KOVOK!
Janina Jalinskaitė-Kluonienė
APSISPRENDIMO IŠTAKOS
Kas mums praeitį grąžintų,
Ir jos garsą, ir jos galią ?
Kas tuos kaulus atgaivintų,
Kurpo žemėmis išbalę? (Maironis)
Visų, pasirinkusių pogrindžio kelią, buvo panašios apsisprendimo ištakos - šeima, mokykla, bažnyčia. Taigi ir mano pasirinkimą nulėmė religinis bei patriotinis auklėjimas.
Mano tėviškė - širdžiai mielas Aukštaitijos kraštas. Gimiau 1926 m. Atkočių k., Deltuvos vls., Ukmergės aps. vidutinių ūkininkų šeimoje. Tėvai - Marijona ir Antanas Jalinskai. Mama Marijona Andriūnaitė buvo kilusi iš gretimo Sarosčių kaimo. Šeimoje augome keturi vaikai. Aš buvau vyriausia, paskui mane gimė brolis Henrikas ir seserys Stanislava ir Zita. Geraširdė, ramaus būdo ir jautrios sielos mamutė nuo mažumės skiepijo meilę Dievui, Tėvynei, žmonėms. Tėtė taip pat buvo giliai tikintis, patriotas, tačiau griežtas. Užtat jo griežtumą švelnino nepakartojamas humoro jausmas.
Iš vaikystės prisiminimų giliai širdyje pasiliko ir gerieji seneliai. Ypatingai senelis - Petras Jalinskas. Jis buvo apsišvietęs žmogus. Spaudos draudimo laikais jis buvo daraktorius - mokė vaikus lietuviško rašto ir žodžio. Iš jo sužinojau daug įdomių dalykų apie caro priespaudos metus, apie didžiulę riziką mokyti vaikus lietuviškai ir platinti spaudą.
Šviesios atminties pradžios mokyklos mokytoja Juzefa Dutkuvienė mokė ne tik skaityti ir rašyti, bet ugdė ir pačius gražiausius jausmus tėviškei, gamtai ir kt. Kunigėlio pamokos padėjo tvirtus religinius pagrindus mūsų vaikiškose širdelėse. Mokantis penktame ir šeštame skyriuose mokytojas neapsiribojo vien pamokomis, o stengėsi praplėsti mūsų akiratį. Atsimenu kelionę į Kauno dramos teatrą, kuriame žiūrėjome Č.Dikenso "Šykštuolį Skrudžą". Tokio gražumo nebuvome matę! Nuostabus spektaklis. 1939 m. važiavome į "Žalgirio" krepšinio varžybas. Kokia didinga atrodė Sporto halė! Sėdėjome aukštai tribūnoje ir negalėjome atsitokėti iš džiaugsmo. Bet svarbiausia buvo "Žalgirio" pergalė! Mums, kaimo vaikams, tai paliko neišblėstantį įspūdį...
Mūsų kaime veikė klojimo teatras. Rūbus aktoriams parsiveždavo iš Kauno dramos teatro. Vyko įvairių organizacijų sambūriai: angelaičių, jaunųjų ūkininkų, pavasarininkų. Jiems vadovavo kunigai, mokytojai. Aš taip pat buvau angelaitė, vėliau jaunoji ūkininkė, o gimnazijoje - ateitininkė. Kaimo žmonės ne tik daug dirbo, bet ir gražiai linksminosi bei nuoširdžiai meldėsi. Šventadieniais, o ir šiokadieniais skambėjo jaunimo dainos, šienpjovių sutartinės.
Mama dažnai pasakodavo apie jaunystės dienas. Su didžiausia pagarba prisimindavo Lietuvos patrioto šveicaro Juozo Ereto vardą, jo apsilankymus kaime. Jis atvažiuodavo su savo bendraminčiais krikščionimis demokratais, pavasarininkais. Mamutė vis prisimindavo, kokias gražias kalbas Eretas sakydavo. Dalyvaudavo su kaimo jaunimu vakaronėse - daug kalbėjo apie krikščionišką moralę bei Tėvynės meilę. Pateikdavo gražių pavyzdžių jaunimui, įdomių dalykų papasakodavo vyresniesiems.
Labai mielų prisiminimų paliko dėdė karininkas, mamytės brolis Povilas Andriūnas. Jis vienintelis iš gausios šeimos buvo išėjęs mokslus. Jo apsilankymų labai laukėme. Jie su tėte daug politikuodavo. Kartais į tėviškę pasisvečiuoti atvažiuodavo ir su draugais kariūnais. Buvo į ką pažiūrėti: "visi kaip nulieti", - sakė kaimo žmonės.
1939 m. pradėjau lankyti Ukmergės Antano Smetonos mergaičių gimnaziją. Visur buvo ideali tvarka. Tačiau didžiausią įspūdį paliko mokytojai ir kunigai. Kiekvienas jų į mūsų imlias širdis pasėjo neįkainojamus turtus: patriotizmą, meilę gėriui, grožiui, tikėjimą ir mokslo žinias. Bet neilgai teko džiaugtis laimingomis dienomis.
PIRMOJI GIMINĖS AUKA
Aš priglaudžiau prie žemės širdį,
prie motinos tėvų tėvų-
Ir aš žinau, kas jq pravirkdė,
Skausmu ko skundžias nesavu... (B.Brazdžionis)
1940 m. birželio 15 d. Lietuvon plūstelėjo raudonojo maro banga. Okupantai naikino viską, kas lietuviui brangiausia. Niokojo ir mūsų gimnazijos rūmus: išnešė kryžius, nukabino tautos didžiavyrių portretus. Fasadą pakeisti jiems nebuvo sunku. Tačiau mūsų širdys nepasidavė svetimai ideologijai. Mūsų gerieji mokytojai ir mes tyliai, bet ryžtingai priešinomės okupantų užmačioms.
1940 m. lapkričio pradžioje nuo bolševikų rankos krito pirmoji mūsų giminės auka - mamytės brolis leitenantas Povilas Andriūnas. Jis su savo pulku tuomet stovėjo prie Panevėžio. Kavinėje rusų kariškiai pradėjo kabinėtis prie patarnautojų. Dėdė jiems paaiškino, kad Lietuvoje moterys gerbiamos ir taip su jomis kalbėti yra nemandagu. Kariškiai įsižeidė. Kavinės darbuotojas, išgirdęs, kad jie kažką rezga, dėdę atsargiai perspėjo. Tada jis, palikęs savo daiktus, neva dar ketindamas sugrįžti, mėgino išeiti, tačiau jį pavijo kulka. Ji buvo lemtinga. Tačiau okupantams dar buvo negana šios beprasmės mirties - jie neleido parvežti į tėviškę dėdės kūno. Broliai palaidojo jį Panevėžio kapinėse greta savanorių kapų. Mums ši netikėta žūtis buvo didelis smūgis.
Ak, žiauri dalia Tėvynės,
Tėviškės brangios mūs.
