KĄ AŠ TIKIU

                   Meilė - tai grynojo aukso tiltas per gyvenimo upę,
                    kuris skiria gėrio ir blogio krantus.

                                       (M. K. Čiurlionis)

Fransua Moriakas

 (Fragmentai)

    Bet kurioje pasaulio vietoje kiekvienas, priimantis šv. Komuniją, dalyvauja Kristaus Kūno šventėje. Šį rytą per Velykų Mišias, kuriose ir aš dalyvavau, nesuskaičiuojama daugybė tikinčiųjų priėmė patį Kristų. Kiekvienas grįžo į savo vietą užmerktomis akimis, sudėtomis rankomis, kupinas Dievo - drauge su Kūrėju. O Jis - visas buvo visų.

    Taip, būtent Eucharistija, krikščionybės paslaptimi teikianti didžiausią iššūkį protui, ir padeda man tikėti Dievą, kuris įsikūnija tokiu menku pavidalu, jog tampa maistu skurdžiausiam vyrui ir vargingiausiai moteriai, jeigu tik jie Jo trokšta. Proto sąranga duoda galimybę man pajusti didžiulį pasitenkinimą tuo neįtikėtinu Amžinosios Būties nusižeminimu -tuo, kad Kūrėjas leidžia save priimti savo kūriniui. Kiek jau kartų, - nuo tos 1896 m. gegužės 27 dienos, kai aš dievobaimingai šnabždėjau rytmetį giedotos Guno giesmės žodžius: Lenkiuos Tau, Dieviškas Svety, kad mane vargšą aplankei...

    <...> Man atrodo, pagarbos verta paslaptis yra tai, jog Kūrėjas sumažėja ligi kiekvieno savo kūrinio skyrium, ir net mažiausias iš šių kūrinių, jeigu tik jis mąstantis ir kenčiantis, yra daug vertesnis už aklą ir nebylų kosmosą, kuris nesugeba savęs suvokti.

    Neįsivaizduoju, ką pasieks mokslas per tolesnes kartas ir ką galėtų pridurti prie Paskalio žodžių apie dvi begalybes:

    Visi dangaus kūnai, skliautas, žvaigždės, Žemė ir joje esančios karalystės savo verte negali prilygti nė vienai minčiai: ji žino, suvokia visa tai ir kartu pačią save, o kūnai nieko nesuvokia. Tačiau tie visi kūnai ir kartu visi protai, taip pat ir jų kūriniai neprilygsta savo verte nė mažiausiam antgamtinės meilės virptelėjimui, nes tai yra nepalyginamai aukštesnė sfera.

    <...> Kartais įsivaizduoju, kokios mintys kyla netikinčiam jaunuoliui pagalvojus apie bažnyčią, kur jį, dar mažą, slapta vesdavosi senelė. O gal ir suaugęs jis buvo ten nuėjęs smalsumo vedamas ir žiūrėjo, kaip prietemoje dega žvakės, jautė smilkalų kvapą, klausėsi psalmių, jausdamasis tarsi etnologas, atidžiai stebintis negrų burtininko kerėjimus ir ritualinius genties šokius. Kokią pagailą ir panieką turėjo jam žadinti šnabždomis tariami poteriai, maldos gestai! Negi dar būna tokių vargšų, kurie nežino, kad jokių paslapčių nėra?!

    <...> Kas mes esame? Iš kur atėjome? Kur einame? - Krikščionis mano, kad į šiuos 3 klausimus, kuriuos po pirmuoju savo triptiku įrašė Gogenas, būtinai reikia atsakyti, ir ypač neatidėliotini tie klausimai šiandien, kai technika vis garsiau ir triukšmingiau įrodinėja, kad ji suteikė mums kone dievišką galią.

    <...> Šiai paslapčiai aš nenusilenkiau, jos nepripažinau ir niekada nesutikau su tuo, kad esą sukurtoji materija pagimdžiusi gyvybę, nesutikau, kad pirmasis gemalas potencialiai gali savyje sutalpinti kosmoso ir galaktikų užkariautoją. Iš tiesų čia turiu dar kartą pabrėžti, kad nuo to laiko, kai būdamas paskutinėje gimnazijos klasėje skaičiau Paskalį, aš žinau, jog net mažiausias meilės virptelėjimas yra nepalyginamai aukštesnės sferos; kad jau nebeprisiminsiu klausimo, kurį mums pateikė Atėnuose ar Sartre marmure ir akmenyje iškalti veidai, žvelgiantys į mus iš amžių glūdumos, arba to skundo, kuris be paliovos sklinda link mūsų ir kurį mes šiandien girdime, nors tas skundas yra Mocarto, prieš daugelį metų palaidoto bendrame vargšų kape. Nepasiduodamas ieškau atsako į klausimą, keliamą kūrybinės minties ir rankos, kažką vis dirbančios, o pirmiausia širdies, vis prie ko nors prisirišančios ir besikankinančios, kurios dėka skirtingas savybes įgyja milijonai žemėje gyvenančių žmonių -vyrų ir moterų, tokių vienas į kitą panašių ir vis dėlto kiekvieno iš jų tokių unikalių.

    Atsaką gavau, ir labai tikslų. Tačiau jis glūdi pačioje paslaptyje, kuriai nereikia jokio kito atsako, išskyrus tikėjimą ir meilę: įsikūnijimo paslaptyje. Taigi pagaliau paaiškėjo, kad paslaptį suvokiau, nors jai priešinausi tuo metu, kai pirmą kartą ji man iškilo. Tuo tarpu agnostikai iš karto sutinka su paslaptimi, sakyčiau - netgi daugiau negu sutinka, nes jiems atrodo, kad pats klausimo kėlimas dėl mūsų kilmės ir mūsų pabaigos yra proto regresija.

    <...> Suvokti paslaptį ar jos nesuvokti - štai tasai taškas, nuo kurio prasideda mano tikėjimas, viltis ir meilė. įrodymą, kad paslaptį atmetu, suradau šviesoje, atėjusioje į šią žemę. Kiek žinau, Naujajame Testamente minimas tik vienas asmuo, kuris nebuvo nei šventasis, nei nusidėjėlis, nei aklasis, nei išminčius, - vienintelis žmogus, apie kurį galima pasakyti, kad jis toks keistas, jog net jo vardas tapo pajuokos objektu. O juk būtent jam, tam mokytojui (tai buvo Izraelio mokytojas, vardu Nikodemas) - būtent jam buvo pasakyta teisybė apie abi paslaptis: atskleista paslaptis, kurios nepriimu, ir paslaptis, kurią priimu visa savo širdimi, visu protu, ji vadinasi - Šviesa. Tasai Nikodemas, išprusęs žmogus, Izraelio mokytojas, išgirdo atsaką, kas ta paslaptis, ir tai buvo įrodymas, kurio niekas negali paneigti.

    Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas juk nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad Jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas. Kas Jį tiki, tas nebus pasmerktas, o kas netiki, jau yra nuteistas už tai, kad netiki Dievo viengimio Sūnaus. Teismo nuosprendis yra toksai: atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą, nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti. Kiekvienas nedorėlis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų. O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad išryškėtų, jog jo darbai atlikti Dieve (jn 3, 16-21).

    Aš irgi tikiu Šviesą. Nesutinku priimti paslapties, kurią priėmė nūdienis pasaulis. Kas man tie technikos stebuklai, jeigu jų sritis ribojasi kažkokia įkalinta materija, tegu ji net būtų didelė kaip kosmosas. Kas man iš to, kad planetos jau pasiekiamos, ir iš nuotolio valdoma raketa gali tenai nugabenti vargšą žmogaus kūną, pasmerktą sudūlėti, vargšę širdį, kuri veltui plaka kitiems kūriniams, irgi pavirsiantiems vien dulkėmis ir pelenais. Kaip tik šis siaubas ir skatina tą jūsų tikėjimą... Esate teisus, taip; tačiau dievus gimdo ne baimė ta prasme, kaip kad ją suprato senasis Lukrecijus, o siaubas, kurį sukelia nebūtis arba, tiksliau sakant, nebūties beprasmybė. Mąstanti būtybė nepripažįsta, kad ji nebuvusi iš anksto sumąstyta; mylinti širdis nesutinka su tuo, kad ji nebuvusi mylima.

    <...> Savaime suprantama, patys sau negalime susikurti jokio dievo: Nikodemas - naktį, paslapčiomis, bijodamas žydų - aplanko Asmenį, kurį ne pats prasimanė ar įsivaizdavo. Ir aš pas Asmenį, kurį ne pats prasimaniau, galiu nueiti naktį. Krikščioniui kiekviena nemiga galėtų būti tarsi vargšo Nikodemo susitikimas su Šviesa, kuri atėjo į šį pasaulį, su Žmogumi, panašiu į jį, panašiu į mus, - su Žmogumi, kuris buvo Kristus, Tėvo Sūnus, Dievo Avinėlis.

    Taip, žinau: toji Šviesa yra paslaptis, negana to - paslapčių paslaptis, ir ji verčia tikėti. O juk jinai pati pas mus atėjo. Šviesa egzistuoja istorijoje -joje ji pradėjo liepsnoti tam tikru apibrėžtu laiku ir erdvėje: ugnis, kuri apšviečia ir degina, buvo atsiųsta į žemę. Koks brangus man tasai Kristaus atodūsis: Atėjau žemėn ugnies atnešti ir noriu, kad ji liepsnotų. Dega jinai amžinai liepsnojančiuose žodžiuose, kurie perduodami taip kaip ugnis, kuri rusena ir plinta sklisdama šaknimis ir žievėmis arba peršokdama nuo vienos pušies prie kitos, kartu apimdama tarsi gaisro įkaitinto žmonijos Žodžio galvą bei širdį.

    Tos Šviesos, kurią matau, kurios negesinu, kiti - daugelis kitų, beveik visi kiti - nepripažįsta, nes nemato. Jie net neigia, kad galima ją matyti, o tai, kad mes tą Šviesą jaučiame, vadina iliuzija arba savęs apgaudinėjimu, proto aptemimu. O aš net iš meilės žmonėms negaliu apsimesti, jog pamiršau Kristaus kaltinimą žmonėms aną naktį, kai Nikodemas Jo klausėsi nieko nesuprasdamas: Jėzus pasakė, kad jis pasirinko tamsą, nes jo darbai yra blogi.

    <...> Šviesa draudžia mums apgaudinėti save skiriant gera nuo blogo. Ji padeda mūsų sujauktame vidiniame pasaulyje prasiveržti veiksmams, kurie nepriklauso žmonių teismui, kurių joks žmogaus kodeksas nepasmerktų, tačiau kurie mums atrodo yra blogis - tasai blogis, kurį reikia pažaboti ir kurį turime savyje sunaikinti, jeigu norime priklausyti Kristui.

    <...> Nuo tol kiekvienas krikščionis gali kalbėti tik savo vardu, ir jo patirtis yra grynai asmeniška. Štai Jėzaus paslaptis: Amžinoji Būtis sutiko prisiimti visiškai žmogišką likimą, tokį likimą, koks yra kiekvieno mūsų. Kiek daug egzistencijų susikerta su mūsų gyvenimu, įžengia į jį nuo tos akimirkos, kai prabunda mūsų sąmonė ir širdis, iki pat gyvenimo saulėlydžio, kai mirtis vienišumu prabyla apie savo artumą. Tai vienatvė, apie kurią Paskalis sakė: Mirštame vieniši. Ir vis dėlto ne, - nemirštame vieniši: tasai Augusto viešpatavimo laikais gimęs, o Tiberijaus laikais miręs Nazarietis ne tik drauge su mumis ėjo per visą mūsų gyvenimą, bet ir įžengė į jį, - įžengė taip giliai, jog, nepaisydamas mūsų nuodėmių, sutapo su juo.

    <...> Dar būdamas jaunas poetas ir mokėdamas atmintinai daugybę eilėraščių, dažnai kartodavau šias eilutes, kurias konvertitas Verlenas įdėjo į Kristaus lūpas:

    Mylėk. Išeik tu iš savo nakties; mylėk visą Amžinybę.
    Galvoju apie tai, kad tu, o vargše apleistoji siela,
    Mane mylėti privalai, - tau tik aš vienas likau.

    Tau aš tik vienas likau, - kartojau, būdamas jaunas, nes man atrodė, kad tai gražu. Tačiau tik šiandien supratau, jog tai tiesa. Nes kad ir koks turiningas ir visko kupinas atrodytų mūsų gyvenimas, mums ničnieko nebelieka, išskyrus artimus mylimuosius, bet ir jie pernelyg su mumis susiję ir susitapatinę su mūsų vienatve. Senatvė? - Vienišumas, kuris jau yra mirtis. Galingas atoslūgis palieka ant smėlėto upės kranto žmogiškąsias būtybes tarp bangų išmestų tik joms vienoms težinomo sudužusio laivo nuolaužų, kur visiškai išdilę kitados įrėžti vardai ir pavardės. Ir jau nebėra jokio skirtumo tarp seno akademiko dygsniuotu fraku ir prie namų slenksčio vaikystėje matytų senų valstiečių, kurie sėdėdavo tarsi suakmenėję, ant kelių sudėję darbų išklaipytas savo rankas. Ta pati vienatvė, tas pats nebylumas. Štai tada kaip įvykusi pranašystė pasigirsta mūsų širdyse: Tau tik aš vienas likau...

    <...> Taip, Viešpatie, pasilikai tarp mūsų kaip Kūnas ir Kraujas. Tačiau lygiai taip, kaip Duonoje ir Vyne, esi kiekviename žodyje, kurį buvai taręs, lygiai taip, kaip esi ligonyje, kurį globoja ateistas, ar vargdienyje, kurį kas nors šelpia, ar kalinyje, kurį kas nors aplanko.

[Parengė Felicija Kasputytė]

* *  *

Daryk viską be jokio savanaudiškumo, vien tik dėl Meilės, tarsi nebūtų nei atpildo, nei bausmės. Tik ugdyk savo širdyje šlovingą dangaus viltį(Chosė Eskriva).