ŽAIBO KARAS LIETUVOJE
ALGIRDAS BUDRECKIS
I. PASIRUOŠIMAS
Lietuvos geopolitinė padėtis yra pavojinga. Kilus karui tarp vidurinės ir rytų Europos galybių, ji tampa jų kovos lauku. Lietuva buvo karo vieškelis 1812 m. 1914 m. ir vėl 1941 m. Nežiūrint to, kad pati Lietuva nebuvo tų karų aktyvi dalyvė, jos teritorijoje vyko žiaurios kautynės, jos civiliniai gyventojai nė kiek nemažiau nukentėjo už kovotojus. Tiktai, tie nuostolingi karai turi ypatingos reikšmės Lietuvos istorijoje. Sustokime tiek Antruoju pasauliniu karu. Tur būt, niekuomet istorijoje lietuviai nebuvo taip nekantriai laukę invazijos, kad išsigelbėtų iš okupanto rankų. Pilna žodžio prasme, vokiečius agresorius lietuviai negali laikyti išlaisvintojais, o tačiau, Fall Barbarossa (Raudonbarzdžio operacija) laikinai išgelbėjo lietuvių tautą nuo sovietinio genocido. Vokiečių žygis į Rusiją 1941 m. pralėkė, it gaisai, per Lietuvą. Karo operacija etnografinėje Lietuvoje truko vos 7-8 dienas, bet vis dėlto, tas žygis yra reikšmingas, žiūrint iš karinio taško, nes jau tuose veiksmuose glūdėjo karo tolesnės eigos pobūdis ir net vokiečių karybos silpnybė.
1941 m. gegužės 22 d. vokiečių karo vadovybė pradėjo ruoštis Rusijos užpuolimui. Birželio 1 d. buvo nustatytas karinis tvarkaraštis sekančiam mėnesiui. Hitleris nusprendė, kad birželio 22 d. bus invazijos (Fall Barbarossa) data. Tarp gegužės 22 d. ir birželio 1 d. pėstininkų divizijų masės telkėsi rytų placdarmuose. Pagal sėkmingą Lenkijoje ir Prancūzijoje išbandytą išsidėstymo planą, šarvuotos jėgos buvo atskirtos nuo pėstijos ir sutelktos keturiose atskirose šarvuočių grupėse (Panzergruppen),kurioms vadovavo gabūs ir energingi jauni vadai — Kleistas, Guderianas, Hothas ir Hoepneris. Šis jėgų padalinimas atitiko žygio objektams: Maskvos, Leningrado ir Ukrainos tikslams. Tačiau bendras Barbarosos direktyvos tikslas, geografiniu atžvilgiu, buvo neaiškus. Direktyva bendrais žodžiais nustatė žygio objektą, liniją, kuri ėjo nuo Archangelsko iki Kaspijos jūros, tačiau Barbarosos direktyva aiškiai pabrėžė karinį tikslą:
Sovietų kariuomenės didesnės dalies vakarų Rusijoje sunaikinimas drąsiomis operacijomis, kurios apimtų šarvuočių puolimą, siekiantį pralaužti frontą ir kartu sulaikytų rusų karinius junginius nuo pasitraukimo į krašto gilumą.
Šarvuotos jėgos turėjo sukapoti raudonąją armiją, o lėčiau žygiuojanti pėstija ir artilerija, turėjo išblaškytus rusų dalinius priversti pasiduoti. Hitleris nenorėjo kovoti dėl Sovietų Sąjungos miestų, ar juos užimti. Daugelis štabo generolų sutiko su fiurerio galvosena. Kova dėl Prancūzijos buvo laimėta žygiuojant į Lamanšą, ne į Paryžių. Žaibinio karo strategija siekė priešo ginkluotų jėgų apsupimo ir jų sunaikinimo.
Bet šita formulė savyje turėjo ir nelaimės priežastį. Dažnai vykdavo trintis tarp šarvuočių vadų, kurie tikėjo, kad jie sugebėtų perskrosti visą Rusiją ir tik ilgėjosi svajodami pasiekti sostinių blizgančius bokštus, ir pėstininkų vadų, kurių daliniai rungėsi su atkakliomis rusų masėmis užfrontėje ir kurie labai norėjo, kad tankai čia jiems talkintų. Šita trintis buvo daugelio vietinių taktinių klaidų priežastis, kuri, pagaliau, užkrėtė vyriausią karo vadovybę neryžtingumu, dar ankstyvame rudeny privedusiu prie vadovybės krizių. Bet 1941 m. birželio mėnesį atrodė, kad direktyva bus vykdoma pagal raidę.
Be staigmenos pranašumo vokiečiai sutelkė naikinančios ugnies persvarą tuose taškuose, kuriuose jie numatė pralaužti šarvuotais daliniais frontą. Generolas pulkininkas Halderis, vokiečių štabo viršininkas, planavo panaudoti visą vokiečių kariuomenės tankų jėgą puolimuose. Tankų divizijos buvo priskirtos prie šarvuočių grupių, kurių uždavinys buvo pirmu smūgiu pradurti gynybos liniją, apriesti rusų dalinius, izoliuoti ir sukapoti raudonosios armijos masę dar pasieny.
Naktį iš birželio 19 į 20 dieną vokiečių kariai su tankais ir autovežimiais susitelkė ties pasieniu. Dvi dienas jie budėjo pasienio miškuose, tyliai stebėdami rusų pozicijas. Kiekvienas pulkas stovyklavo miške kovos aprangoje. Kiekvienas tankas turėjo dešimt benzino bakų, pritvirtintų prie bokštelio, ir dar vilkosi vežimėlį, kuriame buvo dar po 3 bakus. Paruoša buvo didelės distancijos žygiui.
II. KARIUOMENIŲ DISLOKACIJA
1941 m. birželio 21 d. vokiečių karinės jėgos rytuose sudarė septynias armijas, keturias šarvuočių grupes ir tris oro laivynus. Iš viso puolikų skaičius buvo imponuojantis: 3 milijonai vyrų, 600,000 autovežimių, 750,000 arklių, 3580 šarvuotų kovos vežimų, 7184 pabūklai ir 1830 lėktuvų. Šalia to, pietuose stovėjo rumunų trečioji ir ketvirtoji armijos. Sovietijos pasieny buvo dešimt raudonųjų armijų, kurių skaičius siekė 4,500,000 vyrų.
