DIDYSIS PRISIKĖLIMAS
Velykų varpai, štai, vėl skelbia viso pasaulio krikščionijai Didįjį Prisikėlimą, įvykusį prieš devyniolika su puse šimtmečių. Dieviškai žmogiškoji Kristaus kančių ir mirties drama apvainikuojama prisikėlimo triumfo pergale. Amžinoji Gyvybė keliasi iš numirusiųjų, įveikdama neregėtas žmonių piktybes ir pačią mirtį. Kariai, Kristaus grabo sargybiniai, patys pirmieji, nepaperkami, paskleidžia šią žinią Jeruzalėje.
To Didžiojo Prisikėlimo dvasia ir nuotaikos užplūsta mus, išgyvenant šią didžiąją pavasario šventę. Drauge su žaviai atbundančiu pavasariu mumyse atbunda tikrasis gyvenimo džiaugsmas, visos gerosios viltys, tvirtesnis tikėjimas tiesos ir gėrio pergale.
Ak, šių šv. Velykų dienomis mes labai skaudžiai prisimename žiauriausių dabarties netikėlių kankinamą ir laidojamą Tėvynę Lietuvą... Kuo kitu negalime dabar jai pagelbėti, tai bent prikelkime tarpusavio vieningumą, nuoširdumą ir gražų bendradarbiavimą visokeriopam Lietuvos laisvinimo darbe.
Juk jeigu mūsų kariai, atlikdami privalomą pareigą, ar net savanoriškai, rengiasi lemiamai kovai, nesibaimindami net prarasti savo gyvybę, kad tiktai prisikeltų Lietuva, — nejaugi vieną dieną ir į mūsų visų širdis neateis palaiminga nuoširdaus susipratimo dvasia?
Velykų švenčių proga prisiminkime ir vargstančius bei kenčiančius be sveikatos brolius tremtinius Europoje. Kukliausia materialinė ar moralinė mūsų parama ir jiems praskaidrins gražųjį Velykų rytą.
Artimieji, bičiuliai ir pažįstami, šiltai pasveikinkime mūsų vyrus JAV armijoje ar fronte. Pasiųskime jiems gerą knygą, laikraštį ar žurnalą. Būkime visi kaip vienas. Juk mūsų kariai, o ne kas kitas, nelyginant anie palaidoto Kristaus sargybiniai, pirmieji paskelbs žinią ir apie Didįjį Laisvosios Lietuvos Prisikėlimą. Kario gyvybė, aukojama už Amžinosios Gyvybės mums įdiegtą teisę gyventi, mylėti savo Tėvynę, drąsiai ginti savo laisvę — yra mūsų visų, o ir Lietuvos, prisikėlimo ir nepabaigiamos gyvybės laidas.
Alleliuja! . . .