Oi, daug tremia iš gimtinės,
Tėviškės brangiausios mūs... ("Sušaudytos dainos")
1941 m. birželio 14, juodą Lietuvai dieną, bolševikai užkaltuose vagonuose į Sibiro platybes išvežė mūsų tautos šviesuomenę ir dorus žmones. Visus sukaustė baimė ir nerimas, širdis draskė tremiamųjų skausmas.
KARAS
...Viens raudonas kaip šėtonas,
kitas rudas kaip šuva...
Pagaliau atūžė karas. Vienus okupantus pakeitė kiti. Iš pradžių džiaugėmės, kad išvijo komunistus, bet netrukus pamatėme, kad ir vokiečiai lietuviams ne draugai. Gimnazijoje tautinių ir religinių švenčių dienomis įvairiai pabrėždavome lietuviškumą. Vasario 16-ąją visi - mokytojai ir mokiniai - į atlapus įsisegdavome trispalvius kaspinėlius. Šaunieji mokytojai su kapelionu Edvardu Simaška priešakyje keldavo mūsų dvasią. Kokie įdomūs ir prasmingi būdavo ateitininkų susirinkimai, kuriuose kapelionas sakydavo pamokslus.
Visus sukrėtė žydų šaudymas. Mūsų geografijos mokytoją irgi sušaudė. Girdėjome ir apie koncentracijos stovyklas ir jose kankinamus žmones. Su nerimu ir nusivylimu sutikome pabėgusius plechavičiukus - klasės draugus. Ir vėl pasigirdo fronto dundesys.
1944 m. vasara. Šįkart frontas įsiplieskė ir mūsų kaimo laukuose. Tratėjo automatai, sproginėjo sviediniai. Degė sodybos. Bėgo vokiečiai. Mes su Dievo pagalba toje maišatyje išlikome gyvi. Visai netoli nuo mūsų slėptuvės sprogo bomba, degė namas, bet mūsų nepalietė.
Vėl sugrįžo bolševikai ir pratęsė savo juodus kruvinus darbus. Lietuvos jaunimas slapstėsi, nėjo kariauti. Mūsų kaimo jaunuoliai vieni slėpėsi, kiti išbėgo į užsienį, o kai kurie patraukė į stribyną. Kartą kaimynai pranešė, kad mūsų kaimo link ateina rusų kareiviai - gaudo jaunimą į frontą ir darbams. Su drauge ir mano mažute sesute nubėgome raisto link. Kulkos zvimbė virš galvų, ir tik per stebuklą mums nekliuvo. Sesytę pasišaukė išsigandusi kaimynė, o mes laimingai pasiekėm raistą, raistu - Viliukų mišką. Ten radome daugiau jaunimo. Tą dieną kitame kaimo gale nušovė Juozą Kuliešių ir Viktorą Belicką. Po kelių dienų gavome žinią, kad galime grįžti namo. Merginos grįžo, o vaikinai jau nebesirodė viešai.
JONO VENSKAUS BŪRYS
Jie išėjo Tėvynei parnešti
Laisvę brangią, kaip žiedą lankoj-
Kad galėtų vėl rūtos žaliuoti
Ir daina vėl skambėt Lietuvoj. ("Sušaudytos dainos")
1944 m. rugpjūčio mėn. Atkočių kaime įvyko LLA vadovų susirinki-mas. Kūrėsi Vyčio apygarda*. Nuo tada mūsų krašte prasidėjo partizaninis judėjimas. Tų pačių metų rudenį Viliuku miške susibūrusiam būriui ėmė vadovauti Jonas Venskus iš Bardiškėlių k., buvęs Lietuvos kariuomenės viršila. Partizanai jį labai gerbė. Jis buvo drąsus, ryžtingas ir sąžiningas vadas. Jo būryje buvo apie 50 gerai ginkluotų vyrų. Tarp jų ir du jo broliai: Vacys-Jonaitis ir Bronius-Metelis bei keletas iš mūsų kaimo. Iš mūsų kaimo partizanavo Julius Belickas-Klevas, kilęs iš geros didelės šeimos. Visi buvo puikūs dainininkai. Venskai - Alfonsas-Senis ir Stasys-Biržys - pasiturinčių, garbingų ūkininkų vaikai. Kazys Žižminskas-Vaidila, Švogeris - iš mažažemių, bet darbščių, dorų žmonių šeimos. Bronius Lukoševičius iš vidutiniokų, vedęs, geras žmogus. Juozas Belickas - siuvėjas, Viktoras Belickas ir Petras Vasiliauskas-Šimulionis - taip pat ne iš turtingųjų.
· Iš tikrųjų kūrėsi LLA Ukmergės apylinkės partizanų rinktinė, vėliau tapusi Vyčio apygardos branduoliu. - Red. pastaba.
Mano tėtė Antanas Jalinskas nuo pat partizaninio judėjimo kūrimosi pradžios buvo aktyvus jų rėmėjas, vėliau tapo ryšininku, bet šeimai nesisa-kė. Jis buvo labai atsargus. Kadangi mokėjo keletą amatų, dirbdamas vaikščiodavo po žmones, nors iš tikrųjų dažniausiai eidavo su partizanų užduotimis. Apie tai sužinojau tik šiais laikais iš likusių gyvų partizanų.
Tuomet mokiausi gimnazijoje, nekantriai laukdavau šeštadienio, kad galėčiau susitikti su partizanais. Jie gi laukdavo naujienų iš miesto. Kartais tekdavo jiems pasakyti apie išniekintus turgaus aikštėje jų bendražygius. Mes iš gimnazijos paslapčia nueidavom pasižiūrėti... Kai kuriuos jų pažinojome. Pasislėpę verkdavome, bet paskui dar ryžtingiau kartojome: "Kovok už Kristų ir Tėvynę!" Trumpiau sakydavome: "Kovok!" Tai buvo mūsų šūkis, pasisveikinimas ir atsisveikinimas. Rašydavome visur tą žodį šifru: 40104! Daugelis gimnazistų gyveno tokiomis nuotaikomis.
1945 m. įsijungiau į Jono Venskaus vadovaujamą būrį - tapau ryšininke. Šį sprendimą priėmiau be jokių svyravimų - jaunystė ir gyvybė man, kaip ir daugeliui, pasirinkusių kovos kelią, nebuvo pats brangiausias turtas... Tikėjome, kad žūtbūtinė kova reikalinga ir negalėjome pasilikti nuošalyje.
