MAMUTĖS ĮDĖLIS
PETRONĖLĖ ORINTAITĖ
Prisiviešėjo per abi Kalėdų dienas Bernardas tėviškėje — nors striukai, bet sočiai. Prisivalgė kepsnių ko gardžiausių, prisitauškė linksmų pakalbu su namiškiais, dar pasidainavo su kaimynų jaunimu. O sąžinė nerami: reikia tuojau grįžti į savo pulką. Kariuomenės drausmė — ne juokai. Rodos, lyg čia kas atsitiktų, jei dar porą parų tėviškėje užtruktų? Nė ne karo laikas dabar. O betgi tenai tvarka kieta — viskas kaip kirviu nukirsta, jokio atlaidumo.
Būtų smagu dar kokią savaitėlę čia kepta paršiena ir pyragu su obuoliasi misti. Kaime Kalėdų šventės trunka maždaug ligi Trijų Karalių. Prisišildytum ant priekrosnio, išsimiegotum, kiek akys geidžia, dar nevieną suktinį sutrenktum su savo kaimo žvalakėm merginom. Ir niekas čia tavęs nevarinėja, piktai nešūkauja. Nieko bijoti nereikia.
Net ir batų pačiam valytis neprisieina. Valiūtė, mažoji sesytė, brolio kareivio taip pasiilgusi, džiaugiasi, kad gali kuo pasitarnauti. Toks gražus jai dabar Bernardas — didelis kareivis, savotiški drabužiai ir kepurė, su ženklais ir juostelėm, o sagos tik žėri, ir jų tiek daug visur.
Ir visiems dabar jis atrodo kitoks, negu kaimo vyrai, toks nepaprastas. Pašauktas gyventi kažkur toli nuo namų dėl kažko svarbaus. Čia dabar visi spokso į jį, akis įsmeigę, gėrisi blizgančiom sagom, šnekina su pagarba, tartum ypatingą svečią. Kitas dar priduria keistai iškilmingą žodį: tai už tėvynę, Bernardai, ar ne?
O jisai tik linkčioja, beveik pasipūsdamas. Lyg didžiuojasi, kad jo ten prireikė, kad jį pašaukė iš sodžiaus užkampio, rodos, maža kam bežinomo — tarnauti Lietuvai.
Juk jis ten ir prezidentą mato, ir daug kitų lietuviškos valdžios žmonių. Jo ir liemuo status, grakščiai išlavintas, ir pečiai tiesūs, žingsnis lengvas.
Mamutė apžvalgo jį iš visų pusių ir — atsigėrėt negali. O drabužis koks dailus ir brangus, sukirpimas savotiškas, Tai ne kaimo kriaučelio
Kiaunės, kur namie austus trinyčius siuva. Plaukai ir pasmakrė švariai nuskusta — net jaunesnis atrodo. O kiek jis visko ten mato! Ji pati, štai, į galą amželio žengia, o toliau Pilviškių nebuvusi. Tik gaila, kad jis greitai išskrenda vėl iš tėvų kiemo. Velykoms kažin ar begalės ištrūkti? Ir mamelei širdy tylus rūpestėlis skrūpso.
Taip dažnai — kas savaitė — pareidami laikraščiai visokių nelaimių praneša iš visos Lietuvos: vienur kas prie darbo užsimušė, kitur kas nuskendo pro ledą, dar kitur traukinys nuo bėgių nukliuvo ir ką sužeidė. Ir atsitik tu man taip dažnai tokiem dalykam, galvoja ji. Kodėl apie mus, štai plačioj apylinkėj — nuo Siesarties lig Šešupės — jei per metus sykį kur nelemta mirtis apsilanko, tai labai daug. O tenai, toj Lietuvoj — beveik kasdien, kas savaitė, kaip tėvas iš laikraščio skaito.
— Gal nesisaugoja, ypač jaunesnieji, neatsargūs, kaip vištukai. Kol tupi tėviškės gūžtoje, tol saugu.
Jinai, per kiaurą amželį kojos niekur neiškėlusi, ir visos Lietuvos kitaip nemokėjo įsivaizduoti, kaip — tokia pat apylinkė, su tiek pat kaimų ir tokiom parapijų bažnyčiom, kaip šičionai, tiktai kiek toliau, gal anapus Kauno ar prie Vilniaus.
Nieko nepadarysi, rytoj sūnelį vėl išleisti reikia. Tokia valdžios tvarka. O jos pačios pareiga buvo tik užauginti sveiką ir stiprų kaip ąžuolą. Dabar — kitų valia atimti jai vaiką ir daryti, ką nori. Susitaikyk su Dievo apveizda, vistiek kitaip nebus. Paverks, paverks kur užkampy, niekam nematant ir — nurims. Ką gi daugiau?
Bernadėlis šiek tiek sulysęs atrodo, toks laibas, kaip vėjo išpustytas gluosnelis. Žinoma, ar jis tenai pavalgo taip, kaip pas mamą? Čia ir mėsa nevisada tikdavo, ir duoną sužiedėjusią pastumdavo — vis reikėjo ką gardesnio pakišti. O ten niekas nepaklaus, ar skanu — ėsk, kas paduota, ir tylėk. Jei dar spyriuosis, tai alkanas bėgios tuščiais viduriais, dar su tuo bjaurybe šautuvu ant nugaros...
Todėl mamulė dar Adventuose, prieš Bernadui persirengiant, iš anksto vis galvojo ir svarstė, ką duos įsidėti grįžtant. Ne tiek jai galvą kvaršino namiškių šeimyna — kokių gardėsių šventėms pasigaminti, kiek rūpėjo sūnų skanumynais apgerbti iš kiemo išleidžiant.
Mėsos raudonesnį kumpelį atidėjo, dešrų sausai išrūkintų, lašinaičių nėkiek neparūdijusių, plonų su raumenėliu. Sūrį dailiai apvalutį, nesuskilusį, su grietine spaustą . . . Džiovintų slyvų ir kriaušaičių, kur taip saldžios, lyg su medum . . .
Kai pasišaukė į priebutį ir parodė jam stalo galą apkrautą, Bernadas net sušuko:
— Kur tu, mamute, tiek daug — visą sandėlį ... Ir trečdalio man bus perdaug! Bene mes alkani ten? Tiek tik, kad iš bendro katilo, nieko atskirai pasigardžiuot negauni. Bet kareiviškas valgis stiprus — gali mylias žygiuoti be atvangos, iš kojų neverčia, nebijok.
Bet kad mama spyrėsi siūlydama, tai jis pridūrė:
— Na, įdėk visko po mažą truputį. . . Kad ilgiau atsiminčiau tėviškę ... Ir juoda žiaunelė skanesnė, kai mamos rankomis įdėta . . .
— Taigi, — džiaugėsi mama pasigirdama: — viskas mano sutriūsta, sutausota ... Vis parinkau, nuo kitų akių užkišusi laikiau — ir namiškė šeimyna geresnį kąsnį tuoj pačiuptų. Nuo savęs traukiu, kad tik tave pamylėčiau, kad nuo badėjimo atsigautum... Neišdalink kitiems, Bernadėli. . .
— Ne, ne. . . — pasako jis, bet galvoja, kad savoj kuopoj broliškai suteikiant visiems, smagu būna tėviškių lauktuvėm bendrai dalintis. Juk ir jis ne kartą kitų vaišes ragavo, tai smagu bus atsilyginti.
Skaudžiai spiegė rogių kelias, kai tėvas išvėžino savo kareivį į geležinkelio stotį. Iš šieno iškėlė gražiai tamsiu audeklu apsiūtą lauktuvių ryšulį ir pats panėšėjo į laukiamąjį. Susėdo abu dar ant suolo. Kalbėt jau nebuvo ko, tik dairėsi aplinkui ir žvilgčiojo į tą pusę, iš kur turėjo atbildėti traukinys.
