V. Andriukaitis — Svečias iš amžinybės
(Fantastinis apsakymas)
Nuotykis, kurį čia noriu papasakoti, buvo toks keistas, kad ir aš pats ne kartą juo abejojau. Gal tai buvo haliucinacija, gal ir tikrovėje kažkas galiojantis mane aplanke? Manau būsiant geriausia, jei pats skaitytojas tai nuspręs.
Gyvenau tada Kaune, senajame mieste, netoli Vytauto bažnyčios. Nedidokame, storo mūro ir baisiai senoviškos statybos name, dėl butų stokos, nuomojau mažutį, kaip šulinį, kambarėlį. Jo sienos nuolatos ašarojo dideliais drėgmės lašais. Langas, žiūrįs į sandėliais apstatytą kiemą, dieną ir naktį teįleis-davo bemaž tą patį šviesos kiekį. Kampuose nekliudomi žaliavo grybai, veisėsi visokių ligų pradai. Kambarėlis turėjo tik tą gerą pliusą, — jis buvo pigus. Todėl gyvenau jame ir būčiau dar ilgiau gyvenęs, jei ne tai, apie ką turiu čia pasakoti...
Atsimenu gerai. Silvestro dienos vakare, gruodžio 31, susisukęs į šiltą apsiaustą, tačiau vis dėlto sušalęs ir ligi kaulų smegenų perdrėkęs, sėdėjau tame savo kambarėlyje prie stalo ir stearino žvakės šviesoje skaičiau kažkokią supelėjusią knygą apie senovės Lietuvos laikus. Buvo arti dvyliktos. Miestas laukė Naujųjų Metų, galvojau, — laukė orkestrai groti, fajerverkai — šviesti, varpai — skambinti, patrankos — šauti, žmonės laukė svečių, kai po keliolikos minučių jų laikrodžių rodyklėliai paslinks keletą milimetrų pirmyn ir niūrą Lietuvos naktį apvainikuos pirmąja naujo laiko sekunde. Žmonės sveikins vienas kitą su linkėjimais. Iškilmingas momentas!
Aš neturėjau kur eiti. Tada buvau viengungis, gyvenimo gerokai užguitas vyras. Nenorėjau gatvėje su palaida minia bastytis. Skaičiau nuobodžią knygą, sekiau akimis pageltusiųjų lapų juodas raidžių eilutes, o ausimis gaudžiau skubų, nelygų laikrodžio tvaksėjimą.
— Tuk, tuk, tuk... — staiga išgirdau už savęs.
Pakėliau galvą. Kažkas atsargiai, bet ir be pertraukos, beldė į kambarėlio duris. Pamaniau: “Turbūt, kas nors iš draugų, taip pat vienumos spaudžiamas, atėjo pas mane Naujųjų Metų sutikti” ir atidariau duris.
Tačiau apsirikau. Anapus slenksčio stovėjo žmogysta, tamsiais drabužiais apsivilkusi ir veidą paslėpusi po plačiais juodos skrybėlės bryliais.
— Ar galima pas tamstą? — paklausė nepažįstamasis.
Žiūrėjau nustebęs: žmogaus drabužiai, jo balsas, judesiai buvo baisiai keisti. Jo apsiaustas buvo labiau panašus į kunigo sutaną, skrybėlė priminė tradicines ispanų skrybėles, o balsas, vyriškai griežtas, buvo lyg užkimęs, lyg pro nosį leidžiamas.
— Prašau, — atsakiau jam ir pasitraukiau nuo durų.
Svečias, įėjęs į kambarį, nepakeldamas galvos, greitai bet smalsiai apsidairė. Paskui ramiai, nelaukdamas kvietimo, atsisėdo kėdėn prie stalo. Aš atsisėdau kitoje stalo pusėje.
Tylėjome. Nepažįstamasis taip sėdėjo gana ilgai, abiem rankom pasirėmęs į storą, ilgą lazdą. Nustebusiomis akimis žiūrėjau į tą vyrą ir sprendžiau, kas jis galėtų būti. Ne tai baimė, ne tai pagarbos jausmas surakino mano lūpas. Keista! Negalėjau apversti liežuvio ir paklausti svečio, kas jis ir ko jieško vargingoje mano būstinėje?