Neilgai teko veikti Jono Venskaus būryje - einantį pas partizanus
□ Vyčio apygardos Algio būrys
dėl ryšio palaikymo pastebėję raiti stribai vadą nušovė. Partizanai jo labai gailėjo. Jam žuvus būriui vadovauti buvo paskirtas Leonas Gžimaila-Dziadas iš Gintarų k. Jam vadovaujant būrys pakriko, vadas nesugebėjo palaikyti drausmės. Tuo pasinaudojo provokatorius Antanas Andriūnas iš Jakutiškių k. ir susekė partizanų stovyklą. Puolimo metu, įspėjus sargybai, partizanai spėjo išbėgioti. Žuvo sargybiniai ir vieną peršautą paėmė gyvą, o Antanas Mučinskas-Ginutis, grįždamas pas draugus iš užduoties ar namų, pakliuvo rusams ir žuvo. Po kurio laiko partizanai už tą užpuolimą atsirevanšavo: apšaudė kareivių sunkvežimį, važiavusį pro Viliuku mišką. Stribai atsikeršydami sudegino keturias partizanų šeimų sodybas - tris Jakutiškių kaime ir vieną Diržiuose.
1946 m. balandžio mėn. buvo suformuotas naujas būrys, kuriam vadovauti Vyčio apygardos vadas Danielius Vaitelis-Briedis paskyrė Benediktą Narkevičių-Algį iš Šiliūnų k., Siesikų vls., Ukmergės aps. Jis buvo kilnios dvasios, sumanus ir drąsus vadas ir malonus, draugiškas žmogus. Kaip ryšininkei su Algiu ilgiausiai teko bendrauti. Jis dažnai su savo būrio partizanais lankydavosi mūsų namuose. Niekada nemačiau jų išgėrusių ar piktų, negirdėjau skundų dėl sunkios dalios. Tik labai nuvargę krisdavo skersai lovos ar kokiam ramiam kampelyje ir ilsėdavos valandėlę kitą namų šilumoj. Po nesėkmingų žygių ar draugų netekčių tyliai, liūdnai dainuodavo. Daina išsakydavo viską. O maldos, sklidusios iš jaunų vyrų širdžių, graudino iki sielos gelmių!
Šviesesnėm valandėlėm traukdavo dainas iš visos širdies. Nuo jų galybės, rodės, kilnojosi ne tik lubos, bet ir dangaus skliautai...
Miela buvo bendrauti ir su Algio sužadėtine ryšininke mokytoja Marija Kinertaite. Ji visa širdim ir siela buvo atsidavusi rezistencinei kovai. Ne vienas sužeistas partizanas laukdavo jos kvalifikuotos pagalbos, nes ji buvo ir medsesuo. Kiek dienų ir naktų jai teko bunkeriuose slaugyti sužeistus brolius? Rizikavo ir tie žmonės, kurių sodybose buvo slėptuvės. Šalia mūsų kaimo, Žardetiškiuose, netoli raisto, Elenos Vasiliauskaitės namuose partizanai turėjo įsirengę bunkerį. Sužeisti ar susirgę ten rasdavo prieglobstį ir paramą. Elena ir jos artimieji dėl to turėjo daug rūpesčių, bet niekada nesiskundė. Kadangi sunku buvo gauti tvarstomosios medžiagos, Elena skalbė ir lygino tvarsčius ir teikė visokeriopą pagalbą, nes jautė atsakomybę ir šventą pareigą padėti kovotojams.
Negaliu neprisiminti Marijos ir Benedikto meilės. Jų širdis užvaldė gražiausi jausmai ir, nepaisant žiaurios tikrovės, jaunystė nugalėjo. Jie puoselėjo viltis bendrai ateičiai - troško mylėti, aukotis, drauge kovoti už Tėvynės laisvę ir kilnius idealus. Tikėjosi Dangaus palaimos jų svajonėms ir siekiams. Deja! Vos mėnesiui prabėgus nuo sutuoktuvių dienos, žuvo Benediktas.
KLASĖS IR KOVOS DRAUGAI
... Neverkit, pušys, ąžuolai pušyne, -
Mes parnešim laisvę, nors daug mūs negrįš.
Lietuvos šalelė, laisvės pasiilgus,
Kaip baltas žiedas saulėje pražys. ("Sušaudytos dainos")
Apygardos vadui Danieliui Vaiteliui-Briedžiui jaučiau didelę pagarbą. Būrio vadas Algis ir visi partizanai taip pat labai jį gerbė ir vertino už drausmę, reiklumą, tiesumą. Jo kovos metodai ir puiki orientacija kautynių metu dažnai išgelbėdavo partizanus ir atnešdavo daug nuostolių priešams. Kai Algis pasakydavo apie Vaitelio numatytą užduotį, širdis suvirpėdavo -ne iš baimės, o iš džiaugsmo, kad esu reikalinga. Manau, šis jausmas pažįstamas visiems, kurie buvo įsitraukę į šį pavojingą, bet labai reikalingą darbą.
Pranas Kecioris vadovavo Vadoklių būriui. Su žiniomis tekdavo keliauti pas jį į Lėno miškus. Kartą, gavusi eilinį pavedimą, nuėjau pas Keciorį. Sutartoje miško vietoje pasitiko jis ir dar du partizanai. Pasisveikino kariškai ir, kaip visada, šypsodamiesi klausėsi manęs. Besikalbant, regis, visai netoliese pasigirdo šūviai. Kecioris skubiai atsisveikinęs liepė man bėgti nurodyta kryptimi. Laimingai pasiekiau kaimą. Nebeprisimenu, kas žuvo šiame susišaudyme, tik žinau, kad Kecioris tąsyk liko gyvas.
Keciorio būryje buvo ir mano klasės draugas Boleslovas Eglinskas-Saulius. Klasėje jį vadinome filosofu, nes jis bet kokia tema galėjo kalbėti ilgai ir ramiai, turėjo daug gražių idėjų. Gavęs šaukimą į rusų kariuomenę, pasitraukė į mišką. Pasirinko partizano kelią, nors nebuvo "buožė" - tėvai buvo bežemiai ir labai dori žmonės. Partizanaudamas Saulius kartais ateidavo į mūsų kraštą, mudu susirašinėjome. Ne, tai nebuvo meilės laiškai. Jis buvo nusprendęs - kol partizanaus, meilės dainų mergaitėms nedainuos. Jo gilios ir prasmingos mintys teikė drąsos, pasitikėjimo man ir kitiems draugams. Jis žuvo 1946 m. liepos mėn. kartu su būrio vadu Kecioriu Taujėnų miške. Saulius susisprogdino, matydamas, kad nebėra vilties išsigelbėti. Brolis jo žuvimo vietoje rado du pirštus... Sauliaus mama man perdavė keletą kruvinų laiško skiautelių... Buvo baisu ir be galo skaudu.
Kitas klasės draugas - Petras Pociūnas-Rimantas partizanavo Algio būryje. Nors ir skirtinguose būriuose, Rimantas su Sauliumi buvo geriausi draugai. Rimantas buvo romantikas ir svajotojas. Skirtingai negu Saulius, jis nemėgino atsispirti ir meilei, o kartais elgdavosi ir visiškai lengvabūdiškai. Tuomet gaudavo pylos nuo draugo. Tačiau kovoje jis buvo drąsus ir išradingas. Kartais neįtikėtinai rizikuodamas išeidavo sveikas iš pavojingiausių padėčių. Tačiau 1947 m. kovo 10 d. Diržių kaime pateko rusams į nagus. Leidosi bėgti, bet matydamas, kad neišsigelbės, nusišovė. Ant rankos jis mūvėjo du žiedus: Aušros Vartų Marijos ir Vyties. Taigi abu draugai ištesėjo duotą partizanų priesaiką - nepasiduoti gyviems!
