Partizanai: Istorija ir dabartis

LIETUVIŠKOJI EKSPANSIJA

V. Algirdo užkariavimai

ALGIRDAS BUDRECKIS

(Pradžia 1968 m. KARYS Nr. 5)

Paėmęs Kijevo žemę savo valdžion, Algirdas rūpinosi atgaivinti Kijevo metropoliją, ir jam pavyko Kijevą vėl padaryti rusinu žemių, priklausiusių Lietuvai, religiniu centru, nepriklausančiu nuo Maskvos valstybėje, Vladimire, gyvenančio stačiatikių metropolito. Konstantinopolio patriarchas, kaip vyriausia stačiatikių-pravoslavų galva, Kijevo metropolitu įšventino Romaną, kuris titulavosi Kijevo ir visos Rusios metropolitu.

Podolė.Podolės plotai buvo patekę į totorių jungą 1240-60 m. Kai Algirdas sumušė totorių kariuomenę ties Mėlynaisiais vandenimis, tai jis atėmė ir Podolę iš totorių. Jis atidavė Podolę valdyti savo brolio Karijoto sūnums Aleksandrui, Jurgiui ir Konstantinui.

Karijotas Gediminaitis buvo tėvo pavestas valdyti Naugarduką ir Volkoviską 1330 m. Jis priėmė pravoslavų tikėjimą ir gavo Mykolo vardą. Karijotas turėjo gausią šeimą. Iš kronikų žinome, kad jo sūnūs buvo: Jurgis, Aleksandras, Konstantinas, Teodoras, Simanas, Eikša, Dimitras, Vosylius, Levas, Glėbas ir Borisas. Karijotas kurį laiką Algirdo valdymo metu liko Naugarduke ir turėjo didelės įtakos Algirdo rūmams, palaikydamas artimus ryšius su Didžiuoju kunigaikščiu. Matyt, kad jis taip artimai nesugyveno su kitu broliu — Liubartu, nes jam mirus 1362 m., Liubartas jo sūnus išstūmė iš Naugarduko. Algirdas ir Kęstutis pasidalino Naugarduko žemes. O Liubartas iš Karijotaičių atėmė Vladimirą ir Chelmą.

Visvien, Algirdas pasitikėjo Karijotaičiams ir, kai 1363 m. vykdė žygį prieš totorius prie Horyno, Slučo ir Bogo, jiems pavedė užkariauti Podolės Kamenecą. Karijotaičiai valdė Podolę Algirdo vardu. Sena santvarka buvo palikta. Kadangi totoriai nebuvo leidę podoliečiams statyti tvirtovių ir kadangi Karijotaičiams dar teko su totoriais kovoti, jie ėmė statyti pilis ir steigti bei tvirtinti miestus (kaip antai: Smotričą, Bakotą, Podolės Kamenecą, Skalą, Braclavą, Sokolecą, Vinicą ir kt.). Podolės plotai buvo retai apgyvendinti, tat, Karijotaičiai kvietė vienuolius bei kolonistus. Dėl jų pastangų Karijotaičiai Podolės tradicijoje išliko kultūrnešiais ir dykumų civilizatoriais. Vietos aplinkybių verčiami, Aleksandras, Jurgis ir Konstantinas kartais savarankiškai palaikydavo ryšius su totoriais ir nevisada likdavo ištikimi Lietuvai.

Aleksandras Karijotaitis susiartino su Lenkijos karalium Kazimieru Didžiuoju. Kai tarp Liubarto ir Lenkijos Kazimiero ėjo karas dėl Haličo ir Valuinės žemių, Aleksandras ir jo broliai palaikė Lenkijos pusę. Atėmus 1366 m. iš Liubarto Vladimirą Valuinėje, Kazimieras pavedė jį valdyti Aleksandrui. 1370 m., pasinaudoję Aleksandro nebuvimu Vladimire, Liubartas ir Kęstutis jį atsiėmė. Aleksandras po šio įvykio grįžo į Podolę. 1377 m., kai Vengrijos ir Lenkijos karalius Liudvikas puolė Liubarto valdomą Valuinę, Aleksandras veikė iš vieno su savo dėde Liubartu prieš lenkus ir vengrus.

Liubarto kovos išsilaikyti Valuinėje.Dar tėvui gyvam esant, Liubartas Gediminaitis gavo Lucką iš paskutinio Vladimiro kunigaikščio Andriaus, kurio dukterį Bučą Liubartas buvo vedęs dar 1322 m. Paveldėjimo teises į Valuinę Liubartui pripažino ne tik uošvis, bet ir jo brolis Levas, kuris drauge su Andriumi žuvo 1323 m.

Kai lenkų karalienė Aldona mirė 1339 m., netrukus prasidėjo ilgos lenkų ir lietuvių kovos dėl Haličo ir Valuinės žemių. Dar 1324 m., išmirus paskutiniems Haličo ir Valuinės kunigaikščiams Romanaičiams, Haliče įsiviešpatavo mozūrų kunigaikščio Traidenio sūnus Boleslavas, priėmęs Jurgio II vardą. 1331 m. Boleslavas-Jurgis vedė Gedimino dukterį Auką. Nors lietuviai jau ir anksčiau reiškė pretenzijų į Haličo ir Valuinės žemes, Boleslavas-Jurgis valdęs Haličą, ir Liubartas, valdęs Valuinę, sugyveno taikingai. Liubartas dėl savo svainystės ryšių su senaisiais Haličo ir Valuinės kungaikščiais ir su Boleslovu Jurgiu buvo laikomas natūraliu ir teisėtu Boleslovo Jurgio įpėdiniu Haliče.

1340 metais Boleslovui Jurgiui mirus be vyriško įpėdinio, Haličo ir Valuinės vieninteliu valdovu buvo pripažintas Liubartas. Bet lenkų karalius Kazimieras susitaręs su savo sesers Elžbietos vyru, Vengrijos karaliumi Karoliu Robertu d’Anjou, sumanė bendromis lenkų ir vengrų jėgomis užimti Haličą ir 1340 m. įsiveržė į Haličokunigaikštiją, tuo būdu pradėdamas 30 metų karą su lietuviais.

Liubarto valdžioje buvo Vladimiras, Luckas, Ostrogas, Peresopina, Dorogobužas, Stepanas, Čartoriskas, Kremenecas ir kiti miestai. 1340 metais Liubartas įsitvirtino Belze ir Chelme.

1344 m. Kazimierui pavyko užimti dalį Haličo žemių, kurioms valdyti Lenkijos ir Vengrijos vardu buvo paskirtas vietinis bajoras Dimitras Detko. Galutinai užimti Haličą Kazimierui pavyko tiktai 1349 m., kada jis paėmė iš vakarų Valuinės dalį, o Liubartas tik pajėgė išsilaikyti Lucke, rytų Valuinėje.

1351    m. Liubartas buvo Kazimiero paimtas į nelaisvę. Algirdas, norėdamas sustiprinti savo poziciją lenkų puolimų akivaizdoje, Chelme ir Belze įtvirtino Jurgį Narimantaitį. Jurgio pasirinkimas parodo, kad Didysis kunigaikštis įvertino brolėnų kariškus gabumus, kuriems jis pavesdavo svarbius uždavinius. Belzas Jurgio rankose tapo stipriu pasipriešinimo lenkams centru. Jurgis Narimantaitis uoliai rėmė dėdę Liubartą ir atmušė pakartotinus lenkų ir vengrų puolimus. Dažnai jis vadovaudavo žygiams prieš lenkus. Vienok, Liubartas neteko didesnės dalies savo valdos, kai lenkai jį paleido iš nelaisvės.

Tačiau, Kazimieras užimtas žemes Valuinėje ir vėl greit prarado. Nežiūrint dviejų naujų lenkų ir vengrų žygių, Kazimierui nepasisekė paimti Valuinės. Priešingai, Kazimiero puolimas susilaukė greito atoveiksmio iš Kęstučio, kuris 1350 m. Lenkiją puolė net du kartus (gegužės ir rugpjūčio mėnesiais) ir pasiekė Lukovo, Radomo, Sandomiro ir Lvovo žemes. Nuo tada Kęstutis neilstomai talkino Liubartui. Kitais metais teko susidurti su Vengrijos karalium Liudviku, kuris ėjo pagalbon Kazimierui. Matydamas, kad ir su vengrų pagalba nenugalės lietuvių, Kazimieras kreipėsi į popiežių, prašydamas skelbti kryžiaus karą prieš pagonis lietuvius, bet Kęstutis tą Kazimiero užmojį nustelbė, pažadėdamas krikštytis, nors rimtai ir neketino priimti krikščionybės.

1352    m. su Kazimieru buvo pasirašyta sutartis, pagal kurią Lvovo žemės teko Lenkijai, o Vladimiro, Lucko, Belzo, Chelmo ir Brastos žemės — Lietuvai. Lucko žemių pasienio miestas Kremenecas buvo pavestas Jurgiui Narimantaičiui. Tačiau taika buvo sulaužyta jau kitais metais, ir Liubartas Lenkijos žemes užpuolė net tris kartus. Tai paskatino Kazimierą ruošti didelį žygį prieš Lietuvą, į kurį jis įtraukė totorius, vengrus, mozūrus ir Kryžiuočių ordiną. Užuot laikęsi pažadų, kryžiuočiai užpuolė mozūrus. Kokios buvo 1355 metų žygio pasekmės, tikrų žinių nėra. Jos nedavė Kazimierui lauktų vaisių, nes kitais metais jis apskundė ordiną popiežiui už susidėjimą su pagonimis (lietuviais), gi atsikirsdamas

Kryžiuočių ordinas įrodinėjo popiežiui, kad Kazimieras draugaująs su totoriais ir pasirašinėjąs taikos sutartis su pagonimis. Šis kryžiuočių skundas suteikė didelį smūgį Kazimierui, nes jis kelis kartus buvo prašęs popiežių paremti jo kryžiaus žygį prieš lietuvius ir vis gaudavo keleriems metams atleidimą nuo dešimtinės mokesčio.

1366 m. Kazimieras sudarė sutartį su kryžiuočiais ir puolė Liubarto valdomas žemes. Jo žygis buvo gana sėkmingas, nes jis vėl užėmė vakarų Valuinę su Vladimiro pilimi ir prikalbino kelis tų sričių kunigaikščius pasiduoti jam vasalais. Karijotaičiai, valdę Podolę, tuo metu buvo gana palankūs Kazimierui. Aiškios persvaros neesant, buvo prieitas kompromisas tarp Lietuvos ir Lenkijos. Tais pat 1366 metais buvo sudaryta sutartis, vadinama, “Amžinoji taika”, tarp Kazimiero, bei jo karo žygio metu įsigytų vasalų, Jurgio Narimantaičio ir Jurgio bei Aleksandro Karijotaičių, iš vienos pusės ir Liubarto, Algirdo, Kęstučio ir Jaunučio, iš kitos pusės. Pagal sutartį Vladimiro žemės rytinės dalys turėjo pereiti Liubartui, o vakarinės Kazimierui; Lucko žemė, be pietvakarių dalies, pasiliko Liubartui; Cholmo ir Belzo žemės teko Jurgiui Narimantaičiui, Kobrynės žemė turėjo tekti Algirdui. Teodoras-Vygantas Algirdaitis iš tėvo gavo Chelmo žemėje Ratnos, Liubomko ir Žydačevo miestus. (Po lenkų karaliaus Kazimiero mirties Teodoras gavo Ratnos kunigaikštiją.) Kazimieras turėjo atsisakyti nuo betkurių pretenzijų Brastos ir Drohičino žemėms, kurias valdė Kęstutis. Tarp Algirdo ir Kazimiero turėjo būti sudaryta puolimo-gynimosi sąjunga.

Tačiau, šita “Amžinoji taika” buvo labai trumpa. Dar 1366 m. Jurgis Narimantaitis su savo valdomomis žemėmis atkrito nuo Lenkijos. Karas tarp Kazimiero ir Liubarto vėl prasidėjo 1367 m. 1368 m. lietuviai nusiaubė Mozūrus. Mirus 1370 m. Kazimierui, Liubartas ir Kęstutis su Jurgiu Narimantaičiu suruošė didelį žygį, sugriovė Vladimiro pilį ir atgavo visas anksčiau prarastas Valuinės žemes. 1376 m. lapkričio mėnesį Liubartas, Kęstutis ir Jurgis Narimantaitis įsiveržė į pačią Lenkiją, nuplėšė Sandomirą, Krokuvą ir Liubliną bei kitas lenkų žemes ir grįždami parsivedė 23,000 lenkų belaisvių. Sekančiais metais Kazimiero įpėdinis Liudvikas d’Anjou suruošė keršto žygį: su lenkų ir vengrų kariuomene puolė Liubartą. Nors Liudvikui nepasisekė įveikti Belzo pilies, Liubartas buvo priverstas pripažinti Liudviko viršenybę, už valdomą Lucką ir Vladimirą atlikdamas vasalinę priesaiką. Liubartas turėjo atsisakyti savo teisių Haličo žemėms. Belzo sritis buvo prijungta prie Haličo.

