NUO KO MES BĖGOME?
Komunizmo ir rusiškumo santykių klausimu
ANTANAS MACEINA
l. Šalkauskio nepasitenkinimas
Grįžus man 1941 m. lapkričio mėn. pradžioje iš pirmosios tremties, praleistos Berlyne, į Kauną, mano bičiuliai pasakojo, esą prof. St. Šalkauskis buvęs nepatenkintas, kad būrelis jaunų intelektualų, bolševikam užėmus Lietuvą 1940 m. birželio mėn., paliko kraštą ir pasitraukė užsienin. Jų tuo metu buvo tik mažutė saujelė: tik tie, kurie arba buvo NKVD griebti, bet laimei nepagriebti (pvz. šio straipsnio autorius) arba jautė tiesioginį pavojų dėl eitų pareigų (pvz. kun. J. Prunskis kaip XX Amžiaus” redaktorius) bei buvusios veiklos (pvz. kun. St. Yla kaip autorius knygos “Komunizmas Lietuvoje”). Visi kiti, kurių pirmoji suėmimų banga 1940 m. liepos mėnesio viduryje nepalietė, liko tėvynėje. Pirmosios tremties dalyvius sudarė daugiausia valdininkai. O ir jų buvo tik keletas šimtų. Intelektualų skaičius siekė tik kelių dešimtų. Kodėl tad Šalkauskis buvo šiais žmonėmis nepatenkintas?
Pasak mano bičiulių (man pačiam nebeteko su Šalkauskiu pasimatyti ir išsikalbėti: jis mirė 1941 m. gruodžio 4 d. Šiauliuose), Šalkauskio nepasitenkinimo pagrindas buvęs toksai. Lietuvių kultūra, kaip aiškiai vakarietiškoji, esanti žymiai aukštesnė už rusų kultūrą. Todėl sovietų okupacija nesudaranti Lietuvai kultūrinio pavojaus. Lietuviai intelektualai esą pranašesni už rusus ir todėl sugebėsią jiem atsispirti ir juos gal net pralenkti. Kam tad trauktis iš krašto? Priešingai, reikią jame likti ir veikti anuo kultūriniu pranašumu, kovojant su rusų kultūros įtaka. Kas pasitraukia, mažina kultūrines lietuvių jėgas ir tuo pačiu silpnina aną kovą. — Tai buvusios Šalkauskio mintys, kurias jis dėstęs savo artimiesiem sovietinės okupacijos pradžioje ir kurios žadinusios jame savotišką nepasitenkinimą tais, kurie paliko tėvynę.
Šalkauskis buvo teisus, teigdamas lietuvių kultūros pranašumą ryšium su rusų kultūra ir iš jo kylantį lietuvių tautos atsparumą, taip kad kultūrinis pavojus dėl rusų okupacijos Lietuvai iš tikro vargu ar grėsė. Be to, Šalkauskio pažiūrą rėmė ir Stalino tautybių politika. Būdamas nerusas, Stalinas teikė atskirų respublikų kultūrom tiek laisvės, jog rusai, atsikėlę į nerusiškas sritis, turėjo prisiimti šių sričių kalbą ir net gyvenseną, vadinasi, greičiau patys nurusėti, negu kitus surusinti. Be abejo, maža tauta, patekusi į didelės tautos sriautą, visados esti daugiau ar mažiau tykoma pavojaus pasiduoti šio sriauto įtakai. Tačiau tai normalus vyksmas, priklausąs nuo pačios tautos, o ypač nuo jos inteligentijos sąmoningumo. Galima (ir net reikia!) išmokti didelės tautos kalbą, naudotis jos kultūrinėmis gėrybėmis ir sykiu likti visiškai ištikimam savai tautai, kūrybiškai dalyvaujant jos kultūros augime bei plėtime. Tai mūsų dienomis aiškiai regime, sakysime, baskų sąjūdyje. To tikėjosi ir Šalkauskis rusų okupacijos akivaizdoje 1940 metais. Jeigu tad ši okupacija būtų buvusi tiktai rusų okupacija, vadinasi, rusiškosios valstybės plėtimas prievartos priemonėmis, Šalkauskio nepasitenkinimas būtų buvęs pagrįstas. Jis vargu ar būtų net iš viso kilęs, nes kažin ar kas nors iš mūsų intelektualų būtų bėgęs nuo rusų.
