas buvo toli //Pozicija. 1993. Nr. 16. P. 6.]

[Lietuvos gyventojų trėmimai 1940-1941, 1944-1953 metais sovietinės okupacijos valdžios dokumentuose. Vilnius, 1995, P. 600-603.]

LSSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakas dėl draudimo buvusiems Lietuvos Respublikos politiniams veikėjams ir antisovietinio pasipriešinimo vadovams grįžti į Lietuvą

Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakas

Dėl uždraudimo grįžti į Lietuvą nuteistiesiems ir atlikusiems bausmę buvusiems Lietuvos buržuazinių vyriausybių vadovams, buržuazinių politinių partijų vadovams, lietuvių nacionalistinio pogrindžio aktyviems dalyviams, antitarybinių organizacijų vadovams

Uždrausti grįžti į Lietuvą buvusiems Lietuvos buržuazinių vyriausybių vadovams, buržuazinių politinių partijų vadovams, lietuvių nacionalistinio pogrindžio aktyviems dalyviams, antitarybinių organizacijų vadovams, nuteistiems už Tėvynės išdavimą, teroristinius ir diversinius aktus, o taip pat asmenims, nuteistiems už banditizmą ir atlikusiems bausmę.

Nustatyti, kad nurodyti asmenys, kurie ateityje savavališkai grįš į Lietuvos TSR, turi būti teismo nuosprendžiu nutremiami iki 5 metų.

[Lietuvos gyventojų trėmimai 1940-1941, 1944-1953 metais sovietinės okupacijos valdžios dokumentuose. Vilnius, 1995, P. 603-604.]

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pareiškimas dėl TSRS ginkluotųjų pajėgų neteisėtų veiksmų

TSRS ginkluotosios pajėgos 1991 metų sausio mėnesio pradžioje Vilniuje smurtu užgrobė Spaudos rūmus, Lietuvos radijo ir televizijos rūmus, televizijos bokštą, Vilniaus radijo mazgą bei kai kurių kitų įstaigų pastatus, suniokojo patalpas, įrengimus, plėšikavo. Priešiškų akcijų metu buvo žiauriausiu būdu nužudyti ir sužaloti pastatus saugoję taikūs žmonės. Tokiais veiksmais, kaip ir lydinčių fiktyvių valdžios struktūrų kūrimu arba skelbimu bei planinga dezinformacija, siekiama sukelti politinio, ekonominio ir kultūrinio gyvenimo suirutę Lietuvoje, palikti Lietuvos ir tarptautinę visuomenę be teisingos ir laisvos informacijos, galų gale nuversti teisėtą Lietuvos valdžią.

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, griežtai protestuodama prieš brutalius TSRS ginkluotojų pajėgų veiksmus, reikalauja, kad Tarybų Sąjunga nedelsdama nutrauktų agresiją, išvestų karinius dalinius iš užgrobtų patalpų ir atlygintų padarytą materialinę žalą bei kitus nuostolius, tarp pat išaiškintų ir patrauktų atsakomybėn kaltininkus, kad ir kokio aukšto rango jie būtų.

[Lietuva 1991 01 13: dokumentai, liudijimai, atgarsiai. - Vilnius, - 1991., - P. 35.]

Zanavykų krašto lygumoje tarp Šakių ir Plokščių, tarp medžių ir didelio sodo, primenančio žemišką rojaus kampelį, buvo ūkininko Prano Runo sodyba. Trobesiai stūksojo ant akmeninių pamatų, o sodą ir sodybą supančių ąžuolų, uosių, jovarų didybė kėlė susižavėjimą. Įvažiavimą nuo vieškelio rodė jovarai. Prie vartų lenkėsi gluosnių alėja. Prie įėjimo į gyvenamąjį namą - gėlynų klombos. Gedimino stulpai, Šaulių ženklas ir Vytis apsodinti žaliomis rūtomis. Sodybą nuo vieškelio skyrė įvairiaspalvė egzotiška augmenija. Toliau savo baltais kamienais bolavo beržynas. Viduryje sodybos išdidžiai stovėjo storas ir labai aukštas ne vieną šimtą metų išgyvenęs jovaras. Jo nepajėgė apglėbti net trys vyrai. Jis matėsi nuo pat Šakių ir Plokščių. Aplink jovarą augo baltųjų baravykų kilmės grybai. Kiškiai sumaišydavo sodybą su mišku, medžių šakose buvo pilna paukščių. Vakarais suokdavo lakštingala. Prūduose kvarkė varlės, augo ajerai ir vandens lelijos...

Dar septynioliktame amžiuje protėvis taip pat Pranas Runas vertėsi ne vien žemės ūkiu, bet turėjo spirito varyklą ir užeigą. Vėliau spirito varykla buvo pertvarkyta į plytinę. Daržinėje iki pat ūkio likvidavimo buvo prikrauta gražių raudonų plytų namo statybai. Dar vėliau vietoje plytinės buvo pastatyta jauja (pirtis) linams apdoroti.

1890-1895 metais daktaras Vincas Kudirka gyveno Šakiuose ir aktyviai bendravo su Plokščiuose gyvenusiu valsčiaus teisėju P. Kriaučiūnu. Runų ūkis buvo pusiaukelėje tarp Šakių ir Plokščių. Penkiolikmečiui Pranui teko savo namuose pažinti minėtus šviesuolius. Pranas iš V. Kudirkos gaudavo lietuviškos literatūros ir platino ją draugams ir kaimynams.

Pranas Runas gimė 1875 m., caro laikais baigė keturias klases, Sankt Peterburge kariuomenėje baigė felčerių kursus ir dirbo felčeriu. Nuo Rusijos ir Japonijos karo pasitraukė į Angliją. Laisvai kalbėjo rusų, anglų ir lenkų kalbomis. Grįžęs iš Anglijos, paveldėjo tėvo ūkį ir vedė Melninkų kaimo ūkininkaitę, 1885 m. gim. Viktoriją Girdauskaitę. 1918 m. gyvenamojo namo patalpose jaunasis ūkininkas Pranas įkūrė pirmąją lietuvių pradžios mokyklą. Dienomis mokykloje mokėsi vaikai, o vakarais suaugusieji.

Jaunoji Viktorija Runienė buvo energinga, darbšti šeimininkė. Tame ūkyje buvo gera ir svetingai sutiktam pakeleiviui, ir svečiui, ir vargšui. Elgetas šeimininkė liepdavo pamaitinti, išmaudyti ir pakeisti rūbus. Namuose dažnai būdavo svečių, nes Pranas Runas buvo Plokščių savivaldybės narys. O ir mokyklos mokytoja Augutė Naujokaitytė kartu su šeimininke Viktorija organizuodavo renginius ir vakarėlius, kuriuose dalyvaudavo aplinkinių kaimų jaunimas ir vyresni žmonės. Buvo rengiami vaidinimai vaikams. Duktė Marytė ir sūnus Pranas pradžios mokyklą baigė savo namuose.

Darni ūkininkų Viktorijos ir Prano Runų šeima užaugino penkis vaikus. Vyriausia dukra Marytė, baigusi mokslus, mokytojavo Raseiniuose, tačiau jos grožį ir jaunystę 1942 metais „nusinešė“ džiova. Busimasis ūkio paveldėtojas sūnus Pranas, gimęs 1916 m., baigė Zyplių žemės ūkio mokyklą. Neakivaizdiniu būdu baigė gimnaziją. Iš Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės demobilizavosi turėdamas viršilos laipsnį. Tais pat metais įstojo į Lietuvos žemės ūkio akademiją Dotnuvoje ir dirbo agronomu Šeduvoje. Sūnus Vytautas, gimęs 1926 m., dukros Birutė (gim. 1923 m.) ir Irena (gim. 1932 m.) mokėsi.

Buvusios Runų sodybos vietoje pastatytą kryžių šventina kunigas klebonas Antanas Urbanavičius. 1991 m. rugsėjo 14 d. Bundzai.

Per pirmąją sovietinę okupaciją, siautėjant okupantų pakalikams, tėvas Pranas Runas slapstėsi nuo suėmimo ir išvežimo. Pasikeitus okupantams, neprarasdamas vilties dėl Lietuvos išlaisvinimo, šešiasdešimt aštuntą dešimtį eidamas, tėvas nusprendė, kad laikas ūkio valdymą perduoti sūnui, taip pat Pranui Ru-nui. Nedelsdamas iškvietė Praną į namus, pasiūlė jam ūkininkauti ir padaryti ūkį dar pavyzdingesnį. Sūnus Pranas, perėmęs tėviškę, rūpinosi ja ir dirbo Šakių-Plokščių agronomu. Sūnui Pranui tėvas pavedė baigti išleisti į mokslus brolį Vytautą, besimokantį Šakių „Žiburio“ gimnazijoje, seserims Birutei ir Irenai leisti mokytis pagal jų pasirinkimą.

Tada svarbiausia buvo, kad Vokietija sunaikintų bolševikinę Rusiją ir Lietuva atgautų nepriklausomybę... Deja, rudasis okupantas žlugdamas sugrąžino raudonąjį okupantą. Žmonės tikėjo, kad Vakarų valstybės neleis Sovietų Sąjungai įsiveržti į Europą. Buvo tikimasi, kad JAV, Anglija ir kitos kapitalistinio pasaulio valstybės, sutriuškinusios Vokietiją, gražiuoju ar jėga atkurs Pabaltijo tautų nepriklausomybę.

1945 m. kovo-balandžio mėn. Pranas Runas (sūnus) su Lietuvos buvusiu karininku Jurgiu Valčių įkūrė karišką organizaciją, pavaldžią Lietuvos laisvės armijos vadovybei (LLA). Tėvai Viktorija ir Pranas Runai, suklupusius prie jų kojų du sūnus Praną ir Vytautą palaimino ginkluotai kovai už Lietuvos tėvynės laisvę ir nepriklausomybę. Visi tvirtai tikėjo, kad tai tik laiko klausimas, jog ateis ta diena, kai Lietuva išsilaisvins iš okupantų, užtat laisvės dienai reikia atsakingai ruoštis. Lietuvos valdymas turi pereiti į patikimas rankas.

Pranui ir Vytautui išėjus į ginkluotą pasipriešinimą, jų namus pradėjo lankyti ir vykdyti apklausas bei kratas enkavedistai ir stribai. Jie reikalaudavo pasakyti ir parodyti, kur slėptuvės, kur sūnūs banditai Pranas ir Vytautas, grasindavo visus iššaudyti. Keisčiausia, kad stribai „banditų“ ieškodavo ne tik visuose ūkio pastatuose, bet ir komodų, spintų ir spintelių stalčiuose. Kratų metu išvogdavo vertingesnius daiktus ir rūbus, iškart suvalgydavo visą rastą maistą, o kas likdavo, paimdavo su savim.

Po eilinio stribų siautėjimo Praną Runą (tėvą) areštavo ir išlaikė iki 1945 m. rugpjūčio 29 d., kai prijungę prie šeimos ištrėmė į Molotovo (dabar Permės) sritį miško darbams.

Kartą Viktoriją Runienę, nuvežusią vyrui maisto į Griškabūdžio kalėjimą, sulaikė ilgai apklausai. Namuose buvo tik viena Irena. Užgriuvę stribai išnaršė visus kampus, bet nieko gero nerado. Tada vienas stribas, įrėmęs Irenai šautuvą į nugarą, varinėjo po visus pastatus, reikalaudamas parodyti, kur įrengti partizanams bunkeriai, kur yra broliai, kur slepiamas maistas ir taip toliau. Kadangi Irena tylėjo ir nieko nepasakė, stribas iš už nugaros trenkė šautuvu į kairę galvos pusę. Kai Irena atsipeikėjo, prie jos sėdėjo kaimynė Ona Matusienė, galva buvo aprišta šlapiu kruvinu rankšluosčiu. Už kairės ausies Irenai liko visam gyvenimui žymė - deformuotas kaulas.

1945 m. rugpjūčio 26 d. brėkštant sovietų kareiviai ir stribai apsupo Runų sodybą. Į kiemą įriedėjo rusiška „polutorka“. Visus pakėlė iš miego ir liepė skubiai rengtis. Netikėtumas parklupdė trylikametę Ireną prie Šv. Marijos širdies paveikslo, per skruostus riedėjo ašaros, ji meldėsi: „Švenčiausioji Mergele Marija, Tu paaukojai savo vienintelį sūnų žmonijos labui. Sutramdyk bolševikus, kad jie neskriaustų nekaltų žmonių, neterorizuotų Tėvynės Lietuvos. Rusai turi didelę savo tėvynę Rusiją. Kam jiems mūsų mažytė, miela, graži ir labai mylima Lietuva? Tegul rusai važiuoja namo, kodėl jie mus varo iš namų? Ką mes jiems padarėm? Reikia rusams mylėti savo kraštą, o ne užpuldinėti, niokoti, terorizuoti kitas tautas.“ Tokiomis ir kitomis mintimis bei žodžiais Irena suklupusi prašė Šv. Mergelės pagalbos. Į besimeldžiančią ir verkiančią Ireną išplėstomis akimis žiūrėjo rusų jaunas kareivis. Jam buvo keista, kad paauglė verkia, klūpodama prie paveikslo ir kažką šnabžda. Kareivis pakilo nuo kėdės, nuėjo į klėtį, užsivertė ant pečių ruginių miltų maišą ir nunešė į sunkvežimį. Mėsos produktai buvo stribų išvogti per ankstesnes kratas. Duonos kepalą ir šiek tiek lašinių atnešė kaimynė Ona Matusienė. Stribai buvo atėmę ne tik maisto produktus, bet ir viską, kas namuose buvo geresnio, todėl nelabai ką tinkamo turėjome nenumatytai kelionei.

Šiek tiek nurimusi Irena nusprendė pasislėpti, o vėliau išeiti į mišką pas brolius. Tuo metu broliai Pranas ir Vytautas su būriu partizanų buvo Plokščių girioje, kur įsikūrė laikinai po mūšio Sutkų girioje. Takus Irena žinojo, nes ne vieną kartą nešė maistą, o iš Plokščių nuo Antano Kajacko - granatas ir šovinius. Išėjus iš namo nuslinko į išvietę už klėties. Išvietė buvo nauja ir dvivietė. Pakėlus akis aukštyn, ji pamatė sukryžiuotus po stogo skersinius. Atkabino durų kabliuką ir užsiropštė ant tų skersinių. Kabliuką atkabino todėl, kad atidarius duris tualetas atrodytų tuščias. Stribai pasigedo Irenos, pradėjo ieškoti ir gąsdinti, reikalauti, kad mama šauktų. Mama garsiai verkė. Irena suprato, kad tėvai seni ir ji negali jų vienų palikti. Mamai tuo metu buvo 59, o tėtei 69 metai. Ji girdėjo rusiškus ir lietuviškus keiksmus, kareivių ir stribų lakstymą. Irena buvo įsitikinusi, kad jos rasti neįmanoma. Ji kaip šikšnosparnis tupėjo virš tualeto durų prie stogo. Kažkas atidarė tualeto abejas duris ir paliko atidarytas, nes tualete nieko nematė. Motinos verksmas draskė Irenai krūtinę, tad ji nusileido žemyn. Iš tualeto išėjo rami ir ori, ramiai nužingsniavo sunkvežimio link. Ją lydėjo keiksmai, o dvi šlykščios stribo rankos kaip javų pėdą įmetė į sunkvežimį. Nuvežė į Plokščius. Plokščiuose į kėbulą dar sulaipino Mozūraičių ir Atkočių šeimas.

Iš Plokščių į geležinkelio stotį vėl reikėjo vežti vieškeliu pro Runų sodybą. Pravažiuojant kieme matėsi vežimai su ilgomis kripėmis, į kuriuos buvo kraunami baldai ir kitas įvairus turtas. Pranas Runas prašė sustoti prie sodybos kryžiaus, bet stribai nesutiko. Važiuodami pro kryžių, visi persižegnojo ir meldėsi. Tėvas Pranas Runas paskutinį kartą gyvenime peržegnojo savo protu ir rankomis išpuoselėtą ūkį.

    Kodėl
    mums reikia palikti
    gimtuosius namus?
    Kodėl
    mus veža į nežinią,
    į svetimus kraštus?

    Kodėl
    protėvių žemę,
    Lietuvą Tėvynę,
    užgrobė atėjūnai,
    žiaurūs bolševikai?

    Kur mus „iškraus“
    iš gyvulinio vagono?
    Ar Uralo žemėje?
    Ar platybėse Sibiro?

Tokius žodžius Irena, gulėdama gyvuliniame vagone ant gultų lentynos, sudėliojo ant mokyklinio sąsiuvinio viršelio. Vagone buvo tamsu. Viename iš traukinio sustojimų iš vagono per langą iššoko ir sugebėjo pabėgti du jaunuoliai. Iškart viso traukinio vagonų langus užkalė aklinai. Šalimais įsitaisęs vaikinas kišeniniu peiliu sugebėjo išdrožti skylutę. Pro ją pakaitomis žiūrėjome į lekiančius pro šalį svetimus laukus, tamsius miškus ir pievas, apaugusias aukštomis piktžolėmis. Vagonas buvo prikimštas žmonių dviem aukštais. Jaunesni ir stipresni sulipo ant lentynų (narų). Apačioje įsitaisė vyresni ir mamos su mažais vaikais. Vienas berniukas pradėjo verkti ir prašyti į tualetą. Vyrai vagono viduryje prie sienos grindyse iškirto skylę. Moterys skylę aptaisė paklodėmis. Taip vagone buvo įrengtas tualetas.

Maitinosi žmonės tuo, kas ką turėjo. Labiausiai reikėjo geriamo vandens. Didesnėse stotyse traukiniui stovint, atidarydavo vagono duris ir dviem vyrams su dviem kibirais leisdavo atnešti vandens iš stoties perono. Nešikus iš abiejų šonų lydėdavo kareiviai. Vagone žmonės ir meldėsi, ir verkė... Kiek kas pajėgė, tiek vienas kitą ramino. Visus slėgė žiauri nežinia dėl ateities ne tik savo, bet ir tų, kurie buvo pabėgę arba pradėję kovą dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės.

Iš mėšlu dvokiančių gyvulinių vagonų „iškrovė“ Komi-Permės srities Mendelejevo stotyje. „Pirkėjai“ išsivežiojo stipresnes jaunesnes šeimas, tinkančias miškų darbams. Paliegęs po kalėjimo tardymų, septyniasdešimtmetis Pranas Runas, jo šešiasdešimtmetė žmona ir trylikametė dukra miškų darbams netiko. Jiems visą rugsėjo mėnesį teko glaustis vienam prie kito po atviru dangumi net lietui lyjant...

Pagaliau atvežė į tos pat srities Jusvos rajono Sobolevo gyvenvietę. Apgyvendino kolūkietės Krochaliajevos viename namo gale 19 m² patalpose dviejų šeimų septynis žmones. Kartu su trijų žmonių Runų šeima buvo apgyvendinti iš Šakių apskrities

Švarplių kaimo Naujokaičių keturių žmonių šeima: tėvas Juozas Naujokaitis (gim. 1865 m.), jo žmona Marija Naujokaitienė (gim. 1873 m.), sūnus Jonas (gim. 1905 m.) ir duktė Onutė (gim. 1919 m.).

Patalpoje stovėjo 4 metalinės lovos su įklotomis į jas lentomis. Pravažiuodami kolūkio laukuose buvome pastebėję šiaudų. Jonas su Onute, Viktorija ir Irena nuėję prikimšo iš paklodžių pasiūtus čiužinius šiaudų. Grįžtančius sustabdė kolūkio prižiūrėtojai ir atvarė į kolūkio valdybą. Pralaikė apie dvi valandas, nes visi keturi nemokėjo rusiškai, tad susėdo ant čiužinių ir rodė rankomis, kad neturi ant ko miegoti, purtė galvas, kad be jų neišeis. Pagaliau vienarankis kolūkio pirmininkas, prigąsdinęs, kad negalima vogti kolūkio turto, išleido... Su ašaromis akyse parėję į „naujuosius namus“ septyniems žmoniems paklojo keturias lovas.

Rusiškas pečius lyg ir skyrė dvi šeimas. Prie pečiaus susėdę Naujokaitis ir Runas, du didelių gražių ūkių buvę šeimininkai, skundėsi vienas kitam, ramino vienas kitą, labai norėjo gyvi sugrįžti į tėvynę Lietuvą. Deja...

Viduryje trobos stovėjo geležinė krosnelė, vadinama „buržuika“. Malkų prie namo buvo atvežta. Reikėjo patiems supjauti ir suskaldyti. Tik blogiausia, kad maisto atsargos buvo menkos. Joną ir Onutę išvarė prie miško darbų. Jiems, kaip miško darbininkams, davė korteles maistui, pagal kurias galėjo pirkti 500 gramų duonos dienai, mėnesiui 300 gramų cukraus, 500 gramų kruopų arba miltų ir 300 gramų margarino arba aliejaus. Negalintiems dirbti Marijai ir Juozui Naujokaičiams ir visai Runų šeimai davė maisto korteles, pagal kurias galėjo pirkti po 200 gramų duonos dienai, o mėnesiui 200 gramų cukraus, 200 gramų margarino arba aliejaus ir 500 gramų kruopų arba miltų. Bet šį normuotą davinį reikėjo pirkti už pinigus. Runai pinigų neturėjo, o uždirbti buvo neįmanoma.

Visus slėgė nežinia, kaip ten gyvena likusieji Lietuvoje... Skubiai visi rašė laiškus, sulankstytus į trikampius, į Lietuvą. Runienė su kolūkiečiais į bulves ir pinigus pamažu iškeitė du vyro vizitinius kostiumus, savo rūbus ir kitus daiktus, be kurių buvo galima apsieiti. Neapsakomas džiaugsmas buvo Runams, gavus iš dukros Birutės laišką ir 100 rb. perlaidą. O dar Birutė ir siuntinį pažadėjo atsiųsti. Birutei Kaune buvo taip pat nelengva. Kad galėtų pasiųsti tėvams ir sesei pinigų ar siuntinį, reikėjo iš kažko gauti. Iki tėvų ištrėmimo ji pati viską gaudavo iš tėviškės.

Gerai rusiškai kalbantis Pranas Runas, vos paeidamas dėl labai blogos sveikatos, nuvedė dukrą Ireną, nemokančią rusiškai, į netoli buvusią vietinę komi-permiakų pradžios mokyklą. Paprašė mokytojos, kad išmokytų rusų kalbos. Mokytoja sutiko ir priėmė. Irenai teko vienu metu mokytis rusų ir komi-permiakų kalbos, nes mokiniai tarpusavyje kalbėjo vietine kalba. Per dvejus mokslo metus Irena baigė šią pradžios mokyklą ir gavo pažymėjimą su pagyrimu.

Atėjo pirmoji šalta žiema su giliu sniegu ir šalčiu iki 45 laipsnių. Du kartus per mėnesį paskirtomis dienomis visi tremtiniai komendantūroje stodavo į eilę pasirodyti ir pasirašyti, kad nepabėgo. Nebuvo muilo ir jokių skalbimo priemonių. Aplink krosnį plyšiuose „gyveno“ blakės ir tarakonai. Į galvas ir baltinius, sakytum, iš kūno „lįsdavo“ utėlės. Su tais parazitais labai sunku buvo kovoti. Ir rūbus, ir galvas teko plauti pelenų šarmu. (Tai pelenai, užplikyti verdančiu vandeniu.) Malkų, pelenų ir vandens netrūko. Žiemos metu nebuvo kur išdžiovinti ne tik išskalbtų rūbų, bet ir Onutė bei Jonas, grįžę iš miško darbų, taip pat nerasdavo kur išdžiovinti apledėjusių drabužių. 1946 metų pradžioje Runų šeimą apgyvendino kitų kolūkiečių didesnio namo gale kartu su Seniūnų šeima. Ten taip pat šeimas skyrė rusiška krosnis, stovėjo tokia pat geležinė „buržuika“. Tėvai Seniūnai jau buvo garbaus amžiaus žmonės, gyveno su dukra Agute ir sūnumi Vladu. Agutė dirbo virėja, ruošė maistą miško darbininkams, Vladas kartu su Irena lankė pradžios mokyklą. Vėliau Vladas dirbo laiškanešiu. Kada Agutė valgykloje virdavo šaltieną, duodavo Irenai parsinešti kaulų. Kaulai būdavo verdami dar kartą, kad virale liktų nors mėsos kvapas. Agutė buvo labai miela ir gera mergina. Ji prie sienos įruošė Dievo Motinos Šv. Mergelės Marijos altorėlį. Gegužės ir birželio mėnesiais visi gyvenvietės tremtiniai rinkdavosi gegužinėms ir birželinėms pamaldoms. Nors tremiant buvo pasakyta, kad daugiau negrįšime į Lietuvą, tačiau visi meldėsi ir tikėjo, jog tikrai sugrįš. Daugiausia meldėsi už tuos, kurie liko Lietuvoje, kurie kovojo už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. 1945 metais trėmė partizanų šeimas, todėl tremtinius jungė bendras nepaaiškinamas jausmas.

Palengvėjimas atėjo 1946 metų vasarą, kai miškuose atsirado daug įvairių uogų. Daugiausia aviečių ir juodųjų serbentų. Pilną kibirą uogų slapta nuo komendanto Irena nešdavo 12 kilometrų per Karnos upę neaiškios didelės gamyklos darbininkams. Karnos ištakose buvo plati, bet negili brasta, kibirą su uogomis laikydavo ant peties. Kartais tekdavo sušlapti iki juosmens.

Žiauriausia Runams buvo 1946-1947 m. žiema. Nuo lapkričio mėnesio negaudavo laiškų iš Birutės. Visada sulaukdavo gražių švelnių laiškų. Sugebėdavo atsiųsti pinigų ir vieną kitą siuntinį, o dabar nesulaukė net žinutės. Birutė visą laiką ramino visus ir nerašė apie brolio Vytauto žūtį. Rašydavo, kad visi yra gyvi ir sveiki. Pavasariop atėjo laiškas iš nepažįstamos merginos Albinos Benytės. Ji rašė, kad Birutė laikinai sulaikyta ir negali kol kas rašyti. Albinutė rašė, kad dabar ji rašys laiškus ir kad Lietuvoje visi gyvi bei sveiki. Apie Vytauto žūtį nerašė ir ji, kad nejaudintų jį užauginusių ir išmokslinusių senų tėvų. Albinutė mokėsi Kauno medicinos institute. Ji buvo Prano Runo ryšininkė, aprūpindavo partizanus medikamentais, padėdavo palaikyti ryšį su Kaunu. Pirmą trikampį laišką iš Birutės tėvai gavo tik 1948 m. pavasarį iš Archangelsko srities Jarcevo lagerio. Tai buvo ir džiaugsmas, kad gyva, ir skausmas, kad nelaisvėje.

1947 m. pavasarį visus negalinčius dirbti ir paliegusius senelius bei nepilnamečius vaikus suvežė į už 60 kilometrų buvusią miško kirtavietę, kur stūksojo tušti barakai.

Tai buvo apie 50 metrų ilgio ir 10 metrų pločio pastatas, į kurį vedė vienas įėjimas iš galo. Į abu šonus sustatytos riogsojo metalinės lovos su miško darbininkų sutrintais vatiniais čiužiniais. Prie lovos glaudėsi mažytė spintelė. Visas gyventojo turtas tilpdavo lovoje, po lova ir spintelėje. Tarp dviejų eilių lovų abiejuose barako galuose stovėjo po geležinę krosnelę. Barake rusiškos krosnies nebuvo. Runų šeima įsitaisė tolimiausiame kampe prie lango. Komendantas paaiškino, kad tai bus Verch Kūčios invalidų namai ir kad čia maitins. Kiekvienam duodavo 200 gramų duonos ir du kartus per dieną „buizos“. Joje galima buvo rasti vieną kitą bulvės gabalėlį ir žuvies kaulą.

Irena ir toliau labai norėjo eiti į mokyklą. Mokykla buvo už 12 kilometrų nuo Verch Kūčios Krochaliovo gyvenvietėje. Irena, pasiėmusi pradžios mokyklos baigimo pažymėjimą, nuėjo į ją ir buvo priimta į penktą klasę. Kol prasidėjo šalčiai, Irena kasdien eidavo pėstute per mišką. Per šalčius mokyklos direktorė leisdavo miegoti mokykloje kartu su valytojomis atskirame kambaryje. Kai Irenai suėjo 16 metų, maitinimą Verch Kučios invalidų namuose nutraukė. Tuo metu mokyklai reikėjo dar vienos valytojos. Irena prašė direktorės, kad priimtų ją, jog ji galėtų toliau dienomis mokytis, o po pamokų dirbti. Direktorė sutiko, ir Irena gavo darbininkės kortelę maistui bei valytojos atlyginimą.

Pranas Runas ir tremtyje buvo tardomas. Dėl to tardymo šeima sprendė, kad sūnūs Pranas ir Vytautas gyvi ir jų ieško. Paskutinė Runo apklausa buvo 1947 m. lapkričio 8 d. Verch Kūčios invalidų namuose (LYA К-l, Ap. 45, B 323, L 107). Visada klausdavo, kur yra du Runo sūnūs...

Išsekęs nuo menko maisto Prano Runo kūnas neatsigavo, todėl 1948 m. birželio 22 d. tėvas mirė. Tik prieš jo mirtį Runai

Krochaliovo mokyklos 5 klasės mokiniai. Viršutinėje eilėje dešinėje - Irena Runaitė. 1949 m.

Prano Runo laidotuvės. Prie karsto žmona Viktorija su dukra Irena. Verch Kučia. 1948 06 25

Prano Runo palaikų perlaidojimas Kauno Petrašiūnų kapinėse. Prie karsto: anūkės Laimutė ir Zita, proanūkiai Ugnė, Indrutė ir Vytautas. 1989 m. Kaunas

sužinojo, kad jų jaunėlis sūnus Vytautas, svajonėse būsimas inžinierius architektas, gimęs 1926 m., dar 1945 m. rugsėjo 12 d. dėl išdavystės nelygioje kovoje su pasienio enkavedistų daliniu žuvo. Viktoriją Runienę ir dukrą Ireną prislėgė dvigubas skausmas -žinia apie sūnaus ir brolio Vytauto žūtį ir skaudi gyvenimo draugo ir tėvo netektis. Kamavo žiauri nežinia, kaip ten Lietuvos miškuose laikosi sūnus ir brolis Pranas, ar ištvers kalėjimų ir lagerių kančias Birutė?

Viktoriją Runienę 1950 metais perkėlė į kitų miškų glūdumoje, buvusioje kirtavietėje įrengtus invalidų namus už Verch Kūčios pavažiavus 250 kilometrų. Irena tuo metu gulėjo Kudimkaro ligoninėje. Sustiprėjus sveikatai ji pradėjo dirbti Kudimkaro prekybos bazėje sąskaitininko mokine. Gyveno pas lietuvius tremtinius Juozą Jankauską ir jo dukrą Zosę, pradėjo lankyti vakarinę vidurinę mokyklą.

Kartą Irena sugrįžusi į butą rado Zosę, plėšančią iš dainų sąsiuvinio lapus ir mėtančią į ugnį. Irena pasibaisėjusi griebė ją už rankų, šaukdama, ką tu čia išdarinėji. Zosė paaiškino, kad už dainų sąsiuvinį suėmė labai mums mielą Onutę ir ją teis. Liepė ir Irenai peržiūrėti visus savo eilėraščius. Irena atsakė, kad peržiūrės ir pridėjo, kad eilėraščius galima sudeginti, bet mąstymo bei ilgesio tėvynei Lietuvai suimti ir nuteisti neįmanoma. Abi apsiverkė, nes iš visų pažįstamų lietuvaičių labiausiai mylėjo ir gerbė Onutę. Abi „perkratinėjo“ visus Kudimkare gyvenusius lietuvius ir nusprendė (gal ir klaidingai), kad tik jis galėjo išversti iš lietuvių kalbos Onutės dainas...

1952 m. liepos mėn. į Prekybos bazę atėjo milicininkas ir Ireną Runaitę išvedė į saugumo rūmus išsiuntimui prie miško darbų. Einant sutiko vakarinės mokyklos direktorių K. Šipiciną. Sužinojęs, kad Ireną nori išsiųsti į miškus, paprašė milicininko pakeliui užeiti į švietimo skyrių. Milicininkui sutikus, direktorius parašė pažymėjimą, kad Runaitė Irena 1951-1952 mokslo me-tais mokėsi vidurinės mokyklos aštuntoje klasėje ir yra perkelta į devintą klasę. Su šiuo pažymėjimu rankose Ireną atvedė į saugumą pas viršininką Konšiną. Perskaitęs pažymėjimą, Konšinas kito saugumiečio paklausė: „Kodėl sakei, kad ji nesimoko?“, liepė grįžti atgal į darbą Prekybos bazėje. Irenai kilo klausimai, kas sakė, kad nesimoko? Tuo metu bute kartu buvo apgyvendinta, esą laikinai, mergina Marytė, kuriai viskas labai rūpėjo, nors pati nesisakė, net kur dirba. Irena pagalvojo, kad tai jos darbas ir iškart išsikėlė gyventi pas lietuvę Emiliją Lukaševičiūtę, kuri gyveno su dukrele ir mama.

1953 m. Irena gavo leidimą paimti iš Kosos senelių namų pilnam išlaikymui mamą Viktoriją Runienę. Pradžioje gyveno kartu su Emilijos šeima, vėliau gavo vieno kambario butuką prie darbovietės, kur dirbo jau vyresne buhaltere. Kiekvieno mėnesio nurodytą dieną (jau tik vieną dieną) reikėjo eiti į saugumą pas komendantą pasirodyti ir pasirašyti.

Mama ir dukra gaudavo raminančius Birutės laiškus iš lagerio. Tačiau nesuprato, kodėl jau daugiau kaip metai negauna jokių žinių iš Lietuvos, iš Albinutės apie sūnų ir brolį Praną. Pagaliau Birutė, primygtinai prašoma, parašė, kad jai dar 1951 m. rudenį Albinutė rašė, kad birželio 16 d. Pranas Runas-Daugirdas išduotas, apsuptas MGB vidaus kariuomenės dalinio, pašautas į kojas, nenorėdamas gyvas pasiduoti, vykdydamas partizano priesaiką, nusišovė.

Iškentėjusi badą, šaltį, žiaurias naktinių tardymų kančias, prievartinio darbo sunkumus, Birutė 1953 m. lapkričio 21 d. gavo pažymą „Položenije o pasportach“ ir grįžo į Lietuvą likimo draugės duotu adresu į Kazlų Rūdą. Nei Pilviškiuose, nei Vilkaviškyje darbo negavo. Po penkių blaškymosi mėnesių sugebėjo prisiregistruoti Kaune ir pradėti dirbti Lietuvos tiekime.

Viktorija Runienė Kudimkare susirgo labai stiprios formos plaučių uždegimu. Irena pasimetusi blaškėsi nežinodama, kaip iš-

gelbėti mamą nuo mirties. Išsigandusi parašė seseriai Birutei graudų laišką. Rūpestingos priežiūros dėka liga pasidavė, ir Viktorija pradėjo sveikti. Atvažiavusi į Kudimkarą, Birutė rado mamą jau sveikstančią. Mamai ir Irenai su Birute buvo labai džiugus, bet ir liūdnas susitikimas. Mama verkė ir džiaugėsi, kad dar turi dvi gyvas dukras... Visos trys, Runų šeimos likučiai, sugebėjo prisiminimui nusifotografuoti. Išsiskyrimas buvo be galo liūdnas. Birutė mamytei ir sesutei pažadėjo dažnai rašyti ir labai laukti sugrįžtančių iš tremties į Tėvynę.

1957 m. gegužės 10 d. Irena ištekėjo už buvusio Vyčio Kryžiaus būrio partizano Liudviko Belicko. Jis buvo svetima pavarde paimtas į Sovietų armiją. Kai po metų tarnybos išsiaiškino, atsiuntė į tremtį pas tėvus.

1957 m. liepos mėn. 27 d. Viktorija Runienė su dukra Irena gavo atleidimo nuo tremties dokumentus ir kartu su žentu Liudviku išvyko į Lietuvą pas Birutę į Kauną. Birutė gyveno mažame kambaryje su bendra virtuve. Gana greitai Irena ir Liudvikas rado išsinuomuoti butą ir darbų. Tik vietoj priregistravimo Kaune gavo nurodymą skubiai iš Kauno išvykti. Pavyko apsigyventi tik Šiauliuose. Viktorijai Runienėi su dukra Irena dar užteko jėgų aplankyti Bundzų kaime (Plokščių vls., Šakių apskr.) buvusią gražią, pavyzdingą, okupantų sulygintą su žeme Runų sodybą. Abi suklupo plyname lauke ir glostė žemę. Nukeliavusios iki pat Plokščių, prie upelio šlaite esančios Šventaduobės, kur stovi Dievo Motinos Mergelės Marijos statula, trykštančio stebuklingo šaltinio vandeniu nuprausė tremtyje išverktas akis ir ilgai dėkojo Dievo Motinai, kad gyvos sugrįžo į tėvynę. Meldė ir prašė globoti ten, aukštybėse, visus žuvusius kovose už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, o svarbiausia, kad jų kilnios kovos nebūtų beprasmės, nebūtų užmirštos, kada nors suprastos ir įvertintos.

Vokiečių okupacinė karinė vadovybė nepripažino Lietuvos Laikinosios Vyriausybės. Buvo neaišku, kas dėsis toliau. Tačiau daugelis suprato, kad Lietuvos žemė bus skirta vokiečių kariams. O jeigu vokiečiams reikės darbininkų, jie galės pasirinkti iš lietuvių.

1941 metais įkurta Lietuvos laisvės armija buvo išsidėsčiusi visose apskrityse. Pagrindinis LLA tikslas buvo apsaugoti tautą nuo fizinio ir moralinio išnaikinimo ir siekimas atkurti Lietuvos nepriklausomybę

Lietuviška antinacistinė rezistencija neturėjo Vakaruose jokių sąjungininkų, užtat turėjo net tris priešus - pačius vokiečius, miškuose besislapstančius sovietinius partizanus ir Vilniaus srities lenkišką pogrindį.

Karui pasibaigus, kai iš nacionalsocialistinės Vokietijos okupacijos išvaduoti Europos gyventojai džiaugėsi savo kraštų nepriklausomybe, lietuviai stebėjo savo liūdnus pasiaukojimo rezultatus: vieną okupantą mūsų krašte pakeitė kitas. Lietuvių tautos kova už laisvę ir nepriklausomybę, prasidėjusi 1940 metais, turėjo būti tęsiama toliau.

1944 metais frontui nuslinkus į Vakarus, Šakių apskrityje slapstėsi daug jaunų vyrų. „Išvaduotojai“ paskelbė mobilizaciją, ir prasidėjo vyrų gaudymas į armiją, kartais net su vilkšuniais.

Niekas nenorėjo tarnauti sovietinėje armijoje, tuo labiau žūti už okupantų interesus. Visi tikėjo, kad kapitalistinis pasaulis raudonajam komunizmui neleis įsiveržti į Europą. Buvo viliamasi, kad kai susitiks komunistinio ir kapitalistinio pasaulio kariuomenės Vokietijoje, amerikiečiai sovietus privers neteisėtai aneksuotas valstybes palikti. Vyrų netenkino slapstymasis - jie troško kovoti ir tinkamai palydėti priešą.

Suvalkijoje dar griaudėjo frontas, kai Raudonosios armijos užnugaryje ėmė formuotis pirmieji partizanų būriai. Marijampolės apskrities Kalvarijos valsčiuje Vytautas Gavėnas-Vampyras suorganizavo partizanų grupę. Veiverių valsčiuje Lietuvos kariuomenės leitenantas Alfonsas Arlauskas-Geležinis Vilkas subūrė kitą grupę. Pakiauliškio kaimo jaunimą sutelkė į būrį Vincas Senvaitis-Šiaurys.

1945 metų pradžioje Lietuvos kariuomenės kapitonas Jurgis Valtys pradėjo kurti Suvalkijoje pagrindinę sukilėlių organizaciją, pavaldžią Lietuvos laisvės armijos (LLA) vadovybei. Tuo metu Lietuvos ginkluotų pajėgų vyriausiosios tarybos nutarimu Lietuva buvo padalyta į keturias apygardas: Vilniaus, Kauno, Panevėžio ir Šiaulių. Suvalkija buvo priskirta prie Kauno apygardos. 1945 metų vasarą LLA Kauno apygardai priklausė partizanų junginiai Šakių apskrityje, LLA Liūto rinktinė ir LLA Kovo kuopa. Čia slapstėsi ir veikė centrinės LLA vadovybės žmonės (gen. M. Pečiulionis-Spurga, A. Veverskis-Tauragis, B. Stankevičlus-Lydeka).

Šakių apskrityje veikiantys partizanai sudarė Kovo kuopą. Iki pat 1945 metų pabaigos kpt. Jurgis Valtys-Tunda, Pranas Runas-Gintaras, Valentinas Aleksa-Aras, S. Jakštas-Katinas planavo sudaryti LLA Suvalkijos apygardą. Kovo mėnesį J. Valtys jau vadovavo 60-ies partizanų grupei. Buvo leidžiamas laikraštis „Laisvės Kovotojas“ ir atsišaukimai, kviečiantys ginkluotai kovai už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Laikraščio leidyba rūpinosi buvęs policininkas Jonas Laurinavičius. J. Valtys susisiekdavo su Marijampolės apskrityje veikiančiais partizanais, gaudavo iš jų laikraščius „Girios balsas“, „Laisvės žvalgas“ ir „Nepriklausoma Lietuva“. Gegužės pradžioje J. Valčio dalinyje būta apie 150 vyrų. Vienas būrys vadinosi Vanagų, kitas - Vilkų. Dalinio štabą sudarė vadas Jurgis Valtys-Tunda (vėliau Lokys, Dunda, Tundra). Vado pavaduotojai buvo Dimidavičius-Viršila, Barzda, Pranas Runas-Šarūnas (vėliau Gintaras, Algirdas, Daugirdas), Petras Povilaitis-Jūreivis.

Kazlų Rūdos miškuose aktyvus LLA veikėjas buvo Lietuvos kariuomenės ltn. Vytautas Bacevičius-Vygaudas, kuris jungė atskiras partizanų grupes, organizavo Stirnos rinktinę. V. Bacevičius važinėjo po aplinkinius valsčius, organizavo pasitarimus su partizanų grupių vadais, taip pat ir su kpt. J. Valčių bei su ltn. Broniumi Abramavičiumi-Abramaičiu-Spygliu, kuris vadovavo Jankų, Kazlų Rūdos, Pilviškių miškų partizanams. V. Bacevičiui perėjus dirbti į Tauro apygardos štabą, Stirnos rinktinės vadu tapo

B. Abramavičius-Abramaitis. Nuo 1946 m. sausio 31 d. Stirnos rinktinė pradėta vadinti Žalgirio rinktine. Tai apygardos įsakymu Nr. 1 Žalgirio rinktinė įteisinta 1947 m. sausio 1 d.,

Partizanai kasė apkasus, statė bunkerius, ėjo į žvalgybą, aiškino saviesiems teises, tikslus ir uždavinius. Už plėšikavimą grėsė mirties bausmė. Kvalifikuota vadavietė buvo įrengta Valkų kalvose. Buvo pastatytos dvi 6 x 12 m žeminės. Vienoje jų įrengė altorių, žemines pašventino Mišiurkės bažnytėlės kunigas J. Vyšniauskas. Partizanai šį kunigą vadino Tėveliu - jis laikė mišias, sakė pamokslus, klausė išpažinčių. 1946 metais kunigas J. Vyšniauskas buvo suimtas ir nuteistas. Partizanams toliau teikė patarnavimus Ilguvos dekanas kunigas Klemensas Ruseckas ir Lukšių kunigas Boleslovas Ligeika. B. Ligeika 1946 m. liepos 25 d. buvo suimtas ir nuteistas.

1945 m. gegužės 12 d. partizanai Valkų kalvose buvo NKVD kariuomenės netikėtai užpulti ir išblaškyti. Žuvo 24 partizanai: Kazys Stračkaitis, Antanas Čereškevičius, Juozas Vaičaitis, Antanas Ruzgys, Vincas Vaičaitis, Antanas Jakštys, Vladas Sprindžiu-nas, Augustinas Rutkus, Juozas Vizgirda, Antanas Kriaučiūnas, Jonas Paukštys, Bronius Latvaitis, Pranas Mikalauskas, Juozas Kuosaitis, Pranas Rėčkaitis, Juozas Mockus, Vladas Bliuvas, Antanas Adomaitis, Kajetonas Mozūraitis, Aleksas Valiukas, Pranas Bubelaitis, Antanas Širvaitis, Petras Mačiulaitis. Trigubai daugiau žuvo sovietų kareivių. Mūšiui vadovavo kpt. Jurgis Valtys-Vilkas.

1945 m. pabaigoje buvo gautas LLA vadovybės įsakymas -patikimus partizanus išskirstyti skyriais ir trejetukais, kad kiekvienas žinotų savo skyriaus vadą ir tris organizacijos narius; verbuoti patikimus žmones, šviesti juos, paruošti, laikui atėjus, galinčius valsčiuose paimti valdžią į savo rankas. Šiai organizacijai priklausiusios grupės kovotojų pavadintos savigynos daliniais.

Agentams padedant saugumas šią organizaciją išaiškino. Dauguma jų narių buvo suimti ir nuteisti, Kidulių valsčiaus savigynos dalinio vadas Jonas Virpša buvo nuteistas mirties bausme ir 1947 m. sausio 30 d. sušaudytas.

1945 m. rugsėjo 12 d. dėl išdavystės enkavedistų dalinys Plokščių girioje apsupo Prano Runo-Šarūno laikiną būstinę partizanams pusryčiaujant. Vyrai atsišaudydami traukėsi Žalgirio miško link. Tarpgiryje jų laukė pasala. Pasipylė šūviai. Partizanas Vytautas Runas nešė tvarstį aprišti partizano Mozūraičio sužeistai rankai. Tą akimirką brolio Prano akivaizdoje Vytautą priešas nušovė. Toje kovoje žuvo šeši partizanai. Be vado brolio Vytauto-Rimgaudo, žuvo: Pranas Atkočaitis, gim. 1922, Juozas Kajac-

Gelgaudiškyje prie miško vokiečių iškastoje tranšėjoje 1945 09 12 palaidotiems partizanams pastatytas koplytstulpis. 1991 m. Gelgaudiškis.

Šioje vietoje 1945 m. rugsėjo 12 d. žuvo: Vytautas Runas-Rimgaudas, g. 1926 m., Juozas Mozūraitis, g. 1928 m., Pranas Atkočaitis, g. 1922 m., Juozas Kajackas-Strėlė, g. 1918 m., Juozas Užupis-Gintautas, g. 1921 m., Pranas Venys-Jovaras, g. 1918 m. Šakių-Plokščių tarpgiris.

LLA sąjungos ataskaitinė konferencija Oginskių kultūros muziejuje, Rietavas. 2007 05 12.
Alfonso Beresnevičiaus nuotrauka

kas-Strėlė, gim. 1918, Juozas Mozūraitis, gim. 1928, Juozas Užupis-Gintautas, gim. 1921, Pranas Venys-Jovaras, gim. 1918. Žuvusių partizanų kūnus atvežė į Bundzų kaimą prie Runų sodybos ir suvarė žmones, kad atpažintų. Po to kūnus nugabeno į Plokščius, o iš Plokščių į Gelgaudiškį. Gelgaudiškiečiai pasakojo, kad kūnai ant grindinio buvo sudaužyti, suspardyti, o labiausiai sužalotas buvo Vytautas Runas - vado brolis. Užkasė Gelgaudiškyje prie miško dar vokiečių iškastoje tranšėjoje, o ant viršaus užmetė pastipusią karvę. To meto Šakių laikraštyje „Tikruoju keliu“ buvo parašyta: „Ilgą laiką vokiškų-lietuviškų nacionalistų būrys, kuriam vadovavo buožės sūnus agronomas Pranas Runas, terorizavo vietos aktyvistus ir baugino gyventojus. Rugsėjo 12 dieną buvo suduotas mirtinas smūgis šiai gaujai, Tarp užmuštųjų rastas jo brolis Vytautas Runas...“

1991 metais žuvusiųjų giminės ir Gelgaudiškio dori žmonės toje vietoje pastatė ir pašventino koplystulpius su žuvusiųjų pavardėmis.

Nežmoniškai žiauriai stribai ir enkavedistai elgdavosi su sužeistais partizanais. Netoli Sutkų pas gyventoją Pavalkį per susišaudymą buvo stribų paimtas sužeistas Dima Valuckas, kilęs iš Plokščių valsčiaus, Antkalniškių kaimo. Pririštą prie vežimo stribai kelis kilometrus vilko į Kriūkus. Kai Dima atgavo sąmonę gulėdamas ant grindinio ir paprašė gerti, stribas nusišlapino Dimai į gerklę.

Jurgis Valtys-Lokys, Dunda, Tunda, Tundra vadovavo didelėmis pastangomis ir rūpesčiu kuriamai kuopai nuo 1945 m. balandžio mėn. iki tų pačių metų spalio 7 d. Žuvo išduotas prie savo tėviškės. Palaidotas Lukšių kapinėse. Per trumpą vadovavimo laikotarpį (tik pusę metų) pasiekė daug organizacinių laimėjimų. Dėjo pastangas sujungti partizanų grupes, siekė sudaryti LLA Suvalkijos apygardą.

Likęs gyvas, Pranas Runas subūrė išsisklaidžiusius karius savanorius, papildė gretas naujais kovotojais, pakeitė LLA „Vanagai“ pavadinimą į „D-ro Vinco Kudirkos kuopą“, vėliau rinktinę ir jai vadovavo. Kuopai priklausė Slavikų, Kidulių, Gelgaudiškio, Plokščių, Paežerėlių, Šakių valsčių ir jų apylinkių partizanai. Pranas Runas Šarūno slapyvardį pakeitė į slap. „Gintaras“.

Ištrauka iš Šakių AV MVD pažymos К-l Ap3 B. 1522 L180-185 (Lietuvos ypatingasis archyvas), versta iš rusų kalbos.

Apie Prano Runo LLA „Vanagai“ gaują ir Čereškevičiaus bei Povilaičio gaujų grupę, įėjusią į Runo gaujos sudėtį, dislokaciją Lukšių, Lekėčių, Plokščių, Šakių, Paežerėlių ir Gelgaudiškio valsčiuose, Šakių apskrityje.

1945 m. balandžio mėnesį Šakių apskrities teritorijoje: Lekėčių, Lukšių, Plokščių, Paežerėlių, Gelgaudiškio valsčiuose iš vokiškųjų statytinių, buožių, policininkų ir kitų antitarybinių elementų buvo suorganizuota iki 40 žmonių ginkluota sukilėlių gauja, kuriai vadovavo Jonas Bacevičius.

Sunaikinus Bacevičiaus gaują 1945 m. rugsėjo mėnesį ir jį nužudžius, sunaikintos gaujos dalyvis Runas organizavo kitą gaują, kurią pamažu papildė vokiškieji statytiniai, policininkai ir kiti asmenys.

Dabartiniu metu Runo gaujai priklauso apie 60 žmonių. Viena grupė, vadovaujama Prano Runo, apie 13 žmonių, dislokuota Plokščių, Gelgaudiškio, Šakių valsčių teritorijoje. Antra grupė, vadovaujama vokiečių statytinio Antano Čereškevičiaus, iš 7 žmonių, dislokuota Lekėčių ir Paežerėlių valsčių teritorijoje. Trečia gaujos grupė, sudaryta iš 10 žmonių, vadovaujama Aleksandro Povilaičio, dislokuota Jankų ir Lukšių valsčių teritorijoje.

Nurodytos gaujos gyvena klajodamos, veikia mažom grupėm po 3-4 žmones ir vykdo teroristinius aktus prieš tarybinius bei partinius aktyvistus. Gauja ginkluota: turi 4 rankinius kulkosvaidžius, 10 automatų, 16 šautuvų.

Nepaisant to, kad 1945-1946 metais iš Runo gaujos buvo užmušta 19 žmonių, o baudžiamojon atsakomybėn patraukti 16 žmonių, gaujai prijaučiančių pagalbininkų ir ryšininkų yra 30 žmonių. Runo gaują taip pat papildo palaikantys antitarybinį elementą banditai.

1. Pranas Runas, Prano, g. 1917metais Bundzų k., Plokščių valsč., Šakių aps. Specialybė - agronomas, lietuvis, iš valstiečių buožių. Jo šeima ištremta iš Lietuvos kaip banditų.

2. Aleksandras Povilaitis, g. 1922 m. Lekėčių k. ir valsč., Šakių aps., lietuvis, iš valstiečių buožių. Jo šeima ištremta iš Lietuvos kaip banditų.

3. Antanas Čereškevičius, g. 1900 m. Morkų k., Paežerėlių valsč., Šakių aps., lietuvis, iš valstiečių buožių. Vokiečių okupacijos metu dirbo valsčiaus policijos viršininku.

Dėl mūsų agentūros priimtų operatyvinių priemonių nužudyti šie banditai:

     1.    Bacevičius Jonas
     2.    Runas Vytautas (gaujos vado brolis)
     3.    Mozūraitis Juozas
     4.    Kajackas Juozas
     5.    Butkus Juozas
     6.    Atkočaitis Pranas
     7.    Aleksa Juozas
     8.    Stračkaitis Kazys
     9.    Lebežinskas Vincas
     10.    Pilipaitis Pranas
     11.    Čereškevičius Antanas (gaujos vadovo sūnus)
     12.    Šmuilys Andrius
     13.    Mureika Antanas
     14.    Lincevičius Pranas ir kt.

1. Prieš Runo vadovaujamą gaujos grupę pradėtas agentūrinis paruošimas Nr. 450 „Sukilėliai“, agentas „Antanas“, slaptas pranešėjas „Purnikas“.

Agentūrinio darbo paruošimui vadovauja Šakių KA (karinės apygardos) MVD viršininkas Kolentjevas ir Plokščių KA MVD vyr. leitenantas Drugovas.

2. Prieš Povilaičio vadovaujamą gaujos grupę pradėtas agentūrinis paruošimas „Naktiniai“. Gaujos grupėje veikia agentai „Žimaitis“, „Dūmas“, „Nabudas“, „Močiuta“. Vadovauja Lekėčių viršininkas KA MVD kapitonas Žuliabinas.

3. Prieš Čereškevičiaus vadovaujamą gaujos grupę pradėtas agentūrinis paruošimos Nr. 526 „Klajokliai“. Gaujos grupėje veikia agentas „Balandis“. Paruošimui vadovauja Paežerėlio KA MVD viršininkas vyr leitenantas Kačeris.

1. Peržiūrėti Runo gaujoje dirbančią agentūrą, įsitikinti jos darbo sugebėjimu.

2. Suaktyvinti paruošimą (Runo gaujoj) ir siekiant greitesnio jos sunaikinimo įsigyti naują agentūrą iš autoritetų (arba sudaryti naują agentūrą iš autoritetingų asmenų).

3. Sudaryti konkretų Runo gaujos sunaikinimo planą, kuriame būtų pažymėtos operatyvinės-agentūrinės kombinacijos, ir artimiausiu metu pasirengti operatyviniam kariniam smūgiui.

Tokias žinias (nors ir ne visai tikslias) apie partizanų sudėtį ir veiklą galėjo suteikti saugumui tik rusų užverbuoti agentai iš partizanų aplinkos. Pagal agentūrinius davinius buvo rengiamos čekistinės karinės operacijos, pagal jas buvo sudaromi specialūs pranešimai sovietinei okupacinei vyriausybei.

Iš Lietuvos ypatingojo archyvo К-l, Ap. 3, byla 982, lapai 254-257. Vertimas iš rusų kalbos.

1946 m. lapkričio 12 d. pagal agentūrinius davinius Babtų vls., Kauno aps., Karalgirio miško masyve buvo atlikta karinė operacija. Operacijoje dalyvavo jungtinio dalinio 3/298 sp. VO MVD 80 žmonių ir grupė 211 MVD - 18 žmonių. Operacijai vadovavo 3/298 VV MVD vadas majoras Bogač ir VO MVD viršininkas Galickij.

Pagrindinė karinė grupė judėjo miško masyvu, „šukuodama“ patį mišką, tikrindama pamiškės gyventojus ir vienkiemius. Operacijos rajonas buvo apsuptas, o galimose atsitraukimo vietose paliktos pasalos.

1946 m. lapkričio 12 d. 17 val. vyr. leitenanto Skripničenkos ir Babtų VO MVD įgaliotinio leitenanto Černyševo grupė pastebėjo bėgančius mišku septynis vyrus, kurie, pamatę pasalą, atsitraukdami išsiskirstė miške.

Vyr. ltn. Skripničenka ir ltn. Černyševas keletą kilometrų persekiojo atsitraukiančius banditus - paviję susišaudymo metu tris nušovė. Kiti banditai, pasinaudoję sutema ir mišku, pabėgo.

Nušauti banditai pristatyti į Babtus atpažinti. Du banditai buvo neatpažinti. Trečias buvo atpažintas kaip gaujos vadas Kazys Bagdonas.

Vaiteliškių kaime gyventojo kluone šiauduose kovotojai rado ir sulaikė nepažįstamąjį, kuris pateikė dokumentus Algūno Algirdo, s. Jurgio, vardu, - Runo-Gintaro gaujos dalyvis.

Apklaustas vietoje banditas Algūnas prisipažino, kad jo pateikti dokumentai netikri, o jis yra Pečiulis Alfonsas, s. Prano, gimęs 1922 m. Angirių k., Josvainių vls., Kėdainių aps., lietuvis, iš vidutinių valstiečių, baigęs 4 pradžios mokyklos klases. Priklauso „Gintaro“ gaujai nuo 1946 m. birželio mėn. ir turi slap. „Vinča“.

Tardymo metu Pečiulis nurodė vietovę, kur yra išsidėsčiusi „Gintaro“ gauja.

Pečiulio parodymams realizuoti lapkričio 14 d. buvo organizuota čekistinė-karinė operacija, kurioje dalyvavo sp. VV MVD 50 žmonių. Operacijai vadovavo vyr. įgaliotinis OBB Kauno VO MVD ltn. Podkaminskij ir vyr. Int. Skripničenka.

Operacija vyko Nykutės miške Plokščių vls., kur pagal Pečiulio parodymus buvo „Gintaro“ gaujos stovykla. Kareiviai nurodytą vietovę apsupo ir nuosekliai siaurino apsupimo žiedą, kol rado stovyklą. Tuo momentu stovykloje buvo du banditai, kurie, pastebėję apsuptį, apšaudė ją iš automatų, paskui atsišaudydami prasiveržė iš apsupties ir dingo miške. Kareivių turėtas tarnybinis šuo nesugebėjo atsekti pėdsakų, todėl pabėgusių banditų paieška liko be rezultatų. Miškas, kur buvo stovykla, yra labai tankus ir klampus.

Stovykloje buvo dvi brezentinės palapinės, kuriose rasti 2 šautuvai, 300 šovinių, 1 granata, banditų rūbai, įvairus susirašinėjimas, Gelgaudiškio, Kidulių ir Šakių valsčių nacionalistinio pogrindžio administracijos sąrašai, taip pat sovietų valdžios represuotųjų sąrašai.

Toliau tardant sugautą banditą Pečiulį, paaiškėjo, kad jis priklauso banditų kuopai, vadinamai „Daktaro Vinco Kudirkos“ vardu. Kuopai vadovauja Pranas Runas, slap. „Gintaras“, gim. Bun-dzų k„ Plokščių vls., Šakių aps.

1. Pirmas būrys priklauso pačiam „Gintarui“, jo sudėtyje -10 aktyvių banditų.

2. Antras būrys - jo vadas banditas, slap. „Briedis“, būrio sudėtyje - 13 aktyvių banditų.

3. Trečias būrys - jo vadas banditas, vardu Algimantas, slap. „Tautvilis“. Būrio sudėtyje - 10 aktyvių banditų.

Pagrindinės veiklos ir dislokacijos vietovės buvo Šakių apskrities Šakių, Kidulių ir Gelgaudiškio valsčiai.

Pečiulis išvardijo „Gintaro“ gaujos kelis ryšininkus. Pagal jo parodymus buvo areštuoti:

1. Runaitė Birutė, Prano, gim.- 1923 m. Bundzų k., Plokščių vls., Šakių aps., lietuvė, Kauno Finansų technikumo studentė. Kuopos vado Prano Runo-„Gintaro“ sesuo.

Runaitė Birutė nuolat kontaktavo su gauja, kuriai vadovavo jos brolis „Gintaras“, verbavo naujus narius, tarp jų buvo užverbuotas ir banditas Pečiulis.

2. Pečiulienė Antosė, Silvestro, gim. 1899 m., gyv. Vensla-viškių k., Čekiškės vls., Kauno aps., mažaraštė, bedarbė. Pečiulienė nuolat palaikė ryšį su „Gintaro“ gauja, rūpinosi maisto ir rūbų tiekimu.

3. Karalius Juozas, Antano, gim. 1924 m. Ilgaso k., Paežerėlių vls., Šakių aps., lietuvis, komjaunuolis, išsilavinimas 4 kl., dirba Paežerėlių VO MVD milicininku.

Karalių „Gintaro“ gauja buvo užverbavusi 1946 m. spalio mėn., jis gavo slapyvardį „Kūjis“, rinko ir pranešinėjo gaujai įvairias žinias apie liaudies gynėjų kiekį, sudėtį, apie jų nuotaikas ir apginklavimą. Gaudavo iš gaujos agitacinių lapelių ir laikraščių. Nuolat padėdavo apsirūpinti maisto produktais.

4. Jonikis Vincas, Vinco, gim. 1928 m. Kaune, komjaunuolis; lietuvis, išsilavinimas 4 kl., gyvena Kriūkuose, Šakių aps.

Dirbo Paežerėlio VO MVD milicininku. 1945 m. rugpjūčio mėn. užverbuotas „Gintaro“ gaujos, slap. „Pūtovas“. Pranešdavo apie būsimas VO MVD priemones ir operacijas. Sudarydavo ir perduodavo gaujai jvairias žvalgybines žinias.

5. Valevičius Antanas, Juozo, gim. 1928 m., gyvena Ilguvos k., Paežerėlių vls., Šakių aps., lietuvis, išsilavinimas 4 kl., dirbo Pieno punkto vedėju Ilguvoje.

Su „Gintaro“ gauja kontaktuoja nuo 1946 m, liepos mėn., suteikia materialinę paramą. Pasinaudodamas tarnybine padėtimi, aprūpindavo gaują pieno punkto produkcija valstybės sąskaita.

Dar Pečiulis nurodė aktyvius gaujos ryšininkus, palaikiusius ryšį su „Žalgirio” rinktine:

6. Puidokienė, slap. „Laimutė“, gyv. Tvirbitų k., Kriūkų vls., Šakių aps. Ryšininkė su „Žalgirio“ rinktine ir kitomis gaujomis.

7. Ptašinskaitė Aldona, Veliuonos gimnazijos mokytoja, Kauno apskr. Ryšininkė su „Losuso“ būriu.

Apie sulaikytus asmenis, gyvenančius Šakių apskrityje, informuota Šakių VO MVD.

Iš šio slapto specialaus pranešimo matome, kokio aukšto karinio lygio buvo „Dr. Vinco Kudirkos“ partizanų kuopa-rinktinė. Partizanai, supratę, kad nėra tarp jų Pečiulio nei gyvo, nei žuvusio, tikriausiai stovykloje paliko du kovotojus, kuriais pasitikėjo, ir buvo teisūs. Net penkiasdešimt kareivių, apsupę tiksliai nurodytą vietą, nesugebėjo jų paimti. Du prieš penkiasdešimt...

Arba šukuojant Karalgirio masyvą kareivių buvo 98 (80 + 18). Jiems vadovavo du aukšto rango karininkai. Iš septynių kovotojų sugebėjo nušauti tris. Tai didelė ir labai skaudi netektis. Tačiau koks jėgų santykis?

Alfonsas Pečiulis, gim. 1922 m. Kėdainių aps., Čekiškės vls., neatlaikė žiaurių kankinimų, išdavė daug žmonių, tarp jų savo motiną Antaniną Pečiulienę ir vado Prano Runo-Gintaro seserį Birutę Runaitę-Skirmutę. Pagal A. Pečiulio parodymus buvo nuteisti ir išsiųsti į Šiaurės lagerius 14 ryšininkų ir rėmėjų. Pačiam A. Pečiuliui atseikėjo 25 metus.

1946 m. rudenį Pranas Runas buvo pakviestas į Tauro apygardos partizanų suvažiavimą. Grįžęs vyrams ir seseriai Birutei pasakė, kad kuopa-rinktinė bus performuota ir prijungta prie Tauro apygardos. Pr. Runas 1946 m. gruodžio mėn. slapyvardį „Gintaras“ pakeitė į „Algirdas“. Tačiau tik 1947 m. gruodžio 12 d. Žalgirio rinktinės vado Vinco Štrimo-Šturmo įsakymu Nr. 5 „Dr. Vinco Kudirkos“ kuopos-rinktinės vadas Pranas Runas skiriamas Žalgirio rinktinės štabo viršininku, o „Dr. Vinco Kudirkos“ rinktinė padalijama į dvi kuopas. Pirmos kuopos vadu skiriamas tos pat kuopos I-ojo būrio būrininkas Tauras (§8), III-ojo būrio vadu paskirtas vado pavaduotojas Taumylis (§9). Vėliau šios kuopos pavadintos 36 ir 37 kuopomis (1947 m, liepos 22 d. įsak. Nr. 111).

Oficialiai LLA organizacijos pabaiga laikoma 1945 m. gruodis, kai buvo suimti LLA vadas gen. M. Pečiulionis ir vyr. štabo nariai A. Veverskis ir S. Stankevičius. Tačiau „Dr. Vinco Kudirkos“ kuopa-rinktinė tęsė savarankišką veiklą iki 1947 m. gegužės 12 d.

LLA Suvalkijoje baigė savo veiklą nesunaikinta, bet perorganizuota į naują pasipriešinimo junginį. Žuvusiųjų už laisvę brolių ir sesių aukos išliks Laisvos Lietuvos žmonių mintyse ir istoriniuose puslapiuose. Tarp paskutiniųjų partizanų buvo ir LLA narių.

„Karas po karo“, arba Lietuvos kariuomenė pogrindyje, paneigė Sovietų Sąjungos mitą apie išvadavimą.

Partizanai, veikdami kaip karinė struktūra, tęsė Lietuvos kariuomenės tradicijas. Pagal nustatytas elgesio normas buvo laikomasi griežtos karinės drausmės. Naujai įstojęs į partizanų gretas kovotojas duodavo priesaiką. 1946 m. Tauro apygardoje buvo įsteigtas Vyriausias Lietuvos atstatymo komitetas (VLAK), kurio tikslas buvo - vadovauti Lietuvos išlaisvinimo kovai. Įsteigtas Vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų štabas pradėjo vadovauti karinėms partizanų struktūroms. Siekta suvienyti kovojančias Lietuvos jėgas į vieningą organizaciją.

Pranui Runui buvo sunku skirtis su didelėmis pastangomis rūpestingai sukurta ir išugdyta „Dr. Vinco Kudirkos“ rinktine, su jos disciplinuotais, gerai apmokytais kovotojais, bet gerai žinojo, kad Lietuvos kariuomenė ir pogrindyje turi būti vienos vadovybės rankose. Iš pradžių jis norėjo įsijungti į Tauro apygardą su „Dr. V. Kudirkos“ rinktine ir toliau jai vadovauti. Tačiau vienoje vietovėje turėti dvi rinktines buvo netikslinga. Tada nuspręsta, kad „Dr. V. Kudirkos“ rinktinė bus padalinta į dvi kuopas, kurioms vadovaus buvę būrių vadai Tauras ir Taumylis. Taip nuo

1947 m, gegužės 12 d. „Dr. Vinco Kudirkos“ rinktinė padalijama į dvi kuopas (36 ir 37), paskui prijungiamos prie Tauro apygardos

Tauro apygardos mokomoji kuopa. Pirmas iš kairės lektorius Pranas Runas-Daugirdas. 1947 m. rugpjūčio 20 d.

Žalgirio rinktinės. Pranas Runas keičia slapyvardį ir pradeda eiti Žalgirio rinktinės štabo viršininko pareigas.

Nepriklausomos Lietuvos gynėjai dėvėjo karines uniformas su atitinkamais skiriamaisiais ženklais. Reikėjo nuolatos rūpintis karių kovine parengtimi ir jų kvalifikacija. 1947 m. rugpjūčio 2 d. Tauro apygardos vadas Antanas Baltūsis-Žvejys rašo įsakymą Nr. 21, kuriuo įpareigoja Žalgirio rinktinę Kazlų Rūdos miškuose organizuoti jaunesniųjų puskarininkių mokymo kursus. Vadovaudamasis apygardos vado įsakymu, rinktinės vadas Šturmas (Vincas Štrimas-Štrimaitis) 1947 m. rugsėjo 12 d. įsakymu nr. 18 įsteigė Mokomąją kuopą. Mokomosios kuopos vadu paskyrė apygardos adjutantą Juozą Jasaitį-Naktį. Mokomosios kuopos pirmosios laidos lektoriais paskyrė: Žalgirio rinktinės štabo viršininką partizanų kapitoną Praną Runą-Algirdą, Vytauto rinktinės štabo rikiuo-

Iš kairės: Pranas Runas-Daugirdas, Tauro apygardos adjutantas, ir Aleksandras Grybinas-Faustas, Tauro apygardos vadas. 1949 m.

Tauro apygardos mokomosios kuopos lektoriai (iš kairės):
1.    Jonas Kuras-Jaunutis
2.    Pranas Runas-Daugirdas (Žalgirio rinktinės viršininkas)
3.    Juozas Jasaitis-Naktis (Apygardos adjutantas)
4.    Jurgis Vasiliauskas-Skydas (Vytauto rinktinės rikiuotės skyriaus viršininkas)

tės viršininką partizanų leitenantą Jurgį Vasiliauską-Skydą ir Žalgirio rinktinės štabo rikiuotės skyriaus viršininką partizanų leitenantą Joną Kurį-Jaunutį.

Mokomosios kuopos pirmosios laidos apmokymas pradėtas 1947 m. rugpjūčio 3 d. ir baigtas rugpjūčio 18 d.

Tuo pačiu įsakymu buvo paskirta egzaminų komisija: pirmininkas - Apygardos štabo rikiuotės skyriaus viršininkas partizanų mjr. Jonas Aleščikas-Rymantas, nariai - Mokomosios kuopos vadas Juozas Jasaitis-Naktis, mokomosios kuopos lektoriai Pra-nas Runas-Algirdas, Jurgis Vasiliauskas-Skydas, Jonas Kuris-Jaunutis, Žalgirio rinktinės vadas Šturmas ir Vytauto rinktinės vadas Vampyras.

Į pirmąją mokomosios kuopos laidą mokytis vadas Šturmas nukreipė 15 Žalgirio rinktinės kovotojų, 9 Vytauto rinktinės, 3 Kęstučio rinktinės ir 2 24-osios kuopos.

Kovotojai, baigę puskarininkio laipsniui įgyti mokomosios kuopos pirmąją laidą ir išlaikę baigiamuosius egzaminus, gavo jaunesniojo puskarininkio laipsnį ir grįžo į dalinius.

Į Žalgirio rinktinę su jaunesniojo puskarininkio laipsniu grįžo Faustas-Aleksandras Grybinas, Saidokas-Viktoras Vitkauskas, Neptūnas-Algimantas Matus, Darius, Rimantas-Jonas Janušaitis, Tauras-Urbantas Dailidė, Naras-Vytautas Svotelis, Prienas-Zigmas Adomaitis, Vilkas-Vitartas Budrys, Aras-Valentinas Aleksa, Petras-Vytautas Naik, Berželis-Pranas Rimas, Riešutas-Aleksandras Povilaitis, Peslys-Juozas Blažys, Demonas-Juozas Jankauskas.

Į Vytauto rinktinę su jaunesniojo puskarininkio laipsniu grįžo kovotojai: Oželis, Dainius, Viesulas, Miškinis, Herbas, Šalmas, Algirdas, Stumbras ir Jaunutis.

Į Kęstučio rinktinę, turėdami jaunesniojo puskarininkio laipsnį, grįžo Klajūnas, Žaibas ir Kovas.

Žalgirio rinktinės jaunesniajam puskarininkiui Taurui, baigusiam kursus pirmuoju, ir Vytauto rinktinės jaunesniajam puskarininkiui Oželiui, baigusiam antruoju, buvo įteikti laikrodžiai, o už parodytą uolumą ir rūpestingumą bei stropumą pareikšti tarnybiniai pagyrimai.

Mokomosios kuopos vadui Nakčiai (Juozui Jasaičiui) ir lektoriams: Algirdui (Pranui Runui), Skydui (Jurgiui Vasiliauskui), Jaunučiui (Jonui Kuriui) pareikšta tarnybinė padėka.

Žalgirio rinktinės vadui Šturmui, 36 kuopos būrio vadui Liūtui, 34 kuopos skyrininkui Žvirbliui už gerą tvarką, uolumą ir pastangas irgi pareikšta padėka.

Skelbiu Rinktinės žiniai ir vykdymui Apygardos Vado įsakymą Nr. 21 iš rugpjūčio mėn. 2 d.

Prie apygardos Štabo steigiu Mokomąją Kuopą, kuriai pavedu rengti puskarininkio laipsniui įgyti nustatytos programos apmokymą ir egzaminus.

Faustas, Saidokas, Neptūnas, Darius, Rimantas, Tauras, Naras, Plienas, Vilkas, Aras, Petras, Berželis, Riešutas, Peslys, Demonas.

Oželis, Dainius, Viesulas, Miškinis, Herbas, Šalmas, Algirdas, Stumbras, Jaunius.

Pagr.: Žalgirio Rinktinės Vado raport., Vytauto Rinktinės Vado raport., Kęstučio Rinktinės Vado raport. ir 24-osios kuopos Vado raportas.

Pirmosios laidos apmokymui vesti Mokomosios kuopos Vadu skiriu Apygardos adjutantą Naktį, einantį drauge ir tiesiogines pareigas.

Mokomosios Kuopos pirmosios laidos lektoriais skiriu: Žalgirio Rinktinės štabo viršininką Algirdą, Vytauto Rinktinės Štabo Rikiuotės skyriaus viršininką Skydą ir Žalgirio Rinktinės Štabo Rikiuotės skyriaus viršininką Jaunutį.

Mokomosios kuopos pirmosios laidos apmokymą įsakau pradėti š.m. rugpjūčio 3 dieną ir baigti š.m. rugpjūčio mėn. 18 d. Baigiamuosius egzaminus pravesti š. m. rugpjūčio 18-20 d. d.

Pirmosios laidos egzaminų Komisiją skiriu tokios sudėties: Pirmininku - Apygardos štabo Rikiuotės skyriaus viršininką Rymantą, nariais: Mokomosios kuopos vadą Naktį, Mokomosios kuopos lektorius - Algirdą, Skydą, Jaunutį, Žalgirio Rinktinės vadą Šturmą ir Vytauto Rinktinės vadą Vampyrą.

Vietove, mokslo priemonėmis, maistu ir sargybomis rūpinasi Žalgirio Rinktinė.

Originalą pasirašė: Žvejys, Apygardos vadas

Nuorašas tikras: Naktis, Apygardos adjutantas

Originalą pasirašė: Šturmas, Rinktinės vadas

Nuorašas tikras: Saidokas, Rinktinės adjutantas

Skelbiu Rinktinės žiniai ir Vykdymui Apygardos Vado įsakymą Nr. 25 iš š.m. rugpjūčio mėn. 19 d.

Kovotojus, baigusius prie apygardos Štabo puskarininkio laipsniui įgyti Mokomosios kuopos I-ją laidą ir išlaikiusius baigiamuosius egzaminus, pakeliu į jaunesnio puskarininkio laipsnį ir grąžinu į dalinius:

    1. Kovotojus    Taurą,
    2.        ,,            Oželį,
    3.        ,,            Faustą
    4.        ,,            Saidoką,
    5.        ,,            Tigrą,
    6.        ,,            Dainių,
    7.        ,,            Stumbrą,
    8.        ,,            Demoną,
    9.        ,,            Neptūną,
    10.        ,,            Herbą,
    11.        ,,            Šalmą,
    12.        ,,            Rimantą,
    13.        ,,            Darių,
    14.        ,,            Jaunių,
    15.        ,,            Sakalą,
    16.        „            Viesulą,
    17.        „             Riešutą,
    18.        „            Narą,
    19.        „             Vilką,
    20.        „            Klajūną,
    21.        „            Kovą,
    22.        „             Petrą,
    23.        „            Arą,
    24.        „             Berželį,
    25.        „             Žaibą,
    26.        „             Miškinį,
    27.        „            Algirdą,
    28.        „             Plieną,
    29.        „             Peslį.

Žalgirio Rinktinės jaun. puskarininkiui Taurui, baigusiam pirmuoju, ir Vytauto Rinktinės jaun. puskarininkiui Oželiui, baigusiam antruoju Mokomosios Kuopos I-ją laidą, įteikiami laikrodžiai. Tuo pačiu už parodytą uolumą, rūpestingumą bei stropumą reiškiu tarnybinį pagyrimą.

Mokomosios Kuopos Vadui Nakčiai ir lektoriams: Algirdui, Skydui, Jaunučiui už pastangas ruošiant Mokomosios Kuopos I-ją laidą reiškiu tarnybinę padėką.

Žalgirio Rinktinės Vadui Šturmui, tos pat Rinktinės 36 Kuopos Būrio Vadui Liūtui ir 34 kuopos skyrininkui Žvirbliui už gerą tvarką, uolumą ir pastangas telkiant paramą Mokomajai Kuopai reiškiu tarnybine padėką.

Sudarytoji prie Apygardos Štabo Mokomoji Kuopa išformuojama, tuo pačiu Mokomosios Kuopos Vadas Naktis ir lektoriai: Algirdas, Skydas, Jaunutis grąžinami į savo ankstesniąsias pareigas.

Žalgirio Rinktinės Štabo globos Poskyrio Viršininkui Dariui už ypatingą rūpinimąsi ir padėtas pastangas Mokomosios Kuopos I-sios laidos apmokymo metu reiškiu tarnybinę padėką.

Žalgirio rinktinės štabo globos poskyrio viršininkui Dariui už ypatingą rūpinimąsi ir pastangas Mokomosios kuopos I-osios laidos apmokymo metu pareikšta tarnybinė padėka.

Po iškilmingo jaunesniųjų puskarininkių kursų baigimo, pažymėjimų įteikimo ir parado Mokomosios kuopos vadas Naktis (Juozas Jasaitis) ir lektoriai Algirdas (Pranas Runas), Skydas (Jurgis Vasiliauskas), Jaunutis (Jonas Kuris) buvo sugrąžinti į ankstesniąsias pareigas.

1948 m. balandžio 3 d. Mokomųjų kursų antrą laidą baigė Birutės rinktinės 12 kovotojų. Visiems sėkmingai išlaikiusiems baigiamuosius egzaminus buvo suteiktas jaunesniojo puskarininkio laipsnis ir padėka. Tai kovotojams Mindaugui, Algirdui, Šiauliui, Arūnui, Voverei, Dėdei, Uosiui, Kovui, Beržui, Drambliui, Unguriui ir Strazdui.

Pasipriešinimo karinė struktūra (būriai, kuopos, rinktinės, apygardos) atėjo iš Lietuvos laisvės armijos statuto dar nuo 1941 metų. Šie kariniai teritoriniai vienetai turėjo savo vadus, štabus, o svarbiausia - veikė griežtos karinės drausmės ir subordinacijos principu. Nuolat buvo rengiami kursai eiliniams kovotojams ir karininkams mokyti.

1. Skatinti gyventojus nebendrauti su okupacinės valdžios pareigūnais ir nepripažinti jų.

3. Svarbiausias uždavinys - nepripažinti Lietuvos prijungimo prie Sovietų Sąjungos.

1947 m. rugpjūčio 15 d. suėjo dveji metai, kaip buvo įkurta Tauro apygarda. Apygardos vadas Žvejys šia proga išleido įsakymą nr. 21 (pridedama ištrauka), kuriame pažymi, kad įtemptu darbu ir pasiaukojimu kariai įrodė, kad „Lietuvių tauta niekada nevergavo ir nevergaus... Ši dvejų metų kova pareikalavo iš mūsų labai daug brangių aukų, kurios verčia mus tęsti pradėtą kovą iki galutinės pergalės - Lietuvos nepriklausomybės atstatymo. Sudėtos aukos tegul skatina mus tolimesnei kovai ir įduoda daugiau jėgų bei energijos žengti užsibrėžtu kovos keliu...“.

Matome ir jaučiame, koks kilnus ir pasiaukojantis buvo partizanų, teisingiau - Lietuvos kariuomenės karių, laisvės troškimas. O svarbiausia - partizanai buvo pasiryžę paaukoti savo jaunus gyvenimus, kad pasiektų užsibrėžto kelio galą, kad Lietuva atsikratytų okupantų ir toliau būtų laisva, demokratinė, konstitucinė valstybė.

Partizanai dėjo daug pastangų administruoti savo veikimo teritorijoje, siekė ugdyti kovotojų ir tautos pilietinį sąmoningumą, puoselėti patriotizmo idealus. Partizanai laikėsi tautinių ir katalikiškų tradicijų, šventė bažnytines ir valstybines šventes. Apie tarptautinius įvykius gyventojai sužinodavo iš partizanų leidžiamų laikraščių. Suvalkijos partizanai leido „Laisvės žvalgą“, „Nepriklausomą Lietuvą“, „Girios balsą“, „Kovos keliu“ ir nuolatinius atsišaukimus bei kreipimusis į gyventojus, o labiausiai į jaunimą.

„Liūdnai ošia kapinių medžiai, rymo pasvirę seni kryžiai ir kur ne kur mirksi vieniša švieselė. Tyliai suklumpa sena motulė ar liūdinti mergaitė ties kukliu žuvusio kovotojo kapu ir karšta malda maldauja Dievą, kad didvyrių aukos nenueitų veltui.“ Tokiais širdį veriančiais žodžiais Tauro apygardos vadas Žvejys 1947 m. spalio 26 d. pradėjo rašyti įsakymą Nr. 34 mirusiesiems ir žuvusiesiems pagerbti. Toliau ten pat apgailestauja: „Tačiau ne visiems lemta turėti savo kapus. Dauguma mūsų žuvusiųjų kovos brolių kapų neturi... Mūsų brolių kapai - Lietuvos žemė. Ta žemė, už kurią jie kentėjo, drąsiai kovojo, kraują liejo, garbingai atidavė savo jaunas gyvybes. Šiandien jiems niekas paminklų nestato, tačiau savo pilnais pasiaukojimo darbais pastatė sau paminklus, tvirtesnius už akmenį ir varį - tai nevystančias garbės paminklai. Jų kovas už tėviškės laisvę minės kartų kartos, dainas apie juos dainuos...“. Ir garbingai užbaigė — „KOVOJANTI TAUTA NEŽŪVA“ (Įsakymas nr. 34 )

„KAPAI BE KRYŽIŲ, KRYŽIAI BE KAPŲ“ - taip pavadino savo knygą, išleistą 2009 metais, rašytojas Albinas Slavickas. Toje knygoje poetas Robertas Keturakis į skaitytojus kreipiasi žodžiais: „Didingas paminklas ne vieną dešimtmetį yra statomas Lietuvos laisvės kovotojams-partizanams. Gyviausia to paminklo dalis - atsiminimai“.

Šiandien išsipildė tai, ką dar 1947 metais rašė žuvęs už Tėvynės laisvę Tauro apygardos vadas Antanas Baltūsis-Žvejys. Apie kovas už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, kritusių kovos lauke garbei parašyta daug knygų, sukurta daug eilėraščių, dainuojamos dainos ir giesmės. Tik nei dainos, nei eilėraščiai, nei atminimai neužpildys motinų, seserų, mylimųjų skausmo dėl skaudžių netekčių...

Į Tauro apygardą, kaip patikimiausią, buvo perkelta Vyriausioji ginkluotųjų pajėgų štabo būstinė. Vyriausioji vadovybė ir Bendro demokratinio pasipriešinimo Sąjūdžio Prezidiumas nustatė Sąjūdžio ir Vyriausiais ginkluotųjų pajėgų štabo kompetenciją ir jų pareigūnų funkcijas.

Skelbiu Rinktines žiniai ir vykdymui Apygardos Vado įsakymą Nr. 24 iš rugpjūčio mėn. 15 d. ištrauką.

Šiandien sukanka dveji metai, kaip buvo suburti atskiri daliniai ir suorganizuota mūsų Apygarda. Šie dveji metai įtempto darbo, žiauriai persekiojant okupantui, parodė, kad lietuvių tauta niekad nevergavo ir nevergaus. Buvo ir yra žiauri kova, nes raudonasis okupantas deda dideles pastangas mus palaužti, sugniuždyti ir sunaikinti, tačiau visos priešo pastangas veltui, nes mūsų Apygarda tęsia pradėtąją kovą be pertraukos ir vis su naujesne energija bei pasiryžimu.

Ši dvejų metų kova pareikalavo iš mūsų labai daug brangių aukų, kurios verčia mus tęsti pradėtą kovą iki galutinės pergalės - Lietuvos nepriklausomybės atstatymo. Sudėtos aukos tegul skatina mus tolimesnei kovai ir įduoda daugiau jėgų bei energijos žengti užsibrėžtu kovos keliu.

Žuvusieji kovos draugai skatina ir ragina mus į kovą ir įsako suduoti okupantui lemiamą smūgį, kad jis kuo greičiau liautųsi mindžiojęs savo kruvina koja mūsų mieląją žemelę ir nešdintųsi į Azijos gelmes. Žuvusiųjų draugų atminimas tegul būna visuomet prieš mūsų akis ir tegul rodo tikrąjį kelią į laisvę. Prisiminkime juos visada, o ypač savo maldose, nes jie paaukojo ant Tėvynės Aukuro savo gyvybes ir nurodė mums tikruosius kelius į pergalę, dėl kurios jie patys žuvo.

Dvejų metų Apygardos veikimo sukakties proga sveikinu visus vadus, kovotojus ir rėmėjus su ištverme, ryžtumu ir pasiaukojimu, parodytais šios kovos laikotarpiu, raginu ir toliau tęsti pradėtąją kovą ir su dar didesniu pasiryžimu, atkaklumu ir pasiaukojimu žengti mūsų protėvių keliais, kad pasaulis greičiau pamatytų mūsų tikruosius tikslus, nuveiktus darbus, sudėtas aukas, o mes patys - išsvajotąją laisvę.

Linkiu visiems ištvermės ir laimingai sulaukti jau brėkštančios laisvės rytojaus.

Visiems Apygardos Štabo pareigūnams ir Rinktinių vadams Apygardos dvejų metų veikimo sukakties proga už tinkamą ir uolų pavestų pareigų atlikimą kovoje su žiauriuoju okupantu dėl Lietuvos Laisvės ir Nepriklausomybės atstatymo reiškiu tarnybinę padėką ir tarnybinį pagyrimą.

Visiems Apygardos Vadams, Kovotojams ir Rėmėjams už gerą pareigų atlikimą ir ištvermę kovoje su žiauriuoju okupantu dėl Lietuvos Laisvės ir Nepriklausomybės atstatymo Apygardos dvejų metų veikimo sukakties proga reiškiu tarnybinę Padėką.

Skelbiu Rinktinės žiniai ir vykdymui Tauro Apygardos įsakymo Nr. 34 ištrauką: § 1. iš š/m. spalių mėn. 25 d.

Liūdnai ošia kapinių medžiai, rymo pavirtę seni kryžiai ir kur ne kur mirksi vieniša švieselė. Tyliai suklumpa sena motulė ar liūdinti mergaitė tįes kukliu žuvusio kovotojo kapu ir karšta malda maldauja Dievą, kad didvyrių aukos nebūtų veltui.

Vėlinės - mirusių šventė. Visur viešpatauja tyla, nes mirusieji mėgsta ramybę.

Tačiau ne visiems lemta turėti savo kapus. Dauguma mūsų žuvusiųjų kovos brolių kapų neturi, nes bolševikai net mirusiems kapo pavydi. Mūsų brolių kapai - Lietuvos žemė. Ta žemė, už kurią jie kentėjo, drąsiai kovojo, kraują liejo, garbingai atidavė savo jaunas gyvybes. Šiandien jiems niekas paminklų nestato, tačiau savo darbais, pilnais pasiaukojimo, pastatė sau paminklus, tvirtesnius už akmenį ir varį, - tai nevystančios garbės paminklai. Jų kovas už tėviškės laisvę minės kartų kartos, dainas apie juos dainuos, maldoje palydės motinų ir mylimųjų mergaičių akyse dėkingumo ir meilės ašaros, tėvo veido pasididžiavimo šypsena papuoš tuos paminklus.

Narsūs gyvieji didžiosios kovos broliai! Prisiminkime šią mirusiųjų šventės dieną savo žygių draugus. Pagerbkime juos laisvu noru susilaikydami kurį laiką nuo bet kokio pasilinksminimo, nuo svaigalų ir paraginkime savo rėmėjus bei kitus žmones atitinkamai paminėti tą dieną. Pasimelskime už juos ir pasisemkime iš jų žygių ir mirties dvasios stiprybės, tvirčiau suspauskime ginklą ir tęskime narsiai šią kovą už Lietuvos Laisvę, už brolių mirtį, už šeimų ramybę.

Amžina garbė kritusiems kovos lauke už Lietuvos Laisvę didvyriams. Jie žuvo, kad tauta gyventų.

37-os kuopos I-jo būrio Vadui Drąsučiui, to pat būrio k.k. Vėbrai, Mėnuliui, Kęstučiui ir III-jo būrio Vadui Tautmyliui už parodytą rūpestingumą ir stropumą štabo pareigūnams reiškiu tarnybinę padėką.

38-os kuopos I-mo būrio būrininką Tarzaną atleidžiu iš einamų pareigų ir skiriu to pat būrio Vadu nuo šios dienos.

IŠRAŠAS IŠ TAURO APYGARDOS VADO ŽVEJO
ĮSAKYMO Nr. 39 § 4
(Lietuvos partizanų Tauro apygarda, V., 2000, 1. 267)

Kadangi mes atstovaujame tikrajai Lietuvos vyriausybės kariuomenei ir mūsų centrinei vyriausybei kaip tikrajai valstybės vyriausybei, todėl įsakymai, direktyvos, nuostatai, išplaukią tiek iš centrinės vyriausybės, tiek iš mūsų pačių vadovybės, yra privalomi ne tik kovotojams, bet ir visiems Lietuvos gyventojams.

Iki šio laiko įsakymai, duodami civiliams gyventojams, nebuvo pilnai vykdomi ir į juos buvo žiūrima pro pirštus. Kad to daugiau nebūtų, kad lengviau būtų vystyti patį veiksmą, reikia griežtai prižiūrėti šių įsakymų vykdymą. Rinktinės Vadas, davęs savo rajono civiliams gyventojams įsakymą, privalo reikalauti, kad tas įsakymas būtų visiškai ir tiksliai įvykdytas. Tam tikslui reikia nustatyti atitinkamas bausmes už įsakymų nevykdymą ir praktiškai visa tai įgyvendinti...

1948 m, gegužės 16 d. Tauro apygardos vadas Jonas Alešči-kas-Rymantas rašo Kęstučio apygardos vadui Jonui Žemaičiui-Vytautui: „Jūsų spėjimas, kad Tauro apygardoje kažkas įvykę, pasitvirtino. Padėtis yra daug pakitusi. Paskutiniu laiku patyrėme daug nuostolių, netekome daug mums brangių asmenų. Š. m. vasario 2 d. žuvo Apygardos vadas Žvejys, po to dar trys rinktinių vadai, tarp jų Šturmas, kuris kaip tik daug ką galėjo, man perėmus Apygardą, padėti, ir nemažas skaičius kovotojų. Lenkiame galvas žuvusiems, jų nuveiktus darbus tevainikuoja amžina garbė“ (LPTA, V., 2000, 1. 317).

Jonas Aleščikas-Rymantas, pastebėjęs, kad kažkas įvyko, kad kažkas negerai Tauro apygardoje, žuvo 1948 m. rugpjūčio 10 d. -tik po keturių mėnesių vadovavimo apygardai. Tai rodo, kad iš tiesų Tauro apygardoje vyksta blogi dalykai... Tik kas? Iki šiol tai paslaptis. Išaiškinamos tik smulkios žuvelės - KGB užverbuotos agentės, kurių vaidmuo - tik tarpininkauti tarp pagrindinių „veikėjų“.

Partizanai buvo tvirtai apsisprendę ginklu ginti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Lietuvos miškuose tūkstančiai vyrų tęsė žūtbūtinę kovą už Lietuvos išlaisvinimą. Partizanus globojo, saugojo ir palaikė visuomenė. 1949 m. vasario 2 d. Lietuvos partizanų vadai susirinko Radviliškio rajone, Balandiškio kaime, Stepono Sajaus sodyboje į suvažiavimą. Sodybos namo kamarėlėje parti-zanų vadai rengė dokumentus, sprendė Lietuvos valstybės klausimus. Įtarus, kad apylinkėse siaučia NKVD kariuomenė, vasario 10 dieną suvažiavimas persikėlė į Minaičių kaimą, į Stanislovo Mikniaus sodyboje buvusį Prisikėlimo apygardos vado L.Grigonio-Užpalio bunkerį.

Vasario 10 d. Bendro demokratinio pasipriešinimo Sąjūdžio prezidiumo ir Karo tarybos jungtiniame posėdyje buvo įkurtas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis (LLKS), kuris sujungė visas su okupantais kovojusias struktūras. Buvo sudaryta vyriausioji partizanų vadovybė - Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos prezidiumas. Prezidiumo pirmininku buvo išrinktas Jonas Žemaitis-Vytautas, jo pirmuoju pavaduotoju Pietų Lietuvos srities vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Antruoju pavaduotoju tapo Didžiosios kovos apygardos štabo viršininkas bei Vytauto apygardos įgaliotinis Juozas Šibaila-Merainis. Trečiuoju pavaduotoju tapo Prisikėlimo apygardos vadas Leonas Grigonis-Užpalis.

1949 m. vasario 16 d. LLKS Tarybos posėdyje buvo priimta LLKS Tarybos Deklaracija, kurioje išdėstytos Sąjūdžio pagrindinės politinės nuostatos: LLKS Taryba okupacijos metu yra aukščiausias tautos organas, vadovaująs politinei ir karinei tautos išsilaisvinimo kovai, kad būtų atkurta nepriklausoma demokratinė, parlamentinė Lietuvos respublika.

1988 m. birželio 3 d. ėmė veikti Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė Vilniuje, o vėliau ir Kaune. Kai kuriems komunistų partijos nariams buvo rekomenduojama dalyvauti Sąjūdžio veikloje. Sąjūdis neskirstė žmonių į kūrėjus-kovotojus ir siekiančius karjeristinių tikslų. Dainuojanti revoliucija pakeitė kiekvieno iš mūsų gyvenimą.

1989 m. vasario 15-16 d.d. Kaune, neeilinėje Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio sesijoje, buvo priimta istorinė rezoliucija dėl Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo.

1989 m. rugpjūčio 28 d. Baltijos kelias gyva žmonių grandine sujungė Lietuvą, Latviją, Estiją, o milijoninė minia parodė pasauliui pasiryžimą siekti Nepriklausomybės.

1990 m. kovo 11d. parlamentarai balsuoja už deklaraciją „Dėl Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos deputatų įgaliojimų“, kuria rinkėjų valia deputatai įpareigojami atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Uždengiamas salėje kabojęs LSSR herbas ir jo vietoje nuleidžiama Lietuvos tautinė trispalvė. Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis teikia vardiniam balsavimui Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“.

1990 m. kovo 11 d. 22 val. 44 min. paskelbiami istorinio balsavimo rezultatai: už - 124, susilaikė - 6, prieš - nėra.

Lietuva tampa laisva dvasiškai ir teisiškai. Deputatai ir svečiai atsistoję gieda valstybės himną.

Sovietinio generolo majoro G.K. Vaigausko knygoje „Lietuvių nacionalistų kenkėjiška veikla ir kova su ja“ (vadovėlis praktikams), išleistoje 1986 m. Maskvoje, rašoma: „TSKP CK ir Lietuvos kompartija valstybės saugumo organams iškėlė užduotį -likviduoti nacionalistinį pogrindį ir ginkluotas gaujas per trumpiausią laiką. Saugumo organams į pagalbą buvo pasiųsti kariniai daliniai... Bendrų agentūrinės ir karinės žvalgybos pastangų dėka buvo nustatomos gaujų ir diversinių grupių dislokacijos vietos, organizuojamos čekistinės-karinės operacijos ginkluotiems nacionalistų junginiams likviduoti...“ Sovietinis generolas Vaigauskas pripažįsta, kad tai buvo karas tarp sovietinės kariuomenės ir Lietuvos kariuomenės pogrindyje.

Toliau Vaigauskas rašo: „Agentūrinis įsiskverbimas į nacionalistinį pogrindį vyko verbuojant agentus iš pačių aktyviausių nacionalistinio pogrindžio dalyvių, infiltruojant į ginkluotas gaujas agentus, prieš tai pervestus į nelegalią padėtį, pakišant KGB organų agentus nacionalistinių gaujų ir organizacijų vadeivoms.“

Kaip pavyzdį matome Viktorą Vitkauską-Saidoką. Jis nuo 1944 m. iki 1945 metų tarnavo sovietinėje armijoje - tik vienerius metus... Kodėl tik vienerius? Nei šaltis, nei kojų tinimas čia nieko dėti... Grįžęs ramiai įsidarbino sąskaitininku fabriko „Kova“ pagalbiniame ūkyje ir tais pat metais užverbuotas agentu, kurio slapyvardis „Tušitel“. Ne atsitiktinai Vitkauskas brovėsi į „Dr. Vinco Kudirkos“ kuopą, kuriai vadovavo Pranas Runas. 1946 m. pavasarį į „Dr. V. Kudirkos“ kuopą atvyko Alfonsas Pečiulis, prašėsi priimamas, nes dalinį, kuriame jis buvo, „sutriuškino“. Patikrinę Ypatingajame archyve Pečiulio bylą, matome, kad 1945 m. sunaikintas Kuniavičiaus būrys, tik vienas Pečiulis liko gyvas. Paskui Pečiulis pereina į Jelkio būrį, kuris taip pat sunaikinamas, o Pečiulis pasitraukia gyvas. 1946 m. per „Dr. V. Kudirkos“ vado P. Runo seserį Birutę-Skirmutę įsiprašo į kuopą. Alfonsas Pečiulis buvo silpnas vienas sunaikinti „Dr. V. Kudirkos“ kuopą, todėl į pagalbą jam atsiunčiamas jo pusbrolis Viktoras Vitkauskas-„Tu-šitel“. Sovietinis KGB agentas „Tušitel“ tampa partizanu Saidoku ir kuopos vado Prano Runo raštininku. 1946 m. lapkričio 14 d. Alfonsas Pečiulis išduoda „Dr. V. Kudirkos“ dislokacijos vietą Plokščių vls., Nykutės miške, tačiau Pranas Runas jau nebepasitikėjo Pečiuliu ir, jam dingus, pakeitė stovyklos vietą, tik nespėjo sunaikinti stovyklos likučių. V. Vitkauskas ir A. Pečiulis buvo pusbroliai. A. Pečiulis buvo V.Vitkausko globojamas.

Alfonsas Pečiulis-Vinča tardomas prisipažino, kad 1945 metais per pusbrolį V. Vitkauską gavo pasą ir karinį bilietą. Tokius dokumentus buvo galima gauti tik iš paties saugumo. 1945 metais V. Vitkauskas, grįžęs iš armijos, tais pat metais jau turi ryšį su saugumu ir kovo mėnesį užverbuojamas informatoriumi, slapyvardžiu „Tušitel“. Dirbo ar nedirbo Saidokas KGB informatoriumi, tai paslaptis... Lengviausiai informaciją perduoti galėjo per moteris. Kai atsidurdavo su gražuole šnipe vieni, negalime žinoti, kokius „meilės“ žodžius kalbėjo ir kam jie buvo skirti. Patogi susisiekimo forma... ir malonumas, ir ryšys...

Agentų pagalba buvo nustatomos partizanų vadavietės, stovyklos, bunkeriai, išaiškinami vadai, aktyvūs dalyviai ir pagalbininkai, ryšiai su kitomis apygardomis ir su užsieniu.

Generolas G. K. Vaigauskas ten pat rašo: „Kiekvieną kartą, kai saugumo organams pavykdavo infiltruoti agentus į ginkluotą nacionalistinio pogrindžio vadovaujančias grandis ir pavienes gaujas, buvo sprendžiama ne tik jų likvidavimo, bet ir pogrindžio ardymo iš vidaus klausimas, skleidžiama nesantaika ir įtarumas tarp gaujų vadeivų, eiliniams nariams įteigiamas nepasitikėjimas vadais... Gaujas skaldyti padėjo jų vadeivų ir aktyvių dalyvių kompromitacija. Meistriškai naudojant šias priemones pavykdavo sukelti banditų nepasitikėjimą, jų tarpusavio nesantaiką, padaryti nekenksmingus pavojingiausius vadeivas ir atriboti nuo jų įtakos eilinius gaujų narius.“

Generolo majoro G. K. Vaigausko 1986 metais redaguota mokymo priemonė „Lietuvių nacionalistų kenkėjiška veikla ir kova su ja” atskleidžia Lietuvos laisvės kovų istoriją ir pokario kovas iš kitos barikadų pusės. Vadovėlyje parodomas Lietuvos komunistų partijos vadovaujantis vaidmuo saugumo organams, kurie kartu su SSRS kariniais daliniais kovojo su Lietuvos kariuomene pogrindyje. Todėl lietuvių tauta patyrė neapsakomus ir nedovanotinus nuostolius, netektis. 1940-1953 metais nužudyta 30 045 partizanų ir beginklių žmonių. Į lagerius išvežta 148 590 kalinių, ištremta 130 958 žmonės, 1944 m. repatrijavo į Vakarus 440 000 žmonių. Gyvuojant sovietinės okupacijos režimui, Lietuva neteko 775 000 gyventojų. (Antikomunistinio kongreso ir Tribunolo procesas. Vilnius. P. 835-841. 2000 m.)

Minėtos netektys - tai Komunistų partijos pastatytas paminklas gausybei savo darbų, kai nebaudžiamai čia viešpatavo, naikindama lietuvių tautą.

Tamsta Vade, š.m. birželio mėn. 30 d. atsitiktinai man teko dalyvauti Žalgirio R-je prie tardymo ir sunaikinimo ypatingos MGB šnipės Aldonos Meškauskaitės iš Kaune mst.. slapyvarde „Šimkus“.

Kadangi nuo pačios pradžios įstojimo į partizanų eiles įtarinėjau esant šnipu provokatorium dabartinį Žalgirio R-nės Vadą Saidoką, kurį aš pats būdamas Žalgirio R-nės Dr. V. Kudirkos kuopos Vadu 1946 m. rugpjūčio mėn. 16 d. lengvabūdiškai priėmiau, po pastarojo įvykio randu reikalą patiekti Tamstos nuožiūrai ir tolimesniam ištyrimui p. Saidoko asmenybės ir dabartinės veiklos savo įtarimų paaiškinimus - memuarus bei išvadas, liečiančius p. Saidoką laikotarpyje 1946 m. rugpjūčio mėn. 16 d. ir 1949 m. birželio m. 30 d. Priedas: 3 lapai.

PAAIŠKINIMAI-MEMUARAI
TAURO APYGARDOS KARO LAUKO
TEISMO PROKURORO IŠVADOS APIE ĮTARIAMĄJĮ
ŽALGIRIO RINKTINĖS VADĄ SAIDOKĄ
(LYA, К-l, ap. 45, b. 315, L. 358.)

1946 m. pavasarį, eidamas Žalgirio rinktinės V. Kudirkos kuopos vado pareigas, susitikau savo seserį Birutę, slapyvardžiu Skirmutė, kuri likusi neištremta mokėsi Kaune ir iš dalies buvo ryšininkė, ir jai pasakiau, kad mano vadovaujamoje kuopoje trūksta inteligentų.

Tų pat metų birželio, o gal liepos pabaigoje, tiksliai neatsimenu, atvyko toksai Pečiulis Alfonsas, slapyvardžiu Vinča, kaip patikimas asmuo, nes Skirmutė mokosi su jo broliu, gyvena tame pačiame name ir jau kurį laiką jį pažįsta, be to, su Vinčos broliu apie mane kalbėjosi ir tas brolis jai pasakojo, kad Vinča buvo geras partizanas, bet jų dalinį sutriuškino ir jis, pasidaręs fiktyvius dokumentus, gyveno kažkur Kaune.

Iš brolio sužinojęs apie gerą tvarką ir discipliną mano kuopoje, panoro sugrįžti į partizanų gretas. Vinča sakėsi partizanaująs nuo antrojo bolševikų užėjimo, parodė pasą, kad jis yra Alfonsas Pečiulis iš Josvainių valsčiaus, kaimo neatsimenu, ši pavardė sutapo su jo brolio, mano sesers bendraklasio pavarde. Jisai sakė, kad bolševikai jų kuopą sutriuškino, toje vietoje veikęs atsiųstas didelis MVD garnizono būrys - 100 ar 200 kareivių, tai jis išėjęs į Kauną ir gyvena su svetimais dokumentais.

Patikėjęs sesers rekomendacija, jį priėmiau. Kadangi sakė baigęs žemės ūkio mokyklą, pavedžiau jam padaryti kai kurių dokumentų nuorašus, kad įsitikinčiau jo raštingumu.

Bet aš vis tik pradėjau įtarinėti, sekiau kiekvieną jo žingsnį, klausiausi pokalbių, stebėjau veido išraišką ir t. t. Po poros mėnesių likau galutinai juo nepatenkintas, nes paaiškėjo, kad jis visai netinka dirbti raštininku. Ūkio reikalais pasiunčiau jį į kitą būrį. Ten nuvykęs susikivirčijo ir pačių draugų buvo sužeistas.

Kol jis tenai gydėsi, parašiau Skirmutei, kad Vinča raštinės darbui netinka ir iš viso yra neaiškus tipas, tuo pačiu paprašiau surinkti apie jį daugiau žinių.

Po kurio laiko (rugpjūčio 16 d.) atvyko dar vienas tipas su Skirmutės rašteliu, kuriame buvo rašoma, kad jis yra Vinčos pusbrolis ir geras raštininkas.

Tą asmenį pasilikau patikrinimui ir netrukus išsikviečiau Skirmutę. Pasidomėjau antruoju jos atsiųstu žmogumi. Skirmutė sakė, kad jis dirbo tabako fabrike, yra Pečiulio pusbrolis, atrodo geras žmogus. Draugijoje linksmas, mėgsta anekdotus ir visokius pokštus. Daviau jam slapyvardį Saidokas ir priėmiau. Padariau klaidą, kokių yra padarę ir kiti vadai.

Patikėjęs jo pasakojimais apie savo praeitį, nes liudininkų apie jo praeitį ir kodėl jis išėjo partizanauti neturėjau. Tikėjausi tai išsiaiškinti vėliau, nusprendžiau, kol nesurinksiu pakankamai duomenų, nenuleisiu nuo jo akių. Pusantro mėnesio Saidokas man labai pataikavo ir elgėsi mandagiai. Taip jis nuslopino mano budrumą, ir aš pavedžiau jam rašyti įvairius dokumentus, nes jis rašė gražiu braižu. Jo išsimokslinimu aš abejojau (sakėsi baigęs 6 klases), nes darydavo gramatinių klaidų, bet nusprendžiau, kad kalta jo tarmė, ir paskyriau jį savo raštininku. Rugsėjį Saidokas parašė Vincai laišką, man tai nesukėlė įtarimo. Lapkričio pradžioje gavau skubų būrio vado pranešimą, kad Vinča pabėgo.

Gavęs pranešimą, Saidoką nuginklavau, atėmiau visus dokumentus, pavedžiau kovotojams jį saugoti. Bet po dienos pagalvojau, kad neturiu tam jokio pagrindo, ir jį paleidau. Apie tai perspėjau kuopą ir visus ryšininkus.

Domėjausi, kur dingo Vinča. Po kelių dienų Vinča atėjo į mano rajoną ir parašė man laišką, bet ateiti į stovyklą kažkodėl bijojo. Aš jam atsakiau, kad grįžtų į stovyklą, nes aš nieko nežinau ir man neaišku, kodėl jisai pabėgo. Saidokas garantavo ir įrodinėjo, kad šnipu jis nebuvo ir negali būti.

Bet Vinča negrįžo, slapstėsi ir rašinėjo man bei Saidokui neaiškius, miglotus laiškus, kuriuos prisegiau prie Karo lauko teismo bylos. Sužinojęs, kur jisai būna, per jo ryšininkę perdaviau jam griežtesnį laišką, bet laiškas sugrįžo.

Pasiunčiau Saidoką su kariais, kad jį įtikintų, ir Saidokas jį parvedė. Nebaudžiau, nors jo mimika man kėlė įtarimą.

Priėmiau jo priesaiką, gražiai pakalbėjau ir paaiškinau kaip ir visiems kovotojams. Apskritai patikėjau Saidoko laidavimu. Tuo metu vėl pradėjau Saidoku pasitikėti.

Tų pat metų lapkričio pradžioje, išėjus man su kovotojais tvarkyti tarnybinių reikalų, Vinča, likęs stovykloje dviese su kitu kovotoju, pabėgo. Pasitariau su kariais, ką daryti. Sušaudyti be Karo lauko teismo aš nenorėjau, nes neturėjau pakankamai įrodymų.

Pabėgęs jis vėl rašinėjo laiškus, tad nusprendžiau, kad galbūt bus kažką iškrėtęs partizanaudamas kitame krašte.

Tik po kurio laiko supratau, kad jis išgyveno kovą tarp sąžinės ir išdavystės. Saidokas tikino, kad jisai neišduos. Išeidamas Vinča parašė laišką, kad grįžta į savo kraštą. Aš jam buvau sakęs, kad gautų savo krašto partizanų arba vadų rekomendacijas.

Labai susirūpinau, nes Vinča ir Saidokas tapo neišsprendžiama problema. Paskui susirgau, kad net nepakeičiau savo stovyklavietės. Lapkričio 14 d. 14 valandą atbėgo pavargęs kovotojas ir pranešė, kad ištrūko iš rusų. Aš pamaniau, ar tik nebus tai Vinčos ir Saidoko darbas. Pažvelgiau į Saidoką, bet jis buvo apsimestinai ramus. Tuoj pat liepiau visiems pasiruošti (buvome 8 vyrai), tačiau tvarkant stovyklos turtą, atbėgo sargybinis ir pranešė, kad rusai jau čia pat. Skubiai išsidėstėme ir pirmieji atidengėm ugnį į apsupusius stovyklą priešus.

Kadangi įtariau, kad esame išduoti, įsakiau trauktis priešui nežinoma kryptimi - Nemuno link.

Įsikūrėme prie Nemuno ir laukėme antrojo antpuolio, bet priešas, gavęs atsaką, nespėjo susiorientuoti, kur ieškoti. Kaip vėliau paaiškėjo, pulti jie ruošėsi vakare, vakaro maldos metu.

Su MVD buvo ir išdavikas Vinča. Lapkričio 17 buvome susitarę susitikti su Skirmute netoli mūšio vietos. Tai buvo pavojinga. Bet lapkričio 16 a. sužinojau, kad MVD persikėlė per Nemuną, o su jais buvo vienas civilis. Nepaisydamas jokio pavojaus, nuėjau į sutartą vietą, kad praneščiau Skirmutei apie įvykį. Kai sužinojau, kad Vinča kažkaip „slaptai“ už Nemuno areštuotas ir kad su MVD per Nemuną persikėlė kažkoks civilis, nusprendžiau, kad tai jo darbas.

Saidokas pirmą kartą kategoriškai užprotestavo, tada aš savo sesers ir jos draugės akivaizdoje nusprendžiau nekelti triukšmo. Po sėkmingo mūšio pasivaikščiojome ir išsiskyrėme

Lapkričio 25 d. atbėgo ryšininkė Laimutė ir verkdama papasakojo, kad jų rajone Vinča vaikšto su MVD, areštuoja partizanų artimuosius ir ryšininkus, o ji pati spėjo pabėgti. Vadinasi, Vinča tikras išdavikas, o Saidokas?

Pasikarščiavęs Saidoką nuginklavau ir, pasitaręs su savo žmonėmis bei neturėdamas kitos išeities, nusprendžiau su juo pakalbėti. Gal jisai pasitaisys, bet kartu ir sekti jį, o jeigu pasirodytų esąs MGB šnipas, sušaudyti.

Galimas dalykas, kad suvokęs aukštus mūsų organizacijos siekius ir matydamas gerą tvarką jisai pasitaisys, o aš stengsiuosi neleisti jam susisiekti su MGB. To bijodamas nenorėjau jo išleisti į Kauną, bet paskui, kai viską apgalvojau, išleidau, tuo parodydamas, kad juo pasitikiu ir laikau jį geru žmogumi.

Vieną naktį Saidokas sukėlė įvykį, kuris parodė jo moralinį nesantūrumą ir kažkokią vidinę kovą, kaip būdavo su Vinča. Visi kovotojai išsigando, bet buvo tokie disciplinuoti, kad nesiryžo replikuoti, kam aš tokius žmones priimu. Taip ir liko Saidokas pas mus.

1946-47 m. m. leidau Saidokui parašyti žmonai laišką, patikrinau, nieko įtartino. Vėliau patikrinau dar vieną jo laišką. Laiškas man pasirodė įtartinas, perspėjau Jūratę, kad be mano žinios Saidoko laiškų į Kauną nevežiotų, bet, nenorėdamas sukelti įtarimo, laišką jam grąžinau.

Pernai lapkritį parašiau Žemaitijos Liūto rinktinės partizanams ir paprašiau, kad surinktų žinias apie Vinčą ir Saidoką, bet jie man neatsakė. Surinkau apie Vinčą visokių „špargalkių“ ir perdaviau jas rinktinės vadui, kad atiduotų Karo lauko teismui.

Po įtartino laiško žmonai nepatikėdavau Saidokui rašyti kai kurių dokumentų, rašomąja mašinėle rašydavau pats.

Pasiųsta anapus Nemuno, ryšininkė Naktis pranešė, kad neįmanoma surinkti tikslių žinių, bet ji iš partizanų ir gyventojų girdėjusi, kad Saidokas ir Vinča yra KGB agentai. Tačiau supratau, jog nuolat sekamas Saidokas nieko negalės padaryti, o pavasarį būsime jau laisvi.

Taip praėjo žiema. Pavasarį atvyko rinktinės vadas Šturmas ir paskyrė mane štabo viršininku. Nenorėdamas paleisti Saidoko iš savo akiračio, pasitikėdamas juo, pasakiau Šturmui, kad Saidokas gražiai rašo ir galėtų eiti rinktinės adjutanto pareigas. Vadui to ir reikėjo, jis paskyrė Saidoką į tas pareigas.

1947 m. rugpjūčio 19 d., kai pasitraukiau iš užimamų štabo viršininko pareigų ir grįžau į savo kuopą, Saidokas liko be priežiūros. Aš stebėjau, kuo viskas baigsis. Kai Saidokas ėmė kilti tarnyboje, pamaniau, kad būsiu apsirikęs, bet šios žiemos įvykiai kėlė man širdies nerimą, ėmiau galvoti, ar tik Saidokas, tapęs savarankišku vadu, nebus susidėjęs su MGB.

Ir tik dėl įtarinėjimų išsigelbėjau nuo pražūties. Kelti viską į paviršių neturiu faktų, būtų ne tik kvaila, bet ir kenksminga organizacijai. Aš nutylėjau, kodėl savo įtarimų neišsakiau Šturmui, kai mes išėjom į rinktinės štabą.

Pavasarį Faustui pasakiau, kad Žalgirio rinktinėje tikriausiai yra MGB šnipas, nes man žiemos įvykiai labai įtartini.

Jis man papasakojo apie savo seserį, kurią apklausė MGB, ir minėjo aptakias tardytojo užuominas apie Saidoką.

Dar žiemą iš kovotojo Žemuko, Dėdės ir Agento sužinojau, kad Saidokas bendrauja su kažkokia įtartina mergina iš Kauno. Pernai ji buvo atvežusi kunigą ir kovotojai priėjo išpažinties (kovotojų manymu, kunigas buvo patikimas žmogus).

Tas kunigas Kaune paslaptingai žuvo - ar pats nusišovė, ar kas kitas nušovė, neaišku.

Aš norėjau tą merginą pamatyti, tik nebuvo progos. Pirmomis liepos dienomis pirmą kartą ėjau pas Faustą, ilsėdamasis pas bičiulį Dėdę, sužinojau apie slaptą miško šukavimą ir tos merginos (šnipės Šimkus) sulaikymą ir paleidimą, prašiau Dėdės, kad patikrintų tos merginos sulaikymo ir paleidimo faktą.

Kitą dieną sutikau Faustą, Saidoką bei kitus ir išgirdau, kad jie rengia kovotojams mišias. Pasakiau, kad išpažinties neisiu, nes nepasitikiu ta mergina. Saidokas pasakė, kad jis ja pasitiki.

Š. m. birželio 30 d. būdamas vienoje stovykloje su Saidoku, sužinojau, kad jis eis susitikti su ta mergina, su ja iš Kauno turi atvažiuoti kažkoks Kęstutis.

Į tą susitikimą panorau ir aš eiti. Saidokas manęs nekvietė, bet ir nesipriešino. Pasirodo, kad vietoje Kęstučio į susitikimą atėjo dar kažkokia mergina iš Kauno.

Saidokas, būdamas mūsų grupėje vyriausias, įtartiną merginą apklausti nenurodė. Aš norėjau dalyvauti apklausos metu, nes kaip prokuroras turiu tokią teisę.

Saidokas tylėjo. Susitikimas vyko miške. Garsiai pasiteiravau apie naują viešnią, kaip jos susipažino ir kaip ja patikėjo. Kartu stebėjau tą merginą ir Saidoką. Klausinėdamas pastebėjau, kad jai rūkant drebėjo rankos.

Žiūrėjau į ją ramiai, kad nesukelčiau įtarimo. Tuo metu neturėjau žinių apie ją, nors man ta merga atrodė įtartina (ji iš tikrųjų buvo panaši į gatvės mergšę). Kadangi nebuvau įpareigotas ją apklausti, todėl stengiausi išklausinėti kai kurių faktų, kad vėliau galėčiau surašyti kaltinamąjį aktą.

Iš Agento sužinojau, kad pirmoji mergina, vardu Genė, iš Kauno tikrai yra MGB šnipė. Šnipė Genė žiūrėjo į mane išsigandusi. Aš su vienu iš kovotojų pakviečiau ją pokalbiui. Klausiau ją, kur gimusi, ką veikia, kokiais sumetimais nori su mumis bendrauti ir t. t. Klausinėjau labai mandagiai vis atsiprašinėdamas. Kovotojai pradėjo vaišintis Genės draugės atvežtais saldumynais. Aš atsisakiau vaišių dėl danties skausmo. Po vaišių visi pradėjo žaisti preferansą, o aš toliau klausinėjau šnipę Genę. Pokalbis nesirišo, todėl teko kalbėti griežčiau. Paprašiau jos parodyti dokumentus. Ji parodė tik pažymėjimą. Aš paklausiau, kodėl neturi darbo pažymėjimo, nes gali sulaikyti. Ji nuliūdo, bet aš pasakiau, kad juokauju. Sutemus aš paprašiau vyrų, kad baigtų žaisti, Saidoko paklausiau, ką darysime. Jis kategoriškai pareiškė: „Spręsiu aš...“ Norėjau pasakyti, kad sprendimo nematau, bet nutylėjau. Saidokas nusivedė naujai atvykusią merginą be liudininkų pasikalbėti.

Man tapo įdomu, ir aš prisidėjau prie jų. Saidokas liko nepatenkintas, kodėl jiems neleidžiu kalbėtis vieniems.

Atsiprašinėjome viešnios už tokį priėmimą ir pasakėme, kad Genė pasiliks pas mus pasiaiškinti. Galbūt mergina nekalta ir paleisim ją su sekliu. Pasodinome šnipę Genę, apsupome ją ratu, kad nepabėgtų, ir uždavinėjome jai klausimus. Saidokas sėdėjo prieš mane ir tylėjo, vėliau nusisuko ir atsisėdo veidu į sieną. Po mano apklausos klausinėjo kiti, o aš klausiausi. Saidokas klausimų neuždavinėjo, tik kartais patvirtindavo, kas sakoma. Kiek žinau, Saidokas, būdamas jaunas karys, labai aktyviai dalyvaudavo įvairiose apklausose, o čia tokia „riebia žuvele“ visai nesidomėjo.

Pradėjo temti, sunku buvo rašyti, tačiau Saidokui buvo nesvarbu, jis būtų ir toliau žaidęs, jeigu ne aš.

Šnipė iš pradžių neprisipažino, vis žiūrėjo į Saidoką ir laukė, ką jis pasakys.

Iš Fausto buvau girdėjęs, kad kažkoks Ąžuolas jam įtartinas. Pradėjau klausinėti apie Kęstutį, kas jis toks, kaip susipažino. Aš sakiau, kad viską atleisim, jei atvirai prisipažins. Tada ji paprašė leisti pasikalbėti su vienu Saidoku, aš užprotestavau, Saidokas nenorom tai patvirtino. Ji pradėjo meluoti, esą paskutinio jos sulaikymo metu buvo užverbuota, išsisukinėjo nuo atsakymų, vis žiūrėjo į Saidoką, kuris sėdėjo nuleidęs galvą ir tylėjo.

Kai Tigras stuktelėjo, pradėjo pasakoti atviriau, tai parodė, kad buvo galima iš jos išgauti mūsų organizacijai svarbių žinių.

Saidoko elgesį apklausos metu aprašyti sunku, bet kad vyrukas per šią šnipę perduodavo MGB žinias ir ruošė visą rinktinę sunaikinimui, buvo aišku. Jeigu būčiau buvęs tuo tikras, pareikalaučiau atitinkamos apklausos. Kad neįvyktų tragedija, aš negalėjau net mandagiai paklausti. Mano manymu, visa kaltė ir buvo Kęstučio, Saidoko ir Ąžuolo, kadangi ta mergina lengvai galėjo viską išduoti.

Toliau eina užrašai iš bloknoto, užrašyti šnipės Šimkaus apklausos metu.

1. Apklausos ir įvykdymo metu dalyvavo: Žalgirio rinktinės vadas Saidokas, apygardos adjutantas prokuroras Daugirdas, Žalgirio rinktinės org. skyriaus viršininkas Tigras, adjutantas Kietis, Šturmo Tėvonijos vadas Beržas ir Tėvonijos kovotojas Perkūnas.

2. Kauno MGB žino Saidoko pavardę ir, jei ji pasakys banditams tą pavardę, jie ją sušaudys.

Išvada: MGB grasino šnipei, kad ji nepasakytų Saidoko pavardės, jie nori, kad banditai jo pavardės nežinotų. Iš ko MGB žino, kad mes nežinome Saidoko pavardės.

3. Agentė prisipažino, kad buvo užverbuota 1946 metų liepos-rugpjūčio mėn... Sutampa su Saidoko atvykimu pas mane.

7. Agentė prisipažino, kad MGB jai davė degtinės ir liepė išbandyti, ar ją banditai gers, atvežė keistų saldainių...

9. Agentė per patį pokalbio įkarštį norėjo viena pakalbėti su Saidoku. Kodėl?

10. Paskutinė užduotis agentei: pavesta šnipinėti apygardos ryšius su kitomis apygardomis ir kada sugrįš iš užsienio Mažytis ir Skirmantas.

11. Po susitikimo su Saidoku, Faustu ir kt. Ąžuolas išvykdamas pasakė, kad čia tikri banditai-chuliganai, kad tik vienas Saidokas geras žmogus, visas paslaptis pasako (agentės parodymus girdėjo ir kovotojas Šernas).

12. Išgirdusi nuosprendį - nubausti mirtimi, agentė puolė Saidokui ant kaklo, sakytum, mylimajam: „O Jėzau, Saidokai, gelbėk!“ Atrodė, norėjo kažką pasakyti, bet... Ką tai reiškia?..

1. Agentas pasakė, kad dalyvavo 5 kartus susitikimuose, kur būdavo ir Saidokas. Saidokas su šnipe visada kalbėdavosi atskirai.

2. Agentas jau pirmame susitikime perspėjo Beržą, kad ta panelė G. daug meluoja. Tai buvo 1948 metų rugsėjo gale.

3. Žemukas ir Dėdė paaiškino agentui, kad kol kas apie Genę nekalbėtų Saidokui, nes jis už ją deda galvą ir pyksta.

4. Pavasarį, žlugus visiems bunkeriams, agentas paklausė Saidoko, ar jis tikrai žino, kad ta mergina gera. Saidokas atsakė, kad ja visiškai galima pasitikėti, - jei ji būtų ką dariusi, tai būtų rezultatai.

5. Praeitą žiemą, sugrįžusi iš susitikimo, šnipė Šimkus savo draugėms, gyvenančioms Kaune, Gardino gatvėje, pasakė, kad Saidokas atsiribojo nuo Agento kaip nepatikimo, o ja pasitiki.

6. Gruodžio mėn. Agentas norėjo šnipei į akis pasakyti, kokia ji, tačiau susitikime ji tai nuslėpė.

7. Agentas pasakė, kad Saidokas nekartą davė kažkur nuvežti šnipės laiškus.

9. Šnipė draugių prašė prirodyti gydytoją, kad padarytų abortą, gyrėsi, kad jai įtaisė vadas Saidokas. Agentas tvirtino, kad tikrai jai abortas buvo darytas.

10. Apie Kalėdas šnipė, grįžusi iš Žalgirio, aplankė Ald. (su kuria buvo atvykusi VI 30) ir Saidoko vardu pareikalavo išsamios autobiografijos; iš pradžių ta nenorėjo, bet vėliau atspausdino mašinėle ir atidavė šnipei. Kodėl šnipė nebijojo Aldonos vežtis su savim pas mus?

14. Agentas ir Šimkus davė vienas kitam žodį, kad vienas kito neįduos MVD ir arešto metu. Paskutiniu metu Agentas įtarė Genę ir ji tai jautė, tad kartą pareiškė, kad jei aš žūsiu, tai nuo tavo rankų, bet vis tiek paskutinį kartą važiavo pas mus, tikėjosi pagalbos. Atrodė, paskutinę minutę ji kreipėsi pagalbos į asmenį, tik tas nesiryžo išsiduoti.

1. Iš Vinčos ir Saidoko pasakojimų aiškėja, kad Saidokas dalyvavo dokumentų padirbinėjimo kompanijoje (apie tai žinojo Drą-sutis, Klevas, Vėtra, Uosis, ryšininkė Laimutė ir X ), esą dėl to jis buvo priverstas mesti darbą ir sprukti pas partizanus.

Išvada: Vadinasi, kaip praktika parodė, jog visi dokumentų padirbinėtojai, net jeigu MGB apie juos ir nežino, vis tiek pakliūva ir yra MGB.

2. Drauge su Vinča partizanavo kovotojas Meilutis, kuris pasakojo, kad Vinča buvo tikras banditas, plėšė ir žudė gyventojus, prisiplėštą turtą pardavinėdavo Kaune. Tą gaują partizanai nuginklavo, perspėjo dėl provokacijų, tačiau Vinča, nepasitaisė, pasidirbdino dokumentus ir valkatavo Kaune, kol neatvyko pas mane. Meilutis tvirtina, kad Vinčą atsiuntė MGB. Saidokas sakė, kad jis pats padirbo Vinčai dokumentus, todėl jis turėjo dalyvauti ir kituose Vinčos darbuose. Dar prieš Saidokui ateinant, Vinča kalbėjo, kad jis nedovanos kažkokiam Viktorui (dariusiam dokumentus), kad už tai paėmė 2000 rublių.

3. Saidokas apie Vinčos praeiti melavo, nors viską puikiai žinojo. Kodėl? Dar yra gyvų liudininkų, girdėjusių Saidoko ir Vinčos pokalbius, - kovotojas Uosis, kiti kalėjimuose arba žuvę. Apie Vinčos darbus gerai žino Meilutis.

4. Kodėl Šimkus birželio 30 d. nebijojo vežti Aldonos. Ji galėjo paklausti Saidoko, ar jis gavo jos autobiografiją. Jei Saidokas būtų buvęs tikras partizanas, turėdamas tokius įrodymus, būtų sušaudęs šnipę. Išvada: šnipė Saidoko nebijojo, vadinasi, Saidokas toks pat...

5. Suprantama, kodėl Saidokas dar ir dabar gina provokatorių Vinčą, guldo už jį galvą ir pateisina.

Visa tai, ką čia išdėsčiau, manau, yra pakankamas pagrindas pradėti tyrimą ir išaiškinti Saidoko praeitį, kodėl jis tapo partizanu ir dabartinę jo veiklą.

Įgaliotiems asmenims išvardysiu gyvus ir areštuotus liudininkus. Atsižvelgdamas į esamą padėtį, apsisprendžiau, nenoriu, kad kovos broliai ateity man priekaištautų dėl Vinčos. Žinodamas apie kenkėjišką Saidoko veiklą, nusprendžiau visa tai iškelti viešumon ir neslėpti nuo kovotojų.

Siųsdamas savo tiesioginiam viršininkui paaiškinimus-memuarus ir šaltinių parodymus apie Saidoko kaltę, tebejaučiu atsakomybę už buvusius ir galimus Saidoko veiksmus, perduotus savo tiesioginiam viršininkui, Šturmo tėvonijos partizanams, kitiems Žalgirio rinktinės vyrams ir tiems, kurie atliks tyrimą ir spręs šią bylą.

Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio partizanas Pranas Runas-Daugirdas gimė 1916 09 17 d. Bundzų k., Plokščių vls., Šakių apskr..

1944 m. Lietuvos Laisvės Armijos dalyvis. 1945 m. įkūrė „Dr. V. Kudirkos“ kuopą ir jai vadovavo. Vėliau buvo Tauro apygardos Žalgirio rinktinės štabo viršininkas, Birutės rinktinės rikiuotės skyriaus viršininkas, Tauro apygardos adjutantas, partizanų teismo prokuroras.

Sunkios partizaniško gyvenimo sąlygos pakirto Daugirdo sveikatą. Paskutiniaisiais gyvenimo metais sirgo reumatu ir atvira plaučių tuberkulioze.

Žuvo 1951 06 16 d. Meškelių k., Paežerėlių vls., Šakių apskr., išduotas agentės „Puidokienės“ - Marytės Karaliūtės ir informatoriaus „Dalgelės“, nelygioje kovoje pašautas į kojas pats nusišovė.

Partizano Prano Runo mintis apie demokratiją spaudai parengė Birutė Runaitė-Šidlauskienė.

Šiandien ne tik pas mus pavergtoje Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje verda politinės kovos - šaltuoju karu vadinamos.

Įžengėme į paskutinį tų kovų etapą - antikomunistinio karo išvakares. Jau daug metų nuolat girdime linksniuojant žodį „demokratija“. Mūsų, geriau sakant, visos žmonijos priešai, parazitai, raudonieji kraugeriai bolševikai ir kiti tik drįsta save vadinti „demokratiškiausiais“.

Pranas Runas-Daugirdas, 1947 m.

Žiūrėdamas į tai, noriu su kovos broliais ir visais tauriais tautiečiais pasidalyti mintimis šiuo klausimu ir esu įsitikinęs, kad nuodugnus pabertų minčių apsvarstymas sukels visai kitą vaizdą apie šią visuomeninę santvarką.

Jau žiloje senovėje tautos ir atskiros žmonių grupės turėjo iš kartos į kartą perduodamus papročius. Tie papročiai būdavo užrašomi ir virsdavo, laikui bėgant, įstatymais. Tie papročiai, arba ta sociali santvarka, būdavo ne vieno žmogaus, bet visuomenės, kaip tokios, padaras, tik atskirais atsitikimais atskiri žmonės tuos papročius suderindavo, sugrupuodavo ir paskelbdavo kaip įstatymus. Besikuriant didesnėms valstybėms ir besidarant visuomeniniam gyvenimui sudėtingesniam, kilo reikalas turėti pastovesnę socialią tvarką, kuri būtų paremta ne papročiais, bet proto sumetimais.

Tam reikalui tautos ir valstybės per savo organus pradėjo leisti įstatymus, kuriais buvo normuojami ir tvarkomi atskirų žmonių iš vienos pusės bei valstybės iš kitos pusės santykiai. Tų įstatymų visuma vadinasi tos valstybės ar tautos teise. O teisė, kaip žinome, yra normų bei tam tikrų taisyklių rinkinys, kurios nustato atskirų žmonių, organizacijų bei pačių valstybių ribas. Kartais teisė atima žmogui laisvę, kartais tik susiaurina, o kartais žmogui duodama plačiausios laisvės ir privilegijos. Be to, reikia pabrėžti, kad teisė, jeigu ji nėra žmonių sąmonėje, ji nėra teisė. Vadinas, apie teisę visa šio žodžio prasme galima tik tada kalbėti, jei visas socialinis kolektyvas yra supratęs, kad taip ir taip galima elgtis, o taip ir taip negalima, nes sociali tvarka laikosi tik įsitikinimais. Yra didžiausia nesąmonė primesti tautai arba valstybei tokią normą, kuri svetima tos tautos dvasiai ir būdui. Tai keltų perversmus, socialines kovas ir t. t.

Vadinas, teisės, arba privalomos tvarkos, paruošimas arba jos paskelbimas visam kolektyvui (tautai, valstybei) turi būti gerai suderintas su tautos psichologija, būdu, tradicijomis ir t. t. Gyventi ir elgtis sulig tam tikrom normom privalo kiekvienas žmogus, kiekvienas didesnis ir mažesnis kolektyvas. Niekas negali būti už teisės ribų, visiems teisė skiria tam tikrą sferą, tik tos veikimo sferos gali būti nelygios. Vienam duodama daugiau laisvės, kitiems mažiau arba visai neduodama. Šitoks nevienodas teisės veikimo sferos paskirstymas priklauso daug ir nuo to, kas tą teisę kuria. Čia kyla teisės kūrimo ir paklusimo tai teisei klausimas. Tuo pačiu kyla ir politinės tvarkos formų klausimas. Jeigu valstybę valdo vienas žmogus, jeigu išleistos ir paskelbtos normos (teisės) privalomos tik jo pavaldiniams ir jei jis tą teisę gali pakeisti savo nuožiūra arba atšaukti, tai tokiais atvejais kalbama,

kad valstybė yra autokratiškai valdoma. Pavyzdžiu gali būti neribotos monarchijos, kaip kad buvo Rusija prieš Dūmos laikus.

Jeigu valstybę valdo ne vienas žmogus, bet tam tikra žmonių grupė, kuri remdamasi papročiais ar tai pajėgomis yra užsitikrinusi sau tam tikras privilegijas ir skelbia normas, kurių likusieji privalo klausyti, tai tokiais atvejais kalbama apie aristokratišką krašto valdymą. Atsižvelgiant į tai, kas sudaro valdančiųjų grupę, kalbama apie tikrąją aristokratiją, jeigu tą grupę sudaro pasižymėję savo darbais žmonės; apie plutokratiją, jei tą grupę sudaro piniguočiai, apie oligarchiją, jeigu tą grupę sudaro žmonės, jėga bei suktybėmis paėmę valdžią į savo rankas; ir galop apie proletariato diktatūrą, jei valdančią grupę sudaro tam tikri darbininkų sluoksniai.

Šitom dviem politinės santvarkos formom (autokratiškai ir aristokratiškai) priešpastatoma demokratinė santvarka, kuri pastaraisiais laikais susilaukė labai daug šalininkų ir priešininkų. Kaip jau minėta, valstybiniame ir socialiniame gyvenime žmonės privalo savo veiksmais prisilaikyti tam tikrų taisyklių, normų. Autokratinėje ir aristokratinėje valstybėje tų taisyklių, normų (įstatymų) leidėjai iš vienos pusės ir tie, kurie privalo sulig paskelbtais įstatymais elgtis, yra ne tie patys žmonės; autokratinėje valstybėje vienas žmogus, o aristokratinėje valstybėje maža visuomenės dalis leidžia visai visuomenei, visiems gyventojams įstatymus.

Visai kitaip dalykas yra sutvarkytas demokratinėje valstybėje. Čia leidžiant ir skelbiant teisines normas dalyvauja kaip tik tie patys žmonės, kurie gyvenime tų įstatymų turi laikytis. Vadinas, demokratinėje valstybėje žmonės leidžia patys sau įstatymus, patys tvarko savo reikalus.

Atsižvelgiant į tai, ar visa visuomenė pati dalyvauja įstatymų leidime, ar tik jos rinkti atstovai yra tam įgalioti, demokratinės valstybės yra skirstomos į betarpines ir tarpines.

Lietuvos valstybė sulig Steigiamojo Seimo priimta Konstitucija buvo tarpinė (demokratinė valstybė, nes įstatymų leidimas ir jų vykdymas buvo pavestas tautos rinktiems žmonėms - Seimui).

Susipažinus nors paviršutiniškai su autokratine, aristokratine ir demokratine valstybės formomis, dabar kyla klausimas: kuri iš jų yra geriausia? Kuri iš jų ypač tinka mums? Atsakyti trumpai į šiuos klausimus yra labai sunku, tuo labiau kad pats valstybės formos gerumas arba tinkamumas priklauso ne tiek nuo pačios formos, kiek nuo žmonių, kurie leidžia įstatymus.

Doros žvilgsniu aukštajai visuomenei doras ir teisingas karalius gali labai būti tinkamas, vadinas, čia tinka ir autokratinė valstybės forma. Taip pat ir dori aristokratai, kurie myli savo kraštą ir supranta žmonių reikalus, yra visiems teisingi, gali būti pageidaujami valstybės viešpačiai. Galiausiai ir su demokratine santvarka: ir čia rinkimų keliu gali būti išrinkti gabiausi ir geriausi žmonės, kurie patys būdami kilę iš visuomenės supranta jo reikalus ir tinkamai juos gali tvarkyti. Žodžiu tariant, visuomenės, žmonių gerovė priklauso ne tiek nuo valstybės formos, kiek nuo gerų įstatymų leidėjų ir tų įstatymų vykdytojų. Dėl šių pastarųjų dalykų, o ne dėl pačių formų įvyksta pasaulyje kruvinosios revoliucijos ir žūtbūtinės politinės kovos.

Po to viso kyla klausimas: kuri iš paminėtų valstybės formų duoda daugiau galimybių atiduoti įstatymų leidimą ir jų vykdymą į geriausių ir gabiausių žmonių rankas? Čia reikia pasakyti, kad patikimiausias garantijas, o ypač mūsų krašte, duoda demokratinė forma.

Karaliaus autokratinė valdžia, nors ji ir labai teisinga būtų, visuomet bus karaliaus artimų žmonių panaudojama savo tikslams. Kita vertus, karaliaus valdžia dažniausiai baigiasi su jo mirtimi, nes sūnūs dažnai nėra panašūs į savo tėvus.

Taip pat ir aristokratų valdžia vargiai gali išlaikyti tam tikrą teisėtumo bei teisingumo lygį, nes pats valdžios turėjimas vilioja aristokratus pasinaudoti ja ir ne visai teisingiems reikalams.

Lieka demokratinė forma, prie jos reikia apsistoti kiek ilgiau. Demokratija, aiškinant žodį lietuviškai, reiškia liaudies masės valdymą. Vadinas, liaudis, arba pati tauta, per savo rinktus žmones nustato valstybės teisinę tvarką ir žiūri, kad jos būtų prisilaikoma. Supratimas demokratijos, kaip liaudies masės, yra netikslus ir neteisingas. Masė, liaudis pati per save negali tvarkyti visų savo reikalų. Užtenka, kad liaudis tik atskirais atvejais pareiškia savo nusistatymą valstybės reikalais. Tų nusistatymų pasireiškimas turi būti visai sąmoningas, o tam reikia, kad liaudis būtų pribrendusi valstybiniams reikalams spręsti.

Dėl šių visų priežasčių demokratinė valstybės forma laikoma viena sunkiausių ir viena tobuliausių. Sunkiausia dėl to, kad esant demokratinei valstybės formai reikia, jog visi piliečiai numanytų valstybės reikalus, tobuliausia dėl to, kad rinkimų keliu iš politiškai susipratusios liaudies išskiriama tam tikra žmonių dalis, kuri rinkikų supratimu geriausiai nusimano apie valstybinius reikalus.

Šitos atrankos, išskyrimo priedas yra dar vienas leistinas dalykas - tai visuomenės išskirstymas į grupes sulig pažiūrų skirtingumu. Visuomenę, arba valstybę, sudarantieji žmonės nėra vienodų pažiūrų! Leidžiant įstatymus svarbu žinoti tų išsiskirsčiusių grupių dydį ir jų reikalavimus. Tai galima tik tuomet, kuomet valstybės gyventojai yra laisvai pasiskirstę į politines partijas. Leidžiamieji įstatymai turi atitikti valstybės, kaip visumos, reikalavimus ir būti lyg kompromisas tarp visų politinių partijų reikalavimų. Be to, politinių partijų reikalingumas demokratinėje valstybėje pasireiškia dar ir kitais dalykais, ypač valstybės vairininkų rinkimuose. Juk pažinti žmogų galima tik pamačius jo darbus. Nesant politinių organizacijų, pati liaudis negalėtų spręsti valstybinių reikalų, busimųjų valstybės vairininkų negalėtų pažinti pati liaudis.

Iš šito darosi aišku, kaip naiviai skamba mesti į mūsų visuomenę obalsiai apie karą su partijomis. Kovoti reikia su išsigimusiu partiškumu, bet ne su sveiku visuomenės politiniu susiskirstymu.

Baigdamas šio klausimo bendrą aptarimą, norėčiau pabrėžti tokius punktus:

1. Žmonių gerovė priklauso ne tiek nuo valstybės formos, kiek nuo gerų įstatymų, nuo įstatymų leidėjų bei vykdytojų.

2. Iš visų valdymo formų demokratija duoda daugiau garantijų, kad prie valstybės vairo bus gabiausieji žmonės.

5. Demokratija, kaip visumos, kaip liaudies valdymas arba kaip visumos norų realizavimo forma, yra neįgyvendinama, nes žmonės nėra ir nebus savo pažiūromis lygūs.

6. Demokratija duoda galimybę atsistoti prie valstybės vairo tam tikrai visuomenės daliai, kuri pavirsta savo rūšies aristokratais, bet jų perrinkimo galimybė verčia juos neužmiršti visuomenės reikalų.

8. Demokratija yra energijos ir gyvybės forma, nes senos pajėgos periodiškai pakeičiamos naujomis.

9. Demokratija yra ideali jaunystės ir susenėjimo kovos forma, nes atskiri žmonės arba politinės grupės, paėmę valstybės vairą į savo rankas, sensta, konservatyvėja; prieš juos kyla reakcija, laimi, susilaukia to paties likimo - taip eina politinio gyvenimo bangavimas be pabaigos.

10. Demokratija visa šio žodžio prasme auklėja žmones ir moko gerbti kitų nusistatymus bei surasti kompromisinį sugyvenimą.

Pranas Runas, slap. Šarūnas, Gintaras, Algirdas, Daugirdas, gimė 1916 m. rugsėjo 17 d. Bundzų k., Plokščių vls., Šakių apskr., ūkininkų Viktorijos ir Prano Runų šeimoje. Vyriausia sesuo Marytė, baigusi mokslus, mokytojavo Raseiniuose, tačiau 1942 m. mirė džiova. Brolis Vytautas, gim.

1926 m., iš paskutinės Šakių „Žiburio“ gimnazijos klasės įstojo į P. Plechavičiaus karininkų mokyklą Marijampolėje. Vokiečiams mokyklą likvidavus, pavyko sveikam sugrįžti į namus. Seserys: Birutė, gim. 1923 m., nuo 1945 m. gyveno, mokėsi ir dirbo Kaune, Irena, gim. 1932 m., gyveno namuose.

Pranas, baigęs Lietuvos kariuomenėje mokomąją kuopą, tarnavo Seredžiuje, 1939 m. rudenį demobilizavosi turėdamas viršilos laipsnį. Nuo 1939 m. Šeduvoje dirbo agronomu ir studijavo Dotnuvos žemės ūkio akademijoje.

1943-1944 m. dirbo agronomu Šakiuose, Plokščiuose, gyveno tėvų ūkyje ir jį prižiūrėjo.

Nuo 1941 metų buvo Lietuvos laisvės armijos narys, nuolat bendravo su LLA kūrėju Kazimieru Veverskiu ir kita LLA vadovybe Kaune.

1944-1945 m. žiemą Pranas kartu su tėvu ir broliu Vytautu rengė posėdžius-pasitarimus, kuriuose dalyvaudavo kpt. Jurgis Valtys ir kiti. Slaptavietėje buvo kaupiami ginklai.

Pranas Runas-Šarūnas, Gintaras, Algirdas, Daugirdas garbingai žuvo 1951 06 16. Prikaltas prie Šakių KBG saugumo pastato sienos

1945 m. kovo-balandžio mėn. Pranas kartu su Lietuvos kariuomenės kpt. Jurgiu Valčių subūrė besislapstančius vyrus į karišką organizaciją, pavaldžią LLA.

1945 m. rugsėjo 12 d. nelygioje kovoje su rusų kariuomene Prano akivaizdoje žuvo brolis Vytautas-Rimgaudas.

Nuo 1945 m, spalio 7 d., žuvus vadui kpt. Jurgiui Vaičiui, likęs gyvas Pranas subūrė išsisklaidžiusius kovotojus, pakeitė LLA „Vanagai“ pavadinimą į „Dr. Vinco Kudirkos“ kuopą, vėliau rinktinę, slapyvardį „Šarūnas“ pakeitė į „Gintaras“.

Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dienos proga Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas ADAMKUS Vyčio Kryžiaus ordinu apdovanojo Praną Runą (po mirties).

Pranui Runui skirtą Lietuvos valstybės apdovanojimą priėmė jo seserys Irena BELICKIENĖ ir Birutė ŠIDLAUSKIENĖ.

Prano Runo-Gintaro, Algirdo, Daugirdo žuvimo vietoje seserys Irena ir Birutė sodina ąžuolą. 1990 m. Gerdžiūnai.

Monsinjoras Svarinskas šventina Atminimo ženklą Tauro apygardos partizanams, žuvusiems Paežerėlių valsčiuje, atminti. Jono Ivaškevičiaus nuotrauka

Prano Runo-Daugirdo 50-ųjų žūties metinių minėjimas. 2001 m. birželio 16 d. Gerdžiūnai.

1947 m, gegužės 12 d. „Dr. Vinco Kudirkos“ rinktinė padalijama į dvi kuopas (36 ir 37), kuopos prijungiamos prie „Žalgirio“ rinktinės Pranas Runas keičia slp. „Gintaras“ į „Algirdas“ ir tampa „Žalgirio“ rinktinės štabo viršininku.

1947 m. rugpjūčio 2 d. Tauro apygardos vado paskirtas mokomosios kuopos lektoriumi, mokė partizanus puskarininkio laipsniui gauti.

1948 m. liepos 23 d. įs. Nr. 17 pervestas į Birutės rinktinę rikiuotės viršininku.

1948 m. spalio 8 d. įsak. Nr.18 Daugirdas paskiriamas į Tauro apygardos štabą eiti adjutanto pareigų.

1949 m. sausio 1 d. paskiriamas dar ir apygardos partizanų teismo prokuroru, kartu eina tiesiogines adjutanto pareigas.

1949 m. vasario 19 d. įsak. Nr. 4 apygardos adjutantui Daugirdui pareikšta padėka ir tarnybinis pagyrimas už narsumą kautynėse Avilėlių kaime.

1950 m. balandžio 27 d. įsak. Nr. 16, pablogėjus sveikatai, paties prašymu išleistas atostogų (sirgo atvira plaučių tuberkulioze).

Agentės „Puidokienės“ ir informatoriaus „Dalgelės“ išduotas 1951 m. birželio 16 d. nelygioje kovoje su Šakių MGB vidaus kariuomenės daliniu, pašautas į kojas, nusišovė.

Lietuvos Respublikos prezidento dekretu už nuopelnus kuriant ir stiprinant Lietuvos kariuomenę bei krašto apsaugą Pranas Runas, Vytautas Runas, Birutė Šidlauskienė (Runaitė) apdovanoti Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliais.

Už narsumą ir sumanumą kovojant su priešu Pranas Runas turėjo daug padėkų ir apdovanojimų. Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės dienos proga Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus 2004 m. gegužės 15 d. dekretu Nr. 1325 apdovanojo Praną Runą (50-ųjų žūties metinių proga) Vyčio Kryžiaus ordinu.

Prano Runo žuvimo vietoje Sakių rajono Gerdžiūnų gyvenvietėje vietos gyventojai pastatė kryžių, šalia ant akmens užrašė: „Jis laisvę gynė mūs ne žodžiais, bet kova. Jo žygdarbius minės atgimus Lietuva“. Atokiau kalnelyje Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras Pranui Runui kartu su visais apylinkėje žuvusiais partizanais pastatė Atminimo ženklą.

    Kūdikystė mano - žavingas rytas
    Žemiško rojaus kampelyje.
    Vaikystė mano - prisirpęs sodas
    Meilės ir džiaugsmo glėbyje.

    Rasos lašai spindėjo saulėje.
    Skambėjo muzika smuikuojančių žiogų.
    Rytmečio žara, išsimaudžiusi rasoje,
    Rūku pakilo virš debesų.

    Su rūku išskrido vaikystės juokas.
    Veidas paniuro pilkumu.
    Per anksti atėjo šaltas protas -
    Subrendau būdama vaiku.

    Trylikametė mergaičiukė
    Pavirto atsargia sekle.
    Ateities Viltys ir troškimai
    Liko beviltiškoje tamsoje...

Verkė daržely žalios rūtos,
raudojo jurginų žiedai,
kai ankstų rytmetį pažadino
iš saldaus miego stribai.

Veltui draskė Reksas grandinę,
kad apgintų nuo kraugerių šeimininkus,
kad iš gimtojo kiemo išgintų
nekviestus ginkluotus vilkus.

Jų akys raudonos it žarijos
skrodė kūnus skersai, išilgai,
juodi paakiai, purvinos rankos
mosavo prieš iš miego praplėštas akis.

Rūtų darželyje buksavo „polutorka“,
laukdama krovinio - kūnų gyvų,
kuo greičiau suvaryti į purviną kėbulą,
išvežti į nežinią iš gimtųjų namų.

Sveika Marija,
Tu malonės pilnoji,
atsiųsk mums stebuklą
iš Dievo sūnaus.
Išgelbėki mane,
Tėvelį, Mamytę
nuo raudono šėtono -
grobuonio žiauraus!

Apsaugoki Lietuvą,
Motiną gimtinę,
nuo bolševikinio maro,
užgrobusio Tėvynę.
Palaiminki šventą
partizanų ryžtą
kovoti už Laisvę
prieš siaubingą priešą.

Sukilusiems už Laisvę
Lietuvos kariam
suteiki stiprybės
protėvių milžinų.
Neleiski pražūti
tikriesiems galiūnams, -
meldžiu, juos apsaugok,
suteiki jėgų!

Prieš Dievo ir Tėvynės priešą -
žiaurųjį bolševizmą -
išėjo kovoti žalio kaimo vaikai.
Apsaugoki, Viešpatie,
jų kilnų siekimą!
Lai juos visus saugo
Tavo angelai.

Dievuli Aukščiausias,
ką bolševikai padarė!
Kodėl mus nekaltus
į gyvulinį vagoną suvarė?

Gyvulinis vagonas
dvokia karvių mėšlu.
Raibuliuoja akys
nuo tamsos ir smarvės.

Tėveli, išdroški
vagono sienoje plyšį,
įleiski spindulėlį
dienos šviesos.

Ešelonas vis rieda ir rieda
neaiškia kryptimi.
Per skruostus skausmo ašaros ritas,
o traukinys vis tolyn...

Jis pūškuoja gilin į Šiaurę
Uralo kalnų link,
vis toliau ir toliau nuo Lietuvos -
nuo Tėvynės Motinos brangios...

Kur nuriedės ešelonas?
Gal pasieksime Laptevo jūros krantus?..
O gal Šiaurės sniegynuose
rasime šaltus ledinius namus?..

Lietus prausia veidus
nuo perono dulkių.
Vėjas šluosto ašaras
nuo užverktų akių.

Kareiviai ir šunys
keičiasi pamainomis.
Tik mes -
paliegę, maži, seni -
tie patys,
likę paskutiniai
Mendelejevo stoty...

Šiandien Kalėdų
pirmoji diena..
Nei kalėdaičių,
nei duonutės
ant stalo nėra.

Nesuprantu, kodėl
mus marina badu...
Ar mirsim?
Ar išgyvensim?
Pasakyti sunku...

Ačiū Dievuliui,
kad dar gyva esu,
kad dar Mamytės
ir Tėvelio
balsus girdžiu.

Išgirsk, Aukščiausias,
maldą tremtinių,
sugrąžink į Lietuvą -
Marijos žemę -
Tėviškę tėvų!

Bus ir čia pavasaris,
ir gėlės sužydės.
Tik krūtinėje širdis
be Tėvynės nenurims.

Tarakonų karavanai,
utėlių ir blakių ataka,
o pagrindinė palydovė -
šalčio ir bado šmėkla.

Kaip vergiją iškęst
ir vilties neprarast?
Kaip greičiau sugebėt
į Tėvynę sugrįžt?

Jau nukrapnojo
pavasario lietūs.
Sprogsta beržų
pirmieji pumpurai.
Sveikina taigą
mėlynakės žibutės.
Artoją sveikina vyturiai.

Širdyje viltis
rusena dar vis
vasaros ir Laisvės laukimu.
Vis tiek dar tikiu,
kad gyva sulauksiu
sugrįžimo į gimtuosius namus.

Mane šaukia
Tėviškė gimtoji -
jovarų alėjos,
šimtamečiai ąžuolai,
ajerais apaugę sodybų prūdai,
gandralizdyje perintys gandrai.

Norėčiau prisiglausti
prie Tavo krūtinės,
prie žydinčių sodų,
pievų ir laukų,
ąžuolų kamienus išbučiuoti,
apkabinti baltus
nuometus beržų.

Ten bėgo laimingos
vaikystės dienos
pasakiško gėrio ir
meilės apsupty,
tarytum skaidraus
šaltinio čiurlenimas
žavingos sodybos pakrašty.

Ten aplink
žilagalvį jovarą,
budėjusį sargyboj
gal šimtmetį... gal du,
vėl rinkti į pintinę
rudagalvius baravykus,
pakelės brūzgynuos
skinti avietes.

Sodybą globojo
senas, senas kryžius,
savo didybe
primindamas ainių kilmę,
kad vieškeliu
keliaudamas keleivis,
linktelėjęs galvą,
kilsteltų kepurę.

Tau, mano Tėvyne,
žydi gėlės,
žaliuoja laukai ir miškai.
Tau, mano Tėvyne,
ošia tėviškės uosiai,
ąžuolai, jovarai.

Man svetimoj šaly
spaudžia krūtinę
Tėvynės ilgesys.
Mano jaunoj širdy -
kančia, nerimas
dėl Lietuvos ateities.

Kur jūs, broleliai,
jauni kareivėliai,
be tėvų, be sesių, be namų?
Ar apsaugos jus
Plokščių girios takeliai
nuo kulkų okupantų ir stribų?

Jaunas stiprus
žalio kaimo sūnus
ramiai arė ir sėjo
tėvų žemės laukus.
Netikėtai nelauktai
nekviesti „svečiai“
pavergė Tėvynę -
Motiną gimtinę.

Už Dievą ir Tėvynę,
už gimtuosius namus,
už Nepriklausomybę
ir laisvę Lietuvos,
palikę arklą, šeimas,
vyrai ėmė ginklus į rankas,
ėjo saugot Lietuvos -
TĖVYNĖS MOTINOS BRANGIOS!

Liko javai neiškulti,
grūdai nesumalti,
laukai nesuarti,
žiemkenčiai nepasėti.
Liko rūtų darželyje
ašarojanti mergelė.
Liko prie lango rymoti
Motulės balta skarelė.

Mielas ir brangus
gimtasis krašte,
tavo žydinčios pievos,
paparčiai miškuos!

Ar dar pamatysiu
tavo angelišką grožį?
Ar kada nors nurimsiu
tėviškės glėby?

Laisvas paukšteli,
margas sakalėli,
nuneški gromatėlę
į Žalgirio miškus.

Pasakyk broleliui,
kad jauna sesutė,
jei sparnus turėtų,
pas tave atskristų,

nusilenktų broliui,
Lietuvos kareiviui,
saugančiam Tėvynę
nuo grobuonių bolševikų.

Kaip aš noriu gyventi!
Noriu džiaugsmo išmokti,
į Tėvynę sugrįžti,
laiminga būti!

Tremties dienos beprasmės
slenka vėžlio žingsniu
be gyvenimo laisvės,
be saulės spindulių.

Tėveli, Mamyte,
kaip aš noriu pas jus,
prisiglausti prie jūsų,
apkabinti pečius...

...Sulaužytas gyvenimas.
Aplink tamsi naktis...
Pro mokyklos langą glosto
mėnulio pilnatis.

Per gyvenimą šliaužiu
su nerimo skausmu.
Kaip paklydusi paukštė -
skrendu ne tuo taku.

Noriu bėgti, lėkti
per svetimas pievas ir
taigos miškus,
nuo klaikios lemties pabėgti į
gimtuosius tėviškės namus.

Ten pasilenkus prie
šulinio svirties
pasisemti gyvybės vandens.
Parkritus kriaušės šešėlyje
užmiršti košmarą tremties.

Daug skausmo patirta
kovose tikrai iš širdies,
kad matyčiau tave laimingą,
prigludusią prie mano peties.

Nesupyk, mylimoji,
jei tave apkabinsiu
pūslėta nuo ginklo ranka,
kas sugeba kovą garbingą
su širdžia supinti,
to meilė kilni ir šventa.

Tas sugeba džiaugsmą
ne vien tik patirti,
bet ir pasidalyt su draugais,
pasiektą laimėjimų
sėkmę pajusti
vardan Lietuvos ateities.

Tu rašai, esi toli -
netiesa!
Tu džiaugsme ir liūdesy
su manim visada.
Su Tavim aš braidau
per taigos pusnynus kartu,
tik aromatinėj paunksnėj pušų
apkabinti Tavęs negaliu.

Kai Tau sunku,
aš širdimi jaučiu.
Skubu į Žalgirio
gimtuosius miškus.
Prašau, pajusk
mano meilę ir artumą
atodūsio valandėlę
ir sapnuose.

Pro šalį vis slenka
atsitiktiniai veidai...
tai pranyksta migloje...
tai išryškėja nelauktai...

Tik tavęs čia nėra.
Tik tu vienas neateini.
Nejaugi liksiu viena
savų svajonių ilgesy?

Pavasario
ir laimės laukimas
žaidžia
saulės šiltais spinduliais.

Krioklių
ir upelių šniokštimas
atgaivina
plakimą širdies.

Tarp sienų keturių
sėdžiu, liūdžiu ir laukiu...
Tik pasakykite,
kodėl, kodėl su sienomis kalbu?

Gyvenimo klajonėse
einu akmenėtu keliu.
Kodėl tik svajonėse
esu su tavim kartu...

Nesutikau aš tavęs,
tavo mėlynų akių.
Nepažinau aš tavęs -
tavo rankų švelnių...

Lietuva Tėvyne,
tu didvyrių žeme,
nekartą buvai pančiojama
vergovės grandine.

Ne kartą raudojo
gimtoji tėvų žemė,
trypiama svetimšalių
kerzinių batų purvinų.

Kiek Tave terorizavo
okupantai svetimi...
O kiek jiems talkininkavo
dvasiniai vergetos savi...

Tu kenti kruvinas kančias,
glausdama prie žaižaruojančios krūtinės
ištikimus tautos sūnus,
žuvusius už Dievą ir Tėvynę.

Šypsausi tau,
tik žodžių nerandu,
kuriais galėčiau
atsakyti tau
tuo pačiu,
kuo šildai mano EGO.

Kuo šildai
pavargusią,
sužvarbusią,
iškankintą,
kažko laukiančią
širdį...

Šypsausi tau
su kaltės jausmu,
kad niekada
negalėsiu tau
atsakyti
tuo pačiu.
Ačiū tau!

Džiaukis, kol pavasario
sugebėsi laukt.
Džiaukis, kol pavasarį
sugebėsi jaust.

Jaunatviškai šypsokis,
skrajoki dausose,
jei sukelia pavasaris
meilę širdyje.

Meilė ir jaunystė -
neišskiriami draugai.
Šypsokis ir žydėki,
jaunyste, amžinai.

Tu - tik miražas...
Tu - žaibo blyksnis...
Perkūno trenksmas
tamsioj nakty...

Paklydęs keleivis
tarp dangaus ir žemės,
nelauktai pasimaišęs
gyvenimo kely...

Svetimos šalies
miesto sode,
šokių aikštelėje
supuos su tavim
Štrauso valso glėbyje.

Ilgesingais vakarais
Invos upės šlaite
brendu ne su tavim,
nors tik tu šalia.

Man reikėjo sienos,
kad atsiremt galėčiau.
Taigoj ieškojau ąžuolo,
kad jo glėbyje nurimčiau.

Tu atėjai -
        žydėjo gėlės,
        geltoni lapai
        kvepėjo jazminais.

Tu atėjai -
        atėjo džiaugsmas,
        Tavo lūpomis
        šypsojosi dievai...

Tu atėjai,
        kad ruduo pavasariu žydėtų
        be liūdesio,
        be skausmo širdyje.

Tu atėjai -
        pabučiavai ir pažadėjai
        atnešti
        saulę glėbyje.

Išeisi tu -
        aš jusiu kvapą,
        kvapą gegužės
        prie rudens tylos.

Išeisi tu -
        aš lauksiu pasimatymo,
        kaip laukia vasaros
        vidury žiemos...

kai gyvenimas atrodo
už akmenį sunkesnis,
besąlygiškai noriu
nurimti tavo glėby.

Tu ateini pas mane,
išsiilgusią ir laukiančią
tavo glamonių
ir bemiegių naktų.

Tik negailestingas rytas,
žadintuvo triukšmas
prikelia iš miego
ir vylingų sapnų.

Jėga atskirti nuo Tėvynės,
nuo tėviškės pievų ir laukų,
tėvų namų, darželių rūtų,
nuo prinokusių sode obuolių.

Mus vežė gyvuliniai vagonai
per Sibiro dykumas ir taigos miškus
į amžino įšalo žemę
be teisės sugrįžt į namus.

Blaškėsi motinos, palikusios sūnus
ginti Tėvynės nuo bolševikinio maro.
Mirė kūdikiai prie motinų krūtinių,
nepasiekę Šiaurės ledinio kapo.

Mėtė, kankino laikmečio vėtros,
tačiau nepraradę vilties
ir iškentę, ištvėrę kančias ir patyčias
sugrįžom namo iš tremties.

Labai mylėjau gimtą sodžių -
žaliuojančias sodybas,
raudonų dobilų laukus,
pavasarį žydėjimą vyšnių,
rudenėjant prinokusius
laukuose javus.

Mano tėviškę -
mylimą brangią,
išdraskė gauja
alkanų vilkų.
Su žeme sulygino
jos neapsakomą grožį,
sutvertą tėvų rankų ir
GAMTOS KERŲ!

Neliko vartų
įvažiuot į kiemą.
Neliko kiemo,
sodo ir namų.
Net šuns būdos ir Rekso,
saugojusio ramybę šeimininkų.

Jau niekada
neatgims tėvų sodyba...
Tėveliui laikant
rankose vadžias,
dvejų obuolmušių
traukiama risčia
neįriedės iškilmingai
į kiemą karieta...

Pažadink, Aukščiausias,
Lietuvą Tėvynę
iš košmariško sapno,
prislėgusio krūtinę.
Atgaivink stiprybę
budinčių sūnų!
Sugrąžink į realybę
iš klaikių sapnų.

Birželio keturioliktoji -
Gedulo ir Vilties diena, -
geriau tinka ją vadinti
TAUTOS GENOCIDO DIENA.

Tai masinio genocido pradžia -
siaubingų kančių golgota,
nostalgiškos vaikystės,
paauglystės prisiminimų tamsa.

Nežinojome, ar išgyvensime
patyčias ir bado šmėklas.
Nežinojome, ar kada sugrįšime
į Tėvynę, į gimtuosius namus.

Mus pasmerkė amžinai pražūčiai -
ištrėmimui iki gyvos galvos.
Nepaisydami baisių sąlygų,
išgyvenome VARDAN LIETUVOS.

Niekas sugrįžtančių mūsų nelaukė...
Tėviškė sulyginta su žeme...
Nepasitiko broliai prie vartų,
vedini žirgų vorele...

Esi kovos išrautas
tėviškės ąžuolas -
Plokščių miške
po nelygių kovų
su okupantų kariuomene,
lydima išdavikų -
parsidavėlių stribų.

Nusviro Tavo
stiprios rankos,
sutvertos
ne karo audroms.
Nulinko Tavo
jauna galvelė,
perverta kulkos, -
ne atsitiktinos.

Tave sužalotą,
suspardytą, negyvą
numetė pajuokai
prie tėvų namų
šaukdami: „Pasitikie,
banditų gūžta, -
vienas šeimininkų
sugrįžo namo!“

Vytautas Runas. 1944 m. (Gimė 1926 m. balandžio 1 d., žuvo 1945 m. rugsėjo 12 d.)

Lenkė galvas
beržai, ąžuolai.
Sudrebėjo širdis
šimtamečio jovaro.
Skausmo giesmes kaleno
gandralizdy gandrai.

Raudonieji plėšikai Tave
kartu su žuvusiais
šešetu draugų
dar po niekšiškų
patyčių Plokščiuose
nuvilko prie Gelgaudiškio
karjero duobių.

Kai brolius partizanus
mėtė į tranšėją -
giedojo giesmes
Gelgaudiškio šilas.
Kai pilamas žvyras
čaižė išniekintus kūnus -
raudojo paukščiai
Motinų raudas ...

Tu į gyvenimą mane išlydėjai.
Apkabinusi glostei gležnus pečius.
Apsiašarojus pabučiavai ir pažadėjai
saugoti save ilgus ilgus metus.

Kasdien jaučiu Tavo meilų žvilgsnį,
matau nuvargusias nuo darbų rankas,
priglaudusias mane prie savo krūtinės,
švelniai kedenančias nepaklusnias mano kasas.

Aukščiausias negailėjo Tau sunkumų,
blaškė klystkeliais ir kančių takais,
o Tu aukštai iškėlus galvą
ėjai sunkiais gyvenimo keliais.

Noriu Tau, Mamyte,
palinkėti ilgų ir laimingų metų,
būti sveikai, laimingai su dukromis ir anūkais,
švęsti daug, daug džiaugsmingų jubiliejų.

Muziką ir dainą
gamtos ir žmogaus,
sielos vienybę,
pienės trapumą
ir pojūčių didybę
Tu nupiešei žaižaruojančiomis spalvomis.

Žemė užlieta
Saulės šviesos.
Spinduliuose maudosi gamta.
Tirpsta sniegai,
garuoja vandenys,
krisdami kaskadomis, maištaudami.
Debesyse dunda griaustiniai...
Skrodžiantys tamsą
blyksi žaibai -
stačiai, zigzagais,
lyg mirtis ar įkvėpimas,
lyg pykčio priepuoliais
baustų žemę už klaidas.

Gyvybė čiurlena
Čiurlionio kūryboje
didele upe
plačiai ir laisvai.
Spalvų, garsų srautai
verda, alsuoja,
gimsta pasauliai,

miršta svajonės -
sulieja viską į vienį...
Tyla...
Lieka gyvenimo jutimas
ir Saulės šviesa...

Staugia, švilpia vasara -
akinanti, pasiutusi, aistringa,
sveika ir ištvirkusi
savam vešlume.
Viskas verčiasi kūliu -
šypsenos, veidai,
šviesa į šešėlį...
Ilguose sijonuose
susipynusios kojos
neduoda nuskęsti
gamtos siautuly.

Čiurlioniško pavasario
ir vasaros pasakos,
skrydžio jausmą pagimdę
Dzūkijos miškai,
didelei kūrybai
įkvėpę poetą,
atminimą jos saugos
AMŽINAI AMŽINAI!

Be džiaugsmo šypsena
iškreipia veidą, ne mintis.
Nedėkime ant veido
džiaugsmo kaukės,
jei nesijuokia akys ir širdis...

Ruduo lauke, ruduo širdy,
gyvenime ruduo.
Vasaros ir laimės maža.
Geltoni lapai...
Gyvenimo vanduo nusinešė
nerūpestingą juoką...

Pavasaris sugrįš,
vėl gamtą atgaivins,
tik prarasta jaunystė
niekad nesugrįš...
Veidą voratinklis išraizgys,
žiema į amžinybę nusineš.

Priklausys nuo pragyvento laiko,
atliktų darbų,
gyvenimo prasmės,
nuo tavojo akiračio platumo,
ar greitai palikuonys
be pėdsako išbrauks iš atminties.

Draugystė
tarp artimųjų,
draugystė
tarp draugų,
tikra draugystė
saugo nuo ligų.

Ji keliasi kas rytą
valandą devintą.
Akis prakrapščius
skuba valgyt nenorom.
Grįžus lovą pasikloja,
galvą sušukuoja,
išeina pasivaikščioti
apylinkėm žaviom.

Siauručiu takučiu
tarp eglaičių, pušų
ji perkerta „Laisvės alėją“,
Dar iš tolo ramiai,
sudėjus rankeles šventai,
nusilenkia žemai
“meilės pušiai“.

Priartėjus arčiau
ima skubėti greičiau
tris kartus saulės kryptimi
aplink medį.
Užmerkus akeles,
aukštyn pakėlus rankeles
maldauja Deivės,
kad sektųsi meilėje.

Nuleidžia šakas žemyn
susijaudinusi pušis,
prie krūtinės švelniai
ją priglaudžia:
„Ir gyvenimu tikėk,
ir meile tikėk ", -
jai į ausį pušis
tyliai ošia...

Paaiškinkite man, kolegės mielos,
kame esu ir kur aš pakliuvau?
Kodėl šiame ratelyje mergelės vienos?
Kad vienos būtumėte mintyse... aš nemanau!

Suprantu... Jūs apgavikės, jūs ne vienos,
Jūs ne iš tų, kur liūdi, tūno vienumoj...
Sakykit, kur klajoja jūsų sielos?
Ką atsinešėte širdies gilumoj?

Kas jūsų širdyse? Ar vyras, draugas, gal bičiulis?
O gal sūnelis, gavęs dvejetuką iš drausmės,
gal susirūpinęs mamytės veidas,
O gal kaimyno, bendradarbio žvilgsnis,
mestas iš kairės?

Atleiskit, jei kurią iš jūsų sužeidžiau,
nukritusi į jūsų būrį iš padebesių.
Į mergvakarį su savim atsinešiau
margą skrynią gražių svajonių ir vilčių.

Šiandien aš siūlau jums pakelti tostą
už Nijolytę mielą ir jos svajones,
už gyvenimą laimingą, viliojantį ir margą, -
Aukščiau pakelkime taures!

Paliekat jūs
Romainius vienus
liūdėti ir klajot tuščiai.
Paliekat mišką,
svajingas mėnesienas
ir „meilės pušį“,
glamonėjusią švelniai.

Paliekat tamsius vakarus,
išbraidytus takelius,
nesugebėjusį įsiliepsnot
ant ledo laužą,
baltu sniegu apklotas
pušų šakeles.
Išeinat į gyvenimą
kūrybingą ir aiškų.

Kad nepamirštumėte Romainių,
prašome paimti su savim kartu
ir paslėpti kampelyje širdies
šakelę maumedžio,
pasipuošusią sidabriniu šerkšnu,
kaip talismaną,
linkintį LAIMINGOS ATEITIES!

Praeis daug kūrybingų
ir nerimastingų metų.
Pro Jus praslinks
nemaža savitų
pablyškusių veidų,
kuriuos Jums suvienodins
negailestingai skubantis laikas.
Jūsų akyse liks
vienas - sveikas, linksmas
ar paniuręs ir blyškus,
neaiškus veidas.

Ligonių atmintis užfiksuos
visam gyvenimui -
trumpam, o gal ilgam -
malonų veidą,
skubantį pagalbon
mažam, jaunam, senam.

Gamta po kojom
Tau minkštą kilimą paklojo,
išaustą iš garbanotų viržių
ir iš samanų.
Takus žibuoklėm,
pakalnutėm padabino,
šypsojosi pumpurai
laukinių obelų...

Bet Tu išėjai vis tiek,
pasmerkus mane vieną
liūdėt tarp sienų keturių,
ir jaust
nutolstančios žavios ir
nebaigtos dainos artumą
ir begalybę kartų
Tavęs klaust...

Kodėl gegužėj sniegą
išbarstei Tu ant pušų,
užgesinai ugnį
ir tvenkinį užšaldei?
Vis tiek nesugebėsiu
aš atkurt nepakartojamų vakarų
ir niekada nedegs
laužai ant ledo!

Sakyk, kodėl Tu
su savim išsinešei
aromatą kvapniųjų pušų,
švelnų žalumą
su savim pasiėmei
nekaltai besiskleidžiančių
pumpurų?

Palikai man tik
skausmą ir ilgesį...
Viską aplinkui
nudažei pilkai...
Pasiėmei su savim
net mėnulį,
globojusį ir bučiavusį
žiemos vakarais...

Prisiminimui Tau
skiriu žibutę pirmą
su neištirpusiu ledu kartu
ir apšerkšnijusia šakele obels,
nes tik žiema vaidensis man gegužėj,
ir Tavo juokas mėnesienoje
prie sidabrinės pušies skardens...

Tavo veide -
        švelnumas, šypsena.
Blakstienos, nors ir merkiasi,
        nuovargio jausti negali.
Tenka pamiršti rūpesčius savus
        ir savą šeimą,
kai gelbėti gyvybės skubi!
Pasverti tavo darbo
        neįmanoma:
daug ar mažai
        Tu šiandien padarei...
Kokiu mastu
        matuoti tavo planą?
Kiek priešmirtinio siaubo
        tu matei?
Šiandieną mes, ligoniai,
        norim palinkėti
ilgų, laimingų ir
        ištvermingų metų.
Mieliems veidams
        chalatais sniego baltumu
triskart VALIO sušukti ir
        visam pasauliui matant
vieningai norime
        ant rankų jus paimti
kartu su ošiančia pušim ir
        ąžuolu šventu,
iškelt aukštyn lig debesų
        ir nuoširdžiai sušukti -
LINKIME JAUNIEMS SULAUKTI ŠIMTO METŲ!

Prašau sakyti susimildami,
Kas jūs tokie esat? Ir ką čia veikiat jūs?
Visus jus sutikau Romainiuos
nuleistom kelnėm prie švirkšto adatos.

Pamiršę tubozidą, paską, streptomyciną,
susėdote pušų paunksnėj būreliu.
Dabar jūs rankoj laikot čierką,
skubate užkąsti karštu šašlyku!

Jauni veidai, prisirpę aviete nuo vyno,
šypsos viens kitam mielai ir maloniai.
Kiek daug kalbų dar ir kaip maža laiko
mums teks praleisti šitam draugiškam rate.

Greit sutemos miškus ir klonius
apdengs juoda skraiste, ir mes,
palikę laužo žarijas ir dainas neužbaigtas,
sugrįšime per langus į palatas.

Ir vėl gyvenimas tekės sena vaga.
Skambutis žadins septyniomis rytą.
Ir vėl mus persekios įdūkęs Salomėjos veidas.
Švelniom akelėm į mankštą kvies mus Regina.

Prašau visus čia buvusius vieningai
prisiekti maumedžio šakele švelnia -
mūsų tarpe saugot draugiškumą,
gerbti vienas kitą draugyste šventa.

Tegul metų našta
tavęs nesugniuždys.
Lai širdis liks jauna
ir mylėt sugebės...

Juodi debesų kalnai
sujungė žemę, perkūną, žaibus...
Užnėrus vėjui kilpą
ant galvos
audra šturmuoja
šėlstančias bangas...

Paklaikusi įnoringa audra
grumiasi su gamtos jėga.
Besaikis jūros
šėlsmo pasiutimas
apnuogina padangių
meilės aistras.

Šniokšdamos bangos
skalauja pakrantę.
Neša smėlį
į Baltijos gelmes,
į gintarinius Kastyčio rūmus -
statyti Jūratei meilės laivų..

Nekrykštauk, žuvėdra,
nedrumski rimties -
Nevėžis dainuoja
jaunystės dainas.

Kaip vešliuose jo krantuose
laukinių paukščių lizdais
žydi aistra žaliais ajerais.

Kad dienos per greitai
prasilenkia su mintim,
kad darbams sumanytiems
nesuspėt su tavim...

Ką tau palinkėt
Jubiliejaus proga?
Gal Saulę pasiekt?
Bet ar bus tau gana?...

Gegužė dėl Tavęs
kasmet apkloja žemę
žalia skraiste,
apiberta pirmais žiedais,
kad ant lengvų bangelių
neštų Tau dainą
lakštingala
pavasario vakarais.

Kad Tavo balsą aš
kas rytmetį girdėčiau:
balsą Mamytės ir
draugės artimos,
kas rytmetį
švelniai skardenantį,
prikeliantį šeimą
pasitikti dienos.

Tu sugebėdavai ir rudenį
pavasariu gyventi,
šalta Tau buvo vasara iš
akmenėto gyvenimo vandens.
Pirmieji pavasario žiedai
Kasmet Tau skuba sukalbėti
AMŽINĄJĮ ATILSĮ Tau ir
Tavo sūnums.

Takai žvaigždėm nusėti.
Papievėm, parugėm
lekiu krantu smėlėtu
su vėju ir viltim,

kad vėl tave sutikčiau,
kur vėl dainuos Neries šlaitai,
saulutė veidą glostys,
šypsosis ajerai...

Tylus ir susimąstęs
vėjelio genama vilnim
apie gyvenimą ir Laisvę
Nevėžis skubės pirmyn...

Aš žinau -
        tu ateisi.
Žinau -
        laukiu tavęs ir aš.
Žinau -
        likimas krečia pokštus.
Žinau -
        žaidžiu tavim ir aš...
Žaidimai vaikiškai
        malonūs.
Tik suprasti negaliu
        tavęs,
kaip galima
        nesiskaityt su normom
ir žioplai
        nesaugoti savęs!
O vis tik
        mielas tu ir geras,
Švelnus
        kaip maumedžio žaluma,
kur lengva
        galvą panarinus
nurimti
        su nakties tyla!

Pakelkime taurę
ant metų rubežiaus
už sėkmę,
už džiaugsmą,
už laimę vaikų,
už mėgstamą darbą,
kolektyvą darnų,
už naujametinius linkėjimus
mylinčių akių...

Lai visos
minutės
gyvenimo
džiaugsmo nušvinta!
Gyvenimas -
darbas,
kūryba,
kova,
laimės taurė,
ateities svajonė,
viliojanti graži ir
NEBAIGTA DAINA!

Norėčiau tau
šiandien padovanoti
sidabro juoką
vaikystės dienu,
norėčiau rudenį
gyvenime pakeisti
jaunatvišku pavasariu žaliu!

Linkiu tau
džiaugtis ir
šypsotis, ir
kai liūdna, ir
kai širdyje
vien ilgesys...
Laimės be skausmų
gyvenime nebūna!
Ištikimesnis draugas
gyvenime - liūdesys...

Praeiki
išdidi pro jį...
Žinoki -
ten kažkur toli
vien dėl tavęs tik
šviečia saulė ir
šlama dainų
ąžuolai žali...

Lai stiprina valią troškimas
siekti, laimėti,
kovot, nugalėti,
degti ir džiaugtis ramiai.

Kai ateinančiais metais
ieškosi žvaigždžių danguje,
nepamirški,
kad žemė Visatoje
šviečia žvaigžde,
kad Marso gyventojams
Žemė - žvaigždė.
LAIMINGI BŪKIME ŽEMĖJE!

Tu Tėvynę gynei.
Aš žemę apvaisint gebėjau.
Mūšiuose miškų, tankmėse
šalia tavęs kovojau.
Į tavo petį atsirėmusi
pergalės džiaugsmo laukiau...

Ir vis tik aš - moteris:
mylinti, tylinti,
pavydi ir švelni,
laukianti, šaukianti,
viliojanti ir rami;

Aš tavo...
Gyvate tavo kaklą vynioju,
tavo gyvenimo geismu gyvenu
ir laukiu...

Skubame, skubame, skubame
padangėm, žeme ir dangum.
Skubame keltis,
skubame dirbti,
kurti ir likti jauni.

Jei nori, kad tave mylėtų -
mokėki mylėti draugus.
Jei nori, kad tave suprastų -
išmoki suprasti kitus.

Supraski jaunystę -
lakią, neramią,
saulėtą vaikystę,
žaidžiančią, gražią,

Tavo rytas -
stebuklų pasaulis.
Iš pasakų šalies
Tu ateini į žemę,
į tikrovę,
myli gyvenimą
ir žmones,
„Bėgi per lūžtantį ledą“,
„Pėdas smėly“ palieki...

Karas sutrypė gėles,
išardė gyvenimus,
pražudė jaunystę
Tavo ir Lietuvos.
Daina Tu
skausmo grūdą sėjai -
„Lakštingala negali nečiulbėti.“
„Garbingai mirti nebaisu -
baisu beprasmiškai gyventi. “

Likai Tu
Lietuvos istorijoje
neįminta mįslė,
rytmečio šalnos pakąsta
Diemedžio šakelė.

Aš - vėjo blaškoma
maumedžio šakelė.
Aš - saulės nesušildyta
gyvybės šaknis.
AŠ gyvenimo bangose
blaškaus kaip žuvėdra,
netikėtai paklydusi
audrų sūkury.

Šaukiu aš tave,
gyvenime mano,
iš nebūtų valandų,
nejaustų jausmų,
iš nesulauktos laimės,
nelaimingos meilės -
ateik, akimirka
nebūtų valandų!

Ant Jurgaičių piliakalnio
šventykla - KRYŽIŲ KALNAS.
Čia kryžiai, kryželiai,
ant stogastulpių rožiniai,

jie liudija kančią,
žmonių ašaras, sielvartą,
skausmą ir negalią,
nelaimes ir ligas.

Kryžiuose sukrauta
patirta skriauda,
maldų žodžiuose -
šauksmai pagalbos ir padėka.

Medumi žydi liepos,
ošia klevai,
šlovindami didybę
senelio Vilniaus amžinai!

Kad dienos vien šviesios
be karo grėsmių
saulės spinduliu skrietų
tautos Laisvės keliu.

Trispalvė vėliava
Nepriklausomos Lietuvos
Gedimino kalne
vėl ramiai plevėsuos.

Beviltiškai ieškau
Tavo kapo.
Tik kur padėjo
Tavo kūną, -
žudikai mums nesako!

Negalėsiu lankyti
Tavo kapo!
Negalėsiu jo puošt gėlėmis,
uždegusi Vėlinių žvakelę,
išsakyti gėlą širdies!

Tik palinkus
prie kryžiaus Gerdžiūnuose -
prie žemės
su Tavo kraujo lašais -
gedinčia širdimi
prašysiu Aukščiausio
TAU RAMYBĖS AMŽINOS.

Tik tamsioje naktyje
dangaus aukštybėse
žvaigždžių take
Tavo siela
visą gyvenimą
šioje žemėje
man švies ŽVAIGŽDE.

Tu išėjai pasiryžęs
žūt už Tėvynės laisvę
mirtimi alsuojančiais
kovų keliais.

Netikėtai nelauktai
rusų kareiviai ir stribai
apsupo žaviąją
Nykos pakrantę.

Automatų serijos
peršovė Tavo koją, -
enkavedistai norėjo
paimti Tave gyvą.

Tavo akys pakilo
į Tėviškės dangų -
paskutinis žvilgsnis
pro debesis į Dievą!

„Vardan Dievo Tėvo,
sūnaus ir šventos dvasios“, -
šnibždėjo lūpos
paskutinius žodžius.

Nykos pakrantėje
ant akmens prie kryžiaus
Gerdžiūniškiai iškalė
atminimo žodžius:

„Jis Laisvę gynė mūs
ne žodžiais, bet kova.
Jo žygdarbius minės
atgimus Lietuva.“

Daužė ir spardė,
išrengę nuogus,
sumuštus ir išniekintus
mėtė į duobes.

Pasaulis žinojo
okupantų kėslus...
Tik partizanai nesuprato
pasaulio tylos...

Kodėl pasaulio valstybės
buvo aklos, abejingos
be kaltės žudomiems
žmonių milijonams?

Kodėl pasaulis leido
nepatyrusiems jauniems
kovot dėl Lietuvos Laisvės
VIENŲ VIENIEMS?

Prie paminklų, kryžių
šventoje tyloje
budi partizanų vėlės
su ašarom akyse.

Kovojom ir žuvom
už Laisvę Lietuvos.
Mes nenorėjom mirti
už Laisvę be tautos.

Be Dievo ir Tėvynės
su širdgėla paslėpta,
be sąžinės ramybės
liko išdidi tauta.

Mus šaudė, medžiojo
kaip girioje vilkus.
Sugavę kankino -
lavonais gąsdino vaikus.

Virves nėrė ant kaklo
su panieka veide,
mušė, spardė, kankino,
valkiojo žeme.

Būkit prakeikti, tautos išdavikai,
parsidavėliai kūnu ir dvasia,
raudono maro talkininkai -
Lietuvos gėda ir kančia!

Tą siaubingą naktį,
sausio 13-ąją,
prožektorių liežuviai
raižė televizijos bokštą.

Bokšto link slinko
tankai, šarvuočiai.
Iš jų grūmojo
pabūklų vamzdžiai.

Sovietiniai kariai
pavirto žvėrimis,
be gailesčio šaudė
į beginklius žmones,

į dainuojančią minią,
ne ginklu, o daina
siekiančią apginti
Lietuvos laisvę.

Tik omonininkai nežinojo,
kad lietuvis geriau žus,
raudoniems okupantams
daugiau nevergaus.

OMONai jau bokšte
pro išdaužytus langus
tebešaudė į minią,
kuri nejudėjo,

o vis garsiau dainavo,
vis garsiau skandavo,
nakties aidas kartojo -
LIE-TU-VA BUS LAISVA!

Tą lemtingą naktį
tauta nepalūžo.
Į beginklių žmonių krūtines
OMONo kėslai sudužo.

Tik už tai, kad lietuvis
Tėvynės laisvės neišsižadės.
Tik už tai, kad už Laisvę
geriau žus - nevergaus!

Dainuojate apie Tėvynę laisvą -
be kančių, be smurto, be gulagų.
Dainuojate apie Tėvynės laisvę,
kuriai paaukojote jaunystę.

Iš meilės Dievui ir Tėvynei
jūs pynėte laisvės troškimą.
Tremties kančias, kalėjimų miražą
dainuojate Lietuvai jau laisvai.

Be laimės
ir be meilės
einu gyvenimo keliu.
Minu jų kliūtis -
sutinku pavojus,
tamsoje ieškau
Saulės spindulių.

Neverk, širdie,
kad laimės nepatyrei,
lengvai virpėjai
meilės glėbyje.
Nurimk,
likimo nepakeisi -
jis užslopino
net viltį manyje.

Tik nerimas
lydės mane
širdies troškimų
užmirštais takais.
O laimė
iš vaikystės sapno
išblėso
prieblandoj rudens.

Švelnus ryto vėjas
šukuoja mano plaukus,
veidą bučiuoja
saulės spinduliai.

Baltas kaip sniegas
skrenda albatrosas -
man sparnu mojuoja,
klykta:
- Neliūdėk!

Krintančiais lapais
pabučiavo meiliai,
palinkėjo šiltų ir
saulėtų dienų.

Birutės kalne
gėrėtis ąžuolų stiprybe.
Išbraidžius rudenio takus,
nurimti Naglio glėbyje.

Iš dangaus tamsybės
Šypsosi tau žvaigždės.
Skruostus tau bučiuoja
nakties tyluma.
Tu plauki pavėjui
gulbę apkabinęs.
Tau dainuoja dainą
Baltijos banga.

O bangos banguoja
aukštyn ir žemyn,
jausmus atgaivina,
sugrąžina praeitin,
supa, liūliuoja,
neša tolyn,
jūra vilioja
mylimosios glėbin.

Šventosios žydinčia pakrante
brendam per rasotą žolę.
Pageltusiam raiste
akimis glostom
vienišą ir liūdną
baltą gulbę.

Kodėl tu vieniša,
vandens gražuole?
Kur tavo gulbinas?
Nurimk, mieloji,
išskleisk sparnus -
tau jau laikas skristi
į šiltesnius kraštus.

Paplūdimy, įmerkę kojas,
renkame jūros putas,
su žuvėdromis lenktyniaudami,
dainuojame dainas.

Trys žvejų mergaitės
mus pasitinka pajūry,
vilioja, kviečia šokti tango
bangų sūkury.

Vorele brendame mes
rudenėjančia pakrante.
Šlapios pušų šakos
glosto, šukuoja mūsų plaukus.

Veidus prausia, bučiuoja
šiltas rudens lietus.
Danguje vaivorykštė
rodo kelią į namus.

Atsargiai slenkame mes
per krūmus, per brūzgynus,
spardydami musmires,
rinkdami grybus.

Klykdamos žuvėdros
visur lydi mus,
kviesdamos surinkti
krintančius lietaus lašus.

Geltonų lapų kilimu brendu -
liūdžiu, mąstau, galvoju
apie milžinišką bočių didybę,
vaidilutės Birutės dievybę...

Apie protėvių žygius mąstau,
apie jų didžiai šlovingas dienas.
Klūpodama kalne maldauju
sugrįžti žemėn jų dvasias.

Kad atgimtų žmonių tautiškumas,
lietuvaitės dainuotų Maironio dainas,
ainiai gerbtų didvyrių didvyriškumą
vardan Tėvynės Lietuvos ateities.

Gyvenime mes esame
tik praeiviai -
ir nė per nago
juodymą daugiau!
Mus nulydės
nauja karta,
nauji keleiviai, ir
nežinia, ar
būtų gyvent lengviau,
jei mes žinotume,
kas mūsų laukia
šiandieną vakare
ar ankstų rytmetį rytoj,
po metų,
po kitų ir
dar toliau...

Brangus mano turte,
linkiu Tau šiandien
būti linksmai.
Tu šeimoj vienintelė likai man,
mano Aukse.
Mano gyvenime
švieti Tu man žvaigžde.

Tavęs nesutrypė
sovietinio gulago metai -
meile Lietuvai
ruseno Tavo širdis.
Tu ilgėjais laisvės,
Tėviškės sodybos,
jovarų, alėjų,
šimtamečių ąžuolų...

Už spygliuotų sienų
Tu nepalūžai, -
viską iškentėjus,
sugrįžai namo.
Tu visada tikėjai,
kad sugrįši į Tėvynę,
kad tikrai gyvensi
žemėje tėvų.

O šiandieną
džiaugias mano akys,
matydamos Tave
tokią jauną, gražią,
su mylima dukrele
ir anūkų trijule,
apkabinusių Tavo kaklą.

Linkiu Tau ateityje dar
daug šventinių akimirkų ir valandų švęsti
ir su proanūkių būriu kartu!

Jūsų dainose
mes skaitome
savo gyvenimus -
sutryptos jaunystės ir
akmenuotos praeities.

Jūsų dainose
mes jaučiame
plakimo ritmą
amžinai jaunos ir
nepavargstančios širdies.

Tu ateik pas mane,
kai Tau bus liūdna,
kai spurdės širdelė
ilgesio prislėgta.

Ateik pas mane,
kai akys norės verkti
ir kankins Tau sielą
vienatvė nekviesta...

Aš nuraminsiu Tave,
paglostysiu Tau galvą,
išsklaidysiu nerimą
ir slogias mintis.

Aš Tavęs visad lauksiu...
Kas rytą... vakarėlį...,
ateinančios nurimti
motinos glėby.

Buvo visko -
ir šilto,
ir šalto,
ir nerimo
dėl neaiškios ateities.
Bet petys prie peties susiglaudę
neprarasdavom vilties,
vilties pasiekti
dvasinę vienybę,
tautinę stiprybę
visų,
patyrusių
patyčias ir skriaudas,
iškentusių
nepakenčiamas kančias,
VIENYBĘ!

Jei pajėgčiau -
šalia Tavęs
dieną naktį būčiau...
Jei mokėčiau -
Tave gyventi
išmokyčiau...
Išmokyčiau Tave
save mylėti...
Išmokyčiau Tave
pakelta galva
per gyvenimą eiti.

Dievuli brangiausias,
prašau Tavo malonės, -
atsiųski, Aukščiausias,
šventos ramybės.

Užgrūdinki kūną
kliūtims nugalėti,
sustiprinki sielą
skausmams nuraminti,

kad užtektų stiprybės
per gyvenimą eiti.
Suteiki viltį
akmenėto kelio galą pasiekti.

Ar gyvenimo kelias
turi širdį?
Tik su širdim jis patrauklus,
jei žada
laimingą kelionę per gyvenimo
kalnus ir šlaitus.
Kur kelias
į laimės pasaulį,
kad be baimės
neliktum nesuprastas?
Su pasitikėjimu ir meile keliauti,
dalyti
džiaugsmą
sutiktam!
Žmogui reikia
neblaškomo dėmesio,
kai dvasia
būna skaudžiai trapi,
kad surastų
esmę idealo
DUOBĖTAM,
AKMENĖTAM
KELY...

Pasaulis nesuprantamas,
nesuvokiamas -
niekada neatskleisime
jo visų paslapčių.
Mano pasaulis
apglėbia begalybę
išpuoselėtų vaikystėje
nepasiekiamų vilčių.

Mano pasaulis
krinta ir kyla.
Mintimis skubu, bėgu
aš ten, kur ir jis.
Praeities pasaulis
subyrėjo į šipulius.
Ateities pasaulis -
beprasmė viltis.

Belieka priimti
pasaulį tik tokį,
kokį skyrė Aukščiausias
iš aukštybių dangaus.
Pasaulis - geismas.
Gyvenimas - žaismas.
Jį vainikuoja
gludi paslaptis...

Ieškau nepatirtų
troškimų paslapčių -
susiduriu su pasauliu
negailestingų kliūčių.

Kaip perlipti kliūtis,
pašalint skausmus,
nepelnytai patirtus
jausmų sužeidimus?

Kaip sėkmingai įveikti,
ištrint iš atminties,
atitolint, sušvelnint
šešėlius praeities,

kad laisvėtų siela,
skaidrėtų dangus,
kad Aukščiausio palaima
apglėbtų pečius?

Saulei slenkant link laidos
jos glamonėje neapsakomai gera, -
šiluma apglėbia gležnus pečius.
Vakarėja žaliuojanti vasara.

Ilgėja šešėliai ant smėlio takų.
Sparčiai artėdams trankos perkūnas,
svaidydamas ugnį ir žaibus,
mėto žemėn lietaus lašus...

Audra linguoja milžinus medžius,
prie žemės lenkia menkus krūmokšnius,
su purvu maišydama žolę ir gėles,
gena vandenį į smulkius upelius.

Staiga viskas nurimsta...
Juodi debesys skuba namo.
Žemę apgaubia saulėlydžio ramybė...
O gal audros ir nebuvo?

Žvelgiu
pro langą praeities,
lendu
pro plyšį ateities,
matau
labirintus neaiškius,
klaidžioju
neatrastais
ateities keliais...

Net kai gyvenimo labirintuose
paklystu netyčia,
nuo įkyrių minčių
apsaugai mane.

Būk rami
ir tada, kai liūdna,
kai iš sielvarto spurda
krūtinėj širdis.
Būk laiminga
net tada, kai labai skauda
ir akys plūsta skausmo lietumi.

Jei išsiilgusi laimės,
meilės ir džiaugsmo
netikėtai sukniubsi
po kryžiumi lemties,
sustok ir palauki
auštančio ryto
ir tekančio spindulio
iš saulėtos ateities.

Viltis ir laikas
suteiks tau ryžto,
nušluostys ašaras,
prislopins godas,
suteiks tau valios
pasiekti tikslą,
įprasmins prarastas
betiksles dienas.

Aš tau siunčiu
kasdien po švelnų
gerą žodį,
kasdien po šiltą
meilią šypseną,
meilę begalinę
pasiilgusios širdies.

Dovanoju ramią
kalėdinę naktį,
kūdikėlio palaiminimą
Kūčių vakare
ir mėnulio blyną,
besišypsantį pro langą,
glamonėjantį, bučiuojantį
rožiniuose sapnuose.

Prašau rytmečio saulės
spindulių šviesos,
kad šildytų tave,
kad užmirštum sunkumus ir
išskleidusi sparnus
lengvai suplasnotum -
pakiltum aukštai
virš kasdienybės pilkos.

Čia vasaros giedros,
mėlynas dangus.
Svyruokliai gluosniai
saugo Nemuno krantus.

Lietuvaitės laisto
rūtų darželius, -
jų rojaus kampeliai
skleidžia lelijų kvapus.

Čia ant kalvos viršūnės
ošia šimtamečiai ąžuolai.
Soduose tarp prisirpusių vyšnių
puikuojasi prinokę obuoliai...

Į šią mielą Panemunės vietovę
apylinkių grožis vilioja
gėrėtis žavia aplinka,
atgimti gamtos glėbyje.

Bevaikščiojant Vaiguvos slėny
Maltos, Kriaučiūno, Kudirkos takais
juntamos Tėvynės meilės idėjos
atgaivina didybę praeities.

Glamonėjimas rytmečio gaivos
kviečia prisiglausti prie upių tėvelio,
prisiliesti prie sraunios srovės
skubančio į Baltiją Nemunėlio.

Įmerkus į jo vandenį kojas,
atsikvėpti aromatų gausoje.
Po dienos rūpesčių nurimti
salos auksiniame paplūdimy.

Noriu tave surasti,
žemėn sugrąžinti
iš už debesų
SKRAIDANČIĄ PAUKŠČIU!

Man reikėjo laimės.
Man reikėjo meilės -
dvasinio artumo
mylinčios širdies,

kad galėčiau skristi
į ryškią vilties šviesą -
aistroje sudegti
tarp kuorų laiko pilies.

Ačiū Jums už knygą.
Ji suteikė man drąsos
išlįsti iš slogaus
vėžio kiauto, iš
ilgos gyvenimo
nakties tamsos,
ieškoti pro rudenio
apsiblaususį langą
gyvenimo šviesos
likučių.

Ačiū Jums,
kad esate tokia,
kuri mato
visus ir visur tuos,
kuriems reikia paguodos,
šiltų žodžių ir
švelnių akių.

Tu išėjai netikėtai, nelauktai,
palikus mus visus,
kurie labai Tave mylėjom.
Palikus mus visus,
kuriems buvai ir
esi tokia artima,
labai reikalinga ir mylima.

Neištarusi nė žodžio išeidama,
Tu dovanojai šypseną,
suteikdama vilties,
lengvai spustelėjai ranką ir...
ir... užgesai staiga,
kaip vėjo žvakė užpūsta.

Visų širdyse amžiams likai
jaunatviškai guvi,
mylima ir ori,
linksma ir maloni.

Noriu regėti
pavasario stebuklą -
besiskleidžiančius pumpurus
medžių ir gėlių.

Labiausiai norėčiau
šventadieniais girdėti
į Plokščių bažnyčią
kviečiančius varpus.

Man nereikia vasaros -
gyvenime jos nebuvo.
Ji praėjo pro šalį -
tolima, nepasiekiama.

Man tereikia ramybės
ant Nemuno kranto,
Tėviškės žemės šilumos
Senolių kapuos.

Kodėl rašau,
savęs aš klausiu.
Mano žodžių
niekas neskaitys...
Gerai žinau!

Mintyse glaudžiuosi
prie Tėviškės ąžuolų,
noriu lūpomis priglusti
prie mylimų veidų.

Tu vėjo blaškomas,
audros nuplėštas,
ievos lapas.
Padangėmis skraidai.
Tarytum be vairo laivas
per gyvenimą plauki.
Neleidi man tave paguosti,
priglausti prie širdies,
nuraminti ir išbučiuoti.
Iš padangių ant žemės nukelti.

Tu esi labai stipri.
O žemė tokia graži -
apiberta spalvingais
gyvenimo žiedais,
geidžiamais ir išsvajotais -n
enuskintais laimės pumpurais.
Tu tik apsidairyk -
tave kviečia nauji draugai,
tavęs laukia, Tau šypsosi
Tave mylintys veidai...

2. J. Jakaitienė, V. J. Paleckis, M. Tamošiūnas. Ieškojome kelių tikrų. Vilnius, 1987.

3. J. Jakaitienė, V. J. Paleckis, M. Tamošiūnas. Taurios širdies žmogus. Vilnius. 1987.

6. Lietuvos Ypatingasis archyvas. Baudžiamosios bylos. Apyrašas 3, bylos 982; 1520-1539. Apyrašas 45, bylos 314-321.

10. G. K. Vaigauskas. Lietuvių nacionalistų kenkėjiška veikla ir kova su ja. Maskva. 1986.

Likimo keliai: / Irena Runaitė-Belickienė. — Kaunas: UAB „Vaiga“, 2010. — 256 psl.

Nugyvenusi netrumpą, bet prasmingą - kupiną kovos, vilties, lūkesčių, neapykantos - gyvenimą, autorė atsigręžė į savo ir tautos gyvenimą ir dar kartą jį atvėrė mums, skaitytojams.

Knygą sudaro dvi dalys, savaip pakartodamos dviejų žmonių - brolio Prano ir sesers Irenos Runų - gyvenimus: pirmoje dalyje sesuo Irena pasakoja apie brolio Prano, narsaus ir tauraus partizano, kovą su okupantais ir mirtį, antroje - per eilėraščius atsiskleidžia pačios autorės prabėgę dešimtmečiai.

Alfonso Beresnevičiaus, Džojos Gundos Barysaitės,
Jono Ivaškevičiaus, Aleksandro Juozapaičio,
Virgilijaus Usinavičiaus, iš Lietuvos ypatingojo archyvo
ir autorės asmeninio archyvo.

UAB „Vaiga“ Draugystės g. 19, LT-51230 Kaunas.
EI. p. vaiga@vaiga.lt
Spausdino UAB BALTO print / Logotipas
Utenos g. 41a, LT-08217 Vilnius
Sutartinė kaina