Šiaurės armijų grupė (Heeresgruppe Nord), kuriai vadovavo feldmaršalas Ritter von Leeb, turėjo žygiuoti iš Rytprūsių, skersai Nemuną ir per Lietuvą. Tos grupės uždavinys buvo Sovietų jėgų Pabaltijyje sunaikinimas ir Leningrado užėmimas. Šiaurės grupė susidėjo iš sekančių armijų:
18-ta armija telkėsi Klaipėdos ir Tilžės apylinkėse. Jos žygio kryptis buvo Estija. 18-ta armija, kuriai vadovavo gen. von Kuechleris, susidėjo iš 11 pėstininkų divizijų.
Gen. plk. Hoepnerio vadovaujama 4-ta šarvuočių grupė, kuri telkėsi nuo Tilžės pietų ir rytų link, turėjo žygiuoti į Leningradą. 4-ta šarvuočių grupė susidėjo iš dviejų šarvuotų korpų: gen. Reinhardto 41-mo šarvuoto korpo (1 ir 6 šarvuočių divizijos, 36 motorizuota divizija ir 269 pėst. divizija) ir gen. von Manšteino 56-to šarvuoto korpo (8 šarvuočių div., 3 motorizuota div., 290 pėst. div. ir SS Totenkopf šarv. div.).
Gen. plk. Busch vadovaujama 16-toji armija telkėsi nuo Įsručio rytų link; jos uždavinys buvo Leningradas. 16-toje armijoje buvo 10 pėstininkų divizijų. Šiaurės grupei talkino pirmasis oro laivynas, kuriam vadovavo gen. plk. Kelleris.
Vidurinei armijų grupei vadovavo feldmaršalas Fedoras von Bockas. Jos operacijų baras tęsėsi nuo Romintos girios (Romintener Heide) ir į pietus nuo Lietuvių Brastos — viso 250 mylių baras. Von Bocko armijų grupė buvo stipriausia iš visų trijų grupių (dar buvo ir Rund-štedto pietinė armijų grupė) ir susidarė iš dviejų armijų ir dviejų šarvuočių grupių (gen. plk. Guderiano antroji šarvuočių grupė ir gen. plk. Hoth trečioji šarvuočių grupė). Feldmaršalo Kesselringo antrasis oro laivynas rėmė šitą galingą šarvuotą jėgą. Vidurinės grupės uždavinys buvo sunaikinti stiprias sovietų karines jėgas, su jų šarvuotais ir motorizuotais daliniais, Brastos - Vilniaus - Smolensko trikampyje. Užėmus Smolenską, vidurinė grupė turėjo spręsti ar pasukti į šiaurę, ar žygiuoti tiesiog į Maskvą.
Prieš vokiečius stovėjo raudonosios armijos Pabaltijo karinė apygarda su štabu Rygoje. (Birželio 23 d. ši apygarda tapo Šiaurės vakarų frontu). Apygardos kariniu viršininku buvo gen. plk. F. I. Kuznecovas, štabo viršininku — generolas leitenantas P. S. Klenovas, o komisaru — P. A. Dibrovas. Pabaltijo karinės apygardos dislokacija buvo:
Kranto apsauga ir Oesel-Saaremos saloje — aštuntoji armija (generolas majoras P. P. Sobennikovas), Rytprūsių pasienis — vienuoliktoji armija (gen. ltn. V. I. Morozovas), Padauguvis — 27-ta armija (gen. mjr. N. Berzarinas). Be to, apygarda dar turėjo mechanizuotą korpą ir dvi kavalerijos divizijas atsargoje. Apygarda iš viso turėjo: 7 pėst. divizijas pasieny (Lietuvoje), 17 pėst. divizijų, 7 kavalerijos divizijas, 2 šarvuočių divizijas ir šešias motorizuotas divizijas Vilniaus, Kauno, Šiaulių apygardose ir Latvijoje.
Centre prieš vokiečius stovėjo Vakarų karo apygarda su štabu Minske (birželio 23 d. apygarda tapo Vakarų frontu). Apygardos karinis viršininkas buvo generolas D. G. Pavlovas, štabo viršininku — V. H. Klimovskis, o komisaru — A. Ja. Fominys. Vakarų apygardos dislokacija buvo:
Trečioji raudonoji armija (gen. ltn. V. I. Kuznecovas) — Gardino apygardoje, dešimtoji armija (gen. mjr. D. K. Golubevas) — Balstogės apygardoje, ir 13-ta armija (gen. ltn. P. M. Filatovas) atsargoje (Minske). Pavlovo trys armijos buvo išdėstytos nuo Latvijos pasienio iki Vladavos, Pripetės pelkyno pakrašty. Pavlovas atsargoje dar turėjo 5 mechanizuotus korpus, kurie kiekvienas atskirai, iš tikrųjų, nebuvo didesni už diviziją. Tie mechanizuoti korpai buvo išskleisti po visą karo apygardą.
Pažymėtina, kad Pavlovas savo žinioje turėjo ir Lietuvos kariuomenės likučius: vadinamą lietuvių teritorinį 29-tą korpą. Varėnos poligone stovėjo 184 divizija, o Švenčionėlių - Pabradės poligone 179 divizija. Iš viso ten buvo apie 8000 lietuvių karių su ginklais, bet beveik be šaudmenų, nes rusai jiems nepasitikėjo.
Iš tikrųjų, karo išvakarėse jėgų išdėstymas pasieny buvo nelygus. Vokiečiai turėjo žymią persvarą. Šiaurėje trys šarvuočių divizijos (daugiau kaip 600 tankų) ir dvi pėst. divizijos turėjo 25 mylių puolamąjį ruožą. Prieš juos stovėjo tik rusų 125-toji šaulių divizija. Centre, kur von Bocko grupė sudarė invazijos smūgio kumštį (Schwerpunkt), Hotho ir Guderiano šarvuočių korpai turėjo beveik 1500 tankų. Jiems galėjo pasipriešinti tik rusų 128 šaulių divizija, 22-ta tankų divizija ir kitų keturių divizijų mišrūs daliniai.
III. VOKIEČIŲ BIRŽELIO MĖN. 22 D. PUOLIMAS
Sekmadienį, birželio 22 d., 3 val. 15 min. ryto, vokiečių artilerija atidarė ugnį išilgai vokiečių-sovietų pasienį. 3 val. 40 min. prasidėjo pirmoji smogiamųjų bombonešių ataka. Luftwaffe bombardavo Lietuvos miestus ir aerodromus. Orinis bombardavimas užmušė apie 4000 civilinių gyventojų. Kauno aerodromas buvo sunaikintas. Daugumas sovietų lėktuvų degė Lietuvos aerodromuose. Vos tik keletas sovietų lėktuvų spėjo pakilti į orą.
Šiaurės grupės bare telkti nė artilerijos ugnis prieš puolimą buvo paleista tik keliuose sektoriuose. Pirma pėstininkų banga, kartu su smūgio pionieriais, patylomis pakilo iš apkasų ir žengė pirmyn. 3 val. ryto tankai žvangėjo, lysdami pirmyn iš miškų, lyg koki vaiduokliai iš rytmetinės miglos.
30-toji pėst. divizija (iš Šlesvigo - Holšteino) užėmė pozicijas nuo Klaipėdos pietų link. Jos kariai pirmąją dieną neturėjo jokių vandens kliūčių prieš save. Vyr. ltn. Weisso vadovaujamas pionierių būrys prislinko prie spygliuotų vielų. Rusai tik kai kur patruliavo kliūtis. Rusų apsauga buvo kiek toliau užpakalyje. Pionieriai perkirpo vielas. Nebuvo paleista jokio šūvio. Vokiečiai skubiai suėmė sovietų pasienio sargybas.
Rusai buvo įsitvirtinę bokštuose - augštumose 71 ir 67. Rusų kulkosvaidis augštumoje 71 atidarė ugnį. Tai buvo pirmi šūviai, paleisti tarp Nemuno ir Dubysos. Tučtuojau atsiliepė 47-to artilerijos pulko antrosios baterijos sunkiosios gaubicos, kurios rėmė 30-tą diviziją žygyje iš Trapėnų į Viešvilę. Weisso avangardas atakavo sovietų pozicijas. Rusai buvo netikėtai užklupti. Jų apsauga buvo tik dalinai įsitvirtinusi. Daugelis rusų kareivių dar tebebuvo bivuakuose. Dauguma jų buvo mongolai, statybos batalionų kariai. Kai vokiečiai susidurdavo su tų mongolų kareivių būriais ar kuopomis, tai įvykdavo atkaklūs ir fanatiški susirėmimai.
Vokiečių kareiviai pastebėjo, kad priešininkas nebuvo taip lengvai įveikiamas. Rusai pasirodė ne tik drąsūs, bet ir klastingi. Jie mokėjo užsimaskuoti ir daryti pasalas. Jie buvo ir taiklūs šauliai. Kovoti iš pasalų buvo rusų pėstininkų specialybė. Rusų priekiniai postai laukdavo, kol vokiečių pirmoji puolimo banga juos peržengdavo. Po to jie apšaudydavo antrąją vokiečių bangą. Įgudę šauliai su automatais laukdavo duobėse, kol neatsargūs vokiečiai priartėdavo. Karo pradžioje rusų įgudę šauliai nukaudavo tiekimo sunkvežimių šoferius, karininkus ir pasiuntinius motocikluose.
126-tos pėst. divizijos (iš Reino-Westfalijos) kareiviai, kovodami šalia holšteiniečių, irgi patyrė Sovietų pasienio karių klastą. Tos divizijos 422 pėst. pulko antrasis batalionas pakėlė didelius nuostolius. Sovietų kulkosvaidis pasislėpė javuose ir praleido pirmąją atakos bangą. Popiet, kai kpt. Lohmaras vedė savo batalioną į frontą, pasislėpę rusai kulkosvaidininkai pradėjo šaudyti. Žuvo bataliono vadas, jo adjutantas buvo sužeistas. Vokiečių kuopai truko 3 valandas, kol sunaikino keturių rusų ugnies lizdą. Kol rusai šaudė, vokiečiai juos puolė granatomis.
Šiaurėje, Baltijos pajūryje, žygiavo gen. Herzogo 291 pėst. divizija (Mozūrų). Plk. Loh-meyerio 505-tas pėst. pulkas prasilaužė pro Sovietų pasienio bunkerių liniją. Rytmečio migloje rusai pasitraukė, bet Lohmeyeris nesustojo. Jis persekiojo įkandin bėgančius raudonarmiečius ir dar pirmąjį karo vakarą pasiekė Lietuvos - Latvijos pasienį. Sekantį rytą 505-tas pėst. pulkas paėmė Priekulę. Vadinasi, po 34 valandų Lohmeyeris ir jo pulkas buvo įsiskverbęs 44 mylias gilyn į priešo teritoriją.
Birželio 22 d. popiety vokiečių šarvuočių daliniai jau skubiai važiavo sausais, nesunaikintais vieškeliais. Jie veržėsi vis tolyn į priekį. Tie žvalgybos junginiai susidarė iš mišrių grupių motociklininkų su šarvuočiais bei pėstininkų pusvikšriais vežimais, kurie vilko prieštankinius pabūklus. Kai kada juos sustiprindavo lengvi ar PzKw III vidutiniai tankai. Vieškeliuose jie darydavo 25 mylias per valandą. Po jų vyko tankų masė, kuri nuolatos palaikė ryšį su vadais. Tankų daliniai būdavo pasiruošę išsiskleisti į puolimo rikiuotę, jei tik voros smaigalys stabtelėdavo dėl sutikto pasipriešinimo. Toliau, voros užnugaryje, žygiavo mechanizuota pėstija, divizijos artilerija ir pėstininkai. Visa tokia vora išsitęsdavo 7-10 mylių gilumon. Iki birželio 22 d. vakaro visos šarvuočių divizijos toli užpakalyje paliko kautynių zoną ir giliai įsiveržė į priešo užfrontę.
Viduryje Guderiano voros aprietė Lietuvių Brastą, užėmė Kobrinę ir Pružėnus ir peržengė Karališkąjį perkasą. Hoepneris pralaužė 3-čios raudonosios armijos dešinįjį sparną, tuo išplėsdamas tarpą tarp 3-čios raudonosios armijos ir Pabaltijo karo apygardos dalinių. Manšteino tankai, it potvynis, galvotrūkčiais veržėsi pirmyn.
Giliausią prasiveržimą padarė Manšteino 56-tas korpas, kuris aušrai brėkštant peržengė Rytprūsių sieną ir dar prieš saulėlydį užėmė Dubysos tiltą ties Ariogala — 50 mylių žingsnis pirmyn! Miškingose apylinkėse nuo Klaipėdos šiaurės link, kur von Manšteino korpas veikė, nebuvo daug vietos manevruoti. Todėl per sieną smogė tik 8-toji šarvuočių divizija ir 290 pėst. divizija. Bunkerių linija turėjo būti pralaužta, nes frontą reikėjo greitai pralaužti. Korpas pirmą dieną turėjo padaryti 50 mylių ir staigiu smūgiu užimti viaduką, einantį skersai Dubysos slėnį ties Ariogala. Žygiui nepavykus, korpas įkliūtų į gilų ir siaurą slėnį, kas duotų priešui laiko persitvarkyti. Bet, svarbiau, smūgiui nepavykus, jau būtų neįmanoma staiga užimti Daugpilio centrą.
290-ta pėst. divizija, žengdama per pasienio upelį, pakėlė didelius nuostolius. Ypač daug nuostolių buvo karininkais. Jaun. ltn. Wein-rowskis (501 pėst. pulko) buvo pirmasis karys, kuris žuvo nuo Sovietų kulkų tame Šiaurės ruože. Tačiau rusų pasienio kariai nepajėgė sulaikyti vokiečių atakos. 501-mo pulko 11 kuopa, būdama avangarde, pašalino užkirstų medžių kliūtis 8-jai šarvuočių divizijai. Kuopos vadas vyr. ltn. Hinkmannas buvo nukautas. Vadovavimą perėmė ltn. Silzeris ir tęsė ataką. Vokiečių avangardui pasiekus Mituvą, vokiečiai užėmė tiltą ir sudarė prieštiltį. Po pietų rusų priešpuoliai atsidūrė į 4-tos šarvuočių grupės pilną svorį. Rusų daliniai tirpo, negalėdami atsilaikyti prieš vokiečių ugnį. Iki vakaro trys rusų pėst. divizijos išnyko — vyrai, ginklai, štabai, transportas, viskas žuvo. Kitos penkios divizijos buvo sužalotos. Svarbiausia, pusė Pavlovo tankų buvo sunaikinta. Vokiečių bombonešiai taip smarkiai sudaužė 14-tą sovietų mechanizuotą korpą kovos lauke, Pružėnų - Kobrino apylinkėse, kad jis nebepasirodė fronte. 18 val. 13-tas korpas įsijungė į kovą, tačiau kuro trūkumas, mechaniškosios problemos ir netinkama municija panaikino to korpo veiksmingumą. Pavlovas to korpo dalinius siuntė į kautynes pavieniui ir tie daliniai kartojo kitų lemtingas taktines klaidas.
Sovietų kariuomenė, buvusi pasienyje, nukentėjo nuo vokiečių staigaus puolimo. Rusams pavyko susprogdinti tik keletą tiltelių. Vokiečiai spėjo užimti svarbius tiltus skersai Nemuno, Bugo, Sano ir Pruto. Rusų sargybiniai niekur neatsilaikė prieš vokiečių smogikus.
IV. RAUDONOSIOS ARMIJOS PAKRIKIMAS
Ką gi veikė raudonoji armija karo pradžioje? Atrodo, jog vokiečių invazija nustebino tiek pasienio dalinius, tiek štabus, ypač Vakarų apygardos karinę vadovybę. Tačiau negalima teigti, jog raudonoji armija būtų neturėjusi įspėjimų. Minsko štabą pasiekė žinia iš Gardino birželio 20 d., kad vokiečiai nuėmė spygliuotų vielų užtvarą ant Augustavo - Seinų vieškelio, kad ištisą dieną girdėjosi motorų ūžimas anapus sienos; kad vokiečių žvalgybos lėktuvai perskrido rusų teritoriją. Birželio 21 d. Minskas gavo raportus, kad pastebėti dideli vokiečių karių susitelkimai įvairiuose pasienio taškuose. Birželio
21 d., vakare, Pavlovas, tuo metu dalyvavęs teatre, Minsko karininkų ramovėje, gavo žinią, kad vokiečiai netrukus pradėsią invaziją. Tačiau gen. Pavlovas numojo šitą paskutinį įspėjimą, lyg kokią nesąmonę, ir dar labiau susidomėjo Korneičuko komedija.
Užtat, birželio 22 d. rytą, kai 6000 vokiečių pabūklų sudundėjo pasieny, rusai buvo netikėtai užklupti. Vokiečių radijo imtuvai tą rytą pagaudavo vis tą patį rusų komunikatą: “Mus apšaudo! Kas daryti?” Generolas Blumentrittas savo atsiminimuose, kaip kuriozą, užrašė rusų štabo atsakymą: “Ar jūs pakvaišote? Kodėl jūsų pranešimas nešifruotas?!”
Rusų gynyba buvo nesuderinta; vietiniai vadai nedrįso imtis jokios iniciatyvos. Frontiniai daliniai instinktyviai atkakliai laikėsi dar nebaigtuose įtvirtinimuose. Po pusketvirtos valandos kautynių, kai Hitleris jau transliavo savo kalbą apie “didžiausią žygį, kokio pasaulis dar nėra matęs”, raudonosios armijos vadovybė davė tokį keistą įsakymą:
Kariai puls priešą ir jį likviduos tose srityse, kur tik jis peržengė Sovietų sieną,
tačiau be specialaus leidimo kariams neleidžiama peržengti sieną į priešo teritoriją.
Ankstų rytą Pavlovas pasikvietė generolą Boldiną į štabą. Anot pastarojo, Pavlovas nesuvokė, kas čia per velniava dedasi. Gen. Kuznecovas skambino iš Gardino ir pranešė, kad vokiečiai puola plačiu frontu ir bombarduoja Gardiną. Gardino štabo ryšio centrinė buvo sunaikinta. Dešimtosios raudonosios armijos vadas Golubevas ir ketvirtosios armijos vadas plk. Sandalovas irgi pranešė apie susidariusią kritišką būklę. Intensyvus vokiečių bombardavimas nukirto ryšį tarp daugelio dalinių. Balstogė, Gardinas, Lyda, Lietuvių Brasta, Volkoviskas, Slanimas buvo bombarduojami. Pavlovo viršininkas, maršalas Timošenka vis dar nedavė įsakymo artilerijos užtveriamai ugniai. Tik žymiai vėliau Pavlovas gauna įsakymą iš Maskvos vykdyti “Raudonojo ryšulio planą”, t. y., planą, kuris nustato veiksmus valstybės pasienyje. Tačiau šis įsakymas buvo jau pavėluotas, nes vokiečiai vykdė pilnas karines operacijas ir veržėsi gilyn. Vis tik, beveik visur apsuptų rusų dalių reakcija buvo veikli ir agresyvi. Rusų neorganizuotumas, tačiau, nustebino vokiečius ir iš dalies sutrukdė Wehrmachto planus supant susidariusias pėstininkų salas. Ištisos raudonųjų divizijos susitelkdavo ir atakuodavo. Tankų parkai ištuštėjo: viena po kitos, brigados apsiginklavo ir nužvangėjo į frontą, kur vokiečių artilerija jas pavieniui triuškino. Pavyzdžiui, auš-
tant trys vokiečių korpai tankais ir naikintuvais puolė Golubevo penktąjį pėst. korpą (jo kairįjį sparną). Penktasis korpas turėjo baisių nuostolių. Išvengti aprietimo iš pietų, Golubevas išdėstė 13-tąjį mechanizuotą korpą palei Kurecos upę, tačiau tas korpas teturėjo vos keletą tankų, daugiausia pasenusius T-26 tankus. Nors generolas Nikitinas ir sėkmingai atmušė pirmuosius vokiečių puolimus, tačiau jo šeštasis kavalerijos korpas buvo vokiečių bombonešių ir naikintuvų sunaikintas. Kavalerijos likučiai pasitraukė už Balstogės į rytus.
Nevykęs pasienio armijų išdėstymas sudarė Pavlovo frontui silpną centrą. Jo pėstija skaičiumi vos atitiko vokiečių pėstininkus. Šarvuočių atžvilgiu, Pavlovas buvo silpnas, nes jo frontą spaudė Hoepnerio, Hotho ir Guderiano šarvuočių grupės. Kai susisiekimas su Minsko štabu buvo atnaujintas, Pavlovas įsakė gen. I.
V. Blodinui dar tą patį vakarą pradėti priešpuolį dešimtąja armija. Boldinas protestavo, aiškindamas, kad jo dešimtoji armija yra beveik išmušta. Pavlovas laikinai sudvejojo, bet, pagaliau, tarė: “Štai toki yra mano įsakymai. Jūsų pareiga juos vykdyti”. Iš tikrųjų, jis jau nebesiorientavo (vėliau, už nesugebėjimą ir nerangumą, jis buvo sušaudytas).
Nakties metu Pavlovas dar bandė atitraukti tankų likučius iš 10-tos raudonosios armijos, sudarydamas specialią “smogiamąją jėgą” iš 6-to ir 11-to mechanizuoto korpo ir 6-to kavalerijos korpo. Gen. ltn. I. V. Boldinas turėjo vadovauti tai “jėgai” ir birželio 23 d. pulti vokiečių pietinį šoną. Turbūt tie įsakymai nebepasiekė visų dalių, o 10-tos armijos vadas Golubevas nelabai norėjo juos ir vykdyti, kadangi jo paties ruožas buvo smarkiai spaudžiamas. Kaip ten bebūtų, sekantį rytą išsirikiavo tik 11-tas mechanizuotas korpas. Šeštasis mechanizuotas korpas ir kavalerija dar buvo išsiskleidę keliuose. Visą rytą Luftwaffe tuos dalinius daužė. Kavalerija turėjo baisių nuostolių. To pasėkoje, birželio 24 d. Pavlovo armijos nebepajėgė uždaryti fronto lūžį.
Generolų Fediuninskio ir Boldino atsiminimai tvirtina, kad Stalinas ir karo vadovybė dar vis tikėjosi išvengti karo. Nurodymai užimti pasienio artilerijos pozicijas buvo išsiuntinėti armijoms tik invazijos pirmąjį vakarą; taip pat įsakymai išskleisti sutelktus lėktuvus pasienio zonos aerodromuose ir iš viso pasiruošti karui. Tie įsakymai buvo šaukštai po pietų. Pirmoji generalinio štabo direktyva įrodo Sovietų nesiorientavimą tikrojoje padėtyje:
1) Mūsų kariai visomis jėgomis puls priešo jėgas ir jas sunaikins ten, kur tik jos
įsibrovė į Sovietų teritoriją;
2) Mūsų žvalgybos ir kovos lėktuvai suseks priešo lėktuvų ir kariuomenės telkimus. Galingais smūgiais mūsų lėktuvai išblaškys priešo pagrindinius karinius telkinius ir aerodromus. Šitie smūgiai bus vykdomi nuo 60 ligi 100 mylių vokiečių užfrontėje. Klaipėda ir Karaliaučiusbus bombarduojami. Kol kas, jokie oro puolimai nevykdomi suomių ir rumunų teritorijoje.
Kadangi įsakymas buvo duotas po Sovietų aviacijos sunaikinimo, tai jis negalėjo būti vykdomas. Birželio 22 d. vakare vokiečių vidurinės grupės kairysis sparnas jau žygiavo toli už Kauno, šiaurės link. Rusų 11-ta armija buvo sumušta ir netvarkingai traukėsi iš Kauno Vilniaus link.
V. ŽAIBO ŽYGIAI
Jau birželio 22 d. rytą vokiečiai užėmė Kybartus, Vištytį, Naumiestį, Jurbarką ir Tauragę. Vokiečių 16-toji armija iš pietų manevravo supdama priešą. 4-ta šarvuočių grupė skubėjo šiaurės link. 8-tos ir 3-čios raudonosios armijos šonai buvo išplėšti: vokiečių tankai juos spaudė ir alino. Sovietų 11-tos armijos kairysis sparnas ir trečios armijos dešinysis sparnas pajuto vokiečių pilną smūgį.
Pavlovas stengėsi uždaryti lūžį, perkeldamas divizijas iš 10-tos raudonosios armijos sektoriaus, paremti nusilpusią trečiąją raudonąją armiją. Šis manevras atidengė kelią į Minską ir paliko gen. mjr. A. A. Korobkovo 4-tą armiją be paramos. Korobkovo centrą spaudė von Kluge, o jo dešinysis sparnas buvo apriestas Hotho 3-čios šarvuočių grupės. Guderiano 2-ji šarvuočių grupė atstūmė Korobkovo kairįjį sparną. Po trijų parų Guderianas pasistūmėjo šimtą mylių pirmyn, pasiekdamas Slanimą. Jisai kartu su Hothu uždėjo kilpą ant Korobkovo pėstijos ir šarvuočių.
Netrukus 11-toji raudonoji armija iš Suvalkijos persikėlė per Nemuną ties Panemune. Tą pačią dieną vokiečių 3-čios šarvuočių grupės avangardas persikėlė per Nemuną nuo Kauno į pietus. Vokiečių gen. štabo viršininkas Halderis įrašė į savo dienoraštį: “Rusai nemano pasiduoti, operacija, atrodo, eina pagal planą. Lietuva bus peržygiuota: Vilnius ir Kaunas užimti”. Iš tikrųjų, tai patys lietuviai išvalė rusus iš abiejų savo sostinių. Vokiečiai buvo nustebinti, kai įžygiavę į Vilnių birželio 24 d. rytą ir į Kauną birželio 25 d., rado tuos miestus lietuvių aktyvistų rankose.
Birželio 24 d. Boldino raudonieji šarvuočiai perėjo į priešpuolį iš Gaižiūnų, Kauno link, bet Luftwaffe nuslopino jų veiksmus. 11-toji raudonoji armija, tiesą sakant, buvo persilpna sėkmingai vykdyti tą izoliuotą operaciją.
Birželio 25 d. vokiečių 26-tas šarvuočių korpas paėmė Lesną ir nužygiavo 50 mylių Slucko link. Sekantį rytą 68-tas šarvuočių korpas užėmė Baranovičius ir vakare įžygiavo į Stolpcus. Birželio 27 d. tas korpas nužygiavo 50 mylių į Minską, kur susijungė su pietine Hotho “replių” dalimi, uždarydamas Slanimo “katilą” (Kessel).Tai buvo vienas iš žymiausių žygių šarvuočių karo istorijoje.
Bet kas gi tuo tarpu dėjosi šiaurės ruože? Ariogala buvo svarbus strateginis taikinys. Ten žygiavo gen. Brandenbergerio 8-ta šarvuočių divizija. Korpo vadas von Manšteinas lydėjo diviziją savo šarvuočiu. Jisai vis ragino divizijos karius: “Pirmyn. Pirmyn. Nepaisykit sparnų. Nepaisykit uždangos. Ariogalos viadukas turi būti užimtas. Reikia staiga užimti Daugpilį”. Būdamas narsus, bet ir apskaičiuojantis strategas, Manšteinas gerai suprato, jog Barbarosos operaciją vokiečiai laimės tik tada, kai sumuš rusus staigiu puolimu per pirmas savaites. Jis suprato, kad Rusija bus įveikta tik tada, jei puolikas smogs krašto karinį ir politinį centrą, jei jis nuvers krašto vadovybę ir tuo būdu suparaližuos krašto milžinišką karinį pajėgumą.
Birželio 23 d. 19 val. priekinės saugos praneša 8-tos šarvuočių divizijos štabui: “Ariogalos viadukas užimtas”. Manšteinas įsakė tankams eiti pirmyn. Pirmyn! Manšteinas vadovavo tokiam šarvuočių smūgiui, kurio joks taktikas dar nebuvo mėginęs. Ar jo korpui pavyks užimti Daugpilį? Ar jis galės nužygiuoti 230 mylių per raudonųjų gynimąsi ir užimti Dauguvos tiltus?
Šiaurės grupės tikslas buvo Leningradas, jos smūgiai turėjo suparaližuoti tą centrą. Tą padaryti reikėjo peržengti per Dauguvą. Manšteino 56-tas šarv. korpas ir jo kairiame sparne veikęs Reinhardto 41-as šarv. korpas turėjo užimti tiltus ties Jokūbpiliu ir Daugpiliu. Bet tas šarvuočių karas nebuvo lengvapėdiška avantiūra. Pirmos dvi paros įrodė, kad priešas atkaklus. Rusai dar turėjo tankų. Ir dar kokių tankų! 41-as šarv. korpas greit patyrė, kokie tie rusų tankai buvo.
Pabaltijo karo apygardos viršininkas sutelkė likusius šarvuočių dalinius — apie tris divizijas —ir birželio 23 d. popiety pradėjo priešpuolį iš Šiaulių. Abejotina, ar šis priešpuolis, nors ir suderintas su Boldino grupės operacija, būtų galėjęs uždaryti fronto lūžį. Boldino nerangumas išblaškė betkokias viltis. Raudonųjų šarvuočiai užbėgo ant Reinhardto 41-mo šarv. korpo, kuris ruošėsi pulti Kauną. Susirėmimas įvyko netoli Raseinių.
