Tremties trimitas
Redaguoja Lietuvos šaulių Sąjungos Tremtyje Laikin. Centro Vald. Darbo Prezidiumas.
ĮŽANGOS VIETOJE
“Tremties Trimitui” pirmą kartą pasirodant N. Metų angoje, vietoje įžangos jį pradedame paskutiniuoju a. a. Vlado Putvinskio-Putvio N. M. sveikinimu šauliams. Su neramia, bet Tėvynės meile plakančia širdimi žvelgdami į nežinomus tolius, visi kaip vienas vadovaukimės mūsų Įkūrėjo mums paliktuoju darbo ir kovos testamentu — šauliška ideologija bei principais!
Vladas PutvinskisPutvys (1873-1929)
Lietuvos šaulių Sąjungos įkūrėjas
BRANGŪS BROLIAI IR SESERYS!
Štai mes ir vėl stabteliame Naujųjų Metų angoje.
Tenebūnie mums kiekvieni nauji metai, kaip karolių naujai įverta akutė, bet tebūnie, kaip naujas laiptų laipsnis aukštyn.
Vis aukštyn. Rangiai, valingai aukštyn!
Šauliai, aš nelinkiu jums, kad šiais naujais metais sunkumai ir vargai gautų galą, aš nelinkiu jums taipgi, kad ateitų nei iš šio nei iš to laimingi laikai.
Bet užtat aš linkiu jums, kad jūs patys sunkumams ir vargams suduotumėt smūgį, aš linkiu jums, kad patys užkariautumėt laimę, kad bendru darbu, rangioje drausmingoje brolių sutartinėje kurtumėt šviesią ateitį mūsų tėvynei. Čia jau rasim ir asmens labo gausiausią šaltinį.
Visi mes broliai, ir seni ir jauni, sveiki ir ligony s (man šiuo tarpu tenka būti tarp paskutiniųjų), raginkim kits kitą, padėkim viens kitam, palaikykim tautos pasitikėjimą ir savo jėgomis ir gerais siekimais.
Nes, išties, mūsų tautos ir mūsų pačių jėgos ir galios yra didelės, bet jos neveikia iki jų nesukels pasitikėjimas ir siekti pasiryžusi valia.
O tikėti, ryžtis ir siekti sunku yra, nes dar nepamiršę esame dejuoti,dar nepakankamai išdrįsę viltis pradžios pasisekimais.
Taigi, broliškai padėkim viens kitam palaikyti dvasią, nes joje yra pasisekimo vyriausia sąlyga.
Kaunas,
Raudonojo Kryžiaus ligoninė,
1928 m. XII mėn.
KELIOS VLADO PUTVIO MINTYS APIE LIETUVOS ŠAULIŲ SĄJUNGĄ
Laiminga tauta, kuri turi savo valios aukurą; kol jis dega, tauta nežus sunkiausioj vergovėj, baisiausioj audroj, neištvirks, nesubirs praturtėjus, pasiekus galios ir laisvės.
Šaulių Sąjungos uždavinys eiti tuo keliu, kad taptų tautos valios šventykla, kuri turės aukurą kiekvienam būryje, visoj lietuvių žemėj.
*
Būkime tautos kariuomenė. Būkime tautos kariuomenė greta valstybės armijos. Būkime su ja plačiausiai tą žodi suprasdami, ne vien tiktai ginkluotos kovos lauke, kur armijos vadovybėje sudarysime vieną, bet ir visur ten, kur tautos ateities kuriamoji valia ir darbas reikalaus paramos, sargybos, visur, kur tautos dvasia reikalaus pagalbos, visur, kur mūsų tautos teisės reikalaus gynėjų.
*
Žiūrint į L.š.S. kaip į socialinio auklėjimo instituciją, galima būtų formuluoti jos vyriausią tikslą šitaip; “Įkurti socialinį vidurį, kuris darytų auklėjančios įtakos tautos labui reikalinga linkme.”
Mes turime padaryti perversmą pačiam gyvenime, kad lietuviškumas, dora ir demokratiškumas paimtų gyvenime viršų.
*
Mūsų aristokratija parsidavė tautos amžinajam priešininkui, pavergė savo tautą ir norėjo surištą, supančiotą įduoti į priešininko rankas. Mes jos senos aristokratijos išsižadėjom ir kuriame savąją, naująją. Karininkų kadras ir armija yra ne tik krašto apsaugos valstybinė organizacija, bet ir tautos riterių branduolys. Mūsų naujoji inteligentija yra ne tik išmokslintų profesijų kadras, bet ir tautos idėjinė aristokratija, jos vadas, šaulių Sąjungos uždavinys praplėsti, pagilinti abi vagas, įnešti šauliškais rūbais apvilktą idėjinį tautinį riteriškumą į tolimą provincijos kampą, į tą kaimą, kurio šiaudiniai stogai matyti ten toli už miškelio, už kalnelio, paupyj, pabalyj. Įnešti vietoje, neatitraukiant žmonių nuo jų darbo... Idealas, kad visa tauta taptų dvasios aristokratija, kad visi būtų tėvynės gynėjai.
SAUSIO 15-SIOS PROGA
Minėdami garbingą Klaipėdos Sukilimo sukaktį, giliai susikaupę lenkiame galvas prieš jame žuvusius savo idėjos brolius. Negalėdami gėlėmis papuošti jų kapų, kaip tai darydavome Tėvynėje laisvės dienomis, bent mintimis skrendame į ten, prašydami Augščiausiojo, kad žuvusių didvyrių dvasia lydėtų mūsų žygį ir pastangas už Lietuvos nepriklausomybe.
Su liūdesiu prisimename tuos šaulius, Sukilimo dalyvius, kurie šiuo metu vargsta bolševikų kalėjimuose arba baisiose vergų stovyklose. Jų skausmas ir kančia yra mums šventas įpareigojimas dar tvirčiau suglausti gretas, dar atkakliau tęsti pradėtą kovą, kol suskambės galingi pergalės trimitai.
Nuoširdžiai sveikiname visus Klaipėdos Sukilėlius — šaulius, dabar gyvenančius tremtyje ir aktyviai įsijungusius, arba besiruošiančius įsijungti į atsikūrusią Šaulių Sąjungą. Ypač džiaugiamės LŠST LCV Darbo Prezidiume turėdami 1923 m. Klaipėdą užėmusį Pulk. Mykolą Kalmantą (Bajorą), ilgametį Šaulių Sąjungos Viršininką, bolševikų kalintą ir žvėriškai kankintą pirmosios Lietuvos okupacijos (1940 —1941 m.) metu.
Taip pat laikome sau didele garbe LŠST Laikinojoje Centro Valdyboje turėti Mažosios Lietuvos Patriarcho ir Vyriausio M. L. Gelbėjimo Komiteto Pirmininko a.a. Martyno Jankaus dukterį šaulę Elzę Jankutę. Jos asmenyje sveikiname brolius ir seses Klaipėdiečius ir Prūsų Lietuvos atstovus, tvirtai spausdami jų rankas bendrame ir vieningame darbe.
Pagaliau, naudojamės šia proga išreikšti mūsų gilią padėką tam Čikagoje gyvenančiam garbingam Prūsų Lietuviui, kuris, nepaisydamas didelių pavoju, išsaugojo dar iš Nepriklausomos Lietuvos laikų žalią šaulišką vėliavą ir ją perdavė globoti naujai įsisteigusiam Čikagos Šaulių Klubui.
Vytautas Jiesia
K A R I U I
Tu drąsiai pakėlei kardą
Ir laisvėn mums kelią praskynei,
Išgarsinai tautos vardą,
Jai garbės vainiką nupynei.
Iš pačių širdies gelmių
Pražydo tos puikiosos gėlės,
Kad šalnos nepakąstų žiedų
Vardan tos mielos Lietuvėlės.
Pabaltyje sužibo švyturys
Nakties viduryje tamsiausios;
Kovose buvai karžygis
Nors kulkos krūtinėn tau rausės.
Tu vėl dar pakelsi kardą
Kurčių nevilčių nepabojęs,
Kad šventą tėviškės vardą
Išneštum iš priešų pavojaus.
VETERANAI IR ŠAULIAI, ESAME TIE PATYS LIETUVOS KARIAI, KURIUOS SKYRĖ TIK MILINĖS SPALVA, VIENINGAI IR SUGLAUSTOMIS GRETOMIS ŽYGIUODAMI TIKRAI PASIEKSIM MŪSŲ BENDRO TIKSLO — NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS.
MŪSŲ BROLIUI, TREMTYJE ATGIMUSIAM ŠAULIŲ TRIMITUI, LINKIME SĖKMĖS.
KARYS,
LEIDĖJAI, PAREIGŪNAI IR BENDRADARBIAI
DĖL TAUTINIŲ VERTYBIŲ JIEŠKOJIMO
J. GINTAUTAS
IRGI LIETUVOS KARIUOMENĖS PULKININKAS
Tokia tema daug gražių minčių patiekė Karyje (1955 m. lapkričio mėn.) vienas Lietuvos kariuomenės pulkininkas. Jo straipsnio išvados, suglaudus yra tokios, “Bolševikams okupuojant Lietuvą kariauti nereikėjo, nes mes būtume nustoję visko iš karto ir nieko nebūtume laimėję. Nieko negarbingo mes nepadarėm, nieko nenuskriaudėm ir nieko neapsukom. Mūsų vyriausybė darė taip, kaip tuo metu jai atrodė geriausia. Ne mums negarbė, kad savo laisvės negalėjom apginti, bet negarbė tiems, kurie jėga ir klasta mums laisvę atėmė ir tiems, kurie tą respektavo ir palaikė”.
Tokiais tai žodžiais autorius ir baigė savo straipsnį, kuri perskaičius, ypač išvadas, negalima tylėti, nes skaitytojui gali susidaryti įspūdis, kad visų Lietuvos kariuomenės pulkininkų yra tokia nuomonė, nekalbant jau apie žemesnių laipsnių karininkus.
Aš esu visai priešingos nuomonės. Kariauti ir ginti Tėvynę mums reikėjo. Mūsų tuometinė vyriausybė nepadarė to, ką ji turėjo padaryti. Žinoma, laimėti gal mes ir negalėjome, bet gintis reikėjo. Argi užpultos tautos tik tada ginasi, kai tikisi laimėti’ Ar daug vilčių buvo laimėti 1919 m. vasario mėnesį, kai mūsų laikinoji sostinė Kaunas buvo apsupta iš visų pusių? Bolševikai buvo jau užėmę Alytų, Jezną, Žąslius, ir prisiartinę prie Kėdainių. Nors savanorių tada užteko, bet nei ginklų, nei šaudmenų, nei aprangos beveik neturėjome. Ar negarbingai pasielgė mūsų Juozapavičius ir Lukšys, nors laimėti neturėjo vilties? Ar negarbingai pasielgė Pilėnų kunigaikštis Margis su savo įgula? Kai neliko jokios vilties laimėti, jie nesudėjo ginklus, bet mirė karžygių mirtimi.
Daug tokių pavyzdžių galime rasti Lietuvos istorijoje. Apie Suomiją netektų kalbėti, nes jos ir politinė ir geografinė padėtis tikrai labai skirtinga. Bet kas gali išdrįsti tvirtinti, kad Lenkija pasielgė negerai ir negarbingai, pasipriešindama, kai ją užpuolė du dideli ir galingi jos kaimynai, Vokietija ir Sovietų Rusija? Jai laimėti taip pat nebuvo jokių vilčių. O ar Lenkija daugiau nustojo už Lietuvą, kuri nepaleido nei vieno šūvio? Tikrai nedaugiau! O jos kova istorijoje bus aukso raidėmis įrašyta. Juk Katyno skerdynės įvyko ne dėl to, kad Lenkija kariavo, bet dėl to, kad bolševikai vykdė savo senai sukurtos sistemos planą, pagal kurį visi antibolševikai, anksčiau ar vėliau turi būti išžudyti, nežiūrinti ar jie ginsis ar rankas iškėlę puls jiems glėbin.
Visiškai netektų tvirtinti, kad “mes nesigailime nekariavę dėl laisvės”. Reikėtų sakyti, kad gailimės nesigynę. Žinoma, dėl tuščios garbės būtų gaila kariauti, gaila būtų pralieti kraują, gaila aukų. Bet tas daugiau tinka puolikui, puolamosiose kautynėse, kuris nori laimėti, nori daugiau teritorijos įsigyti, nori garbės. Bet kai reikalas kyla gintis, nebetiktų sakyti “gaila, kad gynėmės”. Įgimtas savisaugos jausmas, pavieniui žmogui ir tautai, verčia gintis, ir tautos privalo gintis. Ne tik negarbė, bet gėda tiems, kurie kaip avinai visai nesipriešindami lenda vilkui į nąsrus.
Niekas netvirtina ir netvirtins, kad mums negarbė, kad savo laisvės negalėjome apginti. Mums negarbė ne dėl to, kad savo laisvės negalėjome apginti, bet negarbė, kad savo laisvės negynėm. Tik ta negarbė, mano įsitikinimu, tenka ne tautai, bet tų laikų vyriausybei.
Tauta norėjo gintis ir būtų narsiai kariavusi, bet vyriausybė neleido gintis, iki paskutinės minutės slėpdama mūsų priešų tikslą. Kad tauta norėjo priešintis, net priešinosi ir dar ir dabar priešinasi, rodo mūsų partizanų karžygiški žygiai. Argi galime tvirtinti, kad jų žygiai yra negarbingi ir betiksliai, nors laimėti, tikrai, nėra jokios vilties? Jų žygiai yra garbingi ir tokiais jie pasiliks per amžius.
Tvirtinti, kad mums nebuvo kitos išeities irgi netiktų. Išeičių buvo tik apie jas reikėjo pagalvoti anksčiau, o ne tada, kai Maskva įteikė ultimatumą. Istorija mūsų tautos nekaltins, bet vyriausybė turi būti kaltinama ir ji bus kaltinama.
Daug kas su ironija sako, kad 1940 m. birželio 13 d. vyriausybės galvai Merkiui, labiau rūpėjo vardinės, kaip tautos reikalai. Nors taip kalbama ironiškai, tačiau iš jo veiklos tomis tragiškomis dienomis, atrodo, kad tas galėjo būti dalinai teisinga.
Kad priešintis reikėjo, dauguma sutinka, tik reikia jieškoti priežasčių, kodėl nebuvo priešintasi. Apie priežastis būtų galima taip pat ilgai kalbėti. Pagaliau ne visos jos ir svarbios. Tačiau pati svarbiausia nesipriešinimo priežastis, man atrodo, buvo neryžtinga ir nesiorientuojanti vyriausybė, kariuomenės neparucšimas ir energingo, patriotiško kariuomenės vado neturėjimas.
Karui prasidėjus, Lietuvos kariuomenės vadu sąmoningai ar ne, buvo paskirtas bemokslis (karių akimis žiūrint), bolševikuojantis, bet Merkio mėgiamiausias draugas — Vitkauskas. Taip pat nebuvo, atrodo, ir tinkamo karo veiksmų plano. Juk turėjo būti numatytos įvairios politinės padėtys, tarp jų ir sunkiausios, ir toms padėtims paruošti atitinkami planai. Tada nebūtų reikėję bėgioti kaip be galvos ultimatumą gavus. Gal kas nors sakys: bet nebuvo laiko! Laiko užteko. Net ir sovietų įguloms esant Lietuvos teritorijoj, dar daug ką galima buvo padaryti.
Daug kas kaltina valstybės galvą. a.a. prezidentą A. Smetoną. Jį kaltinti negalima. Jis pasielgė garbingai, jis norėjo priešintis. Teoretiškai imant, žinoma, jis pabėgo iš kovos lauko. Bet kas jam liko daugiau daryti, kai kabineto narių daugumas su Merkiu priešakyje ir kariuomenės vadai taip griežtai pasisakė už nesipriešinimą? Pasidavimas priešui yra savožudystė. A.a. prezidentas A. Smetona, matyti, buvo “bailesnis” už Merkį ir jo sėbrus ir neišdrįso kartu su jais žudytis. Jis pasitraukė. Ir gerai padarė. Būdamas vakaruose, jei tik būtų gyvenęs, jis būtų daug daugiau padaręs Lietuvai išlaisvinti, kaip sėdėdamas bolševikų kalėjime.
Galima būtų ir daugiau motyvų nurodyti, kad reikėjo gintis, bet, atrodo, ir be jų daugumai yra aišku. Faktas, kad nebuvo priešintasi, liks istorijoje, kuri vis kartos tuos prasmingus, gilios išminties žodžius:
“Tas laisvės nevertas, kas negina jos”.