Liudvikui mirus 1382 m., Liubartas vėl įsigijo daugiau jėgos ir pasiėmė eilę miestų: Kremenecą, Oleską, Peremislį, Kopatiną, Harodlę ir Ratną, kuriuos Liudvikas buvo pavedęs valdyti vengrams.

Savo ilgametėmis kovomis Liubartas ne tik apgynė Valuinės žemę Didžiąjai Lietuvos Kunigaikštijai, bet sulaikė Lenkiją nuo tolimesnio slinkimo į rytus. Lenkija turėjo tenkintis Haličo žeme.

Tverė.Lietuvos ir Tverės bendradarbiavimas sustiprėjo 1350 m., kai Algirdas apsivedė su Tverės kunigaikštyte Julijona, Aleksandro dukterimi. Tačiau kita Aleksandro duktė buvo ištekėjusi už Jono Kalitos sūnaus Simano. Abu Julijonos broliai — Vsevolodas ir Mykolas dėjo savo viltis į svainį Algirdą. Nuo 1359 m. Dimitras Doniškis bandė stiprinti Maskvos įtaką Tverės kunigaikštijoje ir konfliktas tarp Lietuvos ir Maskvos dėl Tverės atsinaujino.

Nuo 1349 m. Tvėrėje vyko jos kunigaikščių vidaus kivirčai. Tai leido Lietuvai ir Maskvai kištis į Tverės reikalus, kaip tarpininkams. Vaidai pasibaigė Mykolo, Algirdo svainio, pergale 1367 m. Tuo metu Lietuva buvo Algirdo smarkiai praplėsta į rytus ir sudarė pavojų pačiai Maskvai.

Dimitras Doniškis vedė ilgą karą su Tvere nuo 1366 iki 1375 m. Stengdamasis Tverės kunigaikščius sau palenkti, Dimitras buvo Mykolą bandęs suimti, bet pastarasis išspruko. Tverės Mykolas du kartus vyko į Lietuvą, buvo Vilniuje ir vis grįžo su savo svainio pagalba. Jis buvo vienas Algirdo žygių prieš Maskvą pradininkų.

Po 1372 m. žygio Algirdas susitaikė su Dimitru, atsisakydamas kištis į Maskvos ir Tverės kunigaikščių tarpusavio santykius. Mykolas dar bandė kovoti su Maskva, bet negaudamas lietuvių paramos turėjo nusileisti Dimitrui ir atsisakyti nuo savo sąjungos su Lietuva. Pagal 1375 m. sutartį Mykolas pripažino Dimitro vyresniškumą ir pasižadėjo nebevesti derybų nei su totoriais, nei su lietuviais. Nežiūrint tos sutarties, Tverė liko gana savarankiška. Ryšiams su Lietuva atgaivinti 1375 m. Tverės kunigaikščio sūnus Jonas vedė Kęstučio dukterį. Tik po Algirdo mirties 1377 m. lietuvių spaudimas į rusų žemes sumažėjo. Bandydamas laviruoti tarp Lietuvos ir Maskvos, Mykolas nedalyvavo Dimitro 1380 m. kovose su totoriais, kurie buvo Jogailos sąjungininkai.

Kovos su Maskva.Algirdas, dar būdamas Vitebsko kunigaikščiu, susikirto su Maskvos Simanu, Jono Kalitos sūnumi. Susigiminiuodamas su įvairiais rusų kunigaikščiais Algirdas darė juos savo sąjungininkais kovoje su Maskva. Algirdas palaikė visus Maskvos kunigaikščio priešus (kaip antai, savo žentus: Suzdalio Borisą, No-vosilo Joną ir Serpuchovo Vladimirą). Dar prieš tapdamas Didžiuoju kunigaikščiu, jis 1341 m. ėjo į talką Smalensko kunigaikščiui Jonui, kuris norėjo atsiimti Maskvos užgrobtą Možaiską. 1349 m. Algirdas Aukso ordos chanui Čanibekui siūlė sąjungą prieš Maskvos kunigaikštį Simaną. Bet Simanas įkalbėjo chanui, kad Algirdas norįs užgrobti totorių sritį ir chanas Algirdo delegaciją išdavė Simanui. Algirdui teko prašyti Simaną atiduoti delegacijos narius ir daryti taiką, kuri buvo padaryta 1350 m. Jai sustiprinti, Algirdo brolis Liubartas vedė Simano sesers ir Rostovo kunigaikščio Konstantino dukterį, o Algirdas, kuris tada buvo našlys, vedė Simano žmonos seserį —Tverės Julijoną. 1350 m. taika įgalino Algirdą nukreipti savo dėmesį į Smalenską, Pietų Rusiją, Naugardą ir Pskovą.

Simano sūnus, Dimitras Doniškis (1359-89), po ilgų kovų su kitais rusų kunigaikščiais, pasidarė Didžiuoju kunigaikščiu 1365 m. Jo pastangomis Maskvos Didžiojo kunigaikščio autoritetas vėl sustiprėjo. Jisai tęsė toliau rusiškų žemių rinkimą ir būrimą Maskvos rankose. Dėl to jis suėjo į ginkluotą konfliktą su Tvere ir Lietuva. Maskva, iškilusi politiškai ir ūkiškai sustiprėjusi, susidūrė su Lietuva, besivaržydama dėl valdžios ir įtakos rusų kunigaikštijoms.

Savo 1371 metų laiške Konstantinopolio patriarchui Algirdas paminėjo du valdovus, kuriuos jis laikė savo mirtinais priešais. Vienas iš jų buvo Dimitras Doniškis. Algirdo veržimasis į rusiškąsias žemes sudarė didelį pavojų Maskvai. Paremdamas svainį Tverės kunigaikštį kovose prieš Maskvos Didįjį kunigaikštį, Algirdas 1368 m., 1370 m. ir 1372 metais su lietuvių kariuomene pasiekė pačią Maskvą ir net privertė Dimitrą Doniškį sudaryti paliaubas. Šie pakartoti lietuvių žygiai rodė aiškią Lietuvos persvarą santykiuose su Maskva. Algirdo trys žygiai į Maskvą buvo taip giliai įstrigę į rusų atmintį, kad dar prieš šimtą metų Polocko ir Smalensko apylinkių rusai rodydavo didžiausius pilkapius, tankiai miškais apaugusius, kuriuos vadindavo “Algirdo keliu į Maskvą”. Dar neseniai vienas kalnas prie Maskvos buvo vadinamas poklonnaja gora (Nusilenkimo kalnas), gavęs vardą iš fakto, kad tame kalne 1370 m. Dimitras Doniškis nusilenkė prieš Algirdą ir Kęstutį, prašydamas iš jų paliaubų. Vakarinės Rusijos gyventojai gąsdindavo vaikus sakydami, jog ateisią lietuviai su dideliais ragais.

Vienok, Maskvai susidarė palankios tarptautinės sąlygos išlikti nepriklausomai nuo Algirdo. Kodėl? Tam yra keletą rimtų priežasčių.

Pirma, Kęstučio žūtbūtinės kovos su kryžiuočiais reikalavo daug jėgų. Kas antri metai net ir Algirdas būdavo priverstas prisidėti su savo kariuomene prie Kęstučio kovų prieš kryžiuo-

Algirdo valdos sritys:

Algirdo valstybės plotai: 1. Plotai paveldėti iš Gedimino. 2. Algirdo užkariauti plotai. 3. Plotai Algirdo įtakoje ar globoje.

čių puolimus. Yra sakoma, jog buvo daug lengviau užkariauti rusų kunigaikštiją, negu atgauti vieną kryžiuočių paimtą tvirtovę.

Antra, Algirdui kartais reikėjo talkinti pietuose Liubartui, kurį spaudė lenkai ir vengrai.

Trečia, visi Algirdo žygiai prieš Maskvą buvo daugiau išpuolio pobūdžio. Greitais ir netikėtais žygiais jis galėdavo užklupti ir nugalėti Maskvos kunigaikštį. Jis neturėjo, nei laiko, nei resursų suorganizuoti nukariavimo žygį. Simanas buvo augštai išmūrinęs kremliaus sienas. Norint paimti kremlių, Algirdui reikėjo apgulimo įrankių: mūrogriovių-baranų, akmensvydžių ir judomųjų bokštų. Ogi, šitokių įrankių kilnojimas būtų tik sulėtinęs Algirdo žygį. Todėl 1368 m. Algirdas siautė tris dienas ties Maskvos mūrais, tik degindamas ir plėšdamas apylinkes. Žygio tikslas buvo tik nuterioti Maskvos apylinkes, kad Dimitras ilgai nedrįstų pulti Tverę. 1370 m. lietuvių kariuomenė vėl greitai sumušė maskvėnus ir keliom savaitėm apgulė kremlių. Kai paaiškėjo, kad Dimitro valdiniai, kunigaikščiai Maskolijos šiaurėje, telkia naują kariuomenę, jis apgavo Dimitrą, sutikdamas pasirašyti paliaubas su juo. Dimitras nežinojo apie naujos maskolių kariaunos telkimąsi ir norėte norėjo susitaikyti su lietuviais.

Tretysis žygis buvo būdingiausias iš visų tų laikų kovų su Maskva. 1372 m., po nereikšmingų susidūrimų, Algirdo kariuomenė išsirikiavo karo lauke prieš Dimitro kariuomenę. Abidvi kariuomenės kelias dienas stebėjo viena kitą, bet niekas nedrįso ištraukti kardo iš makščių. Po šitokio šachmatų pato, abu priešininkai buvo linkę susitaikyti. Mat, jėgų išdėstymas buvo maždaug lygus. Ir vienam ir kitam Didžiajam kunigaikščiui rizika buvo perdidelė. Nei Algirdas, nei Dimitras nenorėjo rizikuoti pralaimėjimo pasekmėmis.

23. Ekspansija per stačiatikių bažnyčią

Rytų ir Vakarų Bažnyčių kivirčus prisiminus, Lietuvos valdovų religinė tolerancija yra ryškus kontrastas, kuris liudija Gediminaičių politinį subrendimą ir išmintingumą. Gediminas savo laiškuose pabrėždavo lietuvių požiūrį į tikybos klausimą: “Christianos facer e deurn suum colere secundum morem suum, ruthenos secundum ritum suum, polonos secundum morem suum et nos colimus deum secundum ritum nostrum, et omnes hdbemus unum deum.” Algirdas taip pat vykdė šitokią politiką. Yra piktas prasianymas laikyti, jog Algirdas žudęs krikščionis, arba net baudęs mirtim pagonis, kurie skriaudė krikščionis.

Pats Algirdas iki gyvos galvos buvo pagonis, Perkūno dievaičio garbintojas, nežiūrint to, kad jo žmonos buvo stačiatikės. Jam rūpėjo darniai sujungti savo milžinišką imperiją. Jis suprato, kad religinis antagonizmas ir netolerancija, kaip vėžys, ėda valstybės syvus. Be to, kaip ir kiti lietuviai pagonys jis tikėjo, jog kiekviena tauta turi savus dievus.

Laikui bėgant, nusistovėjo taisyklė, kad lietuviai kunigaikščiai, kurie įsitaiso rusinu žemėse, priima stačiatikių-pravoslavų tikėjimą. Mes pastebėjome, kad pirmas toks atvejis buvo Mindaugo laikais, kai Vaišvilkas, tapdamas Naugarduko valdovu, priėmė pravoslaviją. Visi Traidenio broliai buvo krikščionys; Gedimino brolis Teodoras irgi buvo krikščionis. Gedimino krikščionys sūnūs turėjo du vardus. Tačiau Algirdo vyresnieji sūnūs atsisakė savo lietuviškų vardų ir buvo žinomi tik savo krikščioniškais vardais.

