KOVO MĖNUO LIETUVOS - VOKIETIJOS SANTYKIUOSE
J. M. K.
Lietuvos santykiuose su Vokietija kovo mėnuo yra ypač gausus įvairiais skaudžiais istoriniais įvykiais. Jau 1918 m. vasario 16-os Lietuvos nepriklausomybes paskelbimo Aktas vokiečių pripažintas nebuvo. Ir tik kovo 23 d. Lietuva susilaukė šiokio tokio pripažinimo, kai Vokietijos Imperatorius ir Prūsijos karalius Vilhelmas II, mainais už Tarybos pažadus būsimuosius Lietuvos - Vokietijos santykius tvarkyti gruodžio 11 d. formulės pagrindais, nutarė pasirašyti pripažinimo aktą. Tai buvo princo Uracho laikai, kai Vokietija dar jautėsi stipriai ir rimtai ruošėsi vakarų sąjungininkams suduoti lemiamą smūgį kovos lauke. To smūgio visa jėga ir pasireiškė 1918 metų vasaros puolime . . .
1919 m. kovo mėnesį nuo vokiečio - spartakininko kulkos žuvo amerikiečių misiją Kaune saugojęs Lietuvos kariuomenės sargybinis Pranas Eimutis.
Pagaliau, keršydami už lietuvių nenorą dėtis prie vokiškojo ginklo talkos, “Didžiojo reich’o ir fuehrerio” garbei įamžinti, 1943 metų kovo 16-ąją vokiškasai okupantas išgabeno į Stutthofo kacetą 46 lietuvius intelektualus, o kitą dieną uždarė Lietuvos aukštąsias mokyklas.
Tačiau naujausioj Lietuvos istorijoj būdingiausias įvykis tenka 1939 metams, kada kovo 22-sios naktį į 23-ją Lietuvos delegacija buvo priversta pasiduoti nacių diktatui ir pasirašyti vadinamąjį “Klaipėdos grąžinimo aktą”. Tačiau pirmasis ir pats pagrindinis šios dramos aktas įvyko keliom dienom anksčiau, kai, pakeliui iš Romos į Lietuvą, Berlyne buvo apsistojęs Lietuvos užsienio reikalų ministeris Juozas Urbšys. Tą progą vokiečiai nutarė panaudoti neatidėliotinam Klaipėdos krašto pasigrobimui.
Suglaustai prisiminkime 1939 metų pavasarį susidariusią politinę padėtį ir Europoje tuo laiku buvusias nuotaikas.
Lygiai prieš metus vokiečiai buvo pasigrobę Austriją ir jau dvyliktas mėnuo žiauriai ją virškino. Prieš pusmetį (1938 m. spalio 1 d.) buvo susidoroję su sudėtų žemėmis, anot Hitlerio, “su paskutine vokiečių teritorine ambicija Europoje”. Tačiau tai nebuvo paskutinė Hitlerio teritorinė ambicija, nes kovo 15 d., t. y. lygiai savaitę prieš Klaipėdos smurto aktą,
Wehrmachto šarvuotos divizijos įsiveržė į čekų žemes. Bohemiją su Moravija paskelbė esant Reicho protektoratu, o “nepriklausoma” pasiskelbusią Slovakiją vokiečiai jau kitą dieną perėmė savo “globon”.
Likviduodami Čekoslovakiją, vokiečiai laužė 1938 metų rugsėjo 29 d. Muenchene pasirašytus susitarimus ir Fuehrerio bei Reichskanclerio britų premjerui duotus pasižadėjimus. Europos centrą vis labiau gulė plieninė Reicho kumštis, jos likimą vis labiau lėmė vokiškojo “Lebensraumo” (gyvenimo erdvės) veiksniai.. .
Vakarų demokratijos pasijuto lyg perkūno pritrenktos. “Mein Kampf” rašytam žodžiui patikėję, britai ilgą laiką manė, kad vokiečiai siekią susikurti grynai tautinį, vieno kraujo saitais surištą Reichą, nejieškodami svetimų žemių. Bent taip galvojo ir tokiai Hitlerio argumentacijai norėjo patikėti sudėtu krizės metu su vokiečiais kalbėjęsis Chamberlainas. Dabar gi paaiškėio visai kas kita. Paaiškėjo, kad ir III Reichas pasuko seno prūsiškojo imperializmo kebu. norėdamas susikurti ne tik Grossreich’a. bet ir jo dominuojamą aplinkinį Lebensraumą.
Vakariečiai pabudo ir sukruto organizuoti koalicija Hitleriui sustabdyti. Ir kai 1939 m. kovo 23 d. vokiečiai pareikalavo iš lenkų Dancigo ir “eksteritorinio koridoriaus per buvusį koridorių,” lenkai vokiečių reikalavimą atmetė (žinoma, ne be tam tikros įtakos iš vakariečių). Abiejų pusiu nusistatymui kietėjant, padėtis kaskart darėsi opesnė, ginkluoto konflikto pradžia vis artėjo . . . Per trumpą laiką buvo atgaivinta prancūzų sąjunga su lenkais. Lenkiją pažadėjo remti britai. Britai su prancūzais taip pat garantavo nepriklausomybę graikams, rumunams ir turkams. Prasidėjo britų-prancūzų kalbos apsigynimo santarvei su Maskva sudaryti.
Pasinaudodami Čekoslovakijos sumišimu, vokiečiai čia pat nutarė susitvarkyti ir suKlaipėda. Artėjančios audros simptomai aiškiai matėsi ir iš vokiečių spaudos, kuri visu įkarščiu pradėjo puldinėti lietuvius ir reikalauti neatidėliotino Klaipėdos krašto įjungimo į Reichą.
Kaip jau buvo minėta, kovo antrojoj pusėje Berlyne atsirado Lietuvos užsienio reikalų ministeris Juozas Urbšys. Jam Berlyne sustojus, jį išsikviečia Reicho užsienio reikalų ministeris von Ribbentrop ir diplomatiniu etiketu mažai tebesi-varžydamas, čia pat Fuehrerio vardu brutaliai pareiškia, kad Klaipėdos kraštas turi būti neatidėliojant gražintas Reichui. Jis įspėjo, kas Lietuvą nutiktų, jei Kauno valdžia šiam vokiečių reikalavimui pasipriešins. Ribbentropas pasiūlo visą reikalą čia pat ir sutvarkyti, min. Urbšiui susirišus su Kaunu telefonu . . . Vargais negalais ministeriui Urbšiui pavyksta išsiderėti keletą dienų, kad galėtų nuvykti į Kauną ir šį reikalą ministerių kabinetui referuoti normalia tvarka.
Ribbentropo grąsinimų prasmė Lietuvos valdžios veiksniams ir taip jau buvo gerai žinoma. Pvz., jau žiemos metu prasprukdavo agentūrinės žinutės, kad eilėje Rytprūsių įgulų buvo atliekami karo žaidimai, kurių tema buvo pagrįsta “žvgiu į Klaipėdą”, kad Reicho geležinkelių valdyba, darniai bendradarbiaudama su kariuomenės štabo skyriais, jau ilgesni laiką ruošė aparatą ne tik Klaipėdos krašto, bet ir Didžiosios Lietuvos sričių geležinkeliams eventuoliai perimti, ir t. t.
Priešintis ar nesipriešinti,tariant, rizikuoti stoti į atvirą ginkluotą konfliktą su Vokietija, ar ne? Prieš tokią dilemą staigiai atsidūrė tuometinė vyriausybė. Visais atvejais reikėjo veikti labai greitai, nes vokiečių ultimatumo terminas buvo trumpas. Padėties sudėtingumui suprasti, reikia atsiminti, kad Klaipėdos byloje, be tiesioginiai užinteresuotų šalių, buvo dar vadinami Klaipėdos Konvencijos signatarai: Prancūzija, Anglija, Japonija ir Italija. Atsižvelgiant į anų laikų padėtį, buvo aišku, kad signatarų tarpe Lietuva vienybės nesuras; o su kai kuriais jų — net buvo pavojinga ir į kalbas leistis . ..
Nespėjus min. Urbšiui pasiekti Kauną, čia pat susirišus su signatarais, iš jų atsakymų paaiškėjo, kad iš signatarų pusės Lietuva negali tikėtis nė mažiausio užtarimo. Vienas kitas dar patarė vokiečių ultimatumą priimti ir, pasidavus įvykių srovei, laukti mažoms tautoms geresnio rytojaus. Dėl laiko stokos kiti signatarai savo atsakymų nė nespėjo suformuluoti.
Pagaliau, atėjo ultimatumui skirta diena — kovo 22-oji. Vokiečių spauda gavo įsakymą priešlietuvišką propagandą nutraukti. Taigi, staigiai pradėtoji propagandinė akcija taip pat nemažiau staigiai buvo ir nutraukta.
Lietuvos delegaciją sudarė iš Kauno atskridęs užsienio reikalų ministeris Urbšys (pirmininkas), du ministerijos juriskonsultai patarėjai — prof. T. Petkevičius ir Dr. D. Krivickas, Lietuvos Pasiuntinys Berlyne plk. K. Škirpa ir Lietuvos Karo Attache Vokietijai plk. K. Grinius. Vokiečių delegacijai pirmininkavo ilgametis užsienio reikalams viceministeris Ernst von Weizsaecker, tačiau gretimame konferencijai kambaryje sėdėjo pats užsienio ministeris von Ribbentrop ir sekė per garsiakalbį visą posėdžio eigą.
Apie pačią konferenciją nedaug ką būtų galima pasakyti. Konferenciją pradedant, lietuvių delegacijai buvo įteiktas vokiečių paruoštas Klaipėdos “perleidimo” teksto projektas. Iš esmės, visa konferencija susivedė į įteikto teksto komentavimą papunkčiu, neturint galimumo ką nors esminio pakeisti, papildyti ar išleisti. Vokiečiams rūpėjo visą reikalą galimai greičiau baigti, kad skirtu laiku (apie vidurnaktį) von Ribbentropas galėtų “Deutschland” kreiseriu Klaipėdos linkui jau plaukiančiam Hitleriui“pranešti” apie naują laimėjimą. Būdinga, kad kiekvieną kartą, kai posėdžio metu iškildavo kokių formalių nesklandumų (apie esminius nesklandumus negalėjo būti ir kalbos), von Ribbentropas atskirai išsišaukdavo min. Urbšį pas save į kabinetą ir atitinkama intervencija kliūtis “išlygindavo”. Apie 2 val. ryto “konferencija” buvo baigta, ir tretysis Reichas praturtėjo nauju svetimos žemės gabalu.
Kitos dienos laikraščiai buvo pilni nuotraukų, vaizduojančių Hitlerio įžygiavimo “triumfą” į Klaipėdą. Eilėje gatvėn išneštų transparentu matėsi užrašai: “Dieser Land bleibt ewig Deutsch (šis kraštas amžinai lieka vokiškas)”. . .
Von Weizsaecker prieš savo mirtį išleistoje atsiminimų knygoje tarp kitko, sakoma, kad lietuvių delegacija Klaipėdos klausimo sprendimu atrodė visiškai patenkinta, lyg nusikračiusi didžiai nemalonia našta. Deja, p. von Weizsaecker savo atsiminimuose niekuo neužsimena, kokiu būdu lietuviai nuo tos “nemalonios naštos” buvo atpalaidoti, nė žodžiu neprasitardamas, kokių priemonių jo šefas von Ribbentrop griebėsi min. Urbšiui paveikti ir terorizuoti, pirmojo vizito Berlyne metu. Realiai padėtį vertindama, lietuvių delegacija mažiausiai reikšmės skyrė pačiai Klaipėdos “perleidimo” konferencijai, nes tai buvo vien grynas formalumas, min. Urbšiui primesto ultimatumo automatiška pasėka ir įvykusio fakto sankcija.
Klaipėdos krašto “perleidimo”, panašiai kaip ir savaite anksčiau įvykusio Čekoslovakijos padalinimo, Vakarų pasaulis niekuomet nepripažino. Jis laiko, kad visi nuo Austrijos pavergimo III Reicho papildyti agresijos aktai yra neteisėti ir negalioiantieji. Visai teisingai Klaipėdos atplėšimo aktą apibūdino 1939 metų The International Year Book (Funk and Wognalls Co., New York & London). Tos knygos 316-ame puslapvje skaitome: “ginkluoto užpuolimo grasinama, 1939 m. kovo 22 d. Lietuva buvo priversta Klaipėdą perleisti vokiečiams”.