Šnypšdamas ir dundėdamas atsirito juodas žaltys ir staptelėjo. Tėvas palaukė, kol sūnus įlipo su ryšuliu. Bernardas dar šyptelėjo atsisveikinimui ir — langai ėmė slinkti tolyn. Tartum gyvas, žmonių pririjęs geležinis šliužas nuvingiavo sau bildėdamas ir dūmais rūkdamas. Ir liko tiktai tuščios vėžės baltame sniege.
O namie likusi mamulė vis dar apie jį temąstė. Ar nenušalo rogėse, užpustytu keliu kapstantis? Ar neprailgs traukiniu kelionė? Ar dar neišalko? Verčiau būtų saldžiojo pyrago dar riekę padauginusi. Nuo rytojaus jis vėl kareivėlio vargelį vargs. Nusikamuos balandėlis, kol savo dalį atitarnaus.
Ištisą savaitę nepaliovė rūpintis ir — laukė laiško. Buvo įsakiusi: tučtuojau sumesk kelis žodžius į popierį — kaip laimingai grįžęs, ką naujo radęs... Dar ir — kaip lauktuvės patikę.. . Virtus daiktus liepė greičiau sudoroti, o žali gali ilgiau stovėti, bet ar jis, vyriška galva, neužmirš? Sūris ar tik ne perkietas pasitaikė? Na, tegu iš nuobodumo ilgiau graužia, dantis grūdina. Dešrelės tikrai patiks — švariai parūkusios, prielaidinio mėsa minkšta.
— Tai bent gardžiuojasi dabar jis savo užkanda, kareiviškų kopūstų pasrėbęs! — šypsosi ji, lopydama marškinių rankovę, ir džiaugasi sūnui puikiai įsiteikusi.
Penktadienį, turgaus dieną, pavakare seniūno piemuo atlapnojo per sniegą ir iš skrandutės kišenės ištraukė aplamdytą laišką.
Tėvas gale stalo atsilošė į sieną, užsikabino akinius, atsikosėjo ir, lyg litaniją, ėmė lėtai grabalioti žodžius . . . Aplinkui kiti išsižiojo klausytis.
Kelionė gerai pasisekusi. Spėjo laiku į savo kuopą grįžti. Tarnybą rado po senovei: nei geriau, nei blogiau.
— Tiktai tą mamutės įdėlį su maisto lauktuvėm, — laiško gale pasiaiškino lyg tarp kitko, — išlipdamas netyčia palikau traukiny... Ilgas kelias, prisnūdau kiek. . . . Kai prireikė ristis laukan, vos akis atmerkęs — iš skubos pamiršau . . . Nesmagu, kad likau be lauktuvių, ką darysi. Bet pas mus maistas geras, gal nepasigesiu. Žinoma, ten buvo gal virš dešimt litų vertės — gaila.
Mamai net kvapą užėmė, taip širdį suspaudė. Kad būtų jai kas šimtą litų pavogęs, nebūtų taip skaudu!
Gal dešimt litų vertės! Argi čia litais išmatuosi? Jos viso rudens rūpestis, jos senatve sugrubusių rankų triūsas, jos motiniškas džiaugsmas kuo nors pasigerinti išvažiuojančiam sūneliui... Kad jis pajustų jos mylinčią širdį, jos kasdienio darbo dovanėlę...
Ji per ilgas savaites — anksti rytą ir vėlai vakarą — apie tai tegalvojo, o jisai — užmiršo traukiny...
Žinoma, paskaudės jai širdį, perskaudės lig dugno ... O prieš Velykas jinai vėl rinks, tausos ką geresnio — savo grįžusiam kareiviui kelionei įsidėti. Ir dėl šito nelemto užmiršimo — nė žodžiu neprikaišios, nemurmės. . . Gal tik jos motiniškas veidas nauja širdgėlos raukšlele tyliai nusivagos, niekam nesiguodžiant, atpildo nelaukiant, tyros meilės auka gyvenimą globiant...