Birželio 24 d. 13 val. 30 min. Reinhardtas gavo žinią, kad 6-toji šarvuočių divizija susirėmė su raudonųjų tankais prie Dubysos, už Raseinių. Daugiau kaip 100 sunkiųjų sovietų tankų susidūrė su Landgrafo 6-ta šarv. divizija. Susidarė pirmasis krizis vokiečių šiaurės fronte, nes susirėmimas įvyko Manšteino smaigalio užfrontėje. Birželio 24-26 d. d. vyko kritiškos kautynės ties Dubysa tarp vokiečių 41-mo šarv. korpo ir sovietų 3-čio šarv. korpo. Sovietų gen. plk. Fedoras Kuznecovas išrikiavo savo geriausius dalinius (I-ją ir 2-ją diviziją), kurie turėjo 400 tankų.
Vokiečių 1-ji šarv. divizija atvyko paremti šeštąją. Tankai kerėpliavo per smiltingas ir pelkingas apylinkes. Pirmą dieną įvyko daug mažų susirėmimų. Sekantį rytą vokiečius ištiko pavojus. Sovietų sunkiųjų tankų ataka nubloškė antrąją bateriją ir 113-tą šaulių pulką. Nei pėstininkų prieštankiniai pabūklai, nei tankų medžiotojų patrankos, nei patys vokiečių tankai negalėjo peršauti tų apkaustytų pabaisų šarvų. Vokiečių artileristai turėjo horizontaliai nustatyti pabūklų vamzdžius ir šaudyti tiesiai į atrėpliojančius tankus. Sovietų šarvuotosios pabaisos buvo nauji Klim-Vorošilovo serijos modeliai: KV-1 ir KV-2, kurie svėrė 43, bei 52 tonas. Greitumo ir vikrumo dėka vokiečių tankai pagaliau nuveikė sunkesnius sovietų tankus. Vokiečių drausminga ugnies koordinacija ir efektyvus radijo susisiekimas sudarė sąlygas atmušti rusų tankus dvi mylias atgal.
Pirmosios šarvuočių divizijos pranešimas taip apibūdino šias tankų kautynes:
KV-1 ir KV-2 tankai, su kuriais mes pirmą sykį čia susidūrėm, buvo nuostabūs. Mūsų kuopos pradėjo šaudyti maždaug iš 800 metrų atstumo. Tačiau šis šaudymas nebuvo efektyvus. Mes artėjom prie priešo, o jis irgi avansavo, nekreipdamas ypatingo dėmesio į mūsų ugnį. Netrukus mus skyrė tik 50-100 metrų. Mes paleidom fantastiškas ugnies salves, tačiau be jokių rezultatų, rusų tankai vis ėjo pirmyn, nes mūsų šūviai atsimušė nuo jų. Mes išvydom baisią padėtį, kai rusų tankai prasiveržė pro ...pirmo šarvuočių pulko gretas ir puolė mūsų pėstininkus užfrontėje. Mūsų šarvuočių pulkas apsisuko ir nusivijo paskui KV-1 ir KV-2 tankus, maždaug riedėdamas lygiagrečiai jų. Šios operacijos metu mums pavyko ypatingais šūviais, maždaug iš 30-60 m. atstumo, kaikuriuos tankus sustabdyti. Pagaliau padarėme priešpuolį ir atmušėme rusus. Gynybinis frontas buvo sudarytas ties Vosyliškėm.
Rusų sunkiuosius tankus saugojo 80 mm šarvai, kurie vietomis buvo sutvirtinti iki 120 m m storumo. Tie tankai turėjo 7,62 arba 15,5 cm. patrankas ir 4 kulkosvaidžius kiekvienas. Jų greitis lygumoje buvo 25 mylios per valandą. Vokiečiams didžiausias galvosūkis buvo tankų šarvai; vienas paimtas KV-2 tankas turėjo 70 taiklių šūvių žymes, bet nė vienas šūvis nepradūrė šarvų. Kadangi vokiečių prieštankiniai pabūklai nepajėgė tų milžinų sustabdyti, tai jie stengėsi susprogdinti tankų vikšrus ir paskiau pačius tankus sunaikinti artilerija bei priešlėktuviniais pabūklais.
Kautynės buvo išspręstos birželio 26 d. rytą. Rusų tankai dar kartą puolė, bet vokiečių artilerija juos išblaškė. Po to, vokiečių pulkai perėjo priešpuolin. 8 val. 38 min. 1-as šarv. pulkas susijungė su 6-tos šarv. divizijos avangardu. Rusų 3-as šarv. korpas buvo sunaikintas. Šios dvi vokiečių šarvuočių divizijos kartu su 36-ta motorizuota divizija ir 269-ta pėst. divizija sunaikino sovietų šarvuotas jėgas šiaurės Lietuvoje. Sunaikintų rusų tankų buvo 200, sunkiųjų KV-1 ir KV-2 tankų — 29. Tokios buvo Raseinių kautynių pasekmės. Jau birželio 25 d. raudonoji armija masiškai traukėsi iš Šiaulių. Kelias į Jokūbpilį buvo laisvas 41-mam šarvuočių korpui.
Šiose kautynėse vokiečiai atstūmė frontą 130 mylių. Birželio 25 d. vokiečių 16-ta armija ir 4-tas šarvuočių grupės junginys buvo tik 126 kilometrų nuo Dauguvos. Kiti vokiečių vienetai Vilniaus - Minsko linijoje jau buvo įsiveržę 230 kilometrų į priešo teritoriją.
VI. VALYMAS
Kur buvo Lohmeyeris? Vokiečių 18-tos ar rajos ir 291-mos divizijos štabuose dažnai kildavo toks klausimas. Birželio 24 vakare plk. Lohmeyeris su 505-tu pėst. pulku jau buvo 7 mylios nuo Liepojos. Birželio 25 d. jis mėgino užimti uostą, puldamas įtvirtinimus. Raudonarmiečiai, tačiau, atkakliai gynėsi. Tada Lohmeyeris pergrupavo savo dalinius; jam į pagalbą atvyko dar du pulkai. Liepojos įgula išėjo priešpuolin su tankais. Birželio 37 d. rusai dar padarė vieną masinį išpuolį ir net pralaužė vokiečių frontą. Vokiečiams nebuvo lengva uždaryti spragą. Pagaliau, apie vidurdienį, vokiečių 505 pėst. pulkas ir smogikų daliniai pralaužė rusų pozicijas. Sekančią dieną vokiečių smogiamieji daliniai įsibrovė į Liepoją.
Kautynės miesto gatvėse tęsėsi dvi paras. Tik sunkios patrankos ir lauko haubicos pajėgė sunaikinti rusus užbarikaduotuose pastatuose. Vokiečiai turėjo daug nuostolių. Galų gale, birželio 29 d. vokiečiai nugalėjo laivyno tvirtovę. 18-tos armijos pėstija laimėjo pirmą savo pergalę. Bet, kartu, jiems ji buvo skaudi pamoka: Liepoja pademonstravo, kad raudonarmietis sugeba atsilaikyti tvirtose pozicijose, ypač kai jiem vadovauja pasiryžę karininkai ir kai sovietų vadovybė turi laiko organizuoti gynybą.
Vokiečių žygis tęsėsi be didelių kliūčių. Didelės raudonarmiečių masės buvo apsuptos Balstogės “katile”. Vienuolika raudonųjų divizijų buvo pagautos Minsko srity. Birželio 28 d. vokiečiai pasiekė Minską, veržėsi į Latviją ir priėjo prie tiesioginio kelio į Leningradą.
Lietuvių sukilimas ir lietuvių partizanų veikimas užfrontėje demoralizavo raudonarmiečius. Daugelis raudonarmiečių išmėtė ginklus ir uniformas. Kai kur rusai grupėmis slapstėsi miškuose. Lietuvių partizanai, kai kur, kartu su vokiečių kariais, persekiojo ir likvidavo tokias grupes. Iki birželio galo kautynėse Lietuvoj buvo sunaikinta tarp 12 ir 15 rusų divizijų.
Likęs be šarvuočių šiaurvakarių frontas greitai byrėjo. Likusios raudonosios armijos traukėsi atgal į Rygą ir apleido kelius, vedančius į Dauguvą. Birželio 25 d. Manšteinas jau pasiekė Ukmergę, sekančią dieną jis buvo netoli Daugpilio. Anksti rytą, birželio 26 d., 8-tos šarvuočių divizijos smaigalys, pralaužęs Kuznecovo armijų pasipriešinimą, buvo jau prie Daugpilio. Brandenburgo pulko (žvalgybos smogikų vieneto) specialus junginys, vadovaujamas vyr. ltn. Knaako, staiga įvažiavo į rusų dar okupuotą miestą ir užėmė tiltus, kurių raudonųjų sargybiniai nespėjo išsprogdinti. Nors pats Knaakas ir penki jo smogikai žuvo, jo dalinys sėkmingai išsaugojo tiltus, kol atvyko Manšteino tankai. Tik geležinkelio tiltas buvo dalinai sužalotas, bet Manšteinas jau turėjo prietiltį į rytų Latviją.
Tada vokiečių karo vadovybė sudvejojo. Staiga, Hitleris išsigando. Nors jo karyba buvo pagrįsta drąsumu, neapgalvotu narsumu ir laime, jis drebančiu pirštu rodė savo strategams, kad jo sparnas buvo neapsaugotas. Be to, jis nepasitikėjo savo generolų sugebėjimams. Užtat, Manšteinas gavo įsakymą: “Sustok! Daugpilio prietiltis turi būti apsaugotas. Lauk kol atžygiuos 16-tos armijos kairysis sparnas”. Tuo būdu vokiečių ofenzyva, iš dalies, nustojo spartos.
Tai buvo pirmas skambutis, kad bus blogai. Buvo dar ir kitų skambučių: daugelis raudonarmiečių beprasmių priešpuolių; tarytum, noras paguldyti dešimt rusų gyvybių už vieną vokietį, krašto erdvumas ir niūrūs horizontai. Net pergalės įkarštyje, kai kurie vokiečių kariai turėjo klaikių nujautimų. Pavyzdžiui, tuo metu plk. Bernd von Kleistas rašė:
Vokiečių kariuomenė kovoja su Rusija, kaip dramblys, puolantis skruzdėlių ordas. Dramblys užmuš tūkstančius, gal net ir milijonus skruzdėlių, bet ilgainiui jų skaičius jį nugalabins. Skruzdės jį suės iki kaulo.
Bibliografija
1. I. V. Boldin, Stranitzy žizni (Moskva, 1961).
2. Paul Carell, Hitler Moves East, 1941-1943 (Niujorkas, 1965).
3. Paul Carell, Untemehmen Barbarossa (Frankfurt a. M., 1963).
4. Alan Clark, Barbarossa: The Russian German Conflict, 1941-45 (Niujorkas, 1965).
5. Walter Chales DeBeaulien, Der Vorstoss der Pan-zergruppe 4 auf Leningrad (Neckargemund, Kurt Vo-winchelverlag, 1961).
6. Walter Goerlitz, Der Zweite Weltkrieg, 1939-1945 (Stuttgart, 1951).
7. R. L. Garthoff, How Russia Makes War (London, 1954).
8. Heinz Guderian, Erinnerungen eines Soldaten (Heidelberg, 1951).
9. Peter Kleist, Zwischen Hitler und Stalin (Bonn, 1950).
10. Alfred H. F. Philippi, Der Feldzug gegen Sowjetrussland 1941 bis 1945 (Stuttgart, W. Kohlhammerverlag, 1962).
11. Pospelov, Istorija Velikoi Otečestvennoi Voinyj Sovietskogo Sojuza, 1941-45, Tom II (Moskva, 1960).
12. Kurt von Tippelskireh, Geschichte des Zweiten Weltkriegs (Bonn, 1957).
13. United States Department of the Army, German Campaign in Russia.