Jis tik stipriomis akimis svilino mano veidą drabužius, dairėsi kambaryje, lyg kažką atsiminti norėdamas, kol jo žvilgsnis užkliuvo mano atverstą knygą. Pagaliau lėtu judesiu jis nutraukė nuo galvos skrybėlę. Dar labiau nustebau, — pamačiau seną. raukšlėtą, bet didingą veidą. Augšta kakta, tiesiai žema nosis, siauros, tvirtai suspaustos lūpos darė jį pilną taurumo. Jo galvą puošė ant pečių dribdamos tankios, nors jau žilų plaukų, garbanos.
Tarsi kažkieno paragintas, pašokau nuo kėdės ir su pagarba nusilenkiau savo žilajam svečiui.
Jis tik nusišypsojo.
— Mėgsti skaityti? — pasakė jis netikėtai, žvilgsniu rodydamas į mano knygą.
— Taip, tamsta, — susigriebiau atsakyti, — jei tik turiu laiko.
— Mes neturėjome laiko! — liūdnai, bet stipriai sušvokštė. — Mes rašėme šitais, o skaitėme priešų keiksmus ir dejones. Ir savo žmonių dejones. Mums švietė gaisrais. Mes vistiek laimėjome!..
Vyro balsas užspringo, rankos dar kiečiau spustelėjo savo didžiulę lazdą.
Aš krūptelėjau nuo jo šiurpaus balso.
— Nebijok, — ištarė vėl, — aš jieškojau tavęs. Tu man esi reikalingas... Aš atvykau labai iš tolo savo Kauno pažiūrėti. Nebepažinau jo. Gatvėse sutikau begalybę žmonių, jaunų ir senų, vyrų ir moterų. Jie visi linksmi, daugelio šypsenos net peršviečia naktį, ir tirpina skraidančias snieguoles. Visi jie nebe tie... Aš ilgai klaidžiojau, kol atradau šiuos namus. Didelis dabartinis Kaunas, dideli jo namai ir žmonės... Languose dega skaisčios šviesos. Tenai mačiau visokiais valgiais apkrautus stalus, mačiau keliamas kristalo taures su putotu vynu bei linkėjimais, girdėjau švelnios muzikos garsus ir iškilmingas kalbas. Nesupratau... Aš tenai savo žodžio, savo dainos negirdėjau... O, senasis mano Kaune! Koks tu jau kitoniškas, nebepažįstamas! Neilgai man lemta pabūti čia, pamatyti, kaip mano lietuviai begyvena, susirasti, kas man yra brangiausia, šitie namai man visa viltis, šitie senieji namai.., Pro jų langą į tamsią gatvę liejosi tik vienos plonos žvakutės šviesa, o tavo, žmogau, stalą ne valgiai, ne vynas puošia, bet knyga. Sakau tau, žmogau, tavo skurdus langas man pašvietė kelią į čia labiau už tų milžinų namų atšvaistes. Tu dabar nebrangini savo laiko, nesirūpini besibaigiančių metų skubančiomis minutėmis. Tu skaitai, nes turi laiko. Mes neturėjome laiko... Jie neturi laiko, nes linksminasi. O man reikia draugo, gyvo naujoviško lietuvio...
Senelis nutilo. Jo žodžiai uždegė mane nekantrumu.
— Tamsta, leisk man paklausti, kas esi ir ko jieškai Kaune taip vėlyvu metu ir kaip tik šią naktį?
— Sakiau jau tau, žmogau, kad jieškau to, kas man buvo brangiausia, kas sunkiai matoma, kas neturi tikro vardo, tačiau kas nemirtinga ir per adžius gyvena kiekviename žingsnyje. Nejaugi tai būtų kas pavogęs? Nejaugi!..
Jis vėl įsmeigė savo žvilgsnį man į akis, net šiurpu pasidarė. Argi jis įtartų mane? Kas bus, jei taip ims kaltinti, kaip gyrė? Kaip aš įrodysiu tam paslaptingajam, kad nieko nesu iš jo pavogęs?
Svečias, tarsi perskaitęs mano mintis, vėl draugiškai nusišypsojo ir ištarė savo užburiantį žodį:
— Nebijok. Tu nenuskriaudei manęs, bet apdovanojai. Ar atsimeni, ką darei prieš dešimtį metų? Pagalvok!
Prieš dešimtį metų ką aš veikiau? Tiesa, šitokią naktį buvome fronte. Per mano atmintį pradėjo teketi vaizdų srovė...