XIV amžiuje bažnytinė padėtis Rytų Europoje pasikeitė. Stačiatikių metropolito sostas buvo perkeltas iš Kijevo į Vladimirą ties Kliazna ir faktinai į Maskvą. To pasėkoje, metropolitai tapo pasaulietiškų mecenatų interesų gynėjais. Todėl Lietuvai buvo labai svarbu, religiniais ir politiniais sumetimais, sudaryti nuosavą bažnytinę organizaciją, kuri priklausytų tiesiog Konstantinopolio. Šaltiniai kelis kartus mini Lietuvos metropolitus: 1317, 1327 ir 1329 metais. Galimas dalykas, kad buvo metropolitas Gedimino žinioje. Jo sostas buvo Naugarduke. Šis Lietuvos metropolitas mirė 1330 metais ir jo sostas buvo panaikintas. “Visų Rusų” metropolito Teognosto Graiko inventorius paremia šitą tezę. Savo gudriom kombinacijom ir manevravimais Teognostas ne tik tapo Lietuvos mirusio metropolito turto paveldėtoju, bet taip pat ir likvidatorium. Lietuvos metropolijos likvidavimas padėjo Teognostui tiesiogiai, o Maskvai netiesiogiai. Algirdas pilnai suprato Gedimino bažnytinės politikos pralaimėjimo reikšmę. Tad, to pasėkoje Algirdas, tapęs DLK, stengęsis atstatyti atskirą Lietuvos metropoliją. Jo pastangos dalinai pasisekė. Kadangi Lietuva dar buvo pagoniška, Algirdo bažnytinė politika turėjo kreiptis į rusinus valdinius, kurių interesas buvo palaikyti Lietuvos metropoliją.

Lietuvių valdžią sveikino ne tik Polocko ir Pagirio stačiatikiai, bet ir Tverės, Pskovo ir kitų rytinių sričių pravoslavijos išpažintojai. Užtat metropolitas Aleksiejus, uolus maskviečių interesų gynėjas, ne tik darė įspėjimus ir egzortacijas, bet ir panaudojo griežčiausią priemonę — anatemą, ekskomunikuodamas kunigaikščius, kurie tik susidėdavo su Lietuva. Metropolito nuomone, tie Rusios krikščionys, kurie prisirišo prie pagoniškos Lietuvos, padarė mirtiną nuodėmę, kurią reikia griežtai pasmerkti. Kova prieš Algirdą buvo laikoma šventa kova už augščiausius krikščionybės idealus. Maskvos pergalė būtų kryžiaus pergalė. Žinoma, Algirdas į tas veidmainiškas užmačias reagavo. Savo laiške Konstantinopolio patriarchui jis apkaltino Aleksiejų apsileidimu, kad anas neatliko pagrindinių savo bažnytinių pareigų ryšium su Lietuvos stačiatikiais, pilnai subordinavęs religiją Maskvos politiniams interesams.

Algirdas, sekdamas pravoslavijos bažnytinę politiką, pasinaudojo reikšminga data įgyvendinti savo politiką. 1358 m. Rytų Bažnyčios organizavimo klausimas buvo įtemptas. Bulgarų ir Bizantų bažnyčios suskilo. Tada Lietuvos valdovas pagrasino atitraukti Kijevą nuo Bizantijos bažnyčios, jei tik Konstantinopolis leis Teognosto politikai tęstis toliau. Teognostas norėjo išlaikyti vieną metropoliją “visai Rusijai” ir ją pririšti prie Maskvos. 1353 m. Teognostas, mirdamas, paskyrė savo įpėdiniu Maskvos kandidatą Aleksiejų.

1352 metais naujas Rusios metropolitas, Teodoritas atskalūnas, pasirodė Kijeve su Algirdo užtarimu. Jisai buvo Tirnovo (Bulgarų) patriarcho konsekruotas. 1354 m. Konstantinopolis paskyrė Maskvos Aleksiejų visos Rusijos metropolitu. Tačiau Algirdo grėsmė turėjo įtakos: atlikęs savo pareigas, Teodoritas buvo priverstas pasitraukti. Algirdas buvo sutikęs išvaryti Teodoritą, kaip neteisėtai konsekruotą metropolitą, tačiau už tą paslaugą jisai pareikalavo iš Konstantinopolio, kad visos Rusijos metropolito sostą užimtų jo kandidatas Romanas. Romanas užėmė metropolito sostą tais pačiais metais, kaip ir Aleksiejus. Šis įvykis sukrėtė Rusijos pravoslaviją: pirmą sykį bažnyčios istorijoje Konstantinopolio patriarchas buvo konsekravęs du metropolitus Rusijai ir dar tuo pačiu metu. Ir Aleksiejus ir Romanas titulavosi metropolitais.

Tuomet Algirdas nesitenkino turėti savo Didžiajai kunigaikštijai lietuvių metropolitą, siaurąja to posto prasme, t.y. Naugarduko vyskupą. Jisai norėjo turėti visos Rusijos metropolitą. Todėl jis buvo leidęs Teodoritui padaryti ingresą Kijevo sobore. O vėliau jis įsakė Romanui vykti į Kijevą ir užimti sostą. Aleksiejus ir Romanas abudu bandė išplėsti savo viršenybę.

Praktikoje viena metropolija buvo Lietuvos žinioje, o kita Maskvos. Kokia buvo padėtis? Didysis Naugardas, nepaisant Algirdo spaudimo, pripažino atskalūno Teodorito viršenybę. Tverė pripažino Romaną, kadangi jis buvo kilęs iš Tverės Riurikaičių. Algirdo valdomos rusinu sritys pirmos pripažino Romano viršenybę. Kai lietuviai užėmė Brianską, tai ir tos kunigaikštijos pravoslavai turėjo pripažinti Romaną. Tačiau Maskva darė įtaką į patriarcho sinodą, kuris nenorėjo pripažinti Romanui teisių į Kijevo sostą. Romano mirtis 1361-62 m. žiemą išblaškė visas galimybes Kijevo metropolijai įsitvirtinti. Romanas, kuris buvo Algirdo įrankis, stengėsi prijungti visą Rusią prie Lietuvos. Jo netikėta mirtis išblaškė Algirdo viltis. Mat 1361-62 metais atkaklios kovos tarp lietuvių ir maskvėnų vyko palei Lietuvos-Maskolijos pasienį. Žiūrint iš pravoslavuos taško, ir Vilnius ir Maskva įėjo į pravoslaviškosios Rusios sąvoką.

Algirdas buvo siekęs užvaldyti visas sritis palei Volgos intakus. Savo 1371 m. laiške Konstantinopolio patriarchui Algirdas reikalavo atskiros metropolijos steigimo Didžiąjai Lietuvos Kunigaikštijai, į kurią, pagal Algirdo planus, įėjo Kijevas, Smalenskas, Tverė, Žemutinis Naugardas, Novosilas ir kitos kunigaikštijos. Lietuvos siekis buvo užimti Maskvos kunigaikščio plačią teritoriją.

Norint suprasti rusinų - lietuvių santykius, reikia atsiminti, jog rusinai tikėjo, kad Lietuva ilgainiui atmes pagonybę, priims krikščionybę ir taps Rusios dalimi. Konstantinopolis taipogi turėjo tokią pat svajonę. Bizantų istorikas Nikeforas Gregoras rašė:

Visa lietuvių giminė . . . dar paskendusi pagonystėje ir garbina ugnį, kaip dievą ... jų karalius .. . keliaklupčiuoja prieš saulę, bet jis žada priimti mūsų tikėjimą su visa tauta, nesjis yra dievotas ir linkęs priimti mūsų tikėjimo šventas dogmas. Jis atidžiai išklauso mūsų dogmų išdėstymą ir mokosi mūsų pranašų ir apaštalų raštus. Štai, jisai jau beveik pasiruošęs priimti šventą krikštą.

Dėl šitų sumetimų, Lietuvos valdovams paprašius, Konstantinopolis kelis kartus konsekravo Lietuvos metropolitus. Užtat, Algirdo siekis užvaldyti visus Rusios pravoslavus turėjo galimybių įsigyvendinti. Bet buvo ir kliūčių.

Aišku, pirmas žingsnis, norint užimti visą Rusią, būtų Didžiųjų kunigaikščių ir jų valdinių krikštas. Gal Lietuva ir būtų priėmus krikštą, jei būtų buvus tikra, kad Konstantinopolis ją rems prieš Maskvą, bet patirtis rodė, kad tai ne aišku. Norėdama išlaikyti bažnytinį vieningumą Rytuose, Konstantinopolis ilgainiui pripažino Vladimirą ties Kliazna, metropolitų nuolatine rezidentūra.

Lietuvos valdovo delsimas krikšto klausime dalinai priklausė nuo tos aplinkybės, kad Konstantinopolio požiūris į Maskvą nesikeitė. Maskvos -Vilniaus ginčus tegalėjo išspręsti tik atvira ginklų kova. Antrą vertus, jei Algirdas būtų priėmęs pravoslavų krikštą ir po to būtų sumušęs Maskvą ir ją palenkęs savo valiai, tai gal Konstantinopolis greičiausiai būtų priėmęs padėtį ir būtų patenkinęs lietuvių norus.

24. Algirdo imperija

DLK Algirdas Lietuvos teritoriją padvigubino per dvidešimt penkių metų laikotarpį. Šitoji milžiniška ekspansija paliudija jo karvedžio ir diplomato gabumus. Kas yra tikrai nuostabu, tai faktas, kad Algirdas sugebėjo išplėsti Lietuvos kunigaikštijos ribas rimtų varžovų akivaizdoje. Juk, jo amžininkai buvo taip pat gabūs valstybininkai ir karžygiai. Kęstučiui nebuvo lengva atlaikyti kryžiuočių ir kalavijuočių puolimus ypač tada, kada Ordino didžiuoju magistru buvo Vinrichas von Kniprodė, kuris ordino istorijoje laikomas pats žymiausias magistras. Algirdo varžovu buvo taip pat Lenkijos žymiausias karalius Kazimieras III Didysis. Šalia jų prieš Algirdą išsirikiavo ir apsukrus Maskvos kunigaikštis Dimitras Doniškis. Aukso ordos chanai taipogi buvo pavojingi.

Algirdo imperija siekė arti 600,000 kv. kilometrų. Jo valdžią priėmė daugiau kaip milionas valdinių. Rytuose DLK siena ėjo pagal: Desną, Lukovnikavą (Lūki Velikija), Osiečę, Rževą, Fominskoe (Fomino Gorodoką ties Zubcovu), Bere-žujų. Chliapeną, Kozlovą ir Viazmą. Kartais šitie pakraščiai būdavo prarandami ir vėl lietuvių atgaunami. Viršutinės Okos baseine visa eilė kunigaikšti j ėlių priklausė Algirdo, arba buvo jo įtakoje (kaip antai: Kaluga, Lipicai, Kozelskas, Mcenskas, Novosilas).

Jau buvo paminėta, kad vyresnieji Algirdo sūnūs užėmė Briansko ir Černigovo sostus. Pietuose Algirdas užėmė Kijevo ir Podolės plotus. Pietuose Lietuvos sienos susiliejo su Juodųjų Marių stepėmis. Amžininkai tą niekieno sritį pavadino “solitudines inter tataros et rutenos”.

Šalia tų valdų, kurias Algirdas pats valdė ar pavedė sūnums, būta ir svarbių sričių (kaip pavyzdžiui: Pskovas, Didysis Naugardas ir Tverė), kurios buvo gana savarankiškos. Tų sričių santykiai su Lietuva nebuvo pastovūs. Jų priklausomybė nuo DLK ar savarankiškumas priklausė nuo bendros politinės padėties. Tos sritys bendradarbiavo su Algirdu prieš'bendrą priešą. Tačiau, imant dėmesin Algirdo karinę persvarą, neišvengiama buvo, kad Lietuva toms sritims primetė savo globą ar įtaką. Beveik visa Užvolgė kaikada būdavo Algirdo įtakoje.

Lietuviškos ir slaviškos sritys dalyvavo Didžiojo kunigaikščio titule. Jau 1322 m. savo laiške Gediminui rygiečiai Lietuvos valdovą titulavo: Domino Gedemynde . .. letwinorum rutheno-rumque regi. Ir vėl 1326 m. į Gediminą kreipėsi šitaip: quidam dominus lesse nuntius . . . domini Gedeminni, lethowinorum et multorum rutheno-rum regis. Oficialiai Didžiosois Lietuvos Kunigaikštijos titulas (Magnus Ducatus Lithuaniae) buvo užfiksuotas tik Vytauto laikais. Lietuvos slavų politika buvo pagrįsta status quo; Algirdas nepažeidė rusinų tradicijų (starina). Lietuvos imperija buvo federalinio pobūdžio valstybė, bent kas liečia Polocką, Vitebską ir Smalenską. Tos kunigaikštijos turėjo plačią vidaus autonomiją.

