Kronika
Mjr. Petras Linkus
NUSIPELNUŠIO KARIO SUKAKTĮ MININT POVILAS DIRKIS
Buv. Sibiro bataliono vadui mjr. Petrui Linkui sukako 70 metų. Kai žmogus sulaukia 70 savo amžiaus metų, tai jo asmenybe jau būna tiek išryškėjusi, kad gana tiksliai galima spręsti, kaip ir kiek jis savo profesijoje pasireiškė, kitaip tariant, koks yra jo įnašas į tautos dvasinį ir kultūrinį lobyną,.
Čia noriu pagarbiai paminėti solenizantą ir priminti jo karinę veiklą prieš 50 metų, kuri gali būti akstinančiu pavyzdžiu jaunesniems.
P. Linkus išvydo pasaulį 1898 m. lapkričio 19 d. Lizdeikių viensėdyje, Pakruojaus valsčiuje, Šiaulių apskr. Kūdikystę ir vaikystę praleido gražioje Pakruojaus apylinkėje. Mokėsi Tartu ir Rygos gimnazijose ir Petrapilyje, Vladimiro Karo mokykloje. Baigęs Karo mokyklą leitenanto laipsniu, I P. karo metu tarnavo Rusijos kariuomenėje ir dalyvavo fronto kovose. Pasibaigus kovoms ir pradėjus organizuoti lietuvių batalioną, jis įsijungė į organizatorių eilę, kurių tarpe suvaidino didelį vaidmenį savo ryžtu ir drąsa. Jis suorganizavo Atskirą Lietuvių Sibiro Vytauto Didžiojo batalioną ir buvo to bataliono vadu. Į batalioną jis subūrė apie 700 karių ir apie 20 karininkų, kuriuos apgyvendino čere-panovo geležinkelių stotyje. Omsko lietuvių dr-ja parūpino ir įteikė batalionui brangią vėliavą, kuri, sulikvidavus batalioną, kažkaip dėka bataliono vado žmonos apsukrumo, tapo išgelbėta nuo sunaikinimo, paslėpta ir po metų buvo jos pačios atvežta į Lietuvą ir padėta saugoti Karo muzėjuje.
Suorganizuotas batalionas į karo veiksmus tarp Kolčako ir raudongvardiečių nesikišo, o tik nešė vietinio pobūdžio sargybas. Tačiau 1919 m. lapkričio 25 d. batalionas iš pasalų raudonųjų nakties metu buvo apsuptas ir pirmas sutiktas, budintis karininkas Čemeckis, nušautas, o kiti karininkai: Navickas, Eidukekevičius, Kasakaitis, Malioris, Šukevičius ir trys kareiviai: Norvilaitis, Gilevičius ir Turskis suimti išrengti ir nuogi nuvaryti į Čeremuškino kaimą, ir ten kapinėse sukapoti kardais. Dalis bataliono kareivių išbėgiojo, išsislapstė, o bataliono vadą mjr. Petrą Linkų rusai suėmė ir pasodino į kalėjimą. Jam pavyko išsiliuosuoti tik 1920 m. ir grįžti į nepriklausomą Lietuvą pasikeičiant suimtaisiais.
P. Linkus, grįžęs į Lietuvą, įstojo į Lietuvos kariuomenę ir dirbo vyr. štabe Kaune. Be to, jis studijavo teisę Vytauto Didžiojo universitete. 1925 m. baigęs universitetą ir turėdamas diplomą, išėjo į atsargą 1926 m.
Būdamas atsargoje, kurį laiką jis buvo Šiaulių miesto teisėju; 1928 -38 m. vertėsi advokatūra; 1938 m. buvo išrinktas Šiaulių miesto burmistru, kuriuo išbuvo iki 1940 m. 1941-44 m. P. Linkus pasitraukė į Vokietiją, o vėliau atvyko į JAV. 1949 m. jis apsigyveno Čikagoje.