— Teisingai, — senelis nutraukė minčių giją. — Dabar norėčiau prašyti vieno patarnavimo: palydėk mane per Kauną.
Džiaugsmas apėmė mane. Nežinau kodėl, bet jutau didelį norą su tuo seneliu negreit išsiskirti.
_ Mielai! — atsakiau jam nusilenkdamas. Aš tuoj apsirengsiu.
Greitai apsivilkau apsiaustu, gerai apvyniojau šiltu šaliumi kaklą ir pasakiau svečiui, kad jau esu pasiruošęs.
— Vėliau sužinosi ir kas aš buvau.
— Kas aš buvau? — klausiamai pakartojau senelio žodžius. Argi jo dabar nėra, tik yra buvęs? “Keisti tie seni žmonės, mėgsta vis erzinti tavo smalsumą”, — pagalvojau, bet nepasakiau.
Senelis vėl užsidėjo skrybėlę, labiau susiautė apsiaustą ir, stuksendamas sunkia lazda, išėjo pro duris. Užgesinęs žvakę, išsekiau ir aš paskui. Siauroje, mažai apšviestoje gatvėje, mus pasitiko šaltas ir stiprus, sniegą į veidus bedrabstąs, vėjas.
Vartuose mano svečias sustojo.
— Vesk mane, žmogau, ten, kur visi meldžiasi savo Sutvėrėjui.
Paėmiau senelį po ranka, kad lengviau jam butų žengti slidžiais šaligatvio akmenimis ir nusivedžiau į Vytauto bažnyčią, šimtai elektros lempučių ir žvakučių tviskėjo ant altoriaus ir skliautuose sklaistėsi kvapūs švęstų smilkalų dūmai, žmonės meldėsi suklupę, giesmių balsai kilo į augštį, grojo iškilmingi vargonai.
Persižegnoję abu sustojome bažnyčios prieangyje, šviesos krito ant senelio veido ir jį džiugino.
— Ji tebėra! .. Gyva savo žmonių dvasia. Ji tikrai jiems reikalinga... — šnabždėjo pusbalsiai senelio lūpos.
Jis atsigrįžo į mane.
— Ar tu meldiesi?
— Aš tik džiaugiuosi, nes melstis lotyniškai nemoku.
— Melskis, kaip moki, sūnau. Taip ir mano tėvas meldėsi su motina. Sutvėrėjas išklausė ir jų, ir mano maldos...
Senelio veidas spindėjo ramybe, tačiau nei žavėsio, nei didelio džiaugsmo jame greit neliko. Po kelių minučių mes išėjome į šaltą gatvę.
Pro šalį slinko eilės žmonių, gatvės grindiniu čežėjo greitų automobilių ratai, cypė vežikų rogės. Gatvėje sušalę virpėjo elektros žiburiai.
— Parodyk man, ką žmonės čia daro, — paliepė senelis.
Didelis namas skleidė garsią muziką. Mes pasukome tenai. Pro skaisčiai apšviestas duris įėjome į tuos puikius rūmus, minkštu kilimu išklotais laiptais pakilome į antrą augštą ir ten, pro plačią angą, pamatėme žmones.
Kaip stiklas žvilgančiu, vaškuotu parketu, linksmos muzikos taktus gaudydamos, ritmiškai judėdamos, šoko susiglaudusios poros. Išbalę, plonučiai jaunuoliai šokdino storas, perdažytas, savo motinų amžiaus moteris, o žili ir pliki vyrai, visi juodais drabužiais aptempti, su pasitenkinimo žibėjimu akyse, stipriai glaudė glėbiuose tik plonu šilku vos apgaubtus jaunų mergaičių kūnus. Kitoje salėje, tik mažesnėje, tokie pat vyrai ir moterys valgė triukšmaudami, svaigino gėrimais ir taip jau apsvaigusias galvas.
Žvalgėmės laisvos vietos atsisėsti.
Tuo tarpu atsirado toks vyras, kurs pareiškė:
— Čia tik su frakais. Tamstos, prašau, išeikite!
— Aš jums tuoj frakus! — atkirto senelis ir pakėlė savo sunkiąją lazdą. — Gal dar ne visi turite marškinius. Pasikark!
Staiga man pasirodė, kad tos šokančios poros ir tie triukšmaują žmonės pasidarė kaip iš stiklo ir lyg pamačiau juos sustatytus į karstus. Rudos šaknys buvo apviję jų kaulus. Po to pasijutau begulįs ant šaligatvio. Senelis mane pakėlė ir tarė:
— Eikime iš čia.
Mes ėjome, o žmonių balsai, atskiros sakinių nuolaužos, vijosi mus. Greit išnykome tamsesnėje gatvėje.
Nežinau, kaip ilgai mes skubėjome, kol tamsiomis gatvėmis išėjome į tuščią, apsnigtą plotą. Senelis suklupo ir pargriuvo. Paėmęs už pečių, norėjau jį pakelti.
— Kas čia? — žiūrėdamas į tamsą, paklausė.
Aš tik dabar susivokiau, kur esame.
— Tai pilies griuvėsiai, seneli. Mes esame gerokai nuėję į šalį.
Senelis atsikėlė ir sustojo prieš pilį, kaip suakmenėjęs. Ištiesęs ranką čiupinėjo mūrą.
— Vargšas mano Vaidotas! — ištarė atsidusęs.
Jo žodžius užtrenkė baisus triukšmas: žirgų žvengimas maišėsi su žmonių šauksmais, plieno skambėjimu, vežimų dundėjimu ir visa tai viršijančiu, siaubingu trimito balsu. Staiga iššoko iš mūrų milžiniška liepsna ir aš pamačiau, kaip ji apsėmė bokštą su trimituotoju, viskas griuvo dundesyje į ugnį. Anoje pusėje Nemuno, gaisro apšviesta, stovėjo kariuomenė, o jos priekyje ant žirgų sėdėjo du vyrai, senas ir jaunas, su iškeltais į dangų kalavijais. “Nedovanosime! Nedovanosime!” — rodos, aidėjo šauksmas iš tenai.
— Taip mes linksminomės senovėje! — išgirdau senelio žodžius.
Mane apėmė baisi gėda, prisiminus paskutinį įvykį baliuje. Nedrįsau akių pakelti į savo svečią. Bet jis truktelėjo mane už rankos ir tarė:
— Parodyk man jūsų darbą. Tuojau!
Jo balsas buvo nekantrus ir piktas.
Vėl žingsniavome su seneliu gatvėmis. Iš siaurų, vingiuotų senojo miesto gatvių išėjome į plačias, naujas gatves. Rodžiau seneliui didžiulius, tamsoje skęstančius namus, puikius rūmus ir aiškinau, kam jie tarnauja. Rodžiau įvairių ministerijų pastatus, universiteto, mokyklų, bankų, muziejų, fabrikų, stočių bei kitokių įstaigų dabar tamsoje skęstančius siluetus, bet dieną darbščių žmonių perpildytus gyvenimo skambesiu.
Senelio veidas vis labiau švito. Jis vis linksmesnėmis akimis dairėsi aplinkui ir lig šiol nuleista jo galva išdidžiai pakilo.
— Mano naujasis Kaunas... Mano vaikų Kaunas. .. — prašnibždėjo vienu tarpu senelio sausos lūpos.
Jis grįžtelėjo į mane ir paliepė:
— Vesk mane ten, kur jūsų širdys tvaksi kilnumu, kur kaupiasi jūsų švenčiausi jausmai, kur atiduodate pagarbą savo karžygiams. Vesk mane tenai, sūnau!
Aš nusivedžiau senelį prie kuklios karo muziejaus būstinės. Pro plačiai atidarytus vartus abu žengėme į nušviestą, sniego patalu apklotą, muzėjaus sodelį. Jame buvo daug žmonių, senų, jaunų ir paauglių, berniukų ir mergaičių, tačiau čia neskambėjo laisvas juokas. Jei ir žėrėjo džiaugsmas jų veiduose, tai buvo iš giliausių jų širdžių versmių tryškęs, buvo šventas ryžtingumu.
— Čia mes pagerbiame savo karžygius, — pasakiau seneliui.
— Ir pasiryžtate rytojaus žygiams, — pridėjo jis.
— Taip, gerbiamas seneli! — patvirtinau jo žodžius.
Paskiau rodžiau jam apsnigtas, juodom gerklėm žiopsančias patrankas, aiškinau, kurios jų prieš šimtmečius atimtos iš švedų, kuriomis sukilėliai šaudė į rusus, kurios, iš naujesniųjų, atimtos iš bolševikų bei lenkų...
— Žinau, žinau... — šnabždėjo senelis, liesdamas tų ginklų šaltą plieną. — Tai mano vaikų darbas...
Jis atsigrįžo ir smeigė žvilgsnį man į akis.
_— Sakyk man, ar jūs dar mokate šauti? — netikėtai užklausė.
— Mokėjome, — atsakiau.
— Žinau. O jie, ar mokės? — vėl klausė, ranka mostelėdamas į jaunuolių būrį, berniškais ir mergiškais balsais šnekučiuojantį netoliese.
Nedrįsau to patvirtinti, tačiau galvoje lakstė mintys, kad mokės, nes ir mes mokėjome, ir jų tėvai mokėjo kautis, kol iškovojo laisvę tautai.
Senelis, laukdamas atsakymo, linksmomis akimis dairėsi aplinkui. Lėtais žingsniais priėjo prie dūmais smilkstančio aukuro ties paminklu žuvusiems; už laisvę. Nusiėmė savo skrybėlę, palenkė žilą galvą Paskiau delnu paglostė įmūrytą kario šalmuotą galvą, tarsi atpažinęs mylimo veido bruožus.
— Tauta tol gyva ir laisva, kol moka šauti, — pasakė.
Man pasirodė, kad reljefinis kario veidas sukrutėjo, iš po šalmo prasiveržė kraujas, lašėjo ant balto sniego ir sklaidėsi jame nuostabiai puikiais rožių žiedais, o ta spalva, ta kraujo rožių spalva, sutapo mano vaizduotėje su spalva vyno, geriamo aname baliuje.
Tuo akimirksniu muzėjaus bokšto laikrodis pradėjo mušti dvyliktą. Kažkur, už Nemuno, storai prabilo patrankos, joms atsiliepė bažnyčių varpai, juodame danguje susmigo daugybė įvairiaspalvių raketų.
— Nauji Metai!.. Su Naujais Metais!.. — pasigirdo aplinkui džiaugsmingi žmonių balsai.
Senelis krūptelėjo.
— Aš turiu grįžti, — sujaudintai pasakė man. — Ačiū už tarnybą, už paslaugą. Buvau nusiminęs, buvau be vilties... Mano naujasis Kaunas... Taip,dabar, pažinęs jūsų laiko dvasią, galėsiu ramiai ilsėtis. Jieškojau čia lietuvio sielos, nes Vilniuje mane perdaug užmiršo... Kartais galvojau, kad lietuvio siela liko istorijos lapuose priešų apmaudo užrašyta. Netiesa! Ji gyva! Ją mačiau šiame mieste. Mačiau iš to, ką mokate, galite ir darote tėvynės labui.
Stovėdamas priešais senelį, jam atsisveikinant, ūmai pamačiau po juodu apsiaustu brangius, senoviškus, lyg sidabru žvilgančius šarvus. Jie, brangiais akmenimis nusagstyti, lengvučiais raštais išvedžioti, puikybe žėrėjo iš po kuklaus, kiek nuo pečių nusunkusio, apsiausto.
— Kas tamsta esi? — nustebęs paklausiau.
Senelis šypsojosi tylėdamas.
Mano akis užkliuvo jo sagtį, kurioje spindėjo įkalta raidė - V — perkryžiuota kalaviju. Tai turėjo reikšti vardą. “Vytautas” šmėkštelėjo mintis.
— ...Didysis, — pridėjo senelis.
Jis pasitaisė savo apsiaustą, geriau įsisupo, mostelėjo lazda į viršų, kaip darė senovės kariai atsisveikindami ir pamačiau, kad ta lazda sutvisko plieno kalaviju.
— Pasimatysime Vilniuje! — šūktelėjo man jau nueidamas ir dingo minioje.
Likau vienas pats nustėręs iš nuostabos. Muzėjaus sodnelyje nebebuvo nė vieno žmogaus. Reikėjo skubėti namo, Vejas siautė aplinkui ir mintis vijosi mintį. “Tauta gyvena, kol moka šauti... Ar jie mokėš šaųti,?” Ar"svarbu, kaip šauti — paraku, knygomis, daina... Taip, svarbu šauti, svarbu daryti trenksmą, kad apsireikštum gyvu...
Grįžęs užsidegiau žvakę, nusiėmiau apsiaustą ir instinktyviai paėmiau atskleistą knyga. Susiradau vietą, kurioje svečias buvo nutraukęs mano skaitymą. Ten sekė sakinys: “Vytautas, sukūręs pasibaisėtiną ginklo galybę, nesuprato tautinės kultūros reikšmės, nesirūpino valstybėje sava raštija ir...”
— Mes neturėjome laiko! — rodos, dar aidėjo skaudus balsas tarp keturių sienų. Aš ėmiau suprasti, kad perdaug kaltiname savo senovę. Man pasidarė baisiai gaila jos...
Netyčiomis mano akys užkliuvo greta gulėjusio laikrodžio rodyklius. Rodė be 20 minučių 12-tą — lygiai tą patį laiką, kada senelis pasibeldė į mano duris. Net pašokau nustebęs. Griebiau laikrodį, pridėjau prie ausies. Jis sau, kaip niekur nieko, tvaksėjo. Vadinas, visą laiką, kol su svečiu vaikštinėjau gatvėmis, nuolatinis laiko bėgimas stebuklingos jėgos buvo sustabdytas. Tą laiką, kurį praleidau su Vytauto Didžiojo vėle, gyvenau pomirtiniu gyvenimu, be praeities, be ateities, niekad nesenstančiu, neatsinaujinančiu...
Laikrodžio rodykliai, man begalvojant, slinko vis pirmyn, štai, jie pasiekė skaitmenį 12. Ir... o, stebuklas! Aš vėl išgirdau patrankų šūvius, varpus, vėl pamačiau pro langą įvairiaspalvių raketų ugnis. Reiškia, teisybė! Mane tikrai buvo aplankęs garbingas svečias iš amžinybes.
Jauno kario laiškas ginklo draugams
KOVOKIME GINKLU, KURIS YRA MŪSŲ RANKOSE!
Ginklo Broli,
Gal jau seniai esi pasiruošęs mūsų amžiaus paskutinei lemtingai kovai, Tėviškę vaduoti jos laukuose. Ne taip seniai pasiruošiau ir aš. O dabar? Dabar mes laukiame. Štai ir vėl Lapkričio 23 d. praėjo. Prisiminėme tuos, kurių jau nėra mūsų tarpe. Radviliškis, Suvalkai, baisusis Birželis, sukilimas, Seda, Pavenčiai. . . Šiandien mes tremtyje. Vis tebelaukiame pasiilgto ženklo pakilti kovon ... Bet nejaugi mes tegalime tik laukti? Kardas, jei nenaudojamas, atšimpa, šautuvo vamzdis užanka...
Kuo gi kitu galėtume prisidėti prie laisvės kovos? Galim kovoti kalbėdami svetimtaučiams, jaunimo tinkamu auklėjimu, raštu ir dar daug kuo. Šiomis dienomis aš suradau dar vieną būdą, be rietenų, švarų!
Mūsų jaunimas eina mokslus. Kai kurie iš jų yra padykę, kai kurie jau net nuo mūsų kamieno atskyla. Bet ne visi, oi ne. Jų tarpe yra sūnų ir tu, kurie jau nebe mūsų tarpe. Žinau vieną, kurio tėvas Rytuose akis užmerkė. Jis studijavo, bet paskutiniams metams pritrūko lėšų... Ar jis kada baigs? Nežinau. O Tėvynei dar vienu išmokslintu kovotoju mažiau. Mes dėl jos kovojame ir kovosime, bet kai ateis laikas kas ją atstatys? Mokslo žmonių mums reikia ir dar daugiau reikės!
Aš žinau, Ginklo Drauge, kad nei tu nei aš, mes nesame turtuoliai, gal ne vienas iš mūsų ne vien tik pinigų stokoja. Na, bet ar mes tikrai jau nieku tam jaunuoliui ar jaunuolei negalim padėti? Lapkričio 23-ji atėjo. Ginklų fondo nėra, tad aš pasiunčiau dolerį Studentų Šalpos Fondui ir dar laišką Tau parašiau. Prisidėsi? Ačiū, aš taip ir maniau!
Pasiųsk pats ir paragink savo kaimyną siųsti į: Lithuanian Students Fund, Account No. 11737, c/o Chicago Savings & Loan Assn., 6234 So. Western Ave., Chicago 36, Ill.
R. MIŠAUSKAS