Tačiau Šalkauskis pamiršo arba bent permaža reikšmės teikė faktui, kad šie Lietuvą užėmusieji rusai yra sykiu ir komunistai; vadinasi, kad rusų valstybės plėtimasis yra kartu ir komunizmo plėtimasis, kad rusų tauta jau yra virtusi komunizmo atstove, jo nešėja ir, kaip Leninas savo metu didžiavosi, komunizmo pirmūne, nes ji pati pirmoji pasaulyje įvykdė savo gyvenime marksistinę revoliuciją, išjungdama iš šio gyvenimo sąrangos privatinę nuosavybę, caristinę valdymo sistemą ir religiją bei Bažnyčią. Kitaip tariant, 1940 metais Lietuvon atžygiavęs rusas jau nebebuvo caro laikų rusas, su kuriuo Šalkauskis turėjo reikalų ir kurio kultūrą jis piršo Lietuvai kaip vieną iš tautinės sintezės pradų. Stalino rusas jau buvo komunistas, vadinasi, apspręstas tam tikros ideologijos, kuri pati savaime, tiesa, nenaikina tautinių savybių (plg. šūkį “socialistinis turinys ir tautinė forma”), tačiau jas lenkia komunizmo tikslam. Stalino teikta kultūrinė laisvė atskirom tautinėm respublikom buvo ne kas kita, kaip laisvė virsti ir likti ištikimam komunistiniam principam. Kur šios ištikimybės stigo arba kur ji buvo įtariama, ten jokia kultūrinė kūryba negelbėjo. Tai patyrė mūsų tauta 1941 m. birželio mėnesį, kai dešimtys tūkstančių mūsų tautiečių buvo ištremti Sibiran kaip tik dėl jų komunistinės neištikimybės. Šiuometinė vad. ‘Brežnevo doktrina’, pasak kurios komunistinės valstybės suverenumas esąs palenktas komunistinei ideologijai ir baigiasi ten, kur pradeda šią ideologiją keisti bei neigti, anaiptol nėra nauja. Ji yra buvusi ir Lenino ir Stalino laikais. Tik anuo metu dar nebuvo komunistinių valstybių už Rusijos sienų, kas kaip tik įvyko po II pasaulinio karo ir kas komunizmo pirmenybę ryšium su valstybės suverenumu vis labiau ryškino, kol Čekoslovakijos atveju ši pirmenybė buvo pabrėžta visu brutalumu bei nuoseklumu. Tauta gali būti kultūriškai ir net politiškai suvereni tik tada, kai ji kuria komunistinę kultūrą ir vykdo komunistinę santvarką. Spirdamasi komunistinei ideologijai arba norėdama ją apšvelninti (Čekoslovakijos pavyzdys), ji tuo pačiu netenka šio suverenumo ir esti ‘vyresniojo brolio’ sudraudžiama, nors ji ir būtų šiam ‘broliui’ kaip rusui net labai ištikima bei meili.
Komunizmo pirmenybę ryšium su tautine kultūra lietuviai aiškiai pajuto 1940-41 m. okupacijos eigoje ir todėl, artėjant naujai sovietų okupacijai 1944 m., jau dešimtimis tūkstančių paliko savą kraštą. Šiandien nėra abejonės, kad antrosios tremties dalyvių būtų buvę dar daugiau, jei nebūtų buvę guodžiamasi klaidinga viltimi, esą sąjungininkai neleisią Sovietų Sąjungai nešti komunizmo net ligi Elbės krantų. Tačiau vakariečiai čia, atrodo, irgi buvo galvoję, esą jie turį reikalo visų pirma su rusais, o ne komunistais, ir kad todėl rusai, nors ir sustiprėję po pergalės, vis dėlto leisią šalia savęs egzistuoti ir kitom valstybėm, tegu ir esančiom rusiškosios įtakos srityje; kad bus galima su jais susitarti; kad jie sutarčių laikysis ir nemėgins iš vidaus sprogdinti tai, kas yra šalia jų. Deja, įvyko visiškai kitaip, nes vakariečiai, kaip ir savo metu Šalkauskis, neįvertino komunizmo veržlumo, kuris užtat ir sukūrė ištisą komunistinių valstybių juostą — nuo Baltijos ligi Adrijos jūrų. Tačiau mum patiem 1944 m. visa tai pramatyti vargu ar buvo galima. Todėl daugelis mūsiškių ir tikėjosi, esą karas nepasvirsiąs komunizmo naudai, lūkuriuodami, kad antroji sovietų okupacija būsianti trumpa ir kad todėl gal geriau liktis tėvynėj, negu bastytis po pasaulį, nualintą karo veiksmų. Anie dešimtys tūkstančių buvo betgi — prisipažinkime atvirai — ‘bailesni’ ir todėl bėgo ne nuo rusų, bet nuo komunistų, nes jie jau buvo komunizmą pažinę vienerių metų (1940-41) siautėjime. Mūsų pėdomis per pastaruosius 25 metus sekė ir tebeseka eilė vokiečių, lenkų, čekų, rumunų, bulgarų, jugoslavų, albanų, palikdami savo tėvynę ir ieškodami prieglaudos svetur — kaip tik todėl, kad jie nenori būti užgniaužti — ne rusiškumo, bet komunistinės ideologijos bei sistemos, vykdomos savų tautiečių rankomis. Ir jie, kaip kadaise mes, bėgo ir tebebėga nuo komunistų. Komunizme jie regi didžiausią pavojų savai tautai ir todėl mėgina, pasitraukę užsienin, šį pavojų skelbti ir tuo atverti kitiem akis, kad ir jie išvystų tikrąsias komunizmo užmačias. Šitaip elgėmės ir mes maždaug du dešimtmečiu.
