PSALMĖ
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis
O Viešpatie, nušviesk, maldauju,
kelią mano, nes jo nepažįstu.
Išėjau priekin mūsų procesijos,
o žinau, kad ir kiti paskui mane eis,
bet kad tik ne šuntakiais.
Klaidžiojome po tamsius miškus,
perėjome slėnius, ir suartus laukus,
o procesija buvo ilga kaip amžinybė.
Kai išvedėme procesiją ant tylios upės kranto,
tik tuomet jos galas pasirodė iš tamsaus šilo.
Upė! - šaukėme. Tie, kurie arčiau buvo,
kartojo: Upė! Upė!
O tie, kurie lauke buvo,
šaukė: Laukas, laukas, laukas!
Gale einantys kalbėjo: Miške esame!
Ir stebėjosi, kad priekyje einantys šaukia: Laukas, laukas!
Upė, upė!
Mes mišką matome,- kalbėjo jie ir nežinojo,
jog yra gale procesijos.
Bet nūnai, Viešpatie, kelias - kaskart sunkesnis.
Prieš mane aukščiausi kalnai, plikos uolos, bedugnės.
Tai gražu. Tai be galo gražu.
Bet kelio nežinau, ir man baugu.
Ne dėl savęs, ne.
Aš einu, ir jie jau paskui mane eina.
Viešpatie, jie irgi paskui mane eina,
visa procesija - ilga, ilga.
Galva prie galvos per visą slėnį
ir ilguoju upės krantu,
ir per tylų suartą didį lauką,
o galas tos procesijos slepiasi miške,
ir galo jos nėra.
Ar tiesa, Viešpatie? Jau einu, einu.
Išdėstei prieš mane savo stebuklus
ant rausvų kalnų viršūnių,
ant pilkai žalsvų uolų, fantastinių,
kaip užburtų karalaičių rūmai.
Arčiau einantys aiškiai regi, bet tie,
kurie prie upės arba lauke tebėra, -
kuomet jie išvys tuos Tavo stebuklus?
Man jų gaila, Viešpatie!
Jie negreit išvys tuos Tavo stebuklus,
kuriuos taip dosniai aplink skleidi.
Ar ilgas bus dar mūsų kelias, Viešpatie?
Tu liepi to neklausti?
Bet kur mes einam, Viešpatie?
Kur to kelio galas?