Sunku apsakyti jausmą, kai po daugelio metų "Tremtinyje" pamačiau mūsų krašto partizanų nuotraukas. Nebesitikėjau, kad kada nors juos pamatysiu taip gyvai žvelgiančius iš nuotraukų. Taip, tai jie - Vyčio apygardos, Deltuvos vls., Ukmergės aps. partizanai ir būrio vadas Benediktas Narkevičius-Algis. Liūdna tų nuotraukų darymo proga...
Iš būrio vado Algio gavau nurodymą su mokytoju Algirdu Čeponiu-Aitvaru atvykti į sutartą vietą. Mes dirbome kartu Taujėnų progimnazijoje ir jis ne kartą fotografavo partizanus. Netoli Vaidilos namų, krūmuose, mūsų laukė grupė partizanų, Vaidilos sesuo Liuda Žižminskaitė ir Jaunučio sesuo Julė Belickaitė. Diena buvo graži. Partizanai ilsėdamiesi traukė graudžią, ilgesingą dainą. Merginoms paruošus pietus, sėdome prie "stalo". Pavalgius Aitvaras visus fotografavo. Mes taip pat su jais įsiamžinome. Paskui vadas su širdgėla man pasisakė, kokia proga fotografuotasi... Nedaug kas iš būrio žinojo, kad Dziadas, ko gero, paskutinįkart su mumis. Jis įtariamas išdavyste. Mane nepaprastai nuliūdino ta žinia, nesinorėjo tikėti, kad jis galėjo išduoti savo draugus.
Netrukus vadas pranešė, kad visi ruoštųsi į susitikimą pas apygardos
□ Vyčio apygardos Algio būrys
vadą Danielių Vaitelį-Briedį. Mudu su Aitvaru, atsisveikinę su partizanais, palikome stovyklą. Vėliau sužinojau, kad Dziadui buvo įvykdyta mirties bausmė. Tačiau iki šiol nėra aišku - ar jis netapo KGB pinklių auka?
Tuomet turėjau paslėpusi daug nuotraukų, partizanų laiškų, pogrindžio literatūros, dokumentų, tačiau grįžusi iš lagerio viso to neberadau. Nežinau kur jie dingo. Jeigu būtų radęs saugumas, būčiau kaip mat sužinojusi...
Šios nuotraukos atsirado labai netikėtai. Kaune, Panemunėje, jauni žmonės darė remontą ir rado ryšulėlį nuotraukų. Supratę, kokios tai nuotraukos, perdavė jas į patikimas rankas. Tokiu būdu Balio Juknevičiaus dėka jos atsirado "Tremtinio" redakcijoje. Be galo už tai esu dėkinga. Prieš daugelį metų nuotraukas paslėpė partizanas Bronius Kinertas-Arminas. Kuomet jis užsiregistravo ir svetima pavarde išvyko gyventi į Kauną, nusivežė ir nuotraukas. 1949 m. vasario 17 d. jį suėmė ir nuteisė 25-eriems metams. Grįžęs iš Jakutijos lagerių, apsigyveno Ukmergėje ir, matyt, pamiršo, kur buvo paslėpęs nuotraukas.
Dar 1946 m. net neišryškintos fotojuostos buvo pakliuvusios į saugumiečių rankas. Tuo laiku Aitvaras turėjo atlikti labai pavojingą užduotį. Išdavikui jį atpažinus, Aitvaras spėjo pabėgti ir pasitraukti pas partizanus. Jo bute saugumiečiai atliko kratą ir paėmė kartu su kitais daiktais ir juosteles. Tame pačiame kambaryje su Aitvaru gyveno mokytojas Antanas Grigonis. Jis, bendraudamas su saugumiečiais, dirbo partizanams. Sužinojęs apie fotojuosteles, sugalvojo jas išgelbėti. Pasiėmęs degtinęs butelį, keletą tuščių fotojuostelių, nuėjo į saugumo būstinę. Juostos gulėjo ant stalo. Išsiėmęs degtinę, pradėjo vaišinti... Saugumiečiui išėjus užkandos, Antanas skubiai pakeitė keletą juostelių. Visų sukeisti negalėjo, nes per mažai buvo nusinešęs. Po "vaišių" nunešė juosteles patikimam fotografui išryškinti - ne tos! Rizikavo nueiti antrą kartą, apsimetęs, kad buvo per mažai... Saugumietis apsidžiaugė pamatęs antrą butelį. Šį kartą pavyko sukeisti visas.
Dar prieš A.Grigonio "operaciją" gavau žinią, kad pasisaugočiau ir praneščiau kitiems. Po sėkmingos "operacijos" Antanas nuotraukas atidavė man. Didelę dalį nunešiau būrio vadui Algiui, kitas pasilikau sau. Taip mokytojo Antano Grigonio drąsos ir sumanumo dėka nuotraukos buvoišgelbėtos iš saugumiečių nagų.
Tą dieną būryje buvo keturiolika partizanų. Su visais jais dažnai susitikdavome. Tačiau po tiek metų sunku viską prisiminti, net kai kurių vardai, slapyvardžiai pasimiršo. O buvo visko - skausmo, kai žūdavo draugai, kai matydavau juos prislėgtus ir nerimaujančius dėl ateities. Teko patirti pavojų bei nuotykių. Kartais sutemus reikėjo eiti skersai mišką, o tamsos labai bijojau... Iš miestelio privalėjau išeiti nepastebėta "budrių akių", nes kažką, kas, gink Dieve, negalėjo patekti priešams, nešiau. Rožančiaus neišleisdavau iš rankų. Motinėlė globojo, nepakliuvau į kryžminę ugnį, vis pavykdavo išvengti didesnių pavojų.
Šios grupelės partizanų likimai:
Ipolitas Ivaškevičius-Rickus iš Karpių k., Siesikų vls. Žuvo 1947 m. balandžio 14 d. Bardiškių k.
Julius Belickas-Klevas iš Atkočių k., Deltuvos vls. 1947 m. rugsėjo 20 d. išduotas susisprogdino Diržių k. bunkeryje. Bunkeryje buvo trise: Klevas, Vytautas Riklickas-Liočys iš Jakutiškių k. ir Vytautas Penkevičius-Povaras iš Kačėniškių k.
Petras Žlioba-Baravykas iš Kreivių k., Deltuvos vls. 1947 m. sausio 22 d. apšaudomas bėgo su draugais per laukus iš apsupties. Vienas partizanas spėjo ant arklio užsisodinti sužeistą draugą ir bėgo miško link. Sunkiai sužeisto Baravyko išgelbėti negalėjo. Jis nusišovė pats, prieš tai primygtinai paprašęs draugo paimli jo ginklą, kad neliktų žudikams.