Bet štai, pastaraisiais metais tiek mūsų kalbose, tiek spaudoje pradėjo — atrodo, visiškai nesąmoningai — vis rečiau būti girdimas žodis ‘komunistas’ ir vis dažniau būti minimas žodis ‘rusas’. Kova už tautos išlaisvinimą pamažu persisvėrė nuo kovos su komunizmu į kovą su rusiškumu. Bevartant mūsų laikraščių ir žurnalų puslapius, susidaro įspūdis, esą jei Lietuvoje nebūtų rusų, tai ji, nors ir komunistiškai tvarkoma, būtų mum jau priimtina, ir mūsų kova jau būtų baigta. Tai man yra sykį pasakęs vienas dvasiškis, net pabrėždamas: “Jei Lietuvoje nebūtų rusų, aš čia pat grįščiau atgal”. Iš karto man atrodė, kad šio dvasiškio lūpomis prabilo tik didžiulis jo paties neapdairumas. Tačiau kai sykį atkreipiau į šią pakaitą dr. J. Griniaus dėmesį ir kai jis apie tai parašė du straipsnius “Tėviškės Žiburiam”, kad mūsieji siūlymai kovoti su rusais jau susikerta su artimo meilės principu ir tuo būdu virsta nekrikščioniškais, pereidami į rusiškojo žmogaus neapykantą ir asmeninį jo slėgimą, sunkinant jo kasdieną tyčiomis, tai atoveika į šiuos straipsnelius (vieno bičiulio laiškas, “Naujienų” atsiliepimas 1971 m. 1.8 d.) buvo tokia, jog ji iš tikro kelia rūpesčio, ar čia mes nedarome kartais didžiulės klaidos. Ar mūsų santykiuose su Lietuva nesusiklosto kartais ta pati nuotaika, kokią pastebime santykiuose su Rusija iš vienos pusės rusų emigrantų, iš kitos — svetimšalių? Būdami emigrantai ar nepradedame į Lietuvą žiūrėti taip, kaip rusai emigrantai žiūri į Rusiją? Būdami Rusijos atžvilgiu svetimšaliai, ar nepradedame į ją žiūrėti, kaip žiūri ir kiti svetimšaliai? Šių dvejopų pažiūrų esmė tačiau kaip tik ir glūdi komunizmo neįvertinime. Gal tad jau yra atėjęs laikas truputį stabtelėti prie šių dviejų pažiūrų, pasklaidyti jas, kad susivoktume, kame gi iš tikro glūdi mūsų kovos prasmė ir nuo ko mes iš tikro bėgome, kad galėtume šią kovą vesti. Kitų nusistatymo — tiek rusų emigrantų, tiek vakariečių — sklaida gal galėtų mum paaiškinti, ar iš tikro rusiškumo nepabrėžiant bent lygiomis komunizmo, nėra ta pati iliuzija, kuri šiandien vis labiau apima mokytų žmonių sluogsnius.
2. Banditų gaujos teorija
Pirmoji teorija, mėginanti išreikšti santykius tarp komunizmo ir rusiškumo, yra banditų gaujos teorija. Jos pavadinimo ir turinio autorius, kiek man žinoma, yra Belgijos kardinolas ir filosofas D. J. Mercier (1851 - 1926). Ganytojiniame savo laiške 1924 m. jis skatina Belgijos katalikus aukoti badaujančiai Rusijai ir sykiu kalba tiek apie medžiaginį, tiek apie dvasinį Europos ir Amerikos išsekimą, nes kitaip nebūtų galima išaiškinti, kodėl Belgijos, Prancūzijos, Lenkijos, Anglijos ir Jungtinių Amerikos valstybių vyriausybės bei tautos “leidžia banditų gaujai vykdyti komunistinius savo kliedėjimus krauju, plėšimais ir prievartavimais”.1 Šiuose žodžiuose slypi visa minėtos teorijos esmė: komunizmo svetimumas rusų tautai, Vakarų atsakingumas už komunistinę revoliuciją ir reikalas sudrausti aną banditų gaują. Komunistai anaiptol nesą Rusijos ugdytiniai. Jie esą tik banditų gauja, užpuolusi rusų tautą istoriniame jos kelyje, ją apiplėšusi ir išprievartavusi. Jeigu kitos tautos bei valstybės visa tai leidžiančios, jos paliudijančios tuo savo politinę bei dvasinę negalią ir net nuosmukį. Tai buvo pagrindinė kard. Mercier laiško mintis.
