Karinė spauda
V. Tanner, The Winter War
(Suomijos kova su Rusija 1939-40).
Buvusio Suomijos užs. reikalų min. Tannerio knyga yra reikšmingas įnašas suprasti tą nepaprastai didvyrišką suomių kovą su bolševikų imperija, kovą, kuri vyko mūsų tėvynės Lietuvos nelaimių fone.
1938 pavasarį rusų pasiuntinybė Helsinkyje pradėjo pasikalbėjimus su Suomijos užs. reik. ministerija. Apie metus laiko truko tie, rusų iniciatyva pradėti ir vedami, pasikalbėjimai, kurių tikslas buvo išgauti iš Suomijos garantijas sovietų teritorijų saugumui. Pasikalbėjimų metu paaiškėjo kaip atkakliai sovietai bandė išgauti teisę pasinaudoti kai kuriomis Suomijos teritorijos dalimis ir kaip, lygiai atkakliai, Suomija spyrėsi tiems bandymams.
1939 kovo mėn. Prancūzija ir Anglija pradėjo kalbinti Sovietų Rusiją bendradarbiauti prieš Vokietiją. Tuo pačiu metu Litvinovą pakeitė Molotovas ir Rusija pradėjo agresyvią politiką. Rugsėjo 17 d. ji užpuolė, jau vokiečių parblokštą, Lenkiją. Tačiau Suomija dar vis jautėsi saugi. Jau 1937 suomiai buvo numatę naujas sumas stiprinti savo kariuomenę, viso 2,710 mil. markių išdėstytų 1938 — 1944 metams. Tačiau iki 1939 m. rugsėjo mėn. tik maža dalis tos sumos buvo išnaudota, taip, kad kariuomenei dar vis trūko daug būtinų reikmenų. 1939 m. pavasarį buvo išleista eilė įstatymų sąryšyje su valstybės saugumu.
1939 m. rudenį Pabaltijo valstybės pasirašė su Sovietų Sąjunga draugiškumo ir savitarpės pagalbos sutartis ir įsileido sovietų įgulas. Suomijoje susidarė labai nejaukus įspūdis. Baisus nujautimas neapvylė.
Spalio 5 d. Molotovas vėl kreipėsi į suomius ir pakvietė jų atstovus Maskvon pasitarti “kai kuriais konkrečiais politiniais klausimais”. Paasikivio vadovaujama suomių komisija spalio 9 d. išvyko į Maskvą.
“Pasitarimus”, kuriuose dalyvavo ir Molotovas, vedė pats Stalinas. Pasitarimai tuoj virto sovietų reikalavimais. Garantuoti Leningrado saugumą, jie pareikalavo Suomijos sieną, esančią 32 km nuo Leningrado, pastumti gilyn į Suomiją Karelijos sąsmaukoje ir išnuomoti jiems Hanko uostą piet. Suomijoje, kur bus įrengta sovietų karinė bazė; be to, kai kurias salas Suomių įlankoje ir dalį teritorijos Rybači pusiasalyje, šiaurėje prie Petsamo, užleisti Rusijai už kompensaciją teritorijos gabalu šiaurinėje Suomijos pasienio dalyje. Tai tik svarbiausi reikalavimai. Būta dar ir kitų menkesnės reikšmės.
Komisija sovietų reikalavimus parvežė Suomijon, kurios vyriausybė buvo telinkusi pastūmėti sieną Karelijos sąsmaukoje 45 km nuo Leningrado.
Antrą kartą komisijai vykstant Maskvon, spalio 21 d., jos sudėtin buvo paskirtas ir V. Tanneris .
Abi pusės šio “pasitarimo” metu laikėsi kietai: “Kai abi pusės įsitikino, jog neįmanoma priimti kitos pasiūlymą, ir kai atrodė diskusijos baigėsi, mes pareiškėme savo gailestį dėl tokių rezultatų ir pakilomet eiti. Tuo momentu nebuvo užsiminta apie kitą susitikimą ar apie kokį diskusijų tęsimą. Molotovas atrodė nustebęs dėl mūsų išvykimo. Lyg tarp kitko, jis pasakė: ‘Ar jūs norite iššaukti konfliktą?’ Į tai Paasikivis atsakė: ‘Mes to nenorime, bet jūs, atrodo, norite’. Stalinas tuo tarpu, kaip paprastai, mįslingai šypsojosi”.