Adolfas Bureika-Hitleris iš Antašavos k., Pagirių vls. Žuvo kartu su būrio vadu Benediktu Narkevičiumi-.Algiu ir dar vienu partizanu Viliuku miške 1947 m. liepos 23 d. Išdavė Antanas Andriūnas iš Jakutiškių kaimo. Apsupus įvyko susišaudymas. Nutilus šūviams, Hitleris ir Algis, galvodami, kad priešas pasitraukė, mėgino perbėgti kvartalinę liniją. Kareiviai paleido automato seriją į kojas - norėjo paimti gyvus. Nepavyko. Žmonės kalbėjo, kad jų kūnai gulėjo saugumo kieme. Palaidojimo vieta nežinoma.
Petras Kuodis-Ragaišis iš Kreivių k., Deltuvos vls., paimtas gyvas iš bunkerio Atikonių k. Bunkeryje buvo trise: Ragaišis, Vacys Venskus-Jonaitis ir jo žmona Stasė Venskienė iš Bardiškėlių k.
1947 m. rugsėjo 26 d. rytą Ragaišis išgirdo bildesį. Pažadintas Jonaitis jį ramino, sakydamas, kad šeimininkai ruošiasi važiuoti. Netrukus pasigirdo trenksmas į bunkerio lubas. Girdėjosi, kaip šeimininkui liepia kviesti visus, kad išlįstų. Jonaičio žmona pradėjo verkti, prašyti, kad nesižudytų, kad katalikams tai nuodėmė. O Jonaitis įrėmė vienmarškiniui Ragašiui į nugarą pistoletą ir liepė lipti viršun. Išlipus į viršų, jų laukė saugumo viršininkas Pachomič. Visus suėmė, bet Venskienę netrukus paleido. Išdaviką Jonaitį irgi nuteisė. Ragaišis nieko neišdavė. Nuteisė jį 25-eriems metams katorgos ir 5-erius be teisių. Kalėjo Intos lageriuose. Grįžo 1957 m. birželio mėn.
Kaip vėliau sužinojau, jų bunkerį išdavė Vacys Saugavičius. Ryšininkas V.Saugavičius daug žalos padarė partizanams. O šie, nieko neįtardami, pasikliovė juo. Jis skundė partizanams nekaltus žmones, neva jie dirba saugumui. Taip nekaltai buvo sušaudyti B.Keturka iš Keturvėjų kaimo ir Ketvirtis iš Atikonių k. Išdavikas Jonaitis mirė lageryje per "nelaimingą" atsitikimą, o Saugavičius sudegė girtas savo troboje.
Kazys Žižminskas-Vaidila, Švogeris iš Atkočių k., Deltuvos vls. Žuvo Viliuku miške bunkeryje 1947 m. spalio pabaigoje su Stasiu Venskumi-Biržiu iš Atkočių k. ir Alfonsu Jovaiša iš Diržių k. Išdavė V.Saugavičius.
Bronius Kinertas-Arminas iš Ukmergės. 1947 m. vasario 14 d., gavęs nelegalius dokumentus kita pavarde, išvyko į Kauną. 1949 m. vasario 17 d. jį suėmė ir nuteisė 25-eriems metams. Kalėjo Jakutijos lageriuose, paskui Mordovijoje. Į Lietuvą sugrįžo 1964 m. vasario 19 d. Gyveno Ukmergėje. Miręs.
Leonas Gžimaila-Dziadas iš Deltuvos. 1947 m. rudenį partizanų Karo lauko teismo nuosprendžiu jam buvo įvykdyta mirties bausmė. Iki šiol manoma, kad galbūt jis tapo KGB pinklių auka.
Benediktas Narkevičius-Algis iš Šiliūnų k., Siesikų vls., Ukmergės apsk., Vyčio apygardos partizanų būrio vadas. Žuvo 1947 m. liepos 23 d. Viliuku miške kartu su Hitleriu ir dar vienu partizanu, kurio slapyvardžio neprisimenu. Algį ir Hitlerį peršovė į kojas. Nenorėdami pasiduoti gyvi, nusišovė.
Liudas Belickas-Jaunutis iš Vidugirių k., Pagirių vls. Gavęs nelegalius dokumentus pasitraukė iš savo krašto.
Vytautas Penkevičius-Povaras iš Kačėniškių k. 1947 m. rugsėjo 20 d. susisprogdino Diržių k. bunkeryje su Liočiu ir Klevu.
Daug partizanų nuotraukų buvo daryta ir mano tėviškėje, bet neišliko. Tačiau jų paveikslo iš širdies ir iš atminties niekas neištrins.
□ Vyčio apygardos Algio būrys
Gyvoji tautos dvasia partizanų maldomis, skausmo ir vilties dainomis, žygių aidais atsilieps kartų kartoms!
LAISVIEJI SAKALAI
... Ateitį regim Tėvynės laimingą,
Šviečia mums kryžius ant mūs vėliavos.
Stokim drąsiai į kovą garbingą -
Dirbkim, kovokim dėl Lietuvos!
Pirmosios mano savarankiško gyvenimo dienos praleistos Užugirio progimnazijoje. Po bolševikinių represijų mokyklose trūko mokytojų, todėl mane pakvietė dirbti į Užugirį. Kadangi į universitetą neįstojau (neišlaikiau TSRS istorijos), mielai priėmiau kvietimą. Be to, ten buvo partizanų kraštas ir prezidento Antano Smetonos gimtinė. Neilgai aš ten dirbau -netrukus mus perkėlė į Taujėnų progimnaziją, mat kai kas bijojo miškinių, nes mokytoją Ireną Smetonaitę partizanai apkarpė už ryšius su partorgu.
1946 m. pavasaryje pradėjau dirbti Taujėnų progimnazijoje. Čia gavau dėstyti lietuvių, vokiečių ir lotynų kalbas ir piešimą. Lietuvių kaip lietuvių, piešimas visai malonu, bet vokiečių ir lotynų?! Nors gimnazijoje gavau neblogus pagrindus, bet tai tik gimnazijos žinios. Susirinkau vadovėlius bei žodynėlius ir pagal mokyklos programą dirbau, stengdamasi mokiniams suteikti reikalingų žinių. Patiko darbas mokykloje. Daugelis mokinių buvo idealistai, patriotiškai nusiteikę. Greitai radom bendrą kalbą - amžiaus skirtumas juk nedidelis. Pradėjau jais pasitikėti ir puoselėti mintį apie pogrindžio organizaciją. O kai ir patys mokiniai užsiminė, susibūrę pasivadinome "Laisvaisiais sakalais", išsirinkome slapyvardžius. Aš pasilikau savąjį ryšininkės - Audra. Susirinkome gražiame Radvilų parke. Mano idealizmas kilo iš ateitininkijos, todėl norėjau ką nors panašaus įskiepyti ir savo mokiniams. Norėjau jiems duoti tai, ką pati buvau gavusi iš mūsų vadovo kapeliono Edvardo Simaškos pamokslų, paskaitų ir jo veiklos. Šis žmogus man liko kaip švyturys, nurodantis gaires klaidžiame gyvenimo kelyje. O mokiniai buvo šaunūs! Jie degė noru kuo daugiau sužinoti ir patys sten-
□ Vyčio apygardos Algio būrys
gėsi išreikšti savo mintis. Mes mokėmės suprasti vienas kitą, stiprinome nuoširdžios draugystės ryšius ir stengėmės įsisąmoninti, kad Tėvynės reikalai ir amžinos vertybės yra svarbiau už mūsų asmeninio gyvenimo poreikius.
Mūsų šūkis buvo "Kovok už Kristų ir Tėvynę!" Galbūt mums nereikėjo slapyvardžių, bet iš tikrųjų paslaptis mus labiau suartino, jautėme didesnę atsakomybę už savo veiksmus. Skaitėme pogrindžio literatūrą, kalbėjomės moralės ir tikėjimo temomis. Vadovavausi S.Šalkauskio, A.Maceinos ir kt. mintimis. Su partizanais susitikinėjome kiekvienas asmeniškai, beveik visi palaikėme ryšius su partizanais, atlikinėjome užduotis.
Mūsų organizacijai priklausė Monika Maskoliūnaitė-Vėtra, Antanas Eglinskas-Aidas, Juozas Eglinskas-Tauras, Algirdas Mulerauka, Antanas Maziliauskas-Taifūnas, Antanas Dirsė-Klajūnas, Kostas Misiukas, Vytautas Misiukas-Viesulas, Joana Valikonytė ir mokytojas Algirdas Čeponis-Aitvaras. M.Maskoliūnaitė, A.Eglinskas, K.Misiukas, V.Misiukas,
J.Valikonytė, A.Čeponis jau mirę.
Be mūsų būrelio mokinių, buvo daug ir kitų, patriotiškai nusiteikusių, kupinų ryžto ir drąsos tų dienų pavojų apsuptyje, paslapčių pasaulyje... Tai - Stasys Žižys, Pakėnas, Kuliavaitė, L.Čeponytė, M.Misiukaitė, A.Jokūbauskas ir kt., kurių pavardžių jau neprisimenu. Ne kartą pamokų metu atvirai jiems kalbėjau apie sunkią Tėvynės padėtį, bet jie manęs neišdavė, jie buvo su tais, kurie suprato tautos tragediją. Tarp mokinių nebuvo nė vieno komjaunuolio ir niekas nesiruošė juo būti.
UŽGROTŲ PLIENINIŲ...
1947 m. rugsėjo 1-ąją perkėlė į Deltuvos progimnaziją. Pati pasiprašiau, nes iš Taujėnų sunku buvo pasiekti tėviškę, o be tėvų pagalbos negalėjau pragyventi.
Spalio 21 d. į mano kambarį nepasibeldęs įėjo Deltuvos enkavedistas Bobinkov. Nepasakęs nei labas, nei sudie - vėl išėjo. Sunerimau - ką reiškia šis keistas vizitas? Netrukus vėl sugrįžo, tik su kareiviais ir pareikalavo paso. Supratau, kad atėjo suimti. Kareiviams viską išvertę pasiėmė nuotraukas (laimei, partizanų nuotraukos buvo paslėptos tėviškėje), keletą knygų, užrašus, daug cigarečių, paruoštų partizanams, antitarybinių eilėraščių sąsiuvinį. Tai buvo mano kūryba. Literatūriniu atžvilgiu tie eilėraščiai buvo silpnoki, bet priešiškumu ir neapykanta priešams - pakankamai stiprūs... Daugelis tada norėjo būti "poetais" ir eilėmis išreikšti savo jausmus pavergtai Tėvynei, partizanų garbei ir įvardyti okupantų kruvinus darbus.
Bobinkovas liepė apsirengti ir eiti su jais. Sesutė Stasė, kuri mokėsi Deltuvos progimnazijoje ir gyveno su manimi, pradėjo verkti. O kas bus, kai tėveliai sužinos, galvojau žengdama per slenkstį. (Jau po lagerių sesutė pasakojo, kad niekados nebuvo mačiusi mamytės taip raudančios. Abu tėvelius prislėgė sielvartas.)
Kareiviai, atstatę šautuvus, nuvarė į Ukmergės saugumą. Ten ant laiptų pamačiau ir kai kuriuos mūsų būrelio mokinius. Mane nuvedė į koridoriaus galą, atėmė laikrodį, rožančių ir kitus daiktus. Liepė sėstis ant grindų. Susiriečiau kampe ir pamačiau netoliese taip pat sėdinčią merginą. Susipažinome - tai buvo Bronė Misiūnaitė.
Prasidėjo žiaurūs tardymai. Ir vis naktimis. Grįžusios iš tardymų dalydavomės "įspūdžiais". Sėdėti negalėjome, tad šiaip taip atsiguldavom kniūpsčios. Stumdė kampas iš kampo. Pagaliau uždarė mus į karcerį, po laiptais. Sienos ir lubos drėgnos, apipelijusios, lemputė vos žiba, grindys cementinės, šlapios ir gličios. Ir smarvė! Medinis gultas ir "paraša" - puodas kampe... Taip mes dviese ir tūnojome toje skylėje. Tačiau mano naująją draugę netrukus išvedė į kamerą ir daugiau niekad jos nebemačiau.
Tardymai tęsėsi. Kankino alkis. Maisto davinys-vos gyvybei palaikyti. Iš namų jokio maisto neleido perduoti. Drabužių nekeitė, nei pasikloti, nei užsikloti nedavė. Nuo šalčio ir drėgmės pradėjau karščiuoti. Vos gyva grįžusi iš tardymų susiriesdavau kaip šuo ant gulto ir meldžiau Dievą ir Motinėlę Mariją ištvermės. Aukojau savo kančias už visus ir viską. Žinojau, kad kitus dar labiau kankina. Tardė Korobkov, Raščiupkin, Šatas ir kt. Bet žiauriausias buvo žydas Lenskis. Jis pats nieko nedarė - atiduodavo sadistui podpolkovnikui Pochomičev. Tas savo "darbo kabinete" užsukdavo radiją visu garsu ir specialiomis priemonėmis talžydavo nelaiminguosius. Mane, palyginus su kitais, nedaug mušė, bet užtat neleido miegoti, ir vien jau buvimas tame smirdančiame urve, rodės, atima visas jėgas. Užpuolė utėlės, nešvarūs rūbai dvokė.
