Partizanai: Istorija ir dabartis

Partizano St. Augusčio dienoraštis

Skaitytojui pateikiame Kęstučio apygardos Žvainio būrio partizano Stepono Augusčio dienoraštį.

S. Augustas gimė 1931 m. Raseinių apskr. Tytuvėnų valse. Kaimalės kaime, vidutinio ūkininko šeimoje. 1949 m., iškilus trėmimo grėsmei, S. Augustis išėjo į mišką ir pasirinko 1946 m. žuvusio brolio Nikodemo slapyvardį Upelis.

Žuvo 1952 m. gegužės mėnesį. Jo, taip pat partizano Budgino ir dar vieno nežinomo partizano kūnai buvo sumesti į stribo rūsį. 1990 m. balandžio mėnesį visi trys buvo perlaidoti į Tytuvėnų kapines.

Dienoraštį išsaugojo ir maloniai leido jį publikuoti Albina Augustytė-Paukštienė— Stepono sesuo.

Redakcija

Dienoraštis pradėtas rašyti 1949 metais Velykų pirmą dieną. Koks gražus šiandieną oras, tiesiog negaliu apsakyti. Bet, deja, jis man visai nemalonus, nes sėdžiu vienui vienas. Visokios liūdnos mintys apie tėvelį su mažais broliukais, apie sesutę, kuriai dar vos penkeri metai, o tiek turės vargšė išvežta pernešti, iškentėti — tiek, kiek visi suaugę. Ir maišos mintys, toli nuklysta į uralus, kur vargšė kita sesutė ir sena motulė. Jau greit bus treji metai, kaip kenčia badą, visokį skurdą ir nežino, kada viskas baigsis. Nuklysta mano mintys ir prie brolio, kuris taip pat treji metai, kaip garbingai užmerkė akis. Ir prie to sustoja maišos svajonės — gal ir man kada tas bus, nes tuo keliu išėjau ir nusukti nemanau. Bet, deja, susimaišė mintys, atėjo šeimininkė, atnešė valgyti. Jau antra diena, kaip nieko burnoj neturėjau. Taigi, sudie, mielas dienoraštėli.

Velykų antra diena taip pat gana graži — aplinkui skamba jaunimo dainos. Tos mielos dainelės — taip širdį susopa, kodėl negaliu būti su jais kartu, kodėl negaliu su jais išeiti. Nueiti į Tytuvėnų bažnyčią pasimelsti už savo šeimą, už savo tėvelį, kuris paskutiniu laiku taip buvo suklydęs, dėl kurio man teko tiek vargo pernešti, tiek keistų žmonių pašiepimų girdėti, kurie tiek gulė ant mano širdies, tiek mano širdis skausmo teikė, kiek aš nepajėgiau panešti.

O neturėjau su kuo širdies skausmą pasidalyti. Su kuo nors truputėlį sau širdį nuraminti. Nėra man mamytės, kam pasiskųsti, nebuvo doro tėvo, ko man klausyti. Bet gana perdaug tuotarp nuklydau su savo mintimis į praeitį, kuri tiek daug mane kankino.

Balandžio 19 d.

Jau po Velykų, šiandien taip pat gražus oras, taip pat skaisčiai saulutė šviečia. Švelnus vėjelis šnara pernykščių metų smilgomis. Švelniai ošia žalios eglaitės, šiurpiai ošia žalios pušys ir kiti medeliai, kurie dar neišskleidė savo lapų, nepasipuošė šiai vasarai. Taigi, šiandien pirmas mano pasivaikščiojimas po Vyčių miškelį, po plačias biržias, tik didžiai gailiuosi, kad dar vienas.

Balandžio 21 d.

Šiandien oras pasikeitė: truputį lynoja, vėjas taip pat pakilo. Šiandien jau niekur neinu, sėdžiu savo slėpynėje ir svajoju. Mano mintys nuklydo pas mamytę ir sesutę, kaip joms ten sekasi, ką jos šiandien veikia. Gal, vargšės, neturi duonos kąsnio, o aš čia sėdžiu lyg nuo žmonių atskirtas ir negaliu nieko padėti. Nors nekiek galėjau ir seniau, nes su tėvuku nesikalbėdavau ir negalėjau joms pasiskųsti.

Balandžio 22 d.

Šiandien nusipagadijo, pakilęs vakarų vėjas išblaškė debesis, pasirodė saulutė ir ruošės būt graži diena.

Šį rytą šeimininko sūnus, atnešęs pusryčius, pasakė, jog praeitą naktį tytuvėniškiai kratė visų daržines. Sako, jog manėm, kad tave suras. Bet tuotarp mano namukas išliko nepaliestas. Taigi tikrai keistai išlikau, jog visur kratė, o pas mus nebuvo. Taigi tas privertė galvot apie save. Kodėl tai aš pabėgau, koks tai likimas skirtas. Kiekvienas, kas tikras lietuvis, jei yra vilties, privalėtų geriau savam krašte garbingai, negu tolimuos Sibiro taigos baltuos miškuos kaulus valkios. Taigi, to aš siekiau, tą būč padaręs ir metais anksčiau, bet taip dėstės aplinkybės. Ligi to turėjau laukti dėl savo mažesnių brolių ir mažos Nijolės.