Čia tučtuojau ėmėsi kultūrinio ir visuomeninio darbo, būtent: redagavo žurnalą “Margutis”, buvo Tautinės Lietuvių Sąjungos steigėjas ir sekretorius, bei kitų patrijotinių organizacijų narys. Vėliau, P. Linkus įsigijo ūkį ir apsigyveno provincijoje. Kad ir provincijoje gyvendamas, rankų jis sudėjęs nesėdi, dalyvauja organizacijose: L. V. S. Ramovėje, Tautinėje S-goje, Balfe ir kt.
Mjr. P. Linkus plunksną gerai valdo. Nepriklausomybės metu jis bendradarbiavo Karyje, Karo Archyve, Mūsų žinyne ir kt.
Atžymėti Sibiro ir Vytauto Didžiojo bataliono tragišką likimą, 1924 m. gruodžio 9 d. Kaune Vytauto Didžiojo bažnyčioje buvo prikalta lenta su žuvusiųjų karių vardais, dalyvaujant vyriausybės atstovams, Lietuvos kariuomenės štabo atstovams ir pačiam sukaktuvininkui.
Mielam kolegai Petrui linkiu ilgiausių metų!
Lietuvių Veteranų Sąjunga Ramovė Centro Valdyba
BENDRARAŠTIS Nr. 91
Čikaga, 1969 m. vasario mėn. 25 d. Liečia:
I. Sąjungos skyrių atstovų suvažiavimo nutarimus; II Sąjungos statuto pakeitimo bei papildymo komisiją; III. Padėkas už talką Centro valdybai.
I. SKYRIŲ ATSTOVŲ SUVAŽIAVIMO NUTARIMAI
Sąjungos skyrių atstovų suvažiavimas, įvykęs 1968 m. lapkričio mėn. 23 d. Čikagoje, apsvarstęs aktualiuosius LVS “Ramovė” veiklos bei organizacinius klausimus, padarė sekančius nutarimus, kurie yra skelbiami Sąjungos skyrių valdybų ir narių žiniai bei vykdymui.
1. Veiklos suaktyvinimo klausimais:
a) Padėti daugiau asmeninių pastangų, buvusius Lietuvos kariuomenės karius ir jaunesniuosius, tarnavusius JAV ir kitų Vakarų demokratinių valstybių kariuomenėse, kaip tai numatyta statute 2-18 par. b, c, d, įtraukti į Sąjungos narių gretas;
b) suderinti, jei yra, visus nesklandumus vidaus veikloje ir kiek galima daugiau visiems įsijungti į aktyvią veiklą;
c) panaudoti lietuviškąją spaudą Sąjungos propagavimo reikalams — patiems į ją rašant ir veikiant į pašaliečius, kad ir jie rašytų;
d) kreipiant ypatingą dėmesį į priaugančią jaunąją kartą, siekti artimesnio ryšio su lietuviškomis jaunimo auklėjimo ir ideologinėmis organizacijomis bei akademiniu jaunimu.
2. Lietuvos laisvinimo bare:
a) Santykiuose ir ryšio paalikyme su okupuota Lietuva, griežtai laikytis ir vadovautis mūsų politinių ir bendruomeninių veiksnių nustatytomis gairėmis;
b) LVS “Ramovė” atstovo klausimą VLIK’e, palikti atviru iki sekančio skyrių atstovų suvažiavimo. Šis suvažiavimas įpareigoja CV, studijuoti ir ištirti, kiek dalyvavimas VLIK’e derintųsi su Sąjungos statutu ir turimu charteriu.
3. S-gos Garbės narių pripažinimas:
žemiau išvardinti lietuvių tautai ir LVS “Ramovei” nusipelnę asmenys, 1968.XI23 pripažinti Sąjungos Garbės nariais:
a) Lietuvos Nepriklausomybės kovų pirmosios aukos — karininkas A. Juozapavičius ir kareivis P. Lukšys;
b) dabartiniai Lietuvos laisvės kovų legendiniai partizanai, kritę kovoje už Lietuvos laisvę, ar mirę Lietuvoje — gen. M. Pečiulionis, plk. Vitkus-Kazimieraitis ir partizanas Daumantas-Lukša;
c) diplomatinėje tarnyboje, kovotojas dėl Lietuvos nepriklausomybės tęstinumo išlaikymo — Lietuvos diplomatijos šefas min. S. Lozoraitis;
d) nenuilstantis Sąjungos labui darbuotojas ir ilgametis LVS “Ramovė” CV pirmininkas prof. gen. S. Dirmantas.
4. S-gos statuto pakeitimo klausimais:
Žemiau pažymėtiems ir kitiems statuto pakeitimo bei papildymo klausimams išspręsti, k.a.:
a) praplėsti Sąjungos nario sąvoką ta prasme, kad į ją galėtų būti priimami nariais ir kitų kraštų kariuomenėse tarnavę lietuviai kariai, asmenys su ginklu rankoje kovoję prieš Lietuvos okupantus ir ramovėnų šeimos nariai;
b) Sąjungos reprezentaciniams reikalams, nariams įvesti uniformines kepures;
c) įstatutinti pašaliečių — neramovėnų atžymėjimą LVS “Ramovė” ženkleliu;
d) pramatyti Sąjungos centrinių valdomųjų organų, ne tik akyvaizdinį, bet ir korespondencinį rinkimo būdą;
e) peržiūrėti mokamo nario mokesčio reikalus — jį padidinti ar sumažinti, kokį nuošimtį skirti CV-bai, ką, kada ir kokia tvarka, galima būtų atleisti nuo nario mokesčio mokėjimo ir kt.,
... pavedama CV-bai Čikagoje sudaryti Statuto Pakeitimo ir Papildymo komisiją, kuri, remdamasi suvažiavime ir vėliau padarytais pasiūlymais, paruoštų statuto papildymo bei pakeitimo projektą, kurį patiektų CV bei skyriams aptarti ir priimti.
5. Sekančios kadencijos CV būstinė
Sekančiai kadencijai, CV būstinė parinkta Čikagoje. LVS “Ramovė” CV ir kiti centriniai valdomieji organai k.a. Garbės Teismas ir Kontrolės Komisija, sekančiai kadencijai renkami korespondenciniu būdu.
Ateityje, kas ketveri metai renkant Sąjungos centrinius valdomuosius organus, pagal galimybę, pakaitomis, vieną kartą rinkti korespondenciniu būdu, kitą kartą — akyvaizdiniame skyrių atstovų suvažiavime.
6. Žurnalo “Karys” reikalu
Pavesta CV-bai, kad ji dar daugiau ragintų skyrių valdybas bei ramovėnus, prenumeratomis, rašytine medžiaga, finansiniai ir kt., remti “Karį”, vienintelį karinės minties žurnalą išeivijoje.
7. Sveikinimai
Baigiant šį suvažiavimą, pagal gen. V. Mieželio paruoštą projektą, pasveikinti, Sąjungos ir suvažiavimo vardu, JAV prezidentą Lindon B. Johnson ir naujai išrinktą prezidentu Richard Nixon.
Pasiųsti sveikinimus visiems Lietuvos konsulams, gyvenantiems JAV ir Kanadoje.
NAUJA SKYRIAUS VALDYBA NEW YORKE
Ramovėnų susirinkimas įvyko vasario 23 d., sekmadienį, 3:00 val., Atletų klube.
Pirmininkui V. Alksniniui sergant, susirinkime pirmininkavo vice pirm.
J. Liaukus. Jis padarė skyriaus 1968 m. veiklos pranešimą ir senajai valdybai atsistatydinus, pravedė naujus 1969 m. valdybos rinkimus.
Naujos valdybos rinkimai yra skyriaus karti piliulė, kurią, deja, kas metai reikia praryti. Po ilgesnių kalbų ir atsisakinėjimų (visi, mat, smarkiai užimti), pagaliau, buvo išrinkti nauji valdybos nariai:
1. J. Kiaunė, 2. S. Gudas, 3. V. Čėsna, V. šventoraitis ir J. Šlepetys.
Pirmame valdybos posėdyje jie pasiskirstys pareigomis.
Antroje susirinkimo programos dalyje S. Šventoraitis, kuris pernai atliko karo tarnybą Vietnamo fronte, kur buvo sunkiai sužeistas, parodė eilę skaidrių ir papasakojo savo išgyvenimus Vietnamo džiunglėse. (Šis jaunas karys įstojo į mūsų Ramovės skyrių nariu).
Susirinkimas buvo gana gausus dalyviais, gyvas ir įdomus. D.
Minint 50 metų Lietuvos kariuomenės sukaktį, 1968 m. lapkr. 24 d. Jaunimo Centre, Čikagoje, birutininkės: (iš k. į d.) V. Kulikauskienė, A. Rūgytė, L. Dainauskienė, E. Pušneraitienė, S. Toliušienė, J. Biliūnienė ir Lietuvos karo invalidai, pasirengę padėti vainiką prie Lietuvos Laisvės Kovų paminklo: A. Liškus, J. Liškutė irK. Dobilas.
BOSTONO RAMOVĖNAI VEIKIA
1969 m. sausio 26 d. įvyko visuotinas skyriaus narių susirinkimas A. L. Tautinės Sąjungos salėje. Susirinkimą atidarė skyriaus pirm. K. Šimėnas. Buvo prisiminti mirę metų eigoje skyriaus nariai, Dionizas Meižys, buvęs “Kario” redaktorius Simas Urbonas, be jų, Pasaulio Lietuvių B-nės pirm. J. Bačiūnas ir Vasario 16-sios Akto signataras buvęs minist. K. Klimas. Visi buvo pagerbti tylos minute. Susirinkimui pirmininkauti buvo pakviestas J. Tumas, sekretoriauti V. Kubilius.
Pranešimus iš praėjusių metų valdybos veiklos padarė pirm. K. Šimėnas, kultūros ir spaudos reikalų vadovas J. Vizbaras ir sekret. A. Vileniškis, finansų ir revizijos komisijos: Pr. Martinkus ir C. Mališauskas. Susirinkime dalyvavo svečias iš Waterburio “Ramovės” skyriaus Kazys Urbšaitis. Jis padarė platų pranešimą apie įvykusį L. V. S. “Ramovė” skyrių atstovų suvažiavimą lapkričio 23-24 d. d. Čikagoje. Suvažiavime K. Urbšaitis atstovavo Rytų Pakraščio: Bostono, Hartfordo ir Waterburio, skyrius, kaip jų įgaliotas atstovas.
Į naują 1969 m. skyriaus valdybą išrinkti:
1. Bronius Bajerčius - pirm.,
2. Antanas Vileniškis — sekret.,
3. Bronius Utenis — vicepirm.,
4. Jonas Vizbaras — kultūros ir spaudos reikalams,
5. Pranas Martinkus — iždinink.,
6. Petras Ausiejus — ūkio ir parengimų reikalams,
7. Jonas ūselis — vėliavos globėjas,
8. Vladas židžiūnas — atstovas Worcesterio ramovėnams,
vėliavos asistentai:
1. St. Raskevičius,
2. Ciprijonas Mališauskas.
Į Revizijos Komisiją:
1. Leonas Lendraitis,
2. Jonas Starinskas,
3. Emstas Šmitas.
Naujoji valdyba, susirinkimui pritarus, nutarė surengti “KARIO” žurnalui paremti Literatūros ir dainų vakarą š. m. balandžio 20 d. Vakaro reikalais rūpintis įgaliotas kultūros reikalų vadovas J. Vizbaras. Programą išpildys rašyt. Vyt. Volerto parengti žodžio ir dainos menininkai iš Philadelphijos.
Po susirinkimo įvyko vaišės, kurias parengė Petras Ausiejus ir A. Vileniškis. Jų metu vyko pasikalbėjimai organizacijos ir lietuviškos aktualijos reikalais. J. V. Sūduvas
Telšiai
A.A. INŽ. ATS. PLK. PETRAS VALANTIEJUS
Po sunkios ir ilgos ligos, nukeliavo amžinybėn Waterburio ramovėnas inž. ats. plk. Petras Valantiejus.
Mirė Easton mieste, Pensilvanijoje 1968 m. gruodžio mėn. 7 d. Per daugelį pažinties metų dažnai tekdavo stebėtis jo atkaklumu besirūpinant lietuviškais reikalais. Gaila matyti jį atsiskiriantį iš gyvųjų tarpo, nesulaukus laisvos tėvynės, kurią, jis taip mylėjo.
Jis gimė 1890 m. sausio mėn. 8 d. Tauragės apskr., Eržvilko vlsč., Butkaičių km. Pradžios mokyklą baigė Eržvilke, gimnaziją — Kaune ir 1912 m. Kazanės universitete įsigijo farmacininko diplomą. 1912 metų rudenį įstojo į rusų kariuomenę aspiranto teisėmis į 5-tą pontonų batalioną, Kijeve. 1914 m. rugsėjo mėn. baigė Karo mokyklą, buvo pakeltas į inžinerijos leitenanto laipsnį ir išsiųstas į frontą. Fronte išbuvo iki karo pabaigos ir 1918 m. balandžio mėn. 1 d. iš kariuomenės buvo atleistas štabo kapitono laipsniu. 1918 m. gegužės mėn. 3 d. įstojo į lietuvių batalioną Rovno mieste. Įsakius batalioną išformuoti, rugpjūčio mėn. pradžioje grįžo su bataliono štabu į Vilnių.
1919 m. sausio mėn. 30 d. buvo paskirtas į formuojamą inžinerijos batalioną. Teko tarnauti įvairiuose karo technikos dalyse.
1933 m. kovo mėn. 1 d. išėjo į atsargą inžinerijos pulkininko laipsniu. Prasidėjus II Pasauliniui karui grįžo prie farmacijos profesijos ir dirbo Raseiniuose, o vėliau Seredžiuje vaistinės vedėju. 1944 m. spalio mėn. su šeima pasitraukė į Vokietiją. Vokietijoje gyveno Hanau stovykloje. Į JAV atvyko 1949 m. kovo mėn. ir apsigyveno Waterbury, Conn. Kaip Vokietijoje, taip ir čia Amerikoje plačiai dalyvavo visuomeniniame darbe. Nuo “Ramovės” įsikūrimo buvo jos nariu ir šešis metus skyriaus valdybos pirmininku. Be to, dar priklausė Lietuvių bendruomenei ir Mažosios Lietuvos Bičiulių draugijai.
Išėjęs pensijon, aplinkybių verčiamas, persikėlė gyventi į Easton, Pa. kur ir mirė.
Liko žmona Anelė (Adaškevičiūtė), du sūnūs ir dvi dukterys. Palaidotas gruodžio mėn. 11 d., Easton, Pa., šv. Marijos Magdalenos kapinėse.
K. U.
LIETUVOS KARIUOMENĖS SAVANORĮ-KŪRĖJĄ VALENTINĄ ŽALKAUSKĄ PALAIDOJUS
Valentinas Zaikauskas gimė 1902 m. vasario mėn. 17 d., Klovainių valsčiuje, Šiaulių apskr., kur tėvas turėjo 25 ha ūkį. šeima gausi, — keturi vaikai ir beveik visi ėjo mokslus. Nedidelis ūkelis negalėjo pakelti tiek išlaidų, tad senasis Žalkauskas išsinuomavo dar apie 160 ha žemės ir sunkiai dirbdamas vertėsi cukrinių runkelių auginimu ir davė progos savo jaunikliams siekti šviesesnio gyvenimo.
Valentinas, baigęs pradžios mokyklą, įstojo į Šiaulių gimnaziją. Kas savaitę, turgaus dienomis, jo tėvas veždavo sūnui kaimiškus maisto produktus bei skalbinius.
Tačiau, apie 1918 m. pabaigą, vieną dieną nuvažiavęs su šviežiu maistu, neberanda kam jį įteikti: dingęs sūnus! Jieško ir čia ir ten, klausinėjasi, tačiau niekas nieko nežino. Buto šeimininkas atsako, girdi, jis manęs, jog vaikinas bus išėjęs namo aplankyti savo tėvelius. Tiktai patar-džius Valentino mokslo draugus, paaiškėjo, kad tasai prieš kelias dienas išėjęs savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Mat, neramūs metai, bolševikų gaujos pro Biržus skverbėsi šiaurės Lietuvon; Joniškėlyje skubomis buvo organizuojamas lietuvių partizanų būrys priešui atremti, į kurį Valentinas Zaikauskas ir įstojo.
Valentinas dalyvavo Nepriklausomybės kovose, mušė bolševikus, grūmėsi su bermontininkais prie Radviliškio, vėliau kovojo su lenkais. Už drąsą ir sumanumą buvo pakeltas į viršilos laipsnį.
Atmušus priešus, prašvitus laisvei, Valentinas išstoja iš kariuomenės ir lanko Šiaulių gimnaziją suaugusiems. Gavęs brandos pažymėjimą, tarnavo Šiaulių apskrities valdyboje, vėliau valdininkavo kitose įstaigose, sąžiningai ėjo pareigas, gerai sugyveno su vietos visuomene, tad buvo išrinktas atstovu į Lietuvos seimą. Kaip savanoris gavo žemės sklypą Šiaulių apylinkėse. 1929 m. vedė Reineckerytę, susilaukė sūnaus Karolio ir dukters Irenos.
1940 m. bolševikams okupavus Lietuvą, Valentinas buvo suimtas ir pasodintas į Šiaulių kalėjimą. 1941 m. pradžioje, prasidėjus repatrijacijai, jo žmona išrūpino dokumentus visai šeimai važiuoti Vokietijon. Didelėmis pastangomis išėmė iš kalėjimo Zaikauską ir kitą dieną abudu su vaikais, rusų kareivių lydimi, ties Eitkūnais peržengė sieną. Rusų-vokiečių karui pasibaigus, Zaikauskai apsigyveno anglų zonoje Unros stovykloje, įsijungė į lietuvių veiklą. 1948 m. išsikeldino Australijon ir apsigyveno Adelaidėje, kur dirbo Water Supply departamento tarnyboje. 1967 m. jis pasitraukė į pensiją. 1953 metais buvo išrinktas Lietuvių Bendruomenės apylinkės pirmininku. Mirdamas paliko du jau suaugusius ir vedusius vaikus ir anūkus.
V. Žalkauskas mirė 1969 m. sausio mėn. 12 d. Pietų Australijos Royal
Hospital ištiktas širdies smūgio, ši liga vis kartojosi nuo bolševikinio kalėjimo laikų, paveikta nežmoniškų tardymų bei kankinimų.
Palaidotas buvo sausio mėn. 14 d. Adelaidės Centennial kapinėse kur jau ilsisi ir kiti lietuviai savanoriai -kūrėjai kariai. Liuteronų kunigas atsisveikindamas iškėlė Valentino Zaikausko nuopelnus tėvynei Lietuvai, pažymėdamas, kad Zaikauskas vos 16 metų amžiaus būdamas išėjo ginti Lietuvos ir kovojo iki Lietuva buvo laisva, tokia kaip šiandieną Australija. Taip pat pažymėjo, kad velionis buvo geras lietuvis ir geras australas. Bendruomenės ir savanorių -kūrėjų vardu atsisveikinimo žodį tarė Leonas Vasiliūnas.
L. Vasiliūnas
RAMOVĖNĄ VIRŠILĄ LEONĄ TRIBINEVIČIŲ PALAIDOJUS
1969 m. sausio mėn. 19 d. sunkus smūgis ištiko Kanadoje visą Hamiltono lietuvių bendruomenę, o ypač lietuvius karius veteranus, kai sužinojo, jog visai netikėtai ir staigiai mirė II Pas. karo dalyvis, narsus viršila Leonas Tribinevičius, sulaukęs vos 52 metų amžiaus.
Jis gimė 1916 m. balandžio mėn. 12 d. Panevėžio apsk., Pušaloto valsč. Jukonių kaime. Tikrąją karo tarnybą atliko artilerijoje, Panevėžio apygardoje, įgydamas puskarininkio laipsnį; į viršilos laipsnį pakeltas karo metu.
A.a. Leonas Tribinavicius
1941 m. prasidėjus vokiečių—rusų karui ir per radio, iš Kauno, paskelbus atstatant nepriklausomą Lietuvą, Leonas Tribinevičius savanoriškai stojo į organizuojamą Panevėžyje lietuvių bataljoną, kuris tų pat metų gruodžio mėn. buvo išsiųstas į Rusiją, Toropeco m. (apie 80 km už Velikije Luki) 16,000 maskolių belaisvių ir didžiulius vokiečių kariuomenei maisto sandėlius saugoti.
Gilia ir ypač šalta žiema pasinaudodami, rusai Toropeco miestą keliomis divizijomis apsupo. Vokiečiai, manydami, iš apsupimo nebeišeisią, apnuodijo maistą, kad maskoliai juo nepasinaudotų. Todėl lietuvių bataljonui, kol iš apsupimo prasimušė, prisėjo badauti net 7 dienas. Savo gyvybes teko palaikyti tik svaiginamaisiais, alkoholiniais gėrimais ir rūkalais.
Nors iš bado ir nusilpę, tačiau niekas iš lietuvių karių maskoliams pasiduoti nelaisvėn nenorėjo. Todėl, kovodami kaip liūtai, palyginti mažais nuostoliais, pro rusų sunk. kulkosvaidžių ir pragarišką artilerijos ugnį ir apsupimo žiedą jie prasimušė.
Iš apsupimo prasimušę, dauguma karių pasiekę Sebežo m. (apie 25 km nuo Latvijos sienos), kaip visai nusilpę, buvo paguldyti ligoninėn.
Vėliau bataljonas buvo perkeltas į Daugpilį, kur papildytas kariais iš Lietuvos, permestas į Liepoją iš kur ir vėl buvo išgabentais laivais į Rytprūsius.
Po Vokietijos kapituliacijos viršila Leonas Tribinevičius apsigyveno Spakenbergo stovykloje, kur susirado sau tinkamą gyvenimo draugę, irgi aukštaitę, Emiliją Kučinskaitę, su kuria ir sukūrė šeimos židinį. Po vedybų greit išvyko Anglijon, kur jiems gimė sūnus Algirdas ir duktė Aldona. Išbuvę ten 5 metus, 1951 m. atvyko į Kanadą, kur susilaukė dukters Danutės. Sūnus Algirdas jau treti metai universitete studijuoja anglų kalbą ir filosofiją, o dukros eina mokslus vidurinėje mokykloje.
Velionis turėjo Lietuvoje likusius dar gyvą motiną, tris seseris ir du brolius.
Viršila Leonas Tribinevičius buvo labai tvirto sudėjimo, visuomet linksmai nusiteikęs, draugiškas, turėjo daug draugų ir visų buvo mylimas.
Visokiuose organizacijų parengimuose visuomet dalyvaudavo, todėl į laidojimo biurą atėjo daug bičiulių su juo atsisveikinti.
Viršila L. Tribinevičius priklausė L.K. Veteranų S-gai “Ramovė”. Jo karstas buvo pridengtas lietuviška trispalve ir stovėjo ramovėnai garbės sargyboje su skyriaus vėliava.
Nežiūrint patirtų karo baisumų, viršila L. Tribinevičius visada sakydavo: “Jei tik prieš maskoliškus imperialistus Europoje kiltų karas, jei dar būsiu tinkamas kariuomenei — nebūsiu persenas, savanoriškai vėl stosiu prieš bolševikus kovoti, kad Lietuva vėl būtų laisva ir nepriklausoma.”
Velionio palaikai, su bažnytinėmis apeigomis, buvo palaidoti lietuvių Šv. Jono kapinėse, į kurias palydėjo didelė vilkstinė automobilių.
Gaila ir skaudu buvo skirtis su narsiu kariu kariams — veteranams, dar skaudžiau jo ištikimiausiai, šios trumpos žemiškos kelionės, gyvenimo draugei Emilijai, sūnui Algirdui, dukrai Aldonai ir Danutei.
K.m. J. Šarūnas
Gerb. p. Redaktoriau!
Eilėje lietuvių leidinių esu radęs neteisingą teigimą, kad buvęs vokiečių feldmaršalas Georg von Kūchler gavo Riterio kryžių už Kauno paėmimą, 1941 m. birželio mėn.
Paminėsiu tik keletą:
1) Z. Ivinskio straipsnyje, S. Var-džio red. “Lithuania under the Soviets” psl. 67 — išleista New Yorke 1965.
2) Alg. Budreckio knygoje “The Lithuanian National Revolt”, psl. 83 — išleido J. Kapočius 1968.
3) J. Brazaičio straipsnyje Lietuvių Enciklopedijoje, XV tome, psl. 372 — išleido J. Kapočius 1968.
Visi šie autroiai ten pat teigia, kad Kuchlerio armija įžygiavo į Kauną 1941 m. birželio 25 d.
Gen. plk. von Kūchler (feldmaršalas nuo 1942.VI) negalėjo gauti Riterio kryžiaus už šį žygį nes
Ramovės New Yorko sk. revizijos komisija, S. Gudas (viduryje) ir dr. E. Noakas (deš.) tikrina skyriaus iždo knygas. Kairėje — inž. J. Zabelskis, skyriaus iždininkas. V. Čėsnos nuotr.
1) jis jau buvo šį kryžių gavęs 1939.X.1, kaip 3-čios armijos vadas, po Lenkijos sutriuškinimo (žiūr. Ot-to Moli “Die deutschen Generalfeld-marschalle 1935-1945”, psl. 98).
2) jo 18-ta armija puolė iš Klaipėdos krašto vakarinės dalies link Rygos ir nebuvo nei iš tolo priartėjusi prie Kauno. Į Kaunu įžengė 16-ta armija (gen. plk. Busch, nuo 1943.1.30 feldmaršalas).
Atrodo, kad visi augščiau minėti autoriai rėmėsi gen. St. Raštikio užuomina knygoje “Kovose dėl Lietuvos” II t. 293-4 psl. Gen. Raštikis šį epizodą mini: “...vėliau su dideliu nusistebėjimu teko sužinoti, kad vokiečių armijos vadas ...”, nepatiekdamas šaltinių — tai bus buvusi tik kur nors nugirsta nepatikrinta žinelė.
Įdomu, ar koks kitas asmuo buvo apdovanotas už Kauno užėmimą, ar tai Riterio kryžiumi, ar kokiu augš-tesniu jo varijantu (pav. ąžuolo lapais). Reiktų pasitikrinti dėl gen. Busch, jo viršininko feldmaršalo Leeb bei II korpo vado gen. grafo von Broekdorff-Ahlefeld. Deja, man šiuo metu tie šaltiniai yra neprieinami.
Būčiau dėkingas, gerbiamas p. Redaktoriau, jei Jūs galėtumėte atkreipti mūsų istorikų dėmesį į šią paklaidą, kad jos būtų galima išvengti kituose leidiniuose bei atitaisyti sekančiose laidose.
Su pagarba,
Vytautas Patašius
Sydney, Australia
Alytus