Ši mintis betgi nėra tik asmeninė kard. Mercier samprata. Tai samprata, atstovaujama beveik visos (išskyrus gal tik N. Berdjaevą) rusų emigracijos Vakaruose. Nuo komunistinės revoliucijos pabėgę arba vėliau bolševikų ištremti rusų intelektualai niekaip negali sutikti, kad komunizmas kokiu nors būdu būtų susijęs su rusų tauta. Jis esąs “europietiški nuodai”, kaip jį vadino ir mum žinomas rusų filosofas bei istorikas L. Karsavinas, ilgus metus dėstęs Kauno universitete.2 “Komunistinė epidemija Rusijon atėjo iš Europos”, apibūdina rusų teologas G. Florovskis santykius tarp rusų tautos ir komunizmo.3 O rusų filosofas N. Arsenevas teigia: “Sovietinė valdžia nėra Rusija; ji nėra rusų tauta; ji nėra kūnas iš jos kūno; ji yra — navikas”.4 Komunistai esą, kaip teigia vienas rusų žurnalistas Vokietijoje A. Michajloivskis, “tarptautinė profesinių revoliucionierių sekta”, kuri tiek Rusiją, tiek kitas tautas naudojanti kaip priemonę “įsteigti pasaulyje komunizmo karalystę”.5 Tačiau būdingiausiai visą šią sampratą yra išreiškęs rusų sociologas B. Vyšeslavcevas: “Rusiškajam žmogui nėra nieko priklesnio kaip visoks juridizmas, dekretizmas, komisariatai, biurokratija, vadinasi, visa, kas kaip tik sudaro socializmo esmę. Nėra nieko svetimesnio ir netinkamesnio, kaip rusiškosios gamtos fone, fone jos miškų, laukų ir kaimų regėti visus tuos raudonus skarmalus, žvaigždes ir transparentus. Socializmui reikia Londono akmens grindinio ar Paryžiaus priemiesčių; rusiškajame juodžemyje jis neįsišaknyja; jis čia supūsta kaip maita ar sudega kaip mėšlas. Gali šis mėšlas pridengti net ir visą rusiškąją žemę, bet juo nusikratyti nereikia žemės drebėjimo. Pati rusiškoji žemė visa susiurbia ir perdirba savo naudai. Marksizmas nereikalingas ūkininkam, ir ūkininkai nereikalingi marksizmui. Rusiškoji poezija, rusiškoji muzika, rusiškoji kalba kratosi marksizmu . .. Taigi: kur rasti komunizmo Rusijoje? Prašau, parodykite jį mum! Jo niekur nėra!”.“ Šie žodžiai yra parašyti daugiau negu prieš ketvertą dešimtmečių. Šiandien ji žadina mumyse savotiško liūdesio, nes rusiškoji žemė komunizmo neperdirbo savo naudai; rusiškame juodžemyje jis nesupuvo ir nesudegė; priešingai, jis virto veiksniu, kuris formuoja rusiškąją kultūrą tiek jos poezijoje, tiek muzikoje, tiek kalboje. Komunizmas yra jau tapęs sudedamąja rusiškosios dvasios dalimi. Tai pripažįsta net kai kurie rusų emigrantai, pav. N. Aleksejevas, sakydamas: “Marksizmas yra dabar pasidaręs vienas rusiškosios kultūros laipsnis; laipsnis, pasisavinant europietiškąją apšvietą”.7
Norėdami banditų gaujos teoriją padaryti įtikimą, rusų emigrantai reikalauja skirti Rusijos vyriausybę nuo rusų tautos ir niekad šio skirtumo nepamiršti, nes “be aiškaus ir griežto skirtumo tarp Rusijos ir Sovietų Sąjungos, tarp rusų tautos ir komunistinio režimo”, sako jau anksčiau cituotasis Michajlovskis, “negalima pažinti ir reikiamai įvertinti nei sovietų politikos, nei tarptautinio komunizmo plėtros”.8 Šiam rusų emigrantų reikalavimui paklūsta nevienas ir Vakarų mąstytojas, rašąs apie komunizmą tiek kultūriniu, tiek religiniu atžvilgiu. Nevienas įspėja mus netapatinti komunizmo su rusiškumu. Tai, kas šiandien Rusijoje vykstą, esą komunizmo darbas. Tačiau jis — tiek ūkinėje, tiek kultūrinėje, tiek ypač religinėje srityje — nepaliečiąs rusų tautos sielos, kuri ir toliau tebeesanti religinė ir net krikščioniška. Užtat tiek rusų emigrantai, tiek vakariečiai kiekviename pasipriešinime komunizmui tuojau regi rusiškosios sielos atsigavimą, nors nekartą šis pasipriešinimas yra tik pastanga pergalėti biurokratizmą ir tuo būdu komunizmą tik sustiprinti. Minėtas pripažinimas, kad komunizmas yra virtęs rusiškosios kultūros dalimi ar laipsniu, esti dažniausiai nepastebimas arba bent neteikiama jam didesnės reikšmės. Skirtumas tarp komunistinio režimo ir rusiškosios visuomenės tiek įtaigoja kalbančius bei rašančius apie Rusiją jog komunistinės įtakos rusų tautai neregima, ir todėl visi Sovietų Sąjungos įvykiai esti aiškinami tik banditų teorijos šviesoje.
Atitrauktai kalbant, banditų gaujos teorija galėtų būti pateisinama, nes iš tikro istorijoje yra nekartą atsitikę, kad tautos esti savotiškų bandų užpuolamos bei pavergiamos, būdamos priverstos prisiimti šių bandų padiktuotą santvarką, nors ji tautai ir būtų visiškai svetima. Ir pati Rusija savo istorijoje yra patyrusi tokį užpuolimą bei pavergimą, būtent, mongolų viešpatavimo metu nuo 13 ligi 15 šimt. Kodėl tad ir bolševizmas negalėtų būti suprastas kaip toks banditų gaujos užpuolimas su jo įvesta santvarka. Panašumas labai viliojantis ir nevieną suviliojantis. Kaip anuo metu kas kita buvo mongoliškasis režimas (beje, žymiai laisvesnis negu bolševistinis), o kas kita rusų tauta, taip ir dabar kas kita esąs komunistinis režimas (beje, perskverbiąs visas gyvenimo sritis net ligi asmeninio elgesio, ko mongolų metu kaip tik nebuvo) ir vėl kas kita rusų tauta. Iš tikro, beveik įtikima lygiagretė! Ir vis dėlto ji turi vieną silpnybę, paverčiančią ją kaip tik išmone. Skirtumas tarp vyriausybės ir tautos rusų yra daromas ne tik mongolų ir bolševikų atžvilgiu, bet jis buvo daromas jau daugiau negu prieš 100 metų ir caristinio režimo atžvilgiu.
1860 metais Paryžiuje išėjo kunigaikščio Petro Dolgorukovo knyga “La vėritė sur la Russie”, kurioje jis skirtumą tarp cąristinio režimo ir rusų tautos pabrėžia visu svoriu ir tai kaip tik šiandienine rusų emigrantų prasme. Rusų tauta, pasak Dolgorukovo, esanti turtinga didžiomis proto bei širdies savybėmis; ji turinti aiškią, gyvą, švelnią sielą, tai esanti gera, pareiginga, gailestinga, garbinga tauta, užjaučianti nelaiminguosius, gerbianti senuosius ir nusilenkianti vyresniesiem (plg. p. 78, 374). Bet štai, ši “inteligentinga, giliaregė ir gera” (p. 374) tauta yra valdoma tam tikros gaujos (camatilla), kuri Rusiją lygiai taip išnaudojanti kaip mongolų bandos 13 šimt. Ši gauja esanti “supuvusi, godi, plėšikiška, pilna blogiausių bei žemiausių aistrų” (p. 8). Ji “apsupa carą, atsistoja tarp jo ir tautos, ji izoliuoja ir rūpestingai saugo, kad inteligentingi bei padorūs žmonės prie jo neprieitų” (p. 374). Ji yra “pragaištingu savo tinklu pridengusi visą šalį”, paversdama ją “oficialiu ir organizuotu melu” (p. 9). Tai “dorinė Rusijos lepra” (p. 7). Iš jos tad ir kylančios visos rusiškojo gyvenimo blogybės. “Administracijos organai yra virtę žemiausios rūšies papirkimo landyne: viskas čia perkama ir parduodama. Dauguma vyskupų yra vyriausybei vergiškai klusnūs. Žemesnioji dvasiškija yra skurdi, pažeminta, prislėgta... Sąžinės laisvė sutrypta. Spauda pažabota cenzūros’ (p. 375-76). Visi esą nepatenkinti: aristokratija, miestiečių luomas ir baudžiauninkai. Net ir kareiviai ilgesingai laukią geresnės padėties (t. p.).
Jeigu nežinotume, kad šis rusiškojo gyvenimo vaizdas yra nupieštas prieš 110 metų, sakytume, kad jis piešia jį mūsų dienomis. Juk argi ne lygiai tokiais pat žodžiais yra dabar kalbama apie komunistų partiją ir jos santykius su rusų tauta? Argi ji nevadinama “valdančiąja klase”, išsigimusia, supuvusia, aptraukusia savo agentų bei šalininkų tinklu visą kraštą ir pavertusi jį organizuotu melu? Argi ne ji trypianti sąžinės laisvę, pažabojanti spaudą bei visą kultūrinę kūrybą? Argi ne jai pataikaują stačiatikių ir net katalikų vyskupai (tegu šį sykį gal ir ne dauguma)? Argi ne ja esą visi nepatenkinti ir laukią geresnių laikų? Lygiagretė tarp senosios caristinės kamarilos ir dabartinės komunistinės partijos yra nepaneigiama. Dolgorukovo nupieštas senosios kamarilos vaizdas ir jos įtaka rusų tautai yra lygiai toks pat, kokį šiandien piešia rusų emigrantai ir nevienas vakarietis, kalbėdami apie komunistinę partiją ir rusų tautą.
Bet štai, čia kaip tik ir kyla pagrindinis klausimas: jeigu komunizmas yra europietiški nuodai (L. Karsavinas), europietiška apidemija (G. Florovskis), Rusijos navikas (N. Arsenevas), vadinasi, kilęs iš Vakarų ir todėl rusų tautai svetimas, tai iš kur buvo kilusi ana caristinė kamarila; ana godi, gašli, paperkama, išlaidi, tinginė gauja? Kas ją tokią išugdė? Iš kur ji gavo žmonių, kad galėtų, kaip Dolgorukovas sako, savo tinklu apmegzti visą šalį? Jeigu caristinis režimas buvo “dorinė lepra”, tai ar jis nebuvo ženklas, kad kažkas rusų tautos kūne nėra tvarkoje, jei šie raupsai galėjo prasiveržti ir įsigalėti visuose visuomenės sluogsniuose? Kaip gi tokia “gera, pareiginga, gailestinga, garbinga tauta” galėjo išugdyti aną “supuvusią, gobšią, plėšikišką, blogiausių bei žemiausių aistrų pilną” valdančiąją kamarilą? Juk ši ka-marila nebuvo 10-20 žmonių. Jos tinklas apėmė visą kraštą, vadinasi, ji buvo, bibliškai kalbant, legijonas! Ji nebuvo atėjusi iš Azijos gilumų kaip mongolai. Jos nariai buvo tie patys rusai, tos pačios rusiškosios žemės augintiniai. Kokiu tad būdu iš anos aiškios, gyvos, švelnios rusiškosios sielos galėjo kilti tokių išsigimėlių — ir tai ne kaip išimtys, bet kaip įprastinė rusiškosios sąrangos taisyklė? Šių klausimų akivaizdoje skirtumas tarp režimo ir tautos Rusijos atveju darosi labai įtartinas. Tai greičiau tik tuščias posakis, kuriuo norima pridengti rusų tautos atsakingumą tiek už senojo caristinio režimo klaidas, tiek už dabartinio komunistinio režimo iškrypimus bei priespaudą. Nes jeigu tiesa, kad tiek senasis caristinis, tiek dabartinis komunistinis režimas yra banditų gauja, tai lygiai taip pat tiesa, kad ši gauja kiekvienu atveju yra kilusi iš rusų tautos.
3. Iškabos teorija
Kiek plėšikų gaujos teorija visus Sovietų Sąjungos įvykius sudeda ant komunistų pečių, laikydama rusų tautą tik šios gaujos objektu, bet jokiu būdu ne anų įvykių subjektu, tiek antroji iškabos teorija visa suverčia rusų tautai, laikydama komunizmą tik iškaba, kurios priedangoje vykdomas rusiškasis imperializmas, svetimų tautų rusifikacija ir rusiškosios įtakos plėtimas pasaulyje. Banditų gaujos teorija tvirtina, esą “norint suprasti sovietinę Rusiją, reikia tik pastudijuoti istorinį materializmą” (B. F. Jungs). Tuo tarpu iškabos teorijos šalininkai skelbia, esą “istorinis materializmas yra tik iškaba, po kuriuo slypi rusiškosios kultūros jėgos” (N. v. Bubnov). Kitaip tariant, komunistinė dvasia bei komunistinė gyvenimo sąranga esančios ne kas kita, kaip rusiškosios dvasios bei rusiškojo gyvenimo tęsinys.
Iškabos teorija yra tokia pat sena, kaip ir banditų gaujos teorija. Atrodo, kad jos autorius bus buvęs ispanų sociologas ir filosofas J. Ortega y Gasset (1883 - 1955). Pagarsėjusioje savo knygoje “La rebelión de las masas” (1929) Ortega vadina bolševizmą kamufliažu, vadinasi apgaulinga išore, kartu pastebėdamas, kad kiekvinas kamufliažas yra dvisluogsnis: vienas jo sluogsnis yra gilus, realus ir tikras, antras gi — apgaulingas, paviršutiniškas ir atsitiktinis. Bolševizmo atveju rusiškumas sudarąs pirmąjį sluogsnį, o marksizmas—antrąjį. Marksizmas, pasak Ortegos, yra Rusijoje tik “plonytė odelė” (p. 90). Rusijos jis nenugalėjęs. “Rusija yra tik tiek marksistiška, kiek Šventosios Romos Imperijos vokiečiai buvo romėniški”; Rusijos stiprybė glūdinti “jos rusiškume, o ne jos komunistiškume”.9 Tos pačios nuomonės yra ir garsus anglų kultūros istorikas Arnoldas J. Toynbee. Savo veikale “Civilization on Trial” (1948), skyriuje apie bizantinį Rusijos paveldėjimą, Toynbee sako, esą “marksizmas žadina įspūdžio, kad jis Rusijai esanti nauja santvarka” (p. 147). Iš tikro tačiau bolševizmas vykdąs tik tai, ką Rusija yra dariusi šimtmečių eigoje, būtent; lenktyniauti su Vakarais. Norėdama apsisaugoti nuo pavojaus bei spaudimo iš Vakarų, Rusija esanti nuolatos verčiama “pasisavinti vakarietiškąją techniką” (p. 174). Šis pasisavinimas įvykęs du kartu: “visų pirma Petro Didžiojo, o dabar bolševikų” (t. p.) metu. Šia prasme bolševizmas esąs tik vienas narelis ištisoje rusiškų pastangų grandinėje Vakarus pasivyti ir net juos pralenkti. Pastangos turinčios būti nuolatos kartojamos, kadangi techninė Vakarų pažanga vis auganti. “Petrui Didžiajam reikėjo tik pasisavinti laivų meisterio pažintis ir rekrutų karininko savybes. Bolševikam gi jau reikia susitvarkyti su mūsąja vakarietiška industrializacija” (t. p.). Tačiau ir dvasiniu atžvilgiu bolševizmas vykdąs seną Rusijos svajonę būti pašauktąja tauta; svajonę, kuri tapusi ypač gyva, Konstantinopoliui kritus (1453). “Kaip pažymėta kryžiaus ženklu, taip lygiai ir pažymėta kūjo bei pjautuvo ženklu Rusija visados pasilieka ‘šventoji Rusija’, ir Maskva vis tebėra ‘trečioji Roma’ ”, sako Toynbee.10 Kitaip tariant, komunizmas pasirodąs Rusijos istorijoje ne kaip kokia rakštis, ne kaip šio istorinio kūno navikas, bet kaip organiškas jo augimas ir nuoseklus jo pavidalas modernine lytimi.
Tai, ką J. Ortega ir A. J. Toynbee išreiškė daugiau ar mažiau tik probėgomis, susistemino ir išvystė Dietrich Friede savo knygoje “Das russische perpetuum mobile” (1959). Tai veikalas žmogaus, penkerius metus praleidusio belaisvių stovyklose Rusijoje, atidžiai stebėjusio jam svetimą pasaulį, palyginusio šį pasaulį su senuoju rusiškuoju ir neradusio jokio skirtumo. Priešingai, šis palyginimas įtikino jį, kad tarp komunizmo ir rusiškumo esama esminės tapatybės ir kad kaip tik “dėl šios esminės tapatybės žinios iš praeities skambančios tarsi dabarties balsai”.11 D. Friede cituoja daugybę rusiškosios praeities faktų, palygina juos su komunistų vykdomais faktais ir daro išvadą: “Jau Vokietijoj būnant, man buvo aišku, kad sovietizmas negali būti vertinamas tik kaip ideologinė ar grynai komunistinė apraiška ... Atsidūrus sovietinėn vergijon, man metai po metų darėsi vis aiškiau, kad bolševizmas (vis-tiek ar leninizmas, ar stalinizmas, ar chruščiovizmas) yra tiek savo šaknimis, tiek savo kamienu rusiškasis augmuo, į kurį yra įskiepinta keletas marksistinių šakelių. Bolševizmas yra giliai įsišaknijęs senajame rusiškume ir maskviškume (p. 13). .. Bolševizmas nėra lūžis su Rusijos praeitimi; jis yra jos tęsinys” (p. 14)..
Bolševizmas yra kūnas iš rusiškojo kūno ir kraujas iš rusiškojo kraujo (p. 18)... Todėl pasauliui Rusija sudaro anaiptol ne komunistinę problemą. Ne, Rusija yra ir liks rusiškoji problema” (p. 29). Ilga lygiagrečių eile mėgina D. Friede pagrįsti šias savo pažiūras: žmogaus gyvybės ir jo vertės nepaisymas, visuomeninė sąranga su despotizmu viršuje ir su išnaudojama minia apačioje, sauvalia, žiaurumas, panieka, trėmimai, administracijos siautėjimas, slaptoji policija — visa tai yra tie patys elementai, randami tiek caristinėje, tiek komunistinėje sistemoje. “Nėra nė vienos srities, — sako D. Friede, — kurioje komunistai nebūtų caro paveldėtojai ir netęstų tradicinės rusiškosios politikos” (p. 43). Galop komunizmo tikslas yra irgi tas pat, kaip ir senosios Rusijos: “Kremlius sako ‘marksizmas’, o turi galvoje svetimų kraštų bei tautų apvaldymą. Kremlius sako ‘pasaulio revoliucija’, o turi galvoje rusiškąjį pasaulio pavergimą” (p. 208). Pasikeitė tik spalvos: “balta pavirto raudona”, tačiau “Rusijos žaismas liko tas pat” (p. 215).
Lengva pastebėti, kad iškabos teorija yra priešingybė banditų gaujos teorijai. Taip pat lengva pastebėti, kad iškabos teorijos šalininkai, beveik be išimties, yra vakariečiai sociologai tuo tarpu banditų teorijos šalininkai yra, irgi beveik be išimties, rusai emigrantai. Rusai emigrantai mėgina aiškinti komunizmą kaip rusų tautai visišką svetimybę, kaip jos rakštį bei naviką. Vakariečiai sociologai eina priešingu keliu ir komunizme regi savaimingą bei prigimtą rusiškumo išsivystymą, susidėstantį tuo pačiu būdu, apreiškiantį tas pačias savybes ir siekiantį tų pačių tikslų, kaip ir visa senoji Rusija, ypač nuo Maskvos vyravimo laikų. Į aukščiau statomą B. Vyšeslavcevo klausimą “parodykite mum komunizmą Rusijoje; jo niekur ten nėra”, iškabos teorija atsako, kad jo ten esama visur ir kad jis siekiąs ligi pat rusų istorijos šaknų: “Beveik visa yra jau buvę anksčiau išmėginta (vorgelebt)” (D. Friede, p. 208).
Kaip ir banditų teorijos atveju, kalbant atitrauktai, iškabos teorija galėtų būti pateisinta. Kodėl gi rusiškieji siekiai negalėtų panaudoti komunizmo kaip priedangos? Kai kurie Sovietų Sąjungos žygiai kaip tik kalba už šitokį panaudojimą: didžiarusiškosios sąmonės atsigavimas, pastangos vadovauti komunistiniam sąjūdžiui pasaulyje ir išlaikyti šį vadovavimą savo rankose, rusiškosios kultūros propagandinis kėlimas į padanges, rusų kalbos arba bent rašto ženklų primetimas nerusiškom respublikom (išskyrus Pabaltijo respublikas), budrus saugojimas, kad tautinės respublikos nepabrėžtų savos tautinės kultūros ir t. t. Kadangi Rusija pati pirmoji įvykdė komunistinę revoliuciją, todėl ji jaučiasi esanti pašaukta šią revoliuciją nešti į visą pasaulį ir tuo būdu būti pasaulinio komunizmo pirmatake bei vadove. Proletarinė sąmonė, kurią pats Marksas laikė sprogdinančia, sykiu betgi ir kuriančia, susijungė Sovietų Sąjungoje su rusiškąja sąmone, ir komunizmas iš tikro virto rusiškumą žadinančiu veiksniu. Rusija niekad nebuvo tokia galinga, kaip virtusi komunistine.
Bet ar tai reiškia, kad komunizmas Rusijoje yra tik iškaba, tik priedanga, tik kamufliažas? Kas šitaip aiškina rusiškumo santykį su komunizmu, nesuvokia ideologijos formuojančios galios. Reikia nepamiršti, kad Rusijoje auga jau ketvirta karta visuotinėje komunizmo įtakoje. Žodį ‘visuotinis’ reikia suprasti tiesiog rusiškai, nes visas dvasinis, socialinis, politinis, meninis gyvenimas Rusijoje nuo pat pradžios yra palenktas komunizmo principam. Ilgus dešimtmečius šis gyvenimas buvo komunistinamas tiesiog jėga, policijos priemonėmis šalinant iš jo visa, kas galėtų komunizmui trukdyti. Mokyklos, organizacijos, profesijos, literatūra, menas, teatras, laisvalaikis, darbas buvo ir tebėra sunkte persunkti komunistinės ideologijos, padarydami visą šį gyvenimą savotiškai dvisluogsnį: iš vienos pusės jis turįs būti autentiškas (mokykla turinti žmogų išmokyti, literatūra ