1830-31 METAI
LIETUVOS ULONŲ MAJORAS HORDYNSKIS IR JO KNYGA APIE LIETUVOS — LENKIJOS SUKILIMĄ
ADV. KOSTAS R. JURGĖLA
Tą pat dieną, kai didžioji mūsų armija kovojo ties Ostrolenka (gegužės 26 d.), šis mažytis korpas susirėmė su priešu Narevkos apylinkėse. Gen. Rengardto vadovaujamos stambios rusų kariuomenės dalys, kurias sudarė 6.000 pėstininkų, 3.000 raitininkų ir penkios patrankos, stovėjo netoli Nasielsko. Šias rusų jėgas puolė mažasis mūsiškių korpas, prie kurio prisidėjo dar keli šimtai sukilėlių (viso — ne daugiau kaip tūkstantis vyrų), šiose kautynėse rusai buvo visai sumušti. Nelaisvėn buvo paimtas tūkstantis vyrų ir visą rusų artilerija. Didelę šio susirėmimo naudą davė ir užgrobimas didžiojo transporto (iš kokio šimto vežimų su maistu bei pašaru, skirto didžiajai rusų armijai).
Šį korpą išblaškius ir sunaikinus, Baltstogės apskritis buvo išvalyta nuo rusų, ir niekas jau nebekliudė sukilėlių jėgoms augti, organizuoti. Skaitytojas sutiks, kad Bielsko paėmimas ir įvykiai ties Narevka — buvo nepaprasti pasisekimai. Jie turėtų teikti nemirštamą garbę saujelei narsiųjų vyrų, kurie sudarė šias jėgas. Tai yra šviečiantys pavyzdžiai šiame ka-
re, rodą, kiek daug galima nuveikti energingu ir netikėtu puolimu, nors ir daug gausingesnio priešo.
Tuo tarpu, kai reikalai Lietuvoje, žemaičių krašte ir Balstogės apskrityje turėjo teigiamo pobūdžio, naujasis korpas jau artėjo pagalbon, kad paremtų sukilimą ir nulemtų bendrąją pergalę. Naująją šiam tikslui jėgą sudarė 2-ji divizija, sustiprinta raitininkų eskadronu. Ji gegužės 27 dieną apleido Lomžą — žygiui į Lietuvą.
Dabar suteiksime trumpą apžvalgą visų jėgų, pasiųstų į Lietuvą bei Žemaičių kraštą atskirais laikotarpiais.
Pirmasis korpas gen. Chlapovskio vadovybėje gegužės 20 d. apleido Ksiendzopolio vietovę šia paskirtimi: įžygiuoti į Baltstogės apskritį, užimti Bialoviežo girią, kurioje buvo susirinkusios sukilusių lietuvių jėgos, tikslu tas jėgas suorganizuoti, ir iš tų pozicijų ardyti rusų ryšius ir, jei sąlygos leistų, prisiartinti prie Vilniaus. Šį mažytį korpą, kaip matėme, sudarė 190 raitųjų pėstininkų savanorių, 1-sis ulonų pulkas iš 480 raitininkų ir du lengvosios artilerijos pabūklai.
Antrasis korpas, pulkininko Sierakauskio vadovaujamas, išvyko kelioms dienoms anksčiau, negu gen. Chlapovskio dalys, tikslu sekti gen. Sakeno diviziją, kuri buvo gen. Skžyneckio atskirta nuo rusų gvardijos ir priversta pasilikti dešiniajame Narevo krante, šį korpą sudarė neseniai sudarytojo 18-jo pėstininkų pulko du batalionai (maždaug iš 1.500 vyrų), ir taip pat neseniai sudaryti du Płocko raitininkų eskadronai (250 vyrų) ir du artilerijos pabūklai. Šis korpas, vykdydamas savo uždavinį, laimėjo keletą pirmenybių prieš gen. Sakeną netoli Stavisko. Pulkininkas Sierakauskis tuomet nužygiavo į nedidelio Grajevo miestelio apylinkę, kur jis užėmė stiprias pozicijas ir laukė atvykstant gen. Gelgaudo korpo.
Trečiasis gen. Gelgaudo vadovaujamas korpas, būtent, antroji divizija, apleido Lomžos miestą gegužės 27 dieną. Korpą sudarė devyni pėstininkų batalionai (maždaug iš 4.500 vyrų), penki raitininkų eskadronai (iš 600 vyrų), 160 sapierių ir 24 patrankos.
Visų šių korpų jėgas sudarė:
artilerijos pabūklų 28,
pėstininkų 6.350,
raitininkų 1.300.
Be šių jėgų, išskirtų iš didžiosios armijos, Lietuvoje buvo susikūrę keli pėstininkų ir raitininkų pulkai, kuriuos minėsime tolimesnėje eigoje, ir kurie betgi nepradėjo tikrosios tarnybos iki Vilniaus kautynių.
Grįžkime dar prie didžiosios armijos (303—306 psl.). Gen. Vengierskio brigada, didžiausiu ryžtumu per 9 valandas išsilaikiusi savo pozicijose prieš žymiai didesnę jėgą, pavyzdingai atsipalaidavo nuo priešo nakties metu ir pasiekė didžiąją armiją. Gegužės 26 d. mūsų armija pasitraukė iš Ostrolenkos, persikėlė per Narevo upę ir užėmė naująją poziciją dešiniajame tos upės krante, priešais Ostrolenkos, palikdama tik iš dalies sunaikintą tiltą, kad rusų pėstininkai galėtų iš lėto keltis per jį. Kai kas galėtų paklausti, ar šios kautynės buvo reikalingos ir kodėl gen. Skžyneckis nežygiavo į Varšuvą, nes jis galėjo tai nekliudomai padaryti. Savo sprendimu jis siekė dviejų tikslų: 1) vilioti priešą šiuo naikinamuoju persikėlimu per Narevą ir tuo būdu mažinti priešo jėgas; 2) šiuo būdu užimant generolą. Dibičių, suteikti laiko gen. Gelgaudui saugiai apleisti Lomžą, pakeliui į Lietuvą (298 psl.).
20 SKIRSNIS
Lietuvos korpo operacijos. — Rajgrodo kautynės ir rusų Sakeno korpo sumušimas. — Pirmojo pasisekimo svarba. — Gen. Gelgaudas praranda laiką, keldamasis per Nemuną Gelgaudišky, ir leidžia priešui sutelkti savo jėgas Vilniuje. — Įžengimas į Lietuvą ir gyventojų sutikimas. — Maršalo Dibičiaus mirtis.
Gegužės 27 d. gen. Gelgaudo korpas, prie kurio buvo priskirti generolai: Rohlandas, Šymanovskis, Dembinskis ir pulkininkas Pientka, išvyko iš Lomžos ir pradėjo žygį į Lietuvą. Tos pat dienos vakare korpas pasiekė Staviską, žygiuodamas per Ščučiną ir Grajevą. Pastarajame mieste prie jų dar prisidėjo mažytis generolo, tada dar pulkininko, Sierakauskio korpas, kuris, kaip jau minėjome, buvo panaudotas sekti generolą Sakeną ir čia buvo užėmęs patogią poziciją. Šio korpo sudėtis jau buvo minėta.
RAJGRODO KAUTYNĖS
Šias kautynes aš padalinau į du skirtingus laikotarpius, pažymėtus dviem skirtingomis priešo iš eilės užimtomis pozicijomis.
Nagrinėjant pirmosios rusų pozicijos schemą, išsyk galima pastebėti, kad rusai neturėjo jokių žinių apie mūsų korpo atvykimą. Jie manė, kad tebeveikia tiktai prieš plk. Sierakauskio korpą ir buvo pasiryžę jį apsupti. Gegužės 29 d. rytą visas mūsų korpas, išvykęs iš Grajevo miestelio, sutiko rusų žvalgų būrius, prieš kuriuos tuojau išvyko ir mūsiškiai. Rusų kavalerija pradėjo trauktis. Mūsų voros iš lėto tęsė savo žygį, prieš save turėdamos plk. Sierakauskio jėgas, kaipo priekio apsaugą. Taip mes atvykome prie Rajgrodo ežero, priekinei apsaugai besutinkant tiktai nedidelius rusų raitininkų dalinius, kurie traukėsi mums artėjant. Ši santvarka buvo tiksliai numatyta, patvirtinant rusų generolo mintį, kad jam priešinasi tiktai plk. Sierakauskis. Pasiekus ežerą, mūsų priekinė sauga buvo apšaudyta rusų slapukų šaulių, pasislėpusių miške, anapus ežero, šalia plento. Plk. Sierakauskis gavo įsakymą susikauti. Jis pasiuntė į priekį savo judriąją kariuomenę, ant plento pastatė dvi patrankas, ir pradėjo apšaudyti mišką. Rusų pėstininkai tuojau pasitraukė iš miško ir leido jį užimti mūsų pirmosios eilės šauliams. Šiuo manevru rusai norėjo prisivilioti mūsų jėgas, kad galėtų jas pulti iš sparno ir apsupti, tam tikslui pasiuntę savo dalinius (a, b) į dešinę ir į kairę, kaip kad matyti iš schemos. Netrukus pagrindinės mūsų jėgos, gen. Gelgaudo vadovaujamos, pradėjo puolimą tarp dviejų ežerų. Stipri mūsų pėstininkų vora (c) puolė miško link į kairę, o antroji vora (d) į mišką dešinėje, siekdamos nublokšti priešą, jeigu jis būtų rastas užėmęs bet kurį miškų. Tuo pat laiku mūsų artilerija (e), keturiolika pabūklų, užėmusi poziciją paplentėje, priešais priešo artileriją (f), paleido ugnį. Visa mūsiškė kavalerija ir didesnioji pėstininkų dalis pasiliko centre, sudarydama stiprų frontą.
Įvykdžius šį manevrą, mūsų kairiajame sparne (A) netrukus buvo paleista smarki ugnis. Rusų centras (B), kentėdamas nuo mūsų artilerijos ugnies ir ištiktas netikėtumo nenumatytu mūsiškių jėgų stiprumu, pradėjo svyruoti. Tai buvo ženklas mūsų puolimui. Vadovavęs artilerijai pulkininkas Pientka tuojau davė įsakymą pulti. Stipri trijų pėstininkų batalijonų vora pradėjo šaukti “valio” ir durtuvais puolė svyruojančias rusų voras. Tuo pat laiku gen. Dembinskis įsakė mūsų kavalerijai (g) atakuoti priešo kavaleriją dešinėje ir kairėje. Pirmasis Poznamo ulonų eskadronas gavo įsakymą veržtis į priekį ir pulti belūžtančias priešo gretas. Rusų eilėse kilo didžiausias sumišimas ir netvarka. Jie jau nebegalėjo trauktis, bet tiktai bėgti. Narsaus majoro Micielskio vadovaujamas šis ulonų eskadronas įvykdė tikrą žygdarbį. Jis įsiveržė į miestą drauge su rusų voromis, kapodamas bėgančius priešo karius ir paimdamas daug belaisvių, šis eskadronas narsiai kovėsi miesto gatvėse, būdamas atviras priešo pėstininkų ugniai, ligi atvyko savieji pėstininkai. Šioje herojiškoje kovoje eskadronas neteko savo vado.
Skaitytojas leis man pateikti šio nepaprasto raitininkų žygio smulkmenų.
Tuo metu, kai rusų centras ėmė svyruoti, kavalerijai buvo duotas įsakymas be paliovos tęsti puolimą abipus plento, kad vis tai didintų priešo netvarką, kad pralaužtų jo frontą. Šioje kavalerijos dalyje buvo pirmasis Poznamo ulonų eskadronas, apie 80—100 vyrų. Eskadronas puolė rusų voras ir draugė su jomis įėjo į miestą, pilną priešo pėstininkų.
Toli gražu nenusimindami dėl didelės priešo jėgų persvaros, narsūs poznamiečiai pasiekė vis tolimesnes gatves ir tebetęsė puolimą visomis kryptimis. Tačiau rusų pėstininkai, dengdamiesi trobesiais, paleido smarkią šautuvų ugnį, kuri kaip kokia kruša krito ant šios narsios ulonų saujelės. Atrodė, jog nė vienas ulonų jau nebepaspruks. Mūsų raitininkams nebuvo įmanoma nei pulti į priekį, nei trauktis, nes gatvės jų priekyje buvo apšaudomos artilerijos, o priešo pėstininkų daliniai buvo jau susitelkę jų užnugaryje. Jiems dar beliko vienas kelias — siaura gatvelė, einanti iš miesto į kairę, ir ta pati buvo priešo užimta. Nebuvo kitos išeities, kaip tik prasilaužti kelią. Tad mūsų ulonai, sudarę iečių falangą, prasiskynė kelią per priešą ir pasitraukė iš miestelio, čia žuvo ir narsusis majoras Micielskis.
Drąsūs poznamiečiai, jodami iš miesto ežero pakraščiu, kur pasitraukė dešinysis rusų sparnas, sudarė rusams įspūdžio, kad miestas buvo mūsų kariuomenės užimtas, ir jie, vaizduodamiesi atsidūrę tarp dviejų ugnių, ilgiau neabejodami, sudėjo ginklus juos persekiojusiai mūsų kariuomenės daliai.
Red.: Rajgrodo kautynių schema sek. numeryje.
(Bus daugiau)
☆
Mūsų kultūrinė talka
Vis daugiau naujų mūsų žurnalo bičiulių išrašo metinę KARIO prenumeratą savo artimiesiems, bičiuliams bei pažįstamiems, esantiems JAV kariuomenėje, kuopų daliniuose Vokietijoje, ar kur kitur išblaškytiems po tolimiausias pasaulio šalis. Be abejo, tai yra gražus, tradicinis mūsų dvasinių ryšių stiprinimo pasireiškimas, mūsų kultūrinė KARIO paramos talka. Pagaliau — anksčiau ar vėliau, kiekvienas mūsų karių norės turėti ir skaityti daugelio mėgiamą populiarųjį iliustruotą KARIO žurnalą.
Moterų Vienybės Valdyba New Yorke, įvertindama KARIO sėkmingai tęsiamą kultūrinį darbą, mūsų redakcijai atsiuntė $15, brangiam žurnalo leidimui paremti.
KARIO bičiulis Vladas Jakimavičius, Brockton, Mass., vėl atsiuntė $2, negalinčių užsimokėti prenumeratos fondui, ši parama paskirta siunčiamai invalido Prano Valcuko prenumeratai apmokėti. (Apie šį vyrą skaityk šio nr. MARGŲJŲ LAIŠKELIŲ KARIUI skyrelyje).
Nuoširdi mūsų pagarba ir padėka visiems. Redakcija