Sunkiai prispausta Suomija tuoj užklausė Švedijos vyriausybę apie galimą efektyvią karinę pagalbą. Tačiau atsakymas buvo neigiamas. Komisijai teko keliauti Maskvon trečią kartą, lapkričio 1 d.
Tuo metu Maskvoje posėdžiavo SSSR Vyriausioji Taryba ir suomių atstovai apsilankė jos posėdyje Kremliuje. “Iš mūsų ložės bandžiau patyrinėti tarybos atstovus. Kiek galima buvo iš mūsų vietų, esančių virš jų, spręsti, neatrodė, kad jie būtų darbininkai. Atrodė, jog visų jų rankos buvo gerai prižiūrimos, aiškiai, dauguma jų buvo partijos veikėjai. Salė buvo pilna įvairių rūbų ir įvairių rasių veidų.
Diplomatų ložėse, šia proga tebuvo tik mongolai iš Tannu-Tuva, Estijos ir Lietuvos ministerial ir mes atstovavę Suomiją. “Quelle collection!’ pasakė Paasikivis”.
Ir trečiasis “pasitarimas” davė tas pačias išdavas: “Pagaliau Molotovas pareiškė, kad suomių atsakymas nepatenkinantis ir, kad Rusijos reikalavimai esą minimaliniai, ką mes jau buvome girdėję be paliovos kartojant. Mes atsakėme, jog Suomijos nuolaidos yra pasiekę augščiausią galimą ribą.
Prieš mums išeinant, Molotovas ištarė šiuos neaiškius žodžius: ‘Ką nors daugiau šiuo reikalu mes civiliai nieko negalime padaryti; dabar metas kariams tarti savo žodį”. Komisija dar pasiliko Maskvoje tikėdamasi, kad naujos instrukcijos iš Helsinkio bus nuolaidesnės ir bus galima toliau tęsti derybas su sovietais. Tačiau suomių vyriausybės telegrama komisijai skambėjo taip: “Kaip žinote mūsų padarytos nuolaidos pasiekė nepriklausomybės leidžiamą saugumo ribą. Jei nėra sutarimo pasiūlytu pagrindu, jūs esate laisvi nutraukti derybas, pas. Erkko” (užs. reik. ministeris).
Gavęs telegramą, Paasikivis siuto ir kritikavo tokią vyriausybės laikyseną: “Dabar būtų laikas kovoti, jei iš viso kovoti. Bet kadangi, jūs, kariai (kreipdamasis į komisijos narį plk. Paasonen) nieko negalite padaryti, reikalinga karo išvengti ir atsitraukti. Nė vienas jūsų karių, išskyrus Mannerheimą, nieko nesupranta”. Mat, komisijai išvykstant į Maskvą, tą vakarą Mannerheimas, sėdėdamas šalia Paasikivio, pasakė: “Jūs būtinai turite susitarti. Kariuomenė yra nepajėgi kautis”.
Po nutrūkusių derybų, sovietams tereikėjo tik preteksto pasiimti jėga tą, ką suomiai nesutiko duoti gerumu, ir dar daugiau.
Lapkričio 2 6d. Suomijos ministeriui Maskvoje buvo įteikta Molotovo nota, kurioje pareiškiama, kad tą pat dieną 3 val. 45 min. p.p., sovietų kariuomenės dalinys, stovėjęs prie Mainila kaimo, buvo apšaudyta artilerijos iš Suomijos pusės. Septyni šūviai užmušė 3 eilinius ir vieną puskarininkį, sužeidė 7 kareivius ir 2 karininkus. Kad daugiau toki įvykiai nepasikartotų, sovietų vyriausybė reikalauja nedelsiant atitraukti suomių kariuomenę Karelijos sąsmaukoje 25 km nuo sienos.
Suomiai ištyrę reikalą rado, kad tie Mainilos šūviai galėjo būti iššauti ne iš Suomijos, bet tik iš Sovietų pusės. Tokį paaiškinimą sovietai ne tik atmetė, bet atšaukė savo nepuolimo sutartį ir nutraukė diplomatinius santykius su Suomija.
Kaip ir reikėjo laukti, po keturių dienų po Mainilos incidento, sovietų orinės, jūrinės ir sausumos jėgos užpuolė kaimynę Suomiją. Suomija vyr. kariuomenės vadu tuoj paskyrė maršalą C. G. Mannerheimą, tuo metu ėjusį valstybės gynybos tarybos pirmininko pareigas. Senoji vyriausybė atsistatydino ir naują, platesniu pagrindu, sudarė Risto Ryti (agrarų part.), į ją įėjo ir knygos autorius V. Tanner (socialdemokr.). užsienio reikalų ministeriu.
J. A. Valstybių ir Švedų atstovų mėginimas tarpininkauti tarp suomių ir sovietų buvo griežtai atmestas sovietų ir gruodžio 2 d. jie paskelbė sutartį su jų pačių sudaryta “Suomių Demokratine Vyriausybe”, kurios priekyje jie pastatė suomių komunistą Kuusinen, kuris savo būstinę įkūrė užimtame suomių mieste Terijoki.
Suomijos kreipimasis į Tautų Sąjungą baigėsi tuo, kad Tautų Sąjunga vienbalsiai pasmerkė Sovietų Sąjungos elgesį ir išmetė ją iš organizacijos. Tai ir buvo paskutinis Tautų Sąjungos aktas.
Beveik viso pasaulio spauda užjautė Suomiją ir rašė palankiai jai. Laimei, tuo metu visame pasaulyje niekur nebuvo kovojama. Pasauliniai frontai buvo tylūs ir pasaulio dėmesys nukrypo į mažąją Suomiją, kovojančią su valstybe 50 kartų didesne. Tuo metu draugiškuose santykiuose būdama su Rusija, Vokietija, į kurią Suomija kreipėsi, atsakė: “An dem finnischen Kriege ist Deutschland unbeteiligt”, tuo pačiu, aišku, ir jokios paramos nesuteikė.
Nors pirmieji rusų puolimai visuose frontuose buvo atmušti, ar sulaikyti, tačiau Suomijos vyriausybė jautė, jog milžiniško rusų spaudimo ilgai neatlaikys. Todėl naujosios vyriausybės svarbiausias uždavinys buvo jieškoti kelių taikai.
Stiprus suomių pasipriešinimas padarė gerą įspūdį pasaulyje ir, be užuojautų ir padrąsinimų iš įvairių valstybių, pradėjo plaukti Suomijai pagalba ir ginklai. Nuo 1939 m. gruodžio ligi 1940 m. kovo Prancūzija Suomijon išsiuntė 145 lėktuvus, 496 pabūklus, 5000 kulkosvaidžių, 400,000 šautuvų ir 20 milionų šovinių. Tuo pačiu metu Britanija išsiuntė 101 lėktuvą, 114 pabūklų, 185,000 sviedinių, 100 motor. Vikerso pabūklų, 50,000 dujinių granatų, 15,700 lėktuvinių bombų, 200 prieštankinių pabūklų, be to didelius kiekius rūbų, karinės aprangos ir apyvokos dalykų. Švedija buvo tikras, skubiai pristatomos, municijos šaltinis. Ji pristatė 90,000 šautuvų, 2 mil. šovinių, 80 prieštank. pabūklų ir 250 kitokių pabūklų, jų tarpe 100 priešlėktuvinių, kurių, karui prasidėjus, Suomija teturėjo vos keturis.
“Maža šalis būdama, Suomija jau iš pat pradžios nepajėgė apginkluoti atitinkamas jėgas, reikalingas pasitikti neišsemiamas priešo ordas. Kuo ilgiau karas tęsėsi, tuo labiau tas trūkumas buvo juntamas. Todėl visai suprantama, jog norėjome iš kitų kraštų gauti savanorių. Jų buvo apsčiai pasiūlyta iš įvairių kraštų, tik buvo sunku suorganizuoti jų atvykimą. Daug kas šiuo reikalu buvo daroma tik apgraibomis ir su klaidomis. Gruodžio gale visoms mūsų misijoms užsieniuose buvo pasiųstos štabo instrukcijos apie savanorių registravimą. Joms buvo pranešta, kad priimtų tik skandinavus, britus, prancūzus, italus, vengrus, ispanus, lenkus ir amerikiečius. Jie turėjo būti jau apmokyti kareiviai, organizuoti į grupes, savų karininkų vadovaujami ir aprūpinti savais ginklais ir tiekmenimis. Išimtis galėjo daryti šioms taisyklėms tik vyr. kar. vadas, kuris taip pat sprendė ir specialistų; priėmimą. Rusai ir vokiečiai negalėjo būti registruojami.
Kai pasirodė, jog pagal tas instrukcijas nebuvo galima gauti savanorių iš viso, todėl teko jas keisti. Sausio viduryje ankstesnės instrukcijos buvo atšauktos ir buvo paskelbta, jog priminėsime pavienius ir neapmokytus savanorius. Tačiau tada jau nebebuvo laiko”.
Švedijoje savanorių verbavimo komisija buvo įsteigta viena iš pirmųjų, tačiau darbas ėjo labai pamažu.
“Britų vyriausybė gana anksti davė leidimą savanoriams vykti į Suomiją. Vengrijoje susirinko grupė iš keletos šimtų savanorių, bet jų atvykimas užtruko, nes juos Vokietija nepraleido per savo teritoriją. Buvo apstu pasiūlų iš Lenkijos, Austrijos ir Italijos. Amerikos suomiai gyvai ėmėsi darbo ir daugeliui iš jų pavyko pasiekti frontą karui baigiantis. Savanoriams, kurie vyko iš kitų vietų tik nedaugeliui pavyko pasiekti savo paskirtą vietą prieš karo pabaigą. Tokiu būdu galutinis rezultatas buvo menkas palyginant jį su dideliu planavimu, veikimu ir skaitlingom pasikeistom telegramom”.
Karui vesti Suomijai trūko pinigų, kurių teko sutelkti vidaus paskola ir jieškant paskolų užsieniuose. J. A. Valstybės, paprašytos 60 mil., po ilgų studijų, suteikė 30 mil. dol. kreditą vasario pabaigoje.
Suomijos ministeris Paryžiuje pranešė, kad vasario 5 d. vakarų valstybių vyr. taryba, savo posėdyje, vienbalsiai nusprendė siųsti kariuomenę į Suomiją per Švediją ir Norvegiją. Nuo to momento Suomijos didžioji politika sukosi apie tris galimybes: 1. Derybos dėl taikos su sovietais: 2. Švedijos karinės pagalbos prašymas ir 3. Vakarinių valstybių karinės pagalbos pasiūlymas. Visos galimybės buvo labai neaiškios ir su daugybe klaustukų.
Mannerheimas nebuvo palankus vakarinių valstybių intervencijai, kuri galėjo Rusijos pusėn pastūmėti Vokietiją, tada visa Suomija galėtų virsti didelių mūšių lauku. Pasitarimuose su suomių vyr. kar. būstine buvo išryškinta tokia būklė:
‘‘Suomijos kariuomenė iki dabar laikėsi gerai. Tačiau jai daug ko trūksta. Daugiausia trūksta artilerijos ir pakankamo skaičiaus vyrų. Dėl pasirinkimo vieno iš pasiūlymų, gynybos taryba mano, kad pirmoje vietoje turėtų būti taikos siekimas, antroje Švedijos pagalba, kurios turėtų būti siekiama su didžiausiu skubotumu. Švedijos reikėtų prašyti jau apmokytų kariuomenės vienetų, nes savanorių verbavimas eina per lėtai. Gynybos tarybos nuomone, nepakankamai parengtai vakarų valstybių paramai reikėtų skirti paskutinė vieta...”
Be to, gynybos taryba buvo nuomonės, jog būtų galima padaryti palankesnius pasiūlymus sovietams.
Apsilankymas vyr. kar. vadovietėje parodė, jog jų įsikurta nepaprastai kukliai. Maisto būta labai paprasto, pusryčiams nebūdavo patiekiama nieko šilto.
Surinkus visas žinias apie būklę, paramos reikalu į Stockholmą išvyko Tanneris, kur jis patyrė, jog švedų vyriausybė nebuvo linkusi siųsti apmokytų karinių dalinių, bet buvo numačiusi duoti didelius savanorių kiekius. Tačiau tokios paramos tiekimas reikalavo daug laiko. Jau pusantro mėnesio buvo praėję nuo verbavimo pradžio, tačiau dar nė vienas švedas nebuvo pasiekęs fronto.
Mėginimas gauti iš Švedijos tokią pagalbą, kokią, pav., Vokiečiai buvo teikę Ispanijos pilietiniame kare, Kondoro legiono pavidale, suomiam nepasisekė, švedų min. pirm. P. A. Hanssonas ypač pasižymėjo savo šaltu pareiškimu spaudoje apie švedų vyriausybės laikyseną konflikto atžvilgiu. Jo aiškus nenoras stipriau paremti suomius labai patarnavo sovietams ir pasunkino ir taip nelengvą Suomijos būklę.
“Pora dienų vėliau Ryti patelefonavo, pranešdamas apie kariuomenės aimanas dėl prieštankinės artilerijos stokos. Rusų tankai veržėsi per mūsų linijas ir mes neturėjome ginklų jiems pasipriešinti. Keletas pabūklų, kuriuos turėjome buvo, arba jau sudėvėti, arba sunaikinti. Mums reikėjo bent šimto naujų pabūklų, kurių mūsų karinė vadovybė paprašė švedų. Jis pasiūlė man paremti tą prašymą. Tuo reikalu aš paskambinau ir min. pirm. Hanssonui ir krašto aps. min. Skoeld... Tačiau nei vienas iš jų nedavė mums daug vilties, nors ir pažadėjo reikalą aptarti kabinete. Taigi, mūsų kariuomenė tuo metu turėjo kovoti beveik be ginklų prieš rusų tankus. Tiesa, prieštankinei apsaugai mes išmokome vartoti butelius, pripildytus gazolino, tačiau jie buvo mažos vertės, išskyrus artimus atstumus”.
Iš Paryžiaus nuolat gaunami pranešimai rodė, jog vakarų valstybės buvo labai linkę siųsti pagalbą Suomijai. Vakarų tikslas šiaurėje buvo nutraukti švedų geležies rūdos tiekimą Vokietijai, o pietuose uždaryti Baku naftos išteklius. Kadangi Baku užimti būtų sunku, todėl sąjungininkai manė galėsią bombonešiais neitralizuoti naftos šaltinius. Tačiau šiaurėn jos buvo pasiryžę siųsti į Suomiją karinę ekspediciją, kurios efektyvumas parėjo nuo laisvo tranzito per Švediją. Švedai aiškiai pareiškė, jog jokios svetimos kariuomenės per savo teritoriją nepraleis. Vakarų valstybės buvo tikros, jog jos privers Švediją nusileisti ir, aiškiai, buvo labai nepatenkintos, kai sužinojo, kad Suomija yra linkusi daryti taiką. Pagal Tautų Sąjungos statuto 16 par. Suomijai tereikėjo tik oficialiai kreiptis į vakarų valstybes pagalbos ir jos būtų automatiškai ją suteikę. Tačiau viską stabdė Švedijos laikysena, kuri bijojo, jog praleisdama vakariečių jėgas per savo teritoriją, išprovokuos Vokietiją, kuri tuojau juos okupuotų.
Tuo tarpu fronte situacija pradėjo keistis. Sovietai pradėjo suomius stumti, ypač Karelijos sąsmaukoje Viipuri link. Mannerheimo nuomone, tokio spaudimo išvargusi kariuomenė, ilgai išlaikyti nepajėgs ir Viipuri kris, o po jo suirs ir visas Karelijos frontas. Dėl vakarų valstybių pagalbos jis pareiškė, ta pagalba bus per menka ir, greičiausiai, atvyks per vėlai.
Telefonu iš Mannerheimo Tanneris gavo tokį padėties fronte vaizdą: “Būklė yra rimta. Naujos rusų karinės dalys keliasi per Viipuri įlanką. Jos yra didelės, sudėtos iš artilerijos, pėstininkų ir šimtų tankų. Mes nepajėgiame jas atstumti. Bandome lokalizuoti prasiveržimą, tačiau negalime pasakyti ar mums tas pavyks...”
Galų gale ministerių tarybos posėdyje buvo nutarta jau užmegztus su Maskva per Švediją ryšius nenutraukti ir tuoj pat sudaryti komisiją, kuri vyks Maskvon derėtis dėl taikos.
Komisiją sudarė min. pirm. Ryti, Paasikivi, gen. Walden ir Vaionmaa. šie vyrai kovo 6 d. išvyko Maskvon priimti rusų padiktuotos taikos. Šiuo kartu rusų reikalavimai, jiems fronte sekantis, buvo žymiai didesni.
Suomijos prezidentas Kailio, pasirašydamas galutinį įgaliojimą delegacijai priimti taikos sąlygas, pareiškė: “Tai šlykščiausias dokumentas kokį man, bet kada yra tekę pasirašyti”. Ir užbaigė Senojo Testamento posakiu: “Lai ranka, kuri yra priversta pasirašyti tokį, kaip šis, dokumentą, nu-džiūsta”.
Likimas taip lėmė, kad praslinko vos keletas mėnesių, kai prezidentą ištiko smūgis, kurio pasėkoje jo dešinioji ranka liko paraližuota ir, dar metams nepasibaigus, jis mirė.
Kai pagaliau taikos sąlygos buvo Maskvoje pasirašytos ir paskelbtos tautai ir, kai paaiškėjo kokie žiaurūs buvo sovietų reikalavimai, kad jie pareikalavo daug didesnės teritorijos dalies, kaip pajėgė užkariauti, suomių tauta buvo nustebusi ir priblokšta. Skausmas ir ašaros matėsi sostinės gyventojų akyse. Vėliavos visur buvo nuleistos pusiau stiebo.
“Pradžioje karo visas pasaulis Suomijos būklę laikė bevilte. Užuojautų mes gavome daugybę, bet veiksmingos pagalbos iš niekur. Tik kai paaiškėjo, jog Suomija pajėgia veiksmingai gintis, tada moralinė ir materialinė parama buvo teikiama gausiai, ypatingai iš Švedijos ir vakarų valstybių. Tačiau suteikta pagalba žmonėmis buvoper menka minėti. Jų atvyko tiek mažai ir tie patys pasiekė frontą taip vėlai, jog jų įtaka karo pobūdžiui ir jo vedimui buvo maža. Kai pasirodė, kad mūsų jėgų jau nebeužtenka, ministerių kabinetas, po rimtų svarstymų, priėjo išvados, jog, nežiūrint sunkių taikos sąlygų, mes turime pasitraukti iš karo, kol dar galima. Tik ateitis parodys ar mes pasielgėme teisingai ir protingai...”
Knygos apžvalgą baigiant reikėtų pridurti, jog taikos sąlygas slaptai pasirašant Maskvoje, Prancūzija ir Anglija viešai pasiūlė Suomijai neribotą karinę paramą. Tačiau suomiai pasirinko sunkias taikos sąlygas, nustojo didelių plotų su stipria industrija, Viipurio ir kitų miestų. Iš ten jiems teko paskubomis iškelti mases gyventojų, paliekant visą jų turtą priešams.
Ar patirti nuostoliai, ne tik materialiniai, bet ir moraliniai, pateisino pasirinkimą taikos, bet ne vakarų valstybių paramos, kuri būtų pakreipusi visus įvykius šiaurės rytų Europoje, tuo pačiu ir Pabaltijo valstybėse, kita kryptimi? Priešingas sprendimas būtų iššaukęs visai nenumatomus įvykius. Gal Suomijos ir ypač Pabaltijo valstybių likimas būtų buvęs kitoks, t.y., ne toks tragiškas, nes tragiškesnis kaip dabar jis negalėtų būti.
Kad suomių pasirinkta taika nebuvo visai tikslingas sprendimas, rodo sekantis jų karas, šį kartą jau vokiečių remiamas prieš tuos pačius sovietus. Bet tai jau tema kitai knygai. Z. R.