Lietuvos viešpatavimas rusinų, gudų ir rusų žemėse nebuvo giliai įleidęs šaknis. Lietuvių ekspansija į rytus ir į pietus tarnavo Algirdo dinastijos interesams. Lietuviai niekuomet gausiai nekolonizavo slavų teritorijos, nors kaikada Algirdas įkurdindavo lietuvių karių įgulas rusinų miestuose. Retais atvejais lietuvių bajorų šeimos persikeldavo į rusinų žemes (į Smalensko ir Vitebsko sritis). Lietuvių tolerancija ir vietinių tradicijų respektavimas padėjo jiems valdyti rusinus. Bet šis grynai mechaninis žemių rinkimas turėjo ir silpnybių, nes, atsiradus nepalankioms aplinkybėms, daugelis kunigaikštijėlių galėjo lengvai atsipalaiduoti nuo lietuvių valdžios. Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos erdvūs plotai nesudarė sąlygų lietuviams apgyvendinti bent dalį teritorijos. Antrą vertus, kas liečia gyventojų skaičių, lietuvių-slavų santykis buvo maždaug lygus.

Algirdas buvo žymus karvedys ir apjungė daug žemių, tačiau jo imperija dar nebuvo konsoliduota. Reikėjo laukti Vytauto, kad ta Didžioji Kunigaikštija būtų sutvirtinta ir paversta galinga valstybe.    (Bus daugiau)

BIBLIOGRAFIJA:

1.    Algirdas Budreckis, “Algirdo žygiai prieš Maskvą” Karys (1963).

2.    Thomas G. Chase, Significance of Ruthenian and Muscovite Elements in Lithuanian History (New York, 1944).

3.    Thomas G. Chase, The Story of Lithuania (New York, 1946).

4.    M. Hruševskij, Istorija Ukraini (Kijevas, 1912).

5.   M. Hruševskij, Istorija Ukraini i Rusi, t. IV (Maskva, 1966).

6.    S. Kuczynski, žiemie czernihowsko-siewierskie pod rządami Litwy (Varšuva, 1936).

7.    J. Fijalek, “Sredniowieczne biskupstwa kosciola wschodniego na Rusi i Litwie”, Kwartalnik history-czny (Varšuva, 1896).

8.    A. Nasonov, Pskovskie letopisi, I (Maskva, 1941).

9.   Henryk Paszkiewicz, Jagiettonowie a Moskwa (Varšuva, 1933).

10.   Henryk Paszkievicz, The Origin of Russia (London, 1954).

11.    Henryk Paszkiewicz, “W sprawie roll politycznej Korjatowiczow na Wolyniu i Podola”, Ateneum Wi-lehskie XIII (zesz. 2.).

12.   Vladimir Pičeta, Belorussia i Litva, XV-XVI v. v. (Maskva, 1961).

13.    Polnoe Sobranije Russkich Letopisei, t. XVII (St. Peterburgas, 1907).

14.    J. Puzyna, “Korjat i Korjatowicze”, Ateneum Wilen-skie (Vilnius, 1930).

15.    M. Reddaway, The Cambridge History of Poland, I (Londonas, 1950).

16.    K. Stądnicki, Bracia Wladystawa Jagietty (1867).

17.    K. Stądnicki, Olgierd i Kejstut (1870).

18.    K. Stądnicki, Synowie Giedymina (1849-1853).

19.   Vanda Sruogienė, Lietuvos istorija (Čikaga, 1956).

20.    J. Žiugžda (vyr. red.), Lietuvos TSR istorija, t. I Vilnius, 1957).

VI. Ekspansijos kulminacija Vytauto laikais

ALGIRDAS BUDRECKIS

(Pradžia 1968 m. KARYS Nr. 5)

25. PADĖTIS PO ALGIRDO MIRTIES

1377 metais mirė DLK Algirdas, ir jo vietoje ėmė valdyti Jogaila. Viskas pasikeitė. Jogaila dar buvo jaunas, neprityręs. Į valdymo reikalus daugiausia kišosi jo motina, Tverės Julijona. Ji norėjo, kad jos sūnus vienas valdytų visą kraštą. Kryžiuočiai taip pat kurstė Jogailą prieš dėdę ir diarchą Kęstutį. Kilo vidaus kovos tarp Jogailos iš vienos pusės, ir Kęstučio ir Vytauto iš kitos. Kęstutis buvo nužudytas Jogailos. Tačiau, jo sūnus Vytautas tęsė kovą dėl tėvonijos, dėl Trakų kunigaikštijos.

Vidaus kovų laikotarpy, nesant Vilniuje stiprios valdžios, Gediminaičių įgytosios rytų sritys ėmė atsipalaiduoti ir netekti glaudaus ryšio su centru. Jogailai pasidarius rytų Lietuvos valdovu, Riazanės Olegas pasitraukė nuo Vilniaus valdžios. Prieš Jogailą sukilo jo broliai Polocko Andrius, Briansko Dimitras ir Kijevo Vladimiras. Jie sudarė sąjungą su Maskvos Didžiuoju kunigaikščiu prieš Jogailą. Riazanės Olegas 1378 m. slaptai tarėsi su Maskva ir su totoriais išsaugoti savo žemes nepaliestas.

Tuo metu lietuviai vedė likiminę kovą su Kryžiuočių ordinu ir dar buvo įsivėlę į karus su Lenkija, todėl negalėjo stipriau susitelkti spaudimui į Maskvą. Tas leido Algirdo senam priešui, Maskvos Dimitrui, atsikvėpti ir pamažu net tiek sustiprėti, kad jis net drįso pasipriešinti savo siuzerenui, Aukso ordos chanui Mamajui. Tuomet Jogaila susitarė su Mamajum suruošti bendrą žygį prieš Maskvą. Tačiau, Jogailos vienos dienos pavėlavimas į Kulikovo kautynes sudarė sąlygas, 1380 m. rugsėjo 8 d., Dimitrui sumušti Aukso ordą ir įsigyti Doniškio titulą. Kažkodėl, Jogaila nedrįso stoti į kautynes su Dimitro nusilpusia kariuomene ir atimti jam pergalės laurus. Mat, Kulikovo kautynės, iš tikrųjų, baigėsi lygiomis. Totoriai neįveikė rusų, o rusai, iš savo pusės, nesumušė totorių. Pergalė priskiriama Dimitrui, todėl, kad pusiau išskersta jo maskviečių kariuomenė išstovėjo vietoje, nepasitraukusi iš karo lauko, tris dienas, kas viduramžių karyboje buvo laikoma pergale. Jogaila, nors ir pavėlavęs, galėjo maskvėnus sumušti. Tačiau, jis teikėsi pražiopsoti retą istorijoje pasitaikiusį momentą sutriuškinti Maskvą. Kulikovas prisidėjo prie Maskvos prestižo pakėlimo rusų srityse, nors totoriai, 1382 m. atkeršydami, ir sudegino Kremlių, bei privertė Maskvos valstybę ir toliau mokėti duokles chanui. Dėl nerangumo ir neapdairumo Jogailos rytų politika nedavė jokių vaisių.

Jogaila, 1386 m. tapęs Lenkijos karaliumi, apsigyveno Krokuvoje ir iš ten norėjo Lietuvą valdyti. Tačiau, Lietuva tuomet jau buvo perdaug didelė valstybė, kad Jogaila būtų sugebėjęs iš taip toli rūpintis jos reikalais. Juo labiau, kad lietuviai ėmė reikšti nepasitenkinimą sąjunga su lenkais. Jogaila buvo priverstas paskirti savo vietininką Lietuvoje, pradžioje atiduodamas tas pareigas savo broliui Skirgailai, o kai kilo neramumai Lietuvoje, jis pašalino Skirgailą ir jo vieton pasikvietė savo seną konkurentą Vytautą, kuriam pažadėjo atiduoti, ne tik jo tėvoniją, bet ir visą Lietuvą.

1392 m. Vytautas paėmė visą Lietuvos valdžią į savo rankas. Jis pasistengė plačiąją Lietuvos valstybę sutvarkyti viduje. Pašalino neklusniuosius, Jogailą palaikiusius ir Vytautą nenorėjusius pripažinti atskirų sričių kunigaikščius. Savo dvare Vytautas turėjo keletą nuolatinių valdininkų: kanclerį, kurio žinioje buvo Didžiojo kunigaikščio raštinė, kuris susirašinėjo su užsieniais ir krašto didžiūnais; maršalką, kuris žiūrėjo tvarkos kunigaikščio rūmuose ir tvarkė susirinkimus.

Energingos Vytauto reformos ir nauji žemių laimėjimai užtikrino jam greitai tokią jėgą rytuose, kokios nebuvo iki tol įgijęs joks Gediminaitis.

26. VYTAUTAS KONSOLIDUOJA DIDŽIĄJĄ KUNIGAIKŠTIJĄ

Vytautui pradėjus valdyti Vilnių, daugelis sričių kunigaikščių nė neketino jo klausyti. Mat, kiekvienas Algirdo sūnus jautėsi Vilniaus sričiai turįs daugiau teisių, negu Vytautas. Vytautas, tačiau, iš pat pradžių parodė tvirtą valdovo ranką, ir visi nepaklusnūs kunigaikščiai buvo sudoroti. Svarbesnės kunigaikštystės buvo verčiamos vietininkijomis, valdomis Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio paskirtų vietininkų. Vienok, ypatingas savo teises ilgiausiai išsaugojo Polocko ir Vitebsko sritys, gavusios specialių privilegijų, kurios buvo duotos ir Smalenskui.

Vytauto veikimas rytų-pietų erdvėje pasireiškė trejopu būdu: 1) jis labiau prie centro jungė atsipalaidavusias dalines kunigaikštijas; 2) jis paėmė vasalinėn Lietuvos priklausomybėn tarpines sritis tolimame Maskvos pasienyje, Dniepro baseine ir Okos augštupyje; 3) pagaliau, totorių bendradarbiavimo jieškodamas, jis bandė įsigalėti visose rusų žemėse. Totorių pagalba jis siekė įvykdyti senąją Algirdo politiką.

Vytautas naikindavo sritines kunigaikštijas. Jis surado įvairių progų pašalinti eilę Gediminaičių ir Algirdaičių. Jų sritis Vytautas padarė sau priklausomas, skirdamas savo vietininkus (namiestniki). Vietininkas buvo skiriamas panaikintos kurios nors sritinės kunigaikštijos žemėms valdyti, kaip tiesioginis DLK patikėtinis. Kartais vietininkas buvo tik laikinis DLK pareigūnas, ligi kitas kunigaikštis bus paskirtas, kol, pamažu, jis virto pastoviu valstybės pareigūnu, galutinai panaikinus kurią nors sritinę kunigaikštiją. Vietininko valdžia buvo visa sritis, ir jo pareiga buvo rūpintis tos srities administravimu bei jos gyventojų teisimu. Be to, vietininko žinioje buvo ir Didžiojo kunigaikščio tos srities dvarai, kurių ūkį vedė vietininko prižiūrimi tijūnai, vėliau seniūnai.

Tuo būdu, Vytautas centralizavo Lietuvos valdžią. Visi mokesčiai, mezliavos, duoklės ir karių prievolės dabar priklausė tiesiog Lietuvos Didžiojo kunigaikščio, o ne sritinių valdovų. Tai buvo žingsnis į absoliutinę valstybę. Vytautas dabar galėjo skubiai ir gana sklandžiai sutelkti tiek pinigų ir kariuomenės, kiek jam reikėjo kokio nors tikslo siekiant. Valdininkai buvo verbuojami iš paprastų bajorų luomo. Vytautas galėjo juos pašalinti, ar perkelti į kitas pareigas, ko jis negalėjo taip lengvai daryti su kunigaikščiais.

Vytautas, žiūrėdamas, kad jo kariai neišspruktų iš jo rankų, tikrindavo ir žemės paveldėjimą: jau iš seno, bajoras galėjo parduoti, dovanoti ar įkeisti žemę vien su Didžiojo kunigaikščio sutikimu. Net dukteris išleidžiant už vyro žiūrėta, kad jis būtų naudingas karys. Jei kuris bajoras nestojo pašauktas karan, tai kunigaikštis galėjo atimti iš jo žemę ir atiduoti kitam. Nors bajorai paveldėdavo savo žemę iš tėvų, tačiau tikruoju jos savininku buvo laikomas Didysis Lietuvos kunigaikštis. Bajorams reikėdavo, su savo žirgu, ginklais ir maistu, stoti į karą; o turtingesni — dar atsivesdavo po keletą apginkluotų ir aprūpintų tarnų—ginklanešių. Vytauto įsakymai būdavo griežti: parduoti pačias ir vaikus, bet neišdrįsti ateiti be arklio. Geležinė drausmė egzistavo Vytauto kariaunoje. Nusikaltėlius ir neklaužadas kareivius Vytautas pakardavo. Vytauto bajorai taip pat privalėdavo statyti naujas ir taisyti senas pilis, siuntinėti vyrus kelių statybai, duoti pareikalautas pastotes, išlaikyti pravažiuojantį valdovą su jo dvariškiais ir arkliais ir dar atlikinėti eilę smulkesnių pareigų. Bajorams, taip vieningai parėmusiems Vytautą jo kovose dėl valdžios, jis norėjo atsilyginti ir davė eilę privilegijų, sumažindamas jų pareigas ir palengvindamas būklę.

Vytauto karinę padėtį sustiprino faktas, kad jis galėjo gauti ginklus ir parako iš Krokuvos. Mat, Lietuvoje dar nebuvo karinių įmonių, gi Kryžiuočių embargas Nemune buvo uždaręs kelią į Vakarų Europą. Vytautas galėjo įsigyti tų laikų karo reikmenis tik Lenkijoje. Ir iš tikro, visą eilę metų, Vytauto karo žygių pasisekimas priklausė nuo prekybos su Krokuva. Parodydamas savo dėkingumą, Vytautas 1403 m. lenkų pirkliams davė pilną prekybos laisvę Lietuvoje.

Po Julijonos Algirdienės mirties jauniausias Jogailos brolis Švitrigaila įsiveržė į Vitebską, užmušė Jogailos vietininką Vesną ir ten įsigalėjo. Tai įvyko prieš Jogailos valią; tat, 1392 m. Vytautas kartu su Skirgaila (su Jogailos žinia) traukė su kariuomene prieš Vitebską ir jį paėmė po nemažų pastangų. Suimtą Švitrigailą Vytautas nusiuntė į Krokuvą Jogailai.

Ir kitas Algirdaitis, Briansko ir Naugardo Sieversko kunigaikštis Dimitras-Kaributas, dėl savo neaiškios laikysenos, 1393 m. pavasarį kautynėse buvo Vytauto nugalėtas. Kaributas buvo suvaidinęs svarbų vaidmenį Kęstučio - Jogailos vaiduose. 1380 m. Jogaila patvirtino Kaributą Naugardo-Sieversko kunigaikščiu. 1381 m. Kęstučiui užėmus Vilnių, Kaributas veikdamas bendrai su Jogaila ir Skirgaila, sukilo prieš Kęstutį. Taigi, Vytautas turėjo seną sąskaitą savo pusbroliui ir iš Kaributo atėmė Černigovo ir Naugardo-Sieversko sritis. Į Sieversko žemes Vytautas iškėlė Teodorą Liubartaitį iš Valuinės.

Riazanės kunigaikštis Olegas, 1393 m. sutartimi su Vytautu, pripažino jo viršenybę.

1377 m. Jogailai tapus DLK, Kijevo kunigaikštis Vladimiras Algirdaitis pritarė kitų Jogailos brolių sukilimui prieš Jogailą. Tas davė Vytautui pretekstą pašalinti Vladimirą. 1393 m. Vytautas išvarė Vladimirą ir Kijevą atidavė administruoti Skirgailai Algirdaičiui. O kai šis 1397 m. mirė vienuolio nunuodytas, Vytautas ir ten paskyrė savo vietininką — ištikimą Alšėnų kunigaikštį Joną Algimantaitį. Tuo būdu, tiesioginei Vytauto valdžiai atiteko ir ši, viena iš stambiausių, kunigaikštysčių. Kitas Algirdo vaikaitis, — Aleksandras Olelka, iš Kijevo, 1395 m. gavo Kopylio kunigaikštiją.

Dėl Kameneco ir vakarinės Podolės nuolat vyko ginčai tarp Lietuvos ir Lenkijos. Paskutinis Karijoto sūnus, Podolės kunigaikštis Teodoras, sukilo prieš Vytautą, bet šis 1393 m. jį numalšino ir iš jo atėmė Podolę. 1395 m. Teodoras išbėgo į Vengriją, savo pilyse palikdamas valakus karius. Vytautas, visų pirma, atvyko prie Braclovo ir jį paėmė, paskiau užkariavo Sokolecą. Į Kamenecą atžygiavo naktį ir užėmė tą pilį, paskui — Smotričą, Skalą ir Červonogrodą ir visose tose pilyse paliko savo įgulas.

Į Podolę reiškiant stiprių pretenzijų ir lenkams, Vytautui teko dalį Podolės užleisti Jogailai. Pasak metraščio: “Ir Jogaila paprašė Vytauto: Mielas Broli. Dievas Tau suteikė daug garbės. Tu atgavai Podolės žemę su lietuvių jėgomis. Ir niekas Tau nepadėjo. Prašau ir mane pagerbki, duok man pusę Podolės žemių ir pinigų.” Ir Didysis Kunigaikštis Vytautas atidavė Lenkų karaliui 20,000 kapų grašių ir Kameneco miestą, taip pat Skalą, Smotričą ir Červeną. Ir kituose Podolės miestuose jis paskyrė savo vietininkus Braclove, Sokolicoje ir Vinicoje.” (žr. Polnoje Sobra-nije Russkich Letopisei, t. 17, Petrapilis, 1907, psl. 329).

Vytauto ir Jogailos susitarimu Podolė buvo padalyta į tris dalis: rytinė Podolė liko tiesioginėje Vytauto valdžioje, vakarinė Podolė su Kameneco, Bakotos, Mežibožo, Červonogrodo miestais teko Lenkijos karaliui Jogailai, o pietvakarinė Podolė buvo atiduota valdyti artimam Vytauto šalininkui, Lenkijos didikui Spytekui iš Melštyno, kaip Vytauto vasalui. Toje pietinėje kunigaikštijos daly buvo padaryta ir kitų žymių atmainų. Iš Liubarto sūnaus Teodoro Vytautas atėmė Valuinės Vladimirą, tačiau jį paskyrė vietininku į Naugardą-Sieverską. Bet, Liubartaitis pabėgo Vengrijon. Kaip bėglys prisidėjo ir Teodoras Karijotaitis iš Podolės. Nuo 1400 m. Jogaila savo Podolės dalį atidavė broliui Švitrigailai, kuris po poros metų iš ten išvyko. Tik 1410 m. Vytautui pavyko susigrąžinti vakarinę Podolę.

27. VYTAUTO ŽYGIAI Į RYTUS

Vytautas taip pat energingai įsikišo į Smalensko reikalus, kai tarp vietinių kunigaikščių, Sviatoslavo sūnų (Jurgio ir Glebo), kilo nesantaika. Nuo 1386 m. Smalenskas buvo taikoje su Lietuva. Bet tie du Sviatoslavo sūnūs davė Vytautui pretekstą įsikišti. Remdamasis giminyste, Vytautas pasisiūlė tarpininkauti ir ta proga, 1395 m. rudenį, užėmė Smalenską, iškilmingai miestan įžengdamas ir nustebindamas amžininkus. Belaisvį Glebą pasiuntęs Krokuvon, Vytautas užėmė ir Smalensko leną Viazmą, o Lietuvai naujai prijungtose žemėse vietininkais paskyrė Jomantą ir Vosylių Boreikaičius.

Iš Smalensko puldamas Riazanę, kuri savo globon paėmė Jurgį Sviatoslovaitį, Vytautas priartėjo prie savo žento Vosyliaus valdų, su kuriuo oficialiai laikėsi taikos. Maskvos valdovas, tačiau, į slaptą sąjungą prieš uošvį buvo įtraukęs Riazanę ir dar Tverės kunigaikštį Mykolą. Ties Niekudavu (Kalugos žemėje) sutriuškindamas priešus, Vytautas ir savo žentui Vosyliui įvarė baimės, nes šis du kartus (netoli Maskvos prie Kolomnos ir Smalenske) pasimatė su Vytautu ir sutiko jo įtakon perleisti žemes Maskvos kunigaikštijos pašonėje. Šitaip, Vytautas Okos augštupy įsigijo rusų kunigaikštijų — Karačevo, Mcensko, Kozelsko, Serpeisko, Masalskio ir Peremišlio, vasalažą.

Kaip ir dėdės laikais, Maskvos kunigaikštija buvo visos Rusios užvaldymo kliūtis. Kai Vytautas buvo užsiėmęs su kryžiuočiais ir lenkais vakaruose, Maskva plėtė savo įtaką ir valdžią rytuose. Lietuvių pakankamai neparemtas Tverės kunigaikštis buvo priverstas taikytis su Dimitru Doniškiu. Pastarasis, tačiau, nepajėgė pereiti į jokią žymesnę ofenzyvą prieš lietuvius, ir Lietuva santykiuose su Maskva dar ilgai išlaikė savo persvarą, kuri buvo ypač ryški Vytauto laikais. Tada sustiprėjo lietuvių įtaka Didžiajame Naugarde, kuris, kaip ir Tverė, išslydo iš Maskvos įtakos. Pačios Maskvos pasienyje Okos augštupio kunigaikščiai taip pat buvo Vytauto valdžioje, ar jo įtakoje. Nedrįsdamas sueiti į konfliktą su Lietuva, Dimitro Doniškio sūnus Vosylius (1389-1425 m.) bandė apsisaugoti nuo lietuvių pavojaus, susiartinęs su Lietuva ir 1391 m. vedęs Vytauto dukterį Sofiją. Dėl Lietuvos kaimynystės nebegalėdamas plėstis į vakarus ir pietus, Vosylius, tačiau, pasinaudojo Aukso ordos vidaus suirute ir išplėtė Maskvos valdžią į rytus ir į pietryčius.

28. KOVOS SU TOTORIAIS

Šalia Maskvos, savo didžiausiu varžovu rytuose, Vytautas laikė totorių Aukso ordą. Jisai pradėjo kištis į totorių politiką jau nuo 1395 m. Auksinė proga išplėsti Lietuvos įtaką rytų stepėse atsirado, kai Timuras Kutlugas, žymiojo Tamerlano pagalba, pašalino Tochtamišą nuo Aukso ordos sosto. 1396 m. Tochtamišas su sūnum Soldanu atbėgo pas Vytautą prašyti pagalbos. Su juo atvyko nemaža totorių raitelių. Anot rusų metraščių, Vytautas pažadėjo chanui Tochtamišui, nugalėjęs jo priešą Timurą Kutlugą, pasodinti jį visų totorių chanatų viršūnėje, sakydamas: “O tu mane pasodink Didžiojoje Maskvos Kunigaikštijoje ... Vokiečių ordiną aš pats paimsiu.” (Žr. Polnoje Sobranije Russkich Letopisei, tom XX, p. 203:    . . ja tebe posažu na ordie, i na Sarai, i na Bolgariech, i na Astrachani, i na Ozovie, i na Zajaickoj ordie, a ty mene posadi na moskovskom kniaženiju, i na vsej semantcati tem, į Novegrade velikom, i na Pskove, a Tver i Riazan' moi i jest, a niemcy sam vozmu.” Taip pat žr.: Didžiojo Naugardo Metraštį, PSRL, IV, psl. 103 ir Nikono Metraštį, PSRL, XI, psl. 172). Atseit, Vytautas sutiko padėti Tochtamišui atgauti savo sostą ir įveikti kitus chanus, jei pastarasis jį padarys visų rusų valdovu.

Jisai tikėjosi panaudoti totorių nesantaiką savo įsigalėjimui rytų erdvėse. Tai buvo ambicingiausias betkurio Lietuvos valdovo užsimojimas. To siekdamas, Tochtamišo talkinamas, nuo 1397 m., pamečiui, Vytautas atliko tris žygius į totorių plotus. Pritariamas karaliaus Jogailos, kuris tada rėmė visus pusbrolio užmojus rytuose, Vytautas suruošė didelius žygius prie Juodosios jūros ir į Krymą. 1397 m. Vytautas atliko didelį žygį į Krymą, kuris tada totoriuose vaidino svarbų vaidmenį. Juodosios jūros krante, tarp Dniestro ir Dniepro žiočių, kur dabar stovi Odesa, jis įkūrė pilis — Chadžibėjų ir Očakovą. Jis atsigabeno iš žygio daug totorių belaisvių, kurių pusę atidavė Jogailai. Kitą pusę jis įkurdino Lietuvoje, Trakuose, Ašmenoje ir Vilniuje. Šalia eilės tvirtovių bei atramos punktų, buvo įrengtos ir dvi muitinės — Chortica ir Tavanė. Lietuva jau turėjo langą į Juodąsias mares. Sakoma, jog Vytautas su žirgu įbridęs į Juodąją jūrą skelbęs, jog “Uksusinė jūra” jam priklausanti.

Antrame žygyje, 1398 m., Vytautas Dniepro žiotyse pastatė tvirtoves Tavanę, Čerkasus ir Kremenčugą. Valakų dalyvavimas Vytauto pulkuose leidžia tarti, kad jis Dniepro žemupyje yra turėjęs plačių planų. Įveikdamas stepių klajoklius ir pasiekdamas jūrą, Vytautas statė tvirtoves ir kolonizavo pietų Ukrainą ir Dniepro kairį krantą nomadais totoriais ir kirkasais. Susiskaldžiusių totorių puolimus jis atrėmė jų pačių pagalba. Jis parsigabeno į Lucką ir Naujuosius Trakus karaimų. Tačiau, jam nepavyko visiškai pilnai atnaujinti dėdės Algirdo vykdytos rytų ekspansijos, nes tiems planams įgyvendinti reikėjo daugiau jėgų, o vakaruose, tuo pačiu metu, reikėjo gintis nuo Kryžiuočių ordino puolimų.

Vytautas svajojo apie didį kryžiaus karą prieš Aukso ordą. Pagaliau, 1399 m. pavasarį, Jogailai tarpininkaujant, popiežius paskelbė kryžiaus karą prieš totorius. Kijeve Vytautas sutelkė milžinišką kariuomenę, kurios skaičius siekė daugiau kaip 150,000. Šalia paties Vytauto pulkų iš Tikrosios Lietuvos ir rusinu žemių, dalyvavo būrelis lenkų riterių ir kryžiuočių Markvardas Zalcbachas su 1600 raitelių. Atsiuntė savo karių ir Moldavijos gaspadorius Steponas. Ir pats Tochtamišas stojo su savo šalininkais. Iš Lenkijos kilmingųjų pusės žygiui entuziazmo nebuvo, nes karalienė Jadvyga buvo nusistačiusi prieš Vytauto rytų politiką. Sau nieko gero iš Vytauto žygio negalėjo tikėtis ir Maskvos Vosylius. Jis bijojo, kad Vytauto pergalė prieš totorius sumažins Maskvos geopolitinę reikšmę. Todėl jis laikėsi pasyviai, kai Konstantinopolio patriarchas ragino visos Rusios metropolitą Kiprijoną skelbti kryžiaus karą. Po Vytauto vėliava išsirikiavo apie 50 kunigaikščių su savo pulkais.

1399 m. rugpjūčio 12 d. mūšis ties Vorksla pasibaigė Vytautui skaudžiu pralaimėjimu. Timuro Kutlugo ir Edigejaus jungtinės totorių jėgos apsupo ir išmušė tris ketvirtadalius Vytauto kariuomenės. Dvidešimt kunigaikščių žuvo. Jų tarpe buvo du žymūs Algirdaičiai, 1280 m. kovoję prieš Jogailą Maskvos pusėje, būtent — Polocko Andrius ir Briansko Dimitras. Žuvo taip pat Jaunučio sūnus Mykolas Zaslauskis, du Karijotaičiai — Simanas ir Glėbas. Prie Vorkslos galvas paguldė Vytauto ištikimieji Smalensko vietininkai Boreikaičiai ir žymusis Krokuvos vaivada, Spytekąs iš Melštyno.

Pačiam Vytautui, nakties tamsoje, drauge su broliu Žygimantu, Švitrigaila ir kryžiuočiu Zalcbachu, pasisekė pabėgti. Vorkslos sriautose buvo palaidoti didieji Vytauto planai, kaip ir jo globotinio Tochtamišo. Tačiau, antra vertus, totoriams tas mūšis, taipogi, buvo skaudus smūgis. Jų didysis chanas Timuras Kutlugas mirė nuo Vorksloje įgytų žaizdų. Totorių raitelių elitas buvo Vytauto narsuolių išskintas.

Didžioji Lietuvos Kunigaikštija ypatingų smūgių nebepatyrė iš Timuro ir Edigejaus kariuomenės. Totoriai įsiveržė Valuinėn, o Pečoros vienuolynas ir Kijevas sumokėjo kontribuciją. Totoriai prastovėjo prie Kijevo tris dienas ir kijeviečiai atsipirko sumokėję už miestą 3,000 lietuviškų muštinių.

Vorkslos katastrofa nešė Vytautui nuostolius ir kituose frontuose. Rusinuose pasklido šūkis, jog lietuviai jau nėra neįveikiami. Pasienio kunigaikščiai, ypač Okos augštupyje ėmė šiauštis prieš Vilnių. Kaikurie istorikai teigia, kad priežastis, kodėl Lietuva šiandien tik mažas kraštas, glūdi Vorkslos krantuose, kurganuose, kur guli lietuviai didvyriai. Vorkslos nelaimė susilpnino Vytautą, atidėjo jo susidūrimą su kryžiuočiais ir sudarė sąlygas lenkams iškrapštyti dar keletą aktų, kuriuos Krokuvos archyvas apdairiai saugojo kartu su kitais vasalažo pergamentais. Vadinasi, kelionė į Liublino Uniją prasidėjo prie Vorkslos. Vokiečių istorikas Paul von der OstenSacken padarė išvadą: “Jei 1410 m. liepos 15 d. buvo Vokiečių ordino mirties data, tai 1399 m. rugpjūčio 12 d. buvo Lietuvos mirties data. Tuo labiau, pasaulinė istorija 1399 m. rugpjūtį laiko viena iš svarbiausių istorijoje datų. Jos tiesioginės pasekmės — iki XVIII amžiaus pabaigos, tikroji (ne geografinė) riba tarp Europos ir Azijos ėjo palei Lietuvos-Lenkijos ir Rusijos valstybines sienas. Jei vytautinis planas būtų pavykęs, tai Rusijai nebebūtų reikėję laukti Petro Didžiojo.” (Žr. von der Osten-Sacken, Livländisch-russische Beziehungen während der Regierungszeit des Grossfürsten Witowt von Litauen, psl. 32).

Nežiūrint šitų tolimos distancijos pasekmių, Vytautas atsigavo po Vorkslos katastrofos. Vytauto geniališkumas išgelbėjo Gediminaičių imperiją iš pražūties. Vytautas netik išlaikė savo imperiją, bet po Žalgirio mūšio dar tapo veiksnys totorių tarpe. Reiškia, nugalėtasis pagaliau įveikė nugalėtojus. Palaipsniui ir atsargiai Vytautas įgijo didelę įtaką totorių tarpe. Į Krymo ordos sostą net pasodino Tochtamišo sūnų Soldaną (Saladiną). Visa tai buvo pasiekta diplomatijos keliu. Vytautas sudarė sąjungą ir su chanu Džeremferderiu, kuriam jis padėjo 1409 m. užimti vieną iš Aukso ordos valdų. Džeremferderis sutiko talkinti Vytautui ateities žygiuose.

1414 m. Vytautas šaukėsi į popiežių Joną XXIII pagalbos prieš totorius netikėlius. Kovai prieš totorius, popiežius Jonas jam leido panaudoti pusę bažnytinės dešimtinės. Ilgą laiką Vorkslos nugalėtojas, Krymo chanas Edigejus, kovojo su Vytautu. 1416 m. Edigejus net užpuolė Kijevo žemę ir tenais padarė daug žalos. Pagaliau, 1419 m. Vytautas savo senąjį priešą privedė prie karo paliaubų.

Edigejus prisiuntė brangias dovanas Vytautui ir tarė: “Žymusis valdove. Mudu jau žilagalviai esame. Tepašvęskime savo seną amžių taikai. Tas kraujas, kurį mes abudu esame pralieję, jau išdžiūvo. Tie pikti žodžiai, kuriais mes viens kitą plakėme, jau seniai nuėjo vėjop. Karų karužė išvalė tąjį pyktį iš širdžių. Pyktis išnyko.” Vytautas priėmė Edigejaus siūlomą taiką. Edigejus pripažino Vytauto viršenybę ir tuo būdu Krymo orda tapo Lietuvos vasalu net iki 1475 m., kada ji perėjo į Turkų vasalažą.

1420 m. Vytautas surengė mažą žygį prieš stepių totorius. Sekančiais metais jis pačiupo chaną Kuidatą su žmonomis ir nusigabeno į Vilnių. Šis sėkmingas žygis užgniaužė totorių žygį prieš Vytauto žentą ir Maskvą.

Totoriai, gyveną tarp Dono, Dniepro, Dnies-tro ir Volgos upių ir Kryme, pripažino Vytauto viršenybę. Anot keliauininkų, kaip flamandų Ghillbertas de Lanoy, vietiniai chanai įmušdavo Vytauto herbą ant savų monetų. Užtekdavo keleiviams dėvėti Vytauto dvaro spalvomis ar kepuraitėmis ir net tie totoriai, kurie gyveno už DLK ribų, neliesdavo tų keleivių.

Vytautas, savo ruožtu, dar vis įkurdinėjo totorius, — arklininkais ir ūkininkais Podolėje, Ukrainoje ir Lietuvoje. Totorių kariškiams jis suteikė tas pat lengvatas, kurias gavo iš jo ir Lietuvos bajorai. 1427 m. laiške Kryžiuočių ordino magistrui, Vytautas su pasididžiavimu rašė: “Daugelis karų nuvargintų totorių dabar atvyksta į mūsų kraštą su savo arkliais. Jie priima mūsų įstatymus. Jie jieško mūsų krašte taikaus ir ramaus gyvenimo Kijevo žemėje, prie jūros ir Podolėje.” (Žr. Antoni Prochaska, Codex Epistolaris Vitoldi Magni Ducis Lihuaniae, Krokuva, 1882, dokumentas nr. 1270, psl. 759: “Auch so sint iczunt unczellich fil Thattarn in unser landt gekommen als umblang Kywen, dem meresstrande und in di Podolia, di do izcunt kriges vordrossen sint und sich mit pherden vorczolt habin und suchen en frede und fredliche wonunge in unsern landen.”)

29. VYTAUTO ATSIGAVIMAS PO VORKSLOS MŪŠIO

Nelaimingas Vorkslos mūšis buvo didelis smūgis Vytauto rytų politikai. Visų pirma, nuo Vytauto 1401 m. atsimetė Smalenskas. Vytauto vietininką užmušė sukilėliai miestiečiai ir pasikvietė seną kunigaikštį Jurgį Sviatoslavaitį. Vilniaus valdovo susilpnėjimu naudojosi ir kitos jo įtakoje buvusios žemės. Didysis Naugardas netrukus išslydo iš Vytauto įtakos. Per amžinąją taiką 1398 m. su Kryžiuočių ordinu, Vytautas buvo Naugardą priskyręs savo politikos sferon, bet po Vorkslos turėjo laikinai atsisakyti savo politinių siekimų, duodamas formalų pažadą. Pokštavo ir Pskovo respublika. Be to, pajutę Maskvos Vosyliaus priešingumą uošviui, ėmė atsipalaiduoti nuo Vytauto eilė DLK pasienio lėnininkų.

Vytautas, kad galėtų rytuose vėl įsistiprinti, turėjo vakaruose iš Kryžiuočių ordino išsipirkti veikimo laisvę gana augšta kaina. Žemaičiai, kurie 1401 m., Vytauto nurodymais, buvo sukilę prieš sunkią Kryžiuočių okupaciją, vėl buvo jiems pažadėti ir 1404 m. Raciąžo taika, Vytautui pasižadant pildyti Salyno taikos sąlygas, ketvirtą kartą jo viešpatavimo metu atiduoti. Jie išbuvo kryžiuočių junge iki naujo sukilimo prieš Žalgirio mūšį.

Po Raciąžo taikos, pasitelkęs pusbrolius Lengvenį, Švitrigailą ir Kaributą, Vytautas, pirmiausia, su stipriomis jėgomis, vasarop, patraukė prieš Smalenską ir lengvai užėmė jį 1404 m. birželio 27 d. Būdamas silpnas atsispirti, Jurgis Sviatoslavaitis pabėgo pas Maskvos Vosylių, kuris oficialiai savo uošviui Vytautui reiškė “taiką ir meilę”. Smalenske Vytautas paskyrė savo vietininką, o savo šalininkus pasodino visuose Smalensko valsčiuose. Jurgio šalininkai buvo išvarinėti, ar išnaikinti. Taip Vilniaus valdovui skiriant savo vietininką, o vėliau vaivadą, Smalen-

Jurgis Juodis, Vytautas prie Juodųjų marių (aliejus)

sko kunigaikštija tapo DLK provincija, be pertraukos išbuvusi Lietuvos valdžioje iki 1514 m.

Kitose Lietuvai priklausančiose rusų žemėse nebuvo galima taip greitai atstatyti taikos, juo labiau, kad ėmė nerimti Maskvos Vosylius. Jam nepatiko, kad Vytautas vėl taikstėsi į Naugardą ir Pskovą. Mat, Maskva Pskove buvo pasodinusi kunigaikštį Danielių Aleksandraitį. 1404 m. Vytautas nusiaubė Pskovo žemę ir paėmė Velizo, Krasno, Opočkos ir Kološos miestus ir pasiuntė 11,000 karo belaisvių į Lietuvą. Pskoviečiai, nenorėdami kad Vytautas ir toliau siaubtų jų žemę, atsiuntė metropolitą Kiprijoną ir kitus pasiuntinius, prašydami, kad Vytautas būtų jų valdovu, — žadėdami būti jam paklusnūs, kiekvienais metais mokėti duoklę ir priimti jo vietininką. Kunigaikštis Vytautas ten pasodino vietininku Pinsko kunigaikštį Jurgį, pramintą Nosiu, o pats su visomis savo jėgomis nužygiavo prieš Naugardą.

Ir naugardėnai, matydami pskoviečius pasidavus, ir nebenorėdami, kad Vytautas jų kraštą naikintų, atsiuntė savo pasiuntinius, pasižadėdami jam tarnauti, mokėti duoklę ir laikyti jį savo valdovu kaip ir pskoviečiai. Vytautas pasodino ir pas juos savo vietininką, savo sūnėną Simaną Alšėniškį, vadinamą Rūsčiuoju. Naugardiečiai davė Vytautui kiekvienais metais duoklės po dešimt tūkstančių auksiniais, po keturiasdešimt sunkiųjų žirgų (frizų) ir keturiasdešimt kailinių ir dar devynias galybes sabalų, lapių, lūšių, kiaunių, šermuonėlių ir voverių kailių. Pskoviečiai davė Vytautui pusę to, ką davė naugardiečiai. Naugardo vietininku buvo paskirtas Lengvenis Algirdaitis.

Tais pačiais metais Vytautas nusiuntė Lengvenį į Riazanę. Žygis buvo sėkmingas. Užimtos žemės buvo atiduotos Smalensko vietininkui.

Tat, matome, jog vos praėjus penkeriems metams, Vytautas buvo jau įvykdęs daug atmainų: Polocke, Vitebske, Smalenske, Naugarde, Sieverske ir Kijeve sėdėjo Vytauto vietininkai; pasiliko nežymios vasalinės kunigaikštijos: Černigovo, Pagirio, Ostrogiškių (Valuinėje); išsilaikė Vytauto priklausomos smulkios Gediminaičių valdomos kunigaikštijos Ratne, Kopyliuje ir Iziaslaulyje; Vytautui pasidavinėjo arti Maskvos-Okos augštupio sričių kunigaikščiai, kaip Karačevo, Mcensko, Kozelsko, Serpeisko, Masalsko ir Peremišlio; šalia smulkių lėninių-vasalinių kunigaikštijų, kurios klausė Vilniaus, kaikurios sritys buvo betarpiškai prijungtos Vytautui. Apie 1400 m. pvz., Karačeve, Serpeiske ir Mcenske jau ne-

bebuvo savarankiškų vietinių kunigaikščių, o tik Vytauto vietininkai.

Tyliose Vilniaus ir Maskvos varžybose dėl įtakos tarpinėse kunigaikštijose Vytauto stiprėjimas ir atsigavimas nepaliko be pėdsakų. Uošvis ir žentas rungtyniavosi dėl viršenybės, tačiau kartu stengėsi išvengti atviro susidūrimo.

Jau po Vorkslos mūšio Vosylius svajojo apie Maskvos valstybės praplėtimą Lietuvos valdytų Rusios žemių sąskaitom Gerokai praplėtęs Maskvos teritoriją, Vosylius bandė išplėsti savo įtaką Pskove ir Naugarde. Tačiau, Vytautas atstatė Lietuvos valdžią tose dviejose šiaurės respublikose.

Bychovo kronika mini įdomų incidentą 1402 metais, kuris vaizdžiai parodo, kaip Vosylius atsargiai laikėsi Lietuvos atžvilgiu. Štai ištrauka iš Bychovo metraščio:

1402m. vasarą maskviečiai netoli Putivilio, prie Ramiosios pusies užpuolė Vytauto medžiotojus, atėmė iš jų du bebrus ir tris statines medaus. Vytautas nusiuntė pas Maskvos kunigaikštį pasiuntinius, prašydamas liepti sujieškoti ir nubausti kaltininkus, bei atlyginti medžiotojams nuostolius. Didysis Maskvos kunigaikštis neatkreipė į tai dėmesio. Ir tada D'LK Vytautas, šito nepakęsdamas, su savo kariuomene traukė prieš didįjį Maskvos kunigaikštį.

Ir Maskvos kunigaikštis, išgirdęs apie tai, pasiuntė pas savo uošvį, didįjį kunigaikštį Vytautą pasiuntinius, sakydamas: “Valdove, didysis kunigaikšti Vytautai, tu man— kaip tėvas. Ir nepyk ant manęs. Aš nekaltas dėl to, ką pikti žmonės be mano žinios padarė. Jeigu aš surasiu tuos piktadarius, kurie nuskriaudė tavo medžiotojus, tegu jie atsakys tau savo galvomis. O jeigu nesurasiu, tai įsakysiu apmokėti tavo nuostolius. Ir tu už tai ant manęs nepyk, ir nesiaubk mano žemių ir nesutraukyk mūsų draugystės ryšių.”

Žento kviečiamas Vytautas pasiėmęs palydovu vieną poną, vardu Andrius, atjojo prie Ugros upės. Ir Maskvos kunigaikštis, matydamas anapus upės savo uošvį, didįjį kunigaikštį Vytautą, taipgi pasiėmęs sau palydovu vieną bajorą, įjojo į Ugros upės vidurį ir pradėjo didįjį kunigaikštį Vytautą prašyti, kad šis irgi atjotų čia su juo susitikti. Ir didysis kunigaikštis Vytautas su ponu Andriumi įjojo į upę ir pasisveikino su didžiuoju Maskvos kunigaikščiu ir po ilgos kalbos susitaikė ir nustatė, kad žemių riba bus Ugros upė. Ir pasiuntė Vytautas poną Andrių pranešti savo kariuomenei, kad su didžiuoju Maskvos kunigaikščiu Vosylių Dimitraičiu susitaikyta. Ir čia ponas Andrius tarė didžiajam kunigaikščiui Vytautui: “Tai netvirta taika, nes tarp valdovų nebuvo kraujo praliejimo.” O Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas į tai atsakė: “Mielas broli, kas buvo— pražuvo ir aš nekeisiu savo žodžio. Tebūna taika.”

Žinoma, ponas Andrius, vėliau pramintas Nemirovu (Neramiuoju), buvo teisus. Vosylius nesilaikė taikos. 1406 m. vasarą Vosylius reagavo į Vytauto puolimus Pskove ir Naugarde. Nutraukęs taiką su Lietuva, Vosylius užėmė Viazmą, Serpeiską, ir Kozelską. Gavęs paramos iš totorių chano Šadibego, jis nužygiavo iki Plavos upės (Okos intako). Tokia Vosyliaus laikysena paskatino Vytautą pradėti prieš žentą karo veiksmus, kurie užsitęsė tris metus (1406-1408 m.). Ir Vytautas, kaip ir jo dėdė Algirdas, tris kartus traukė prieš Maskvą. Bet ir genialus Vytautas Maskvos galutinai nenuveikė, nors ir buvo prieita prie atvirų kautynių. Vytautas paliko žūtbūtinio karo veiksmus kitiems Gedimino palikuonims, deja, kai jau Maskva buvo sustiprėjusi.

Pirmąjį savo žygį prieš Maskvos valdas Vytautas suruošė 1406 m. vasarą su lietuvių, lenkų ir kryžiuočių daliniais. Ordinas ta proga buvo atsiuntęs 1400 raitelių. Mat, iš pačių rusinų Vytautas negalėjo laukti tvirtos paramos. Atvirkščiai. Visa eilė kunigaikščių, jų tarpe net ir Vytauto draugo Jono Algimantaičio sūnus Aleksandras, buvo pabėgę pas Vosylių. Vosylius pastojo kelią Vytautui ant Plavos krantų, prie Kropivnos, netoli Tūlos. Vosylius tačiau nestojo į kautynes, bet priėmė uošvio reikalavimus, atsisakydamas remti Lietuvos priešus ir žadėdamas palaikyti Vytautė politiką Naugarde ir Pskove.

Lietuvos ir Maskvos interesams kryžiuojantis Naugarde ir Pskove, Vosyliaus santykiai su Vytautu vėl įsitempė. Vytauto pastangos Pskove pastatyti savo vietininką nuvedė į naują karą su Maskva. 1407 m. pavasarį Vytautas išsirengė į antrą žygį. Vytauto pulkai užėmė Belejevą, Novosilską ir tolimą Odojevą. Lengvenis paėmė Vorotinską. Maskvėnai be sėkmės apgulė Viazmą. Ten abi kariuomenės vėl susitiko, bet tik prastovėjo kelias dienas, ir pagaliau, Vosylius su Vytautu vidurvasaryje padarė paliaubas.

Dar Maskvos žygių metu, Vytautas 1407 m. susitaikė su Didžiuoju Naugardu, kur, pačios vėčės prašymu, jis grąžino sau ištikimą Lengvenį Algirdaitį. Tik Lengveniui nebuvo leista apsigyventi pačiame Naugarde. 1409 m. vasarą Vytautas su Pskovu padarė sau naudingą taiką.

Kai paliaubos nieko nedavė, Vytautas suruošė trečią, žymiai didesnį žygį 1408 m. Pasitelkęs būrių iš Lenkijos ir gavęs ordino pagalbos, Vytautas išžygiavo su gana didele kariuomene. Jis norėjo sudrausminti Vosylių, vis priglaudžiantį Vytautui neištikimus kunigaikščius. Maskvos pusėje buvo net senas Lietuvos sąjungininkas Tverės Jonas Mykolaitis. Tarp priešo stovyklon persimetusiųjų buvo Žvinigorodo, Putivlio, Peremišlio kunigaikščiai ir kiti Okos krantų lėnininkai. Be to, daug bajorų iš Černigovo, Starodubo ir Jaroslaulio žemių.

Kaip tik tuo metu, nelauktai, perėjo į Maskvos stovyklą nenuorama Švitrigaila, kuris buvo susipykęs su Vytautu. Vosylius jam pragyvenimui pavedė Vladimirą, Perejaslaulį, Volkolamską, Rževą ir pusę Kolomnos. Sukeldamas maištą tarp DLK paklusnių rytų ir pietų Rusios kunigaikščių, Švitrigaila sutrukdė Vytauto žygio pasisekimą. Vosylius turėjo laiko surinkti savo kariuomenę. Vytauto ir Vosyliaus kariuomenės susitiko prie Ugros, bet ir šį kartą mūšio neįvyko. Prie Ugros krantų buvo padaryta taika 1408 m. rugsėjo mėnesį, kai Vosyliui rūpėjo skubėti Maskvon, nes jo žemes be gailesčio plėšė chanas Edigejus.

1408 m. rudens taika su Maskva buvo nustatyta visam XV amžiui tarp Lietuvos ir Maskvos valstybių siena, kuri ėjo Ugros vidurupiu, apie 140 kilometrų į vakarus nuo Maskvos. Tada Okos kunigaikštijos galutinai pateko Lietuvos įtakon, Okos augštupio (Verchovnije) kunigaikščiai tapo Vilniaus valdovo vasalais. Nors Vytautas nepriveikė Maskvos, bet ilgam buvo atstatyta rytuose svyruojanti padėtis. Net Švitrigaila grįžo atgal. Vosyliaus santykiai su Lietuvo išliko draugiški iki pat jo mirties 1425 metais.