Tačiau ir čia pasitaikydavo šviesesnių minučių. Prižiūrėtojais čia dirbo rusė Marusia ir lietuvis Steponavičius. Marusia kartais praverdavo duris, greit įkišdavo duonos ir paklausdavo: "Za čto vas tak, devočka?" Steponavičius taip pat buvo geras. Jis, būdavo, tyčia prie kamerų garsiai šaukia, neva bara, o tuo pačiu ką nors perduoda ar praneša. Kartą mano bendrabyliai paprašė, kad jis perduotų man maisto. Kaip tik buvo Kūčios, bet aš to nežinojau. Jis atnešė man ir liepė skubiai suvalgyti, kad tardytojai neužkluptų. O koridoriuje vaikščiojo šnipė. Ji pamatė ir apskundė jį viršininkams. Steponavičius dar spėjo man pasakyt, kad išdavė Jadvyga Mecelytė ir kad aš nieko neprisipažinčiau. Bet manęs niekas ir neklausinėjo, o Steponavičių pašalino iš saugumo.
Vieną dieną Marusia budėjo su kažkokiu rusu. Marusei išėjus, rusas atsidarė mano karcerio duris ir puolė mane, norėdamas išprievartauti -utėlėtą, smirdinčią, išsekusią. Šaukiausi Marijos, visų šventųjų ir kankinių pagalbos, bet jis prismaugė mane, kad nešaukčiau. Bet tuo metu suskambo šaižus skambutis, ir niekšas puolė prie durų. Grįžo Marusia. Išgirdau, kaip ji sušuko: "Svoloč, ty svoloč!" Matyt, suprato... Verkdama dėkojau Dievui ir negalėjau atsitokėti nuo patirto siaubo. Kaip laiku sugrįžo Marusia! Ji mane išgelbėjo nuo baisios tragedijos! Po to bijojau menkiausio krepštelėjimo už durų.
Nesiliovė tardymai. Viršuj buvo pragaras su velniais, apačioj - urvas be velnių. Už ką jie mus taip kankina? Skaudžiausia, kad visa tai tenka iškęsti dėl išdavikų juodų darbų.
Būdavo dienų, kai daužiausi į sienas, kęsdama skausmą, jausdama ūžesį galvoje. Marusia paskubom ramino. Kartą ji man atvėrusi priešais esančias duris, už kurių girdėjosi šauksmas ir dejonės, ir išvydau ant purvinų grindų besiblaškančią mergaitę. Ji buvo išprotėjusi. Tai buvo šiurpus vaizdas. Meldžiau Dievą jai pagalbos.
Visgi malda yra galinga! Ji padėjo man ištverti. Po daugiau kaip keturių mėnesių išvedė iš to urvo į kamerą. Pamačiau dienos šviesą, bendrabylės ir mokslo drauges ir... šnipes. Baigėsi tardymai. Išvežė į Ukmergės kalėjimą. Po truputį atsigavau. 1948 m. gal birželio mėn. mūsų kameroje kalėjusi šauni mergina Marytė Gujytė su mirtininkais organizavo pabėgimą. Surišę prižiūrėtoją, atėmė raktus ir atrakino visas kameras. Tvoroje padarė skylę, susitarė su bokštelių sargybiniais, bet kaliniai atsisakė bėgti, bijo-dami, kad per vieną skylę nepasiseks visiems išbėgti. O mirtininkai berods penki vyrai pabėgo. Iš ryto sulėkę viršininkai iškeikė mus visokiais keiksmažodžiais, nors mes ir nepabėgome. Už kelių dienų visus kalinius išvežė į Lukiškių kalėjimą. Ten pailsėjome - kameros buvo didelės. Morzės pagalba kalbėjomės su kitomis kameromis. Netrukus įvyko "teismas". Iškvietė mus į koridorių ir perskaitė nuosprendžius. Mane pagal 58-la ir 58-11 "nuteisė" 10-iai metų laisvės atėmimo. Kitus bendrabylius 8-eriems ir mažiau, o Antaną Maziliauską ir Algirdą Čeponį - 25 metams. Juos teisė kaip partizanus, nes jie po nepasisekusios rizikingos užduoties išdaviko buvo atpažinti ir pabėgo į mišką.
1948 m. spalio mėn. išvežė į katorgą. Buvo naktis - nebepamatėme nė dangaus lopinėlio, nebepamatėme ir neišgirdome nė žodelio iš savo brangiausių artimųjų. Dundėjo užkalti vagonai, o mes apie 300 moterų su karšta malda ir begaliniu skausmu širdyje tolome nuo šventos žemės Lietuvos!
Sustodavo "peresilkose". Baisiausia buvo Oršoje. Uždarė į šaltą, purviną kamerą, kurioje buvo apie 300 moterų kalinių. Tarp jų pirmą kartą pamatėme nužmogėjusias moteris - kriminalistes, teistas už žmogžudystes, plėšimus ir kitus nusikaltimus. Jos atvirai pasakojo, kaip žudė, "pagražindamos" keiksmažodžiais. Mūsų lietuvaičių buvo tik dešimt, o jų daug. Kartą jos susitarė viską iš mūsų atimti. Turėjome maišelius su džiūvėsiais, lašinių gabalėlių, vieną kitą drabužėlį. Ukrainietės, politinės kalinės, mus perspėjo. Pasakė, kad jos turi ir peilius... Suspėjau prisišaukti sargybinius ir jas sutramdė. Dievo Apvaizda buvo su mumis.
Pagaliau išvežė į Mordovijos spec.lagerius. Visos lietuvaitės patekome į 3-ią lagpunktą, kuriame buvo tik moterys politinės kalinės. Apsidžiaugėme, kad nebebus tų baisių žmogystų. Darbas - barake, kuris vadinosi siuvimo fabriku. Viduj dvi eilės elektrinių siuvimo mašinų. Susodino už "motorų" - taip vadino siuvamąsias. Iš pradžių galvojau, kad darbas bus geras. Greit įsitikinome, ką reiškia lagerio siuvykla. Daugiausia siuvome vatines "šimtasiūles" ir vatines kelnes "Šaravams", kareiviams apatinius baltinius ir kt. Bet normos buvo didelės, neturėdamos įgūdžių, niekaip negalėjome tiek pasiūti, kiek reikėjo. Labai pavargdavome. Adatos lūžo. O už nugaros meistrė rėkia: "Nelamaij igolku, ja tebe galovu palamaju". Maistas buvo labai prastas ir nedaug. Kamavo nuolatinis alkis, skubėjimas, nerimas. Pervežė į 6-ą lagpunktą. Ten viskas buvo taip pat. Barake gyvenome apie 80 moterų. Narai - dviejų aukštų, blakių devynios galybės! Labai išvargindavo naktinės pamainos. Tampydavo pas viršininkus pasiaiškinti, dėl ko nepadarome normos. Bausdavo karceriu. Tačiau vis tiek maldai rasdavome minutėlę - įlįsdavome tarp narų ir susikaupdavome. Sekmadieniais bendrai melsdavomės - turėjau garbės būti "kunigu", taip mane draugės pavadino. Mokėjau nemažai maldelių, keletą litanijų. Paskui gavome kalinių maldaknygę: "Marija gelbėk mus", parašytą kalinės Adelės Dirsytės ir draugių. Adelės maldų žodžiai, išsilieję iš sielos gelmių, mus gaivino, guodė, stiprino. Tik du laiškus į metus galėjom parašyti, ir tik artimiesiems. Jie rūpinosi, kad negauna žinių, mes -, kad negalime parašyti. "Uždėjo" numerius - "atėmė" pavardes. Mes buvome paženklinti tarytum gyvuliai. Mano numeris buvo Ž-608. Iš pradžių kamavo nerimas - gal šaudys? Paskui apsipratome. Kas gaudavo siuntinėlius, toms buvo lengviau. Mano artimiausios draugės negaudavo, aš taip pat. Kartais gaudavau prieš Kalėdas ar Velykas iš tėtės. Jis neturėjo galimybių dažniau atsiųsti. Likęs nuo išvežimo gyveno tai pas vienus, tai pas kitus. Mamytė su mažąja sesute Zita buvo išvežtos į Igarką. Jaunesnioji sesutė Stasė iš 9 klasės buvo suimta už dienoraštį... Šikokią "nusikaltėlę" netgi karinis tribunolas teisė. Išsiuntė dešimčiai metų į Magadano lagerius. Ten jai teko kalėti su tom baisiom sadistėm. Kartą užgirdo, kaip už sienos tos išsigimėlės kirviu kapojo savąją draugę, nes ją buvo pralošusios kortomis... Daug visko matė, daug iškentėjo, bet ištvėrė - grįžo.
Po Stalino mirties lageryje jau buvo atokvėpis. Maisto davinys didesnis, o kioskelyje galėjau nusipirkti duonos, margarino, cukraus. Ir "algas" mokėjo - per mėnesį 3 arba 7 rublius! Gal kas ir daugiau gaudavo, bet aš tokių neprisimenu. Laiškus galėjau rašyti ir lietuviškai be apribojimo. "Atgavome" pavardes, vardus. Ir sceną valgykloje turėjome. Kalinės spektaklius rodė, ypač aktyvios buvo ukrainietės. Lietuvaitės taip pat pašokdavo ir padainuodavo. Gėrėjomės puikiais Verutės Trinkūnaitės ir Albinos Apolinskaitės balsais. Daug buvo gerų dainininkių, vargo sesių: Genutė Paluckaitė, Salomėja Greičiūtė, Vanda Liubartaitė, Irena Krakauskaitė ir daugelis kitų. Mūsų lietuvaičių buvo apie 200. Visos nuoširdžiai bendravome. Turėjome ir artimesnių draugių būrelį. Mano geriausia draugė buvo Monika Maskoliūnaitė, buvusi mokinė. Taip pat brangi ir miela klasės draugė
Jadvyga Griganavičiūtė, Albina Apolinskaitė ir Elena Isiūnaitė visos iš mūsų krašto. Čia susipažinome ir su kitomis, susidraugavome kaip viena šeima. Juk keletą metų diena iš dienos buvome šalia viena kitos: ant narų ir darbe. Prisimenu puikias, labai nuoširdžias merginas: Zoselę Gintautaitę, Bronę Vyšniauskaitę, Teklytę Pavilionytę, Genutę Paluskaitę, Eugeniją Šimanskytę, Birutę Samsonaitę, Birutę Matuzevičiūtę ir daugelį kitų. Visada liksiu dėkinga Janinai Astrauskaitei ir Eugenijai Šimanskytei, kurios, gavusios siuntinius iš namų, nors gyveno kitame barake, visada pavaišindavo. Man tai buvo daugiau negu vaišės... Visos buvo mielos vargo sesės, visos brangios - paminėtos ir nepaminėtos. Kiekviena vis kitaip savita, maloni. Ypač žavėjomės Staselės Kinelytės eilėraščiais. Taip ir skrisdavome jos baltais debesėliais Tėvynėn Lietuvon.
Kartą į mūsų lagerius atvedė vyrus kalinius kažką statyti. Užtvėrė aplink tvorą, kad nesikalbėtume. Bet mes vis tiek susišnekėjome. Tarp vyrų buvo ir mano bendrabylis Kostas Misiukas ir kitas lietuvis Tadas Dabkevičius. Jie pasakojo man apie kitus kalinius iš mūsų krašto. Tarp jų buvo ir kanauninkas S.Telksnys. Kitą dieną man perdavė kanauninko laiškelį. Pradėjome susirašinėti. Paskaitydau tuos laiškelius ir draugėms - tai buvo dvasios atgaiva. Neprisimenu, kokia proga parašė man kunigas Zigmas Neciunskas. Tai nepaprastai šviesios sielos, giliai mąstantis kunigas. Aš jam parašydavau, kaip mes meldžiamės. Ir štai vieną dieną pranešė, kad atvyks vyrų lagerio choras. Tuo pasinaudojo kunigas Zigmas. Jis man parašė, kad pasakyčiau mergaitėms, jog pasiruoštumėm dvasinei išpažinčiai, o jis duos mums bendrą išrišimą, taip pat atveš į atskirus paplotėlius suvyniotus Komunijos gabalėlius. Pasakiau visoms, manau, visos labai nuoširdžiai tam pasiruošė. Chorui dainuojant, mes stovėjome netoliese stovėjome ir neva labai susikaupusios klausėme. Tuo tarpu kun.Zigmas į mus atsisukęs tyliai davė išrišimą ir palaimino. Tai buvo nuostabūs, nenusakomas dvasinis pakilimas. Po keletos metų visokių išgyvenimų, nevilties, neapykantos savo kankintojams vėl nušvito Dievo pasaulis. Melsdavomės juk ir anksčiau, bet kunigo palaima - tai šventas spindulys tiesiai į širdį, į išalkusią dvasią. Kokios laimingos buvome! O paskui dar ir Komuniją priėmėme.
Pagaliau 1956 metai! Viena paskui kitą paliekame lagerį. Daugelis jau buvo išvažiavę Tėvynėn, kitas nuvežė į tremtį pas namiškius. Mes likome tik kelios lietuvaitės. 1956 m. birželio 16 d. išleido ir mane. Po kelių parų aš vėl Tėvynėj Lietuvoj, Vilniuje. Pasitiko partizano Vaidilos seserys - Liuda ir Janina Žižinskaitės.
Birželio 25 d. parėjau namo, ten radau tėtę. Abu apsiverkėme. Dar ne kartą jis verkė žiūrėdamas į mane. Rugpjūčio mėnesį parvažiavo mamytė su sesute Zita iš Igarkos. Tą patį mėnesį parvyko ir sesutė Stasė iš Magadano. Vėl susirinkome visi! Ir daug džiaugsmo, ir daug ašarų!. Tėviškė atrodė ir ta, ir nebe ta. Per tą laiką niekas jos nesaugojo, tik draskė. Tėvelis ką tik buvo atgavęs namelius...
O paskui pradėjome gyvenimą be spygliuotų vielų, bet pavergtoj Tėvynėj...