Būčiau seniai išėjęs, gal būčiau laimingas taip pat, kaip Nikodemas. O to niekuomet nesibijojau, nes jis mirė žinodamas, už ką ir nuo ko. O jei būč tuomet išėjęs, kol namie buvom, kol tėvelis buvo tokiam blogam kely, kol norėjo savo namuos įkurti pragarą. Jis, jei aš būč per vėlai susipratęs, būt mano šeimai užtraukęs amžiną sarmatą, nuo kurios ir šiaip nemažai kentėjau. Taigi, todėl nenorėjau pirm laiko išeiti savo keliais. Nenorėjau savo broliams ir visai šeimai vargo ir sarmatos.

Balandžio 23 d.

Šiandien gan gražus oras. Ką tik grįžau pasivaikščiojus miegoti. Atėjo Beržinskis ir pasakė man, jog draugai ir tikrieji broliai jau atvyko. Tiktai šį vakarą su jais kalbėjęs. O rytoj nuo ryto man teks pas juos nuvykti. Taigi su geromis mintimis ėjau miegoti.

Balandžio 24 d.

Šiandien pakilau anksti — dar saulutė negreit težadėjo tekėti, ir bėgau nurodytais takais, kur seniai svajojau. Beeinant man per liniją, staiga išgirdau: stok, kur eini! Ir pamačiau savo gerai pažįstamą, buvusį seniūno padėjėją. Su juo paėjėjęs kiek toliau radau ir kitus brolius, kurie kietai miegojo ir, matyt, buvo iš kelionės. Sukilus draugams ir broliškai pasisveikinus, sukalbėjome rytines maldas, nes tai buvo atvelykis.

Balandžio 25 d.

Šiandien anksti pakilęs gavau naują vardą, kuriuo ir brolis buvo. Gavau vokišką mašinkę ir ėmiaus nagrinėti ir valyti jos dalis. O po to toks pat jaunas draugas, trisdešimt pirmų metų gimimo kaip ir aš, pradėjau aiškinti L. Kl. sudėtį ir jo veikimą. Nes jis buvo pirmos grupės. O aš gavau paskyrimą į antros grupės vid. atm. Taigi, pradėjau susipažinimą su darbo įrankiais ir jų sudėtimi. Iš viso mūsų sudėtis tuomet buvo nedidelė: devyni ir dvi moterys. Viskas buvo pamanomai, tik viena man gadino ūpą — nes man dar vienam bebūnant buvo pradėjus skaudėti kairė koja per kelį. Taigi dėl to man truputį nukrito ūpas, bet nieko, manau sau, gal praeis, o jei ne — gal kaip gausiu vaistų, nes manau, jog man bus sąnarių uždegimas.

Balandžio 29 d.

Vakar labai lijo lietus ir negalėjom niekur išeiti, turėjom sėdėti savo namukuos. Tiesa, dar tik vakar atvykom čionai, ties Bulavėnais. Čia labai gražios apylinkės: vakaruos aukšti Dubysos krantai, apačioj — kaip gyvatė vingiuoja Dubysa. Čionai tikrai aprašyti, reiktų man būti gerokai mokytesniam. O dabar aš, kaip sakant, mažamokslis, nieko negaliu aprašyti.

Gegužės 1 d.

Šiandien oras gan gražus, saulutė aukštai pakilus, danguje nei vieno debesėlio. Tiesa, dar vakar vakare bebuvau Bulavėnuos pas vieną dieduką. Eimutis bestovėdamas kieme pamatė iš kito dėduko beeinančius kalnu apie penkiolika garnizono. Ir tuojau paskelbė pavojų — tuomet iš kambario kas per duris, kas per langą. Aš pats pirmas išbėgau pro langą už pirties kampo ir laukiau, kas bus. Bet tuo tarpu jie nepamatė ir nusileido į pakalnę. Tuomet ir mes nuėjome savais keliais. Parėję dalinomės įspūdžiais, kalbėjom, kas ką būtų veikęs, jei būtų tekę susiremti.

Gegužės 2 d.

Šiandien taip pat gražus oras, bet pakilo vėjas ir gali būt lietus. Ir mes dar tik šiandien sužinojome, jog praeitą naktį ėjo kratos beveik visam Bulavėnų kaime. Šiandien eina kratos per miškus, taigi nėra kada rašyti, nes jau broliai ruošiasi visokiems galimiems susidūrimams. Taigi ir aš bėgu prie savo pirmojo numerio, nes dar vakar mane išrinko antru numeriu lengvojo kl.

Gegužės 3 d.

Šiandien oras nekoks, lyja lietus, taip pat ir vėjas gana didelis. Šiandieną juokingai atrodo vakarykštis mano su mano pirmu numeriu. Kaip pro mus vos penkiolika metrų praėjo septynių kareivių grandis. Kaip tik laukėm tik ženklo pradėti kt. O negavę ženklo, kaip lindom už eglaičių ir už didelio kelmo. Aš pats nežinau, kaip tuomet troškau atidengti ugnį, kaip norėjau padaryti savo vokišką mašinkę mirštama. Bet tas neįvyko, nes jie mūsų nepamatė. O juos užkabinti nebuvo tikslo.

Gegužės 5 d.

Šiandien visur ramu, netoliese gegutė kukuoja, oras vėsus, draugai visi miega iš po vakarykščios kelionės. Tik aš vienas šiandien anksti kėliau ir besiklausydamas gegutės ir besaugodamas brolius, sėdaus prie mažo stalelio rašyti. Kaip man šiandien skauda širdį, kaip gaila savo šeimos, mažų broliukų, sesutės, tėvelio, savo namų, antros sesutės su mamyte, kurios tiek laiko kenčia ir nemato nieko gero, nieko širdį nuraminančio. Taigi, prisiminęs jas, atsiminiau ir brolį, kurį taip mylėjau, ir kurio taip verkiau ir gailėjausi. Ir kai po jo mirties prisiekiau atlyginti plėšikams už jo mirtį ir jo jaunystę, nors reiktų ir galvą paaukoti. Ir kaip dabar pradėjau tesėti — stojau į jo pramintas pėdas, į jo tiesų kelią. Ir aš pats dabar nežinau, kaip trokštu atlyginti už savo šeimą, už savo tikėjimą ir tėvynę. Nors gali tekti galvą padėti, bet žinau už ką.

Gegužės 10 d.

Visas praeitos dienos gyvenimas ėjo sena vaga, be jokių nuotykių. Tiesa, tik vakar naktį teko truputį susidurti su Lyduvėnų garnizonu, bet po trumpo susidūrimo viskas baigėsi laimingai. Ir vieni, ir kiti pasitraukėm be nuostolių, nes mes pusę minutės anksčiau juos pamatėm. Bet, vos spėjus sugulti, ir jie atidengė ugnį iš autm. št. Taigi kelias serijas paleidau ir aš, bet neilgai trukus pasitraukėm. O šiandien jau matau tolimas Dubysos apylinkes, kuriose dar nebuvau buvęs.

Čionai Dubysos kalnai truputį keičias, čia didesnės lankos ir kalnai apaugę tankiais krūmais, visokiais kelmais bei karklynais.

Gegužės 15 d.

Čionai gyvename jau keturios dienos ir laukiame, kol po susirėmimo nurims mūsų numylėti Bulavėnų kalnai, kol sustos ūžti audra mūsų mielam pakraštėly. Tiesa, dar vakar buvom keturiese netoli Šiluvos, kaip kad broliai sako, pamiklinti rankos, pamylėti perdaug gerus žmones, kurie jau pradėjo neišsitekti savo pastogėje. Tenai gerokai pasidarbavus, parsinešiau sau penkpūdį — labai dailų ir gražaus apdirbimo dar prieškarinės laidos šautuvėlį. O savo vokišką mašinkę atidaviau moteriškei (iš jo buvau vos tris serijas paleidęs, t. y. dvidešimt tris biteles).

Gegužės 21 d.

Dar vakar persikėlėm už Šiluvos netoli Šaukoto ir tenai iš vieno dieduko sužinojau, jog su manim vaikšto mano tikras pusbrolis, kuris lig šio laiko nieko nebuvo man sakęs, jog mes broliai. Jis labai panašus į a. a. Nikodemą, jog nežinodamas, kad ir miręs, pasakytum, jog jis. Taigi tik dabar sužinojau, jog tarp šitų yra dar vienas mano pusbrolis. Su juo geriausiai ir sugyvenau, nors ir visi sugyveno kaip tikri broliai. Dar vakar, bebūnant prie Dubysos, išėjo iš mūsų viena mergaitė. Taigi likom: pusbrolis su žmona, aš, ir dar vienas mano draugas, labai drąsus ir tų pačių metų kaip ir aš. Tuotarp su kitais buvom persiskyrę, nes jie išėjo pasitikti vadovybės netoli Bulavėnų, kur ir mes šį vakarą turim eiti.

Gegužės 22 d.

Sugrįžę į savo mielą pakraštėlį, radome savo visus šešis. Ir dar dvidešimt tris kitus, tokiu kaip ir mes. Taigi šiandien visą dieną taip ir leidžiam: linksmos kalbos ir juokai. Ir vieni kitiems pasakojame savo nuotykius ir vargus. Buvo tokių, kurie ką tik iš po susirėmimo, pasakojo apie jų eigą, kada kas kaip mirė, kaip kam sekės. Tik man ne visai smagu buvo, nes gaila buvo savo tėvų, brolių, seserų. Ir be to, man skaudėjo abi kojas per kelius ir rankas per alkūnes.

Gegužės 26 d.

Šiandien šeštinės, tai yra man ir šeimai visam amžiui neužmirštama ir skaudi šventė. Nes prieš tris metus, tai yra 46 m. šeštinių pavakarį mirė brolis, kurio per visą gyvenimą užmiršti negalėsiu, kurio taip man buvo gaila, kaip nė vieno šiame pasaulyje, su kuriuo niekad nenorėjau skirtis ir dabar nuėjau jo keliais, jo pramintu tikru keliu. Jis veda į laisvę. į gyvenimą ar mirtį, visur galiu eiti, nes žinau, jog tikru ir garbingu keliu einu, žinau, jog mano tėvai ir protėviai tuo keliu ėjo, dėl to ir man nebaisu. Nors ir nežinau, kuomet gali tekti sutikti mirtį. Bet prisiminęs brolį ir savo šeimą, visuomet galiu stot jai ant kelio. O jei aš mirsiu ir nežinau, katras paskutinis žodis ir kuri diena nebus įrašytas į mano menką dienoraštėlį, įrašys likę draugai. O mano mažesni broliai eis mano keliu. O jei išliksiu, kuomet...

Gegužės 28 d.

Šiandien oras gan puikus. Gegužio mėnuo yr gražus. Saulutė leidžias gan lėtai, aplink mirga pumpurai. Dabar tik berželiai pradėjo skleisti savo lapus, už kelių dienų bus visai kitoniškas vaizdas. Nors ir dabar gerokai pasikeitė. Oras daug šiltesnis ir per vidurdienį tiesiog negali pakęsti.

Gegužės 30 d.

Šiandien oras truputį vėsesnis, yra menkutis vėjas, kur ne kur debesėlis. Vakar pavakary iškeliavom visi keturi į kaimą, nes sugalvojo truputį alum atgaivinti savo suvargusius kūnus. Nes tuo tarpu tebuvom keturi, o kiti buvo išlydėję vyresniuosius. Kiek pabuvoję, sugrįžome į savo seną vietą. Tik staiga išgirdome žingsnius, kažkas sukosėjo, nuo ko krūptelėjo mano draugai. Visi, suspaudę rankose ir gatavai pasiruošę, laukėme, kas bus toliau. Ilgai nelaukus, tiesiąja linija pasirodė tamsios figūros, kurių buvo gana daug. Ir ėjo viena linija pro mus kokį dvidešimt metrų. Jų priskaitėme penkiasdešimt keturis. Pasirodo, ėjo Tytuvėnų stribiteliai ir Lyduvėnų garnizonas į sekimus miškų prie Pumpurų. Taigi, kai jie nuėjo toliau, iškeliavome ir mes į Bulavėnus, kur susitikome ir kitus šešis, kurie grįždami palydėję draugus, buvo pastatę pasalas ir laukė Titv. Pota. Bet šie pargrįžo kitu keliu ir pasikalbėti neteko.

Birželio 1 d.

Šiandien, prieš pietus, dar kiti miegojom nuo pusryčių, nes vakar buvom kelionėj: buvom pas kelis rankų pamiklinti su guminiais. Tiktai staiga pajutau tampant už kojos, greitai pašokęs, pamačiau kelis brolius sugulusius už eglių paruoštais l. k. ir besikabinėjant kitus įrankius bei kasetes. Taigi sakau, kuo greičiausiai čiupau ant pečių savo įrankius ir kartu su kitais sugulėm ant žemės. Kiek paslinkęs, paėmiau iš savo pirmo numerio diskus. Po to tuojau jis man pasakė, jog matęs penkis kareivius už kokio šimto metrų. Be to, buvo atbėgus iš kaimo mergaitė ir pasakius, kad esam apsupti. Nes visur mačius apie tą mažą miško išsikišimą kareivius, kurie suko nuo Žiemių pusės ir norėjo apeiti nuo miško. Taigi, pasilenkę ir gatavai pasiruošę, trumpais perėjimais, kol dar nebuvo šūvių, traukėmės iš to prakeikto raisto į savo karalystę. Apsistojom už kokių devynių kilometrų, ruošėmės miegoti. Dviese išėjom į kaimą pusryčių užsakyti. Beeidami per rugių lauką, jau buvom nuo namų kokie penkiasdešimt metrų, kai pamatėm, kad po kaimą vaikščioja apie septynetas žmonių. Taigi supratom, kas per svečiai, susisukę atgal ropom perslinkę papasakojom, ką matę ir kodėl nenuėjom.

Birželio 2 d.

Šiandien dar prieš saulutės tekėjimą nuėjom su draugu pusryčius užsakyti. Pasirodo vakar, t. y. praeitą naktį, čia buvo krata. Parėjęs sėdau rašyti, nes man reikėjo budėti — draugas nuėjo prie kitų miegoti. Štai jau atnešė pusryčius, taigi reikia pakelti brolius valgyti. Mums bevalgant, diedukas papasakojo, jog prie Medingėnų ir Parvydų, o taip pat ir apie Tytuvėnus ir čia netoliese prie Šilv. vieškelio privažiavo labai daug kariuomenės, kuri eina per miškus kratydama. Taigi, ėmėme ruoštis, nes reikėjo pasirinkti pozicijas. Nutarėme užimti netoli esantį kalną, nuo kurio į rytus tęsėsi gan plati ir gryna... Nuo šiaurės taip pat nesiaura ir gana ilga tiesioji linija. O visas kalnas tiesiom eglaitėm apaugęs. Ir kas visų geriausia, dar gana daug apkasų, užsilikusių nuo karo. Taigi, užlipę ant to kalno ir gerai apsimaskavę laukėme galimų netikėtumų. Taigi, man teko su savo neišskiriamu draugu, pirmu numeriu, nebloga pozicija palei biržią, kuri buvo gan plati ir ilga, be to, dar labai gryna, jog per ją nepamatytas negalėjo pereiti. O iš kito kampo nuo linijos ir biržės stovėjo kiti du tokie pat draugai. Taigi, taip pasiruošę turėjom gulėti visą dieną, nes nebuvo žinios, kada gali užeiti. O pasitraukti taip pat nebuvo išeitis, nes tokiu siautimu ir nebuvo kur. Taigi, gulėjom ir žvalgėmės per žiūronus, nes iš čia gana toli buvo matyti. Tik pietų laike pamatėm maždaug pusė kilometro atstumu perėjinėjant liniją gana daug kariuomenės — galbūt keli šimtai. Bet, mums taip pasiruošus, nelabai tas gąsdino, nes jeigu ir būt užėję, tai mes kiekvienas galėjom gana daug jų primušti. Nors per tokią minią galbūt mažai katras ir mes išliktume. Nes kaip pasirodė, jų ėjo apie puspenkto tūkstančio. O mūsų buvo vos dešimt ir tai dar viena moteris. Taigi, jei jie užeitų ir tektų susiremti, tai jau tuomet sudie, dienoraštėli. Nes nors ir kažikaip kaukis, tokio amalo neatlaikysi ir per jį neištrūksi. Bet, dėkui dievui, jau pavakarys, o kad ir užeitų, tai lig nakties išsilaikytume, nes kol jie iš visų pakraščių susišauktų, tai sutemtų, ir mes, kurie likę, galėtume pasitraukti. Bet jau girdėti ant Šiluvos kelio mašinos ūžia, turbūt išvažiuoja. Nes ten toli, prie Vyčių matyti labai daug kariuomenės. Taigi, ir mes, kai tik pritems, kelsimės prie Pumpurų.

Birželio 3 d.

Šiandien taip pat karštas oras, saulutė tiek kaitina, jog iš savo kambarėlio nenorisi išlįsti. Taigi, sėdaus rašyti, nes dar neparašiau, kaip vakar persikėlėm čionai. Čionai buvo matyti visur linijoms bei takeliais suminta žolė, net lig purvyno. Taigi, iš šito gali numatyti, jog ėjo gana daug, nes ir pamšikiais, kaip žmonės pasakojo, buvo labai daug mašinų. Nes visur, kur tik ėjom, buvo kruvinai suminta žemė. Tai mes tuokart tikrai stebuklingai išlikom neužeiti.

Birželio 9 d.

Jau daug laiko, kai mes gyvenam kiek ramiau. Neseniai buvom netoli Bulavėnų—Liudavėnų.    Dabar vėl

prie Šiluvos. Nuo šito kalnelio aiškiai matyti Šiluvos miestelio stogai, o dar aiškiau — bažnyčios ir koplyčios bokštai. Bet, deja, tuojau reikia palikti šią gražią vietą, šiuos aukštus Dievo namų bokštus. Kur kada atvažiuodavom per šilines su visa šeima: su tėveliais, broliukais ir sesutėmis. Bet, deja, tas praėjo, dabar visi tiek toli, jog tik mintimis gali ateiti į šias gražias apylinkes. Tik aš vienas gyvenu visai netoli ir negaliu jos aplankyti. Negaliu, kaip kitados su visa šeima prie jų pasimelsti. Bet dabar jau reikia mesti rašius, nes broliai jau ruošiasi.

Sekminės

Šiandien visai kitokios aplinkybės. Gyvename netoli geležinkelio prie Pumpurų. Šiandien labai lyja lietus, todėl visi miega, nes nėra ką veikti, o be to dar visi iš po kelionės. O per lietų po brezentiniu namuku labai miela pamiegoti. Ir atgaivinti savo įvargusius sąnarius. Taigi, šiandien visi miega, kaip išpjauti. Tiktai aš vaikštau palatke apsisiautęs ir daboju, kad kokie bedieviai nepažadintų be laiko mano brolių. Pasibaigus mano budėjimui, pažadinau savo pusbrolį ir pats nuėjau miegoti. Po kiek laiko atsikėliau, radau atėjusį žmogų ir su juo besikalbant tris savo brolius. Jis pasakojo, jog matęs penkis stribus pamišky, ant to aš jam pasakiau, kad ir dešimt nebijom. Taip mums bejuokaujant, pasirodė saulutė ir tarėmės eiti praustis už kokio šimto metrų. O tas žmogus nuėjo atgal. Taigi buvau bepasiliekąs budėti, bet mano jauniausias draugas sako, eik tu praustis, o aš pabūsiu prie miegančių. Taigi išėjom praustis trys: aš, ..., ..., o vietoj pasiliko septyni. Šeši miegojo, o vienas budėjo. Mums išėjus atėjo kitas diedukas ir pasakė, kad pamiškę siaučia. Tuo pačiu momentu už kokio penkiasdešimt metrų pamatė kareivius, ant kurių pamanė, kad mes grįžtam nusiprausę. Bet pamatė, jog eina apie 10 ir rankos paruoštos ginklais, suprato, kas per draugai. Tuojau šoko abu į abi puses: žmogus namo, o Vacys prie draugų. Bet dar nespėjus pažadinti, pradėjo kalenti R. kv. Taigi nebuvo kada galvoti, šoko visi lig įgelti, čiupo savo kas svarbiausia, ir bėgo kur kas įmanė. Pirmas pašoko antros grd. v., kuris, vos tris metrus pabėgęs, krito. Po jo bėgo Dainius ir moteriška, kuri buvo nutvėrus kasetę su dokumentais. Bet matydama, kad išnešt nepavyks, nes trukdo jai šaudyti, o užsikabinti ant pečių nėra kada, taigi ir pametė. Dainius savo pusautomatį dukart traukė, abu kartus neveikė, tuomet metė žemėn, ir čiupo nuo diržo savo mažytį. Po jų šoko mano miego draugas su būrio vadu, kuris lig tol šaudė iš už didelės girios. Bėgdamas norėjo pagauti nuo žuvusio automatą, bet pamatęs, kad dar truputį gyvas, neėmė. Jiems bebėgant, įkliuvo į užvirtusią eglę šovinynai, nes nespėjo užsidėti ant pečių, o čia smarkiai kaleno kulkosvaidis, nebuvo kada painiotis. Taigi, gavo palikti ir mano pirmą numerį kl., kurio per tokią ugnį nebuvo vilties išnešti. O gintis tokioj maišaty, kur visur priešas ir saviškiai, nebuvo įmanoma. Taigi bėgo taip, vietoje paskutinis pasiliko Tautmilas (?), kuris teturėjo septyniolika metų, kaip ir aš. Jis tuo tarpu atsakinėjo savo klk. į priešo šūvius, o kiti abu jau buvo žuvę, taigi ir jis, daug negalvojęs, trumpais atsitraukimais pradėjo slinkti, bet tuo tarpu kareiviai įvirto į stok., o jo kl. pasibaigė šoviniai. Taigi, tuščia nebuvo viltis išnešti, o pakeisti diską nebebuvo, nes buvo numestas anksčiau. O draugų nematydamas, metė ir patį klk. ir slinko toliau. O mes tuo tarpu, išgirdę pirmo klk. kalenimą, metėm prausęsi: dar muilinotais antakiais, čiupom savo ginklus ir bėgom į stovyklą, nes su mumis buvo kulkosvaidininkas, o jo klk. buvo palikęs sto-

vykioje. Iš to įsibėgėjimo nepataikėm prie palapinių, bet prie į jas šaudžiusių karių. Padėtis buvo šitokia: mes trys su dvejais štv., o trečias tik su mauzeriu. O kareivių septynetas už penkiolika metrų su lengvuoju klk., kiti — pusautomačiais. Tik kas svarbiausia, kad mes pirma pamatėm. Tuomet nebuvo ko laukti. Kritęs ant vieno kelio pradėjau šaudyti. Nuo pirmo šūvio vienas kareivis skėstelėjo rankomis ir krito aukštielninkas ant kito, kuris šaudė iš klk. į stovyklą. Tuoj parkritęs už kelmo žvilgtelėjau atgal, kodėl draugai neleido nei vieno šūvio. Pamačiau, jog jie slenka atgal. Taigi, ir aš, septynetą šūvių išleidęs, mečiaus paskui jų. Ir tik tuomet išvydau, kaip nuo kelmų bitelės skuta žieves ir kairiam bato aului išplėštas dviejų centimetrų plyšys. Ir pamatęs savo grandies vd. mirštantį, supratau, jog mano gyvenimas ant plauko. Taigi nuo vieno kupeto bei kelmo prie kito pradėjau slinkti draugų link. Ir su jais, pabėgę už pusės km., įpuolėm bėgti į didelę pievą, kuria bebaigiant perbėgti vėl pradėjo duoti iš pusautomačių. Dabar, kai iš toliau šaudė, nebebuvo taip baisu, nors ir bitelės pro ausis zirzė. Keliskart iššovus, dar kiek pabėgęs, triskart perbėgus per upelį, tebuvo girdėtis tik atskiri šūviai. Šiandien jau radomės už 30 km. ir tiek privargę, kiek žmogus gali panešti, miegojom iki vakaro.

Pavakare atsikėlę, dalijomės vakarykščiais įspūdžiais, kaip kam kur sekės ir kas ką padarė. Pasirodo, tik mano pirmas šūvis buvo tikslus ir v. v., nes priešo nuostoliai: du užmušti ir du sužeisti. O mūsų — du žuvę. Taigi, rezultatas nekoks, nes netikėtai buvom užklupti. Iš šiandieną visi likusieji nutarėm, jog kitąkart geriau padarysim. Nes žmogus mokosi lig pat savo mirties.

Praėjo kelios dienos be žymesnių nuotykių. Tiktai man kojos ir visi sąnariai pradėjo vis labiau skaudėti. Ir visam kūne jaučiu didelį silpnumą. Taigi, mano padėtis žymiai pablogėjo, nes neturiu nei vaistų, kurie pasiliko su kasete per susirėmimą. O dabar neįmanoma nei iš kur jų gauti, nes niekur negalim išlįsti. Visur dideli siautimai ir kratos. Dar vakar buvom susidūrę su penkiolika stribitelių, kurie po trumpų susidūrimų išlakstė, palikę du savo sužeistus: vieną per petį, kitą per vidurius, kuris mirė. Ir šiaip visą laiką visur pilna garnizoniečių, kurie tiesiog lipa ant kulnų, nes tik spėjam pasitraukti be susišaudymų. Šiandien pat sužinojau, kad iš kur mes prieš dvi valandas išėjom į kitą vietą, dabar jie jau darė puolimą, bet, deja, į tuščią stovyklą. Taigi, padėtis visai nekokia, nes kiekvienu momentu galim susiremti. Apie miegą nėra ką ir galvoti, nes prie visko dar lyja lietus, o nuo anokart paliko palapines. Dėl to dabar turim didelį vargą, nes šlapi kenčiam šaltį, alkį, fizinį nuovargį, o be to dar man liga. Taigi, sėdim visi lyg apaštalai nukritusiu ūpu, šlapi, nevalgę ir visai menkais ginklais, nes visi geresni paliko. Iš viso esam trys, kurie išsinešėm, taigi dabar juokiamės iš savo draugų, kurie paliko. O čia kiekvienu momentu gali susidurti, o neturėdamas kuo gintis, gali pasitikėti tik savo kojomis. Nes tokioje tvarkoje mes galim kovoti tik su stribiteliais, kurie ir balso bijo, o ne su dešimteriopai didesne kariuomene ir gerai ginkluota, kuri tuo laiku visur siautė.

Birželio 29 d.

Jau gerokai laiko praėjo nuo to laiko, kai buvom taip suvarginti. Dabar jau vėliai visi turim nors ir nekokius įrankius, bet su laiku ryžtamės iš jų atimti kad ir ne savus, bet geresnius, negu dabar turim. Ir esam pasirįžę dešimteriopai atkeršyti už savo brolius, bei visas skriaudas. Dabar jau esu nebe antroje grupėje, bet einu su vadu pirmutiniai. Nes dabar mano ginklai geresni už kitų.

Taigi, čia truputį pavojingiau, nes visuomet pirmos kulkos pirmuti-

niams. Bet aš to nelabai imu į galvą, nes ant to esu pasiryžęs. Nes, kaip sako, kam bus skirta, mirtis ras jį ir po šilta antklode lovoj. Tik tas man svarbiausia, ko aš bijau, tai mano liga, kuri tiek įsigalėjo, kad visai negaliu tokioje padėtyje bebūti. Nes taip skauda sąnariai ir visam slabna, jog aš negaliu nė dorai pavaikščioti. O čia kartais tenka ir gerai pabėgioti, nes sportai su stribais bei garnizonais nesibaigia. Taigi, mano likimas beviltiškas ir nežinau, kur bedingti ir kur gydytis. Nes čionai tokioje sveikatoje būti negaliu, nes gali tekti ir į glėbius susikibti, o tuomet gali liūdnai baigtis.

Liepos 1 d.

Šiandien atėjo ta diena, jog turiu palikti tiek sugyventus draugus, su kuriais tiek vargo bei kančių ir sunkių valandų pergyventa, ko niekuomet užmiršti negaliu, su kuriais išsiskirti maniau tiktai tuomet, kai mano siela skirsis nuo kūno, tuomet, kai užmigsiu nuo priešo kulkos, kaip kiti. Bet, deja, man to neteko, kuo aš visuomet geriau sutikčiau, negu dabar tokio išsiskyrimo niekad netikėjau. Ir dabar dideliai gailiuosi, kad man nekliuvo nei viena bitelė, taip kaip kitiems broliams. Kad negalėjau mirti, kaip pridera doram lietuviui. Bet turiu skirtis su tokiais broliais, su kuriais ir mirti malonu. O dabar turėsiu kokiam užkampy ar ligoninėj baigti savo dienas. Taigi, po broliškų atsisveikinimų draugai prižadėjo, jeigu sąlygos leis, padėti, prisiųsti pinigų, kad, jei leis Dievas, galėčiau vėl grįžti į šį mielą gyvenimą. Bet tuo aš netikiu, nes praėjo visas gerasis laikas, kuomet galėjo pasigydyti. Bet dabar, kai tik nusilpo visas organizmas, svarbiausia širdis pasigydyti per vėlu. O dargi tokiomis sąlygomis, be jokio kapitalo, be jokių namų. Taigi, išėjau be jokios vilties pagyti ir nežinodamas, kur baigsiu savo gyvenimą.

Liepos 2 d.

Atvykęs į Šiaulainius pas buvusius savo gimines, pasikviečiau kitus savo giminaičius, kurie turėjo išėmę mano kada tai buvusios tarnybos algą— tris šimtus rb. Ir juos gavęs, ruošiuosi važiuoti į Šiaulius pas daktarą.

Liepos 4 d.

Šiandien jau Šiauliuose. Čia visai kitoks vaizdas ir truputį šiurpu. Kadangi nebuvo kur dėtis, nuėjęs pas daktarą, prašiau įrašyti į ligoninę. Po ilgų derybų, gavęs 50 rb., sutiko.

Liepos 5 d.

Šiandien jau matosi vien tik ligonių lovos, kurios daug skiriasi nuo tų, kur aš neseniai miegojau. Dar šiandien vaistų negaunu, bet jaučiuosi visiškai nekaip ir laukiu pats nežinau ko.

Liepos 6 d.

Šiandien jau gaunu vaistus gerti į vidų su vandeniu. Atsisėdęs lovoje žvalgaus per langą — čionai visai kitoks vaizdas. Nėra tiek medžių, medelių, paukščių, paukštelių. Nėra lakštingalos, kuri pavasarį taip gražiai giedodavo, nėra gegutės, kuri taip arti ir taip garsiai kukuodavo. Tiesą pasakius, visai nėra to, kas mano širdelę nuramintų. Nėra to, kas mano skausmus sumažintų ir nuramintų. Tiesiog tiek skauda širdis, kiek nuo ligos negali skaudėti, kiek tik mano nervai gali išlaikyti. Nes čia draugo, su kuriuo pakalbėti nėra, ir to draugo, kurį visada po galva pasidėdavau. Su kuriuo niekad nesiskyriau, atsikėlęs ant peties kabindavau. Nėra to, kuris nuo pavojų gindavo, kuris taip garsiai kalbėdavo. Ir nuo kurio kiekvienas pasikėsinėlis amžinai užmigdavo. Nėra ir to mažyčio draugo, kuris nuo diržo niekuomet nelipdavo, kurį taip mylėjau. Nes jis buvo skirtas paskutiniam momentui, tam laikui, kai antrasis kalbėdamas užspringtų. Nes su juo galėjo viena ranka susikibus kalbėti. O prie blogiausios minutės ir sau į kaktą atsukti. Nėra čionai nė vieno daikto, kas būtų miela, kas širdį paguostų, užgarantuotų ar nuramintų. Čionai, kur tik užmatai, balti mūrai — tiek nemieli ir negražūs. Net visiškai nepanašūs į mano neseniai buvusius namelius, nes čionai — dešimteriopai didesni.

Liepos 10 d.

Praslinko kelios dienos tuos dideliuos mūruos, dienos, kurios tiek ilgos ir nemielos, kurios man vaizdavos mėnesiais ir net metais. Ir slenka dienos, kurios nežada nieko gero, ko man širdis trokšta. Geriu vaistus ir nežinau, kodėl vaizduojuos lyg ne sau. Nes nuo tų vaistų nieko negerėja, truputį sąnariai mažiau skauda. Bet toj vietoj jaučiu didelį silpnumą ir smarkiai spaudžia paširdžius ir visą krūtinę.

Liepos 15 d.

Praslinko dar kelios tos žiaurios dienos. Tos, kurios man nieko gero nežadėjo ir tiesiog sakė, jog tavo gyvenimas neilgas, nemalonus ir niekam tikęs. Bet ką dabar darysi, gyvas į žemę nelysi. Sau galo krikščionis nedaro, todėl turim taikytis su Viešpaties valia. Ir laukti, kas bus toliau.

Geriu vaistus ir nieko gero nejaučiu. Buvo daktaras ir pasakė, jog reikia tau gydytis namie, saulės spinduliuose. Taigi, bet kur namai, o Viešpatie, kodėl mano toks likimas, už ką man toks vargas. Bet Dievas žino, ką daro, turbūt esu vertas, nes Dievo valia nepakeičiama.

Liepos 23 d.

Jau daug laiko praėjo, kaip guliu tarp tų baltų mūrų. Tarp baltų lovų, kuriose guli tokie pat žmonės, kaip ir aš. Galbūt ir skirias, ne visi, ne visai, bet kai kuriuos dalykuos. Su mano sveikata nekas. Šiandien išrašo iš ligoninės, nes sako, tau namuos, ant saulės reikia gydytis. O čia per tiek laiko jei nepagijai, vaistai nepadėjo, tai ir neapsimoka. Vakar tiek buvo užėmę krūtinę, jog tiek trūko oro, kad maniau, jog paskutinės mano minutės. Bet nuėjo tas slėgimas, dabar šiek tiek geriau. Taigi, nepadėjo ir nepadės, reikia ruoštis išvažiuoti. Bet kur — ir galva sukasi, savo namų neturi, ieškok, kas priglaus. Taigi, nutariau važiuoti į Radviliškį pas tetą Mikasę.

Liepos 25 d.

Čionai parvažiavęs neturiu, ką veikti. Popiet reiks eit pas felčerį, kuris, žmonių sakoma, gydo geriau, kaip daktaras. Taigi, reiks nueit pas jį laimės pabandyti.

Liepos 27 d.

Vakar buvau pas tą giriamą felčerį. Pasakė, jog didelis reumatizmas. Užgynė kai kuriuos valgius ir išrašė vaistus, kuriuos grįždamas iš vaistinės ir paėmiau. Gavau trynimui ir gerti dvejus. Taigi, iš viso trejus. Matysiu, kas iš to bus.

Liepos 30 d.

Išgėręs vaistus ir nieko nepagelbėjęs, sumaniau važiuoti į Rygą. O tuo tarpu baigiu pinigus, taigi, nurašiau dėdei Jonui laišką, kad atvežtų lašinių ir ko nors iš maisto. Nes ten dar buvo mūsų užsilikę. Taigi, lašinius reikės parduoti. Bus truputis pinigų, kurių visai mažai beturiu.

Liepos 31 d.

Dar iš vakaro išėjau į stotį, kur netikėtai sutikau kelis savo kaimo draugus. Bet kai tuomet buvau gerokai pasikeitęs: nusikirpęs plaukus, kuriuos visuomet ilgus ir garbanotus nešiojau. Taigi, likau nepažintas, nes menkai buvau panašus į kada tai buvusį save. Tas man ir gerai — bytik nepažino, nes tai dar galėjo kur paleisti kalbas. Ketvirtą valandą ryto išvažiavau. Davažiavus Joniškį, prasidėjo lygumos, kur tik užmatai — lygūs laukai. Miškų taip pat veik nėra. Prieš Meitinę taip pat vaizdas pasikeitė, nes jau pravažiavom kada buvusį Lietuvos—Latvijos rubežių. Čia daug mažiau gyventojų, daug rečiau viena nuo kitos sodybos. Pastatai didesni, nes ūkininkai kada turėjo po keturiasdešimt, penkiasdešimt hektarų žemės. O dabar visur matyti ganantis sovchozo bandos. Kur kada buvo gražūs ir geri galvijai, dabar tiek sunykę, kad gaila ir pažiūrėti. Kur kada buvo gražūs arkliai, dabar lyg ožkų banda. Tiesiog širdį sopa pažiūrėjus į naująjį rojaus gyvenimą. Netruko laikas pralėkti besižvalgant po nematytas apylinkes, nepajutau, kad jau matyti Rygos aukšti bokštai. Čionai miestas gana gražus ir įdomus, bet negali būti taip mielas kaip mano apylinkės.

Rugpjūčio 1 d.

Šiandien gan gražus oras. Kur tik pažvelgsi — aukšti namai. Gražios gatvės, kuriomis lyg bitės zuja žmonės bei mašinos, troleibusai ir tramvajai. Šiandien ketvirtą valandą eisiu pas daktarą ir pamatysiu, ką pasakys. Dabar nekaip jaučiuosi, buvau pirty, bevaikščiojant perpūtė vėjai. Smarkiai skauda galvą ir sąnarius.

Rugpjūčio 2 d.

Šiandien parsinešiau vaistus, kuriuos vakar daktaras išrašė. Vakar daktaras pasakė, kad man didelis reumatizmas ir smarkiai širdis nusilpus. Taigi, šiandien pradedu gerti vaistus, nuo kurių, kaip daktaras sakė, galbūt palengvės sąnariai ir širdis pastiprės. Bet tuo aš netikiu, nes jau tiek esu vaistų išgėręs, o nieko nepadėjo...