30. PASKUTINIAI VYTAUTO ŽYGIAI

1410 metais baigęs ilgą bylą su Kryžiuočių ordinu ties Žalgiriu, Vytautas ėmė galvoti apie rytus. Vytauto politinė galybė buvo augščiausiame laipsnyje. Normalūs santykiai su ordinu ir pusbroliu Jogaila ir ramybė pačioje Lietuvoje Vytautui sudarė geras sąlygas energingai veikti rytuose. Visa vakarų ir pietų Rusia priklausė Lietuvai. Vytauto valstybė apėmė Chersono, Černigovo, Vitebsko, Smalensko, Polocko, Kijevo ir Valuinės žemes; tos valstybės teritorija ėjo nuo Pabaltijo iki Juodosios jūros, nuo Dono iki Dniestro ir nuo Mozūrų iki Okos upės.

Toje imperijoje Vytautas ir jo vietininkai statė miestus, tęsė kelius ir skatino prekybą. Pavyzdžiui, flamandų keliauninkas Ghilebert de Lannoy 1421 m. pastebėjo, kad Podolės vietininkas Gedgaudas sumaniai pastatydino Majako tvirtovę dykumoje, kur nebuvo nei medžių nei akmenų. Per vieną mėnesį 12,000 vyrų su 4,000 vežimų atgabeno rąstus ir kūlius reikalingus pastatyti tvirtovę, į pietus nuo vytautinės Chadžibego tvirtovės (Odesos). Ackermanas buvo Vytauto Juodųjų marių uostas. Ten gyveno ir prekiavo valakai, armėnai ir genoviečiai-italai. Krymą, sėdėdamas savo sostinėje Kafoje, valdė “chanas imperatorius” Soldanas, Vytauto vasalas. Soldanas ant savo monetų įmušdavo Vytauto herbą.

1422 m. pas Vytautą viešėjo jo duktė Sofija su savo sūnumi Vosylium II ir metropolitu Fotijum. O kitais metais pats žentas pavedė sūnų, kitus vaikus ir žmoną savo uošvio Vytauto globai, tą pavedimą pakartodamas 1425 m. jau mirties patale. Šitaip Vytautas išplėtė savo įtaką ir Maskvos žemėse. Jis tapo ipso facto Sofijos ir Vosyliaus Vosylaičio globėju.

Trejus metus iš eilės (1426-1428 m.) Vytautas, jau 76 metų senukas, surengė tolimus ir jo vardą išgarsinusius žygius Rusijon. Tie buvo jo paskutinieji kariniai žygiai. Jų šlovingas pasisekimas atžymi Lietuvos ekspansijos augščiausiąjį laipsnį.

1426 m. Vytautas suruošė žygį į Pskovą. Jis vos paties Pskovo nepaėmė, pasitenkindamas 1,000 rublių kontribucija.

Dar garsesnis buvo 1427 m. žygis į rytus, kuris virto tikru triumfo žygiu. Žygio tikslas buvo užtikrinti rusų kunigaikščių ir bajorų ištikimybę. Vytautas iškeliavo iš Vilniaus su didžiule kariauna ir dvariškių palyda. Jis žygiavo pro Smalenską, aplinkui Dnieprą į Kijevą. Po to traukė Maskvon, pasiekdamas net Tūlą, Kalugą ir Riazanę. Iš tikrųjų tai buvo ne karas, o vien kelionės žygis, nes rusų kunigaikščiai nedrįso jam priešintis, sutikdavo jį su dovanomis ir skelbdavo jį savo tėvu ir globėju.

Apie kelionę su nusistebėjimu Kryžiuočių magistrui pranešinėjo, juokdario rolėje Vytauto aplinkoje besisukinėjęs, žvalgas Henne. Henne rašė, kad rusų kunigaikščiai, totorių chanai, vietininkai (Smalensko Žygimantas, Riazanės kunigaikštis ir Švitrigaila), didžiūnai, vienas per kitą, skubėjo pareikšti Vytautui savo ištikimybę. Maskvos kunigaikštienė Sofija Vytautaitė, kartu su Kremliaus įpėdiniu, atvyko prie Smalensko pasitikti savo didžiojo tėvo. Šnipas-juokdarys rašė magistrui, jog Vytautas gavęs daugiau kaip 3,000 arklių, daugybę brangių kailių (ypač sabalų ir šermuonėlių) ir totoriškų pinigų.

Sofija išprašė Vytautą atidėti žygį Maskvon. Maskvos prestižas tada buvo visai nukritęs. Dėkui tik Sofijai Vytautas nepaėmė, Algirdo ir jo paties išsvajoto, Kremliaus. Gal jis jau buvo persenas įgyvendinti tai, ko jis buvo taip energingai siekęs lemtingaisiais 1399 metais. Be kraujo praliejimo, prie Lietuvos dar buvo prijungtos kelios pasienio kunigaikštystės — Riazanė, Perejaslaulis, Adojevas, Pronskas ir Novoselskas.

Vytautas savo eitynėmis padarė didelį įspūdį Naugardui. Jis atkalbėjo kitus rusų kunigaikščius nuo sąjungos su Naugardu. Tverės kunigaikštis Borisas Aleksandraitis, tais pat 1427 metais, sudarė Tverės prekybos sutartį su Vytautu, leisdamas Lietuvos pirkliams “po senovei” prekiauti Tvėrėje, Kašine, Gorodke, Zubcove ir visoje Tverės kunigaikštijoje. Ligi Vytauto mirties Tverė buvo stiprioje politinėje Lietuvos įtakoje.

Didysis Naugardas arba Mugėpilis žiūrėjo su baime į Vytauto stiprėjimą Tvėrėje, Pskove ir Maskvoje. Pirklių vėčė bijojo, kad Vytautas ir juos užpuls. Todėl, 1428 m. Naugardas nusiuntė delegaciją į Vilnių, prašydamas draugiškų santykių su Vytautu. 350 arklių ir aukso, brangaus šilko ir kailių dovanos buvo jam įteiktos. Tačiau tai nepatenkino Vytauto. Kai pasiuntiniai išvyko, jisai pradėjo ruoštis karui. Vytautas rašė Naugardui, jog padarysiąs Mugėpilį paklusnų šventiesiems Petrui ir Povilui. Po antrojo Vytauto laiško, vėčė įžūliai atkirto: “Mes esame iškošę daug medaus Tavo priėmimui.” Reiškia, medus patenkins lietuvišką meškiną. Tuo pačiu jie kreipėsi į Pskovą pagalbos. Pskovas atsisakė.

1428 m. Vytautas suruošė žygį prieš Naugardą.

Naugardas jautėsi gana saugus. Juk miestas turėjo 40,000 kariuomenės. Sunkiai praeinamos balos ir miškai skyrė Naugardą nuo Lietuvos. Vytautas pasitelkė lietuvių ir rusinų pulkus, lenkus riterius ir vokiečius patrankininkus. Sau kelią į Naugardo respubliką jis išgrindė rąstais, panaudodamas 10,000 medkirčių su jaučių jungais. Vyšogorodas buvo staiga pultas ir paimtas. Pročovo miesto taryba pasidavė Vytautui be pasipriešinimo, kai pamatė jo milžinišką patranką “Galką”.

“Galka” buvo Vytauto artilerijos pabaisa. Šią milžinišką patranką nuliejo ir tvarkė vokietis “puškorius Konradas”. 40 jaučių jungas traukė “Galką”. Jos vamzdyje “puškoriai” sugrūsdavo po kelias statines parako. Šovinys svėrė kelis šimtus svarų. Kai Ostravo tvirtovė, pakeliui į Naugardą, pasipriešino, Vytautas liepė užtaisyti “Galką”. Pats “puškorius Konradas”, deja, perkrovė “Galkos” vamzdį ir padegė knatą. “Galka” sudundėjo ir susprogo. “Puškorius Konradas” ir dešimts jo pagalbinnikų iškarto nukeliavo į kitą pasaulį. Visvien, “Galka” atliko savo: Ostravo vartai su bokštu po Galkos šūvio smūgio subyrėjo. Ostravo tvirtovė krito.

Kai žinia pasiekė Naugardo vėčę, ana atsiuntė vyskupą Eufemijų su taikos pasiuntiniais. Vytautas išreikalavo iš Didžiojo Naugardo, Pročovo ir Vyšogorodo 10,000 rublių ir viešą atsiprašymą už asmens įžeidimą. Naugardo pasiuntiniai keliaklupsčiavo prieš Vytautą ir prašė dovanojimo. Vytauto reikalavimai buvo patenkinti.

Imperium lithuanorumpasiekė savo viršūnę!

(Bus daugiau)

BIBLIOGRAFIJA:

1.   Martynas Anysas, “Vorkslos mūšis”, Karys, Nr. 4, 1964 m. balandis.

2.    Oswald P. Backus, Motives for West Russian Nobles in Deserting Lithuania for Moscow, 1377-1514, Lawrence, 1957.

3.   Algirdas Budreckis, “Dar kartą ties Vorksla”, Karys, Nr. 7, 1964 m. rugsėjis.

4.    Thomas G. Chase, The Story of Lithuania,Niujorkas, 1946.

5.    Chronika Bychovca, Maskva, 1968.

6.    Stanislaw Dziadulewicz, Herbarz rodzin tatarskich w Polsce, Vilnius, 1929.

7.    Zenonas Ivinskis, “Lietuvos valstybingumo išplėtimas slavų erdvėje”, Tautos praeitis, Nr. 1-4, Čikaga, 1962.

8.    Zenonas Ivinskis, “Vytautas”, Lietuvių Enciklopedija, XXXIV, Bostonas, 1966.

9.    Horst Jablonowski, Westrussland zwischen Wilna und Moskau, Leiden, 1962.

10.   Constantine R. Jurgėla, History of the Lithuanian Nation, Niujorkas, 1948.

11.    Petras Klimas, Ghillebert de Lannoy in Medieval Lithuania,Niujorkas, 1945.

12.    L. Kolonkowski, Dzieje Wielkiego Księstwa Litew-skiego za Jagiellonöw,I, Waršuva, 1930.

13.    Juozas Končius, Vytautas the Great, Grand Duke of Lithuania, Miami, 1964.

14.    Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, I tomas, Vilnius, 1955.

15.    Henryk Lowmianski, Witold Wielki Księže Litwy, Varšuva, 1930.

16.    Jerzy Ochmanski, Historia Litwy,Vroclovas, 1967.

17.    Paul von der Osten-Sacken, Livländisch-russische Beziehungen während der Regierungszeit des Grossfürsten Witowt von Litauen, Berlynas, 1908.

18.    Antoni Prochazka, Codex Epistolaris Vitoldi Magni Ducis Lithuaniae,Krokuva, 1882.

19.   Antoni Prochazka, Dzieje Witolda w W. K. Litwy, Vilnius, 1914.

20.   Vanda Sruogienė, Lietuvos istorija,Čikaga, 1956.

21.   V. K. Stądnicki, Bracia Wtadystawa Jagietta,Krokuva, 1862.

22.   Paulius Šležas, red. Vytautas Didysis, 1350- 1430, Kaunas, 1930.

23.   Oskaras Urbonas, 1410 metų karas su Kryžiuočiais ir Žalgirio mūšis,Niujorkas, 1960.

24.    J. Wolff, Rod Gedymina,1886.

Mūsų išorinis — užsienių krizis, taip kaip ir mūsų vidujinis krizis, kilo iš tautinės moralės kritimo. Karo eiga Vietname jau nuo pat pradžios buvo nulemta nesekmei dėl mūsų klaidingos pažiūros į pasaulinį komunizmą ... Karas Vietname reiškia dalinį mūsų atsitraukimą nuo mūsų principų ir visiškai neatsakomingą pasitraukimą prieš komunizmo antpuolį. Pasidavimas Vietname ves toliau į naujus pasitraukimus ir nuolaidas dar nematyto didumo — nebent agonijos ištikta mūsų šalis susiras naujus vadus ir naują moralę.

Frank S. Meyer, N. R.

“The Flag and Cross” rašo, jog naujausi tyrinėjimai rodo, jog Lenino tikrasis vardas buvęs ne Ilyič Ulianov, bet Chaim Goldman.

“Tik neturtingi žmonės yra drąsūs. Turtingieji yra visada linkę už “taiką” sumokėti bet kurią kainą iš jų išplėštą. Jie, paprastai, neturi kitų troškimų, nei garbės, kaip tik tęsti savo patogią egzistenciją.”

W. S. Schlamm, N.R. 3/23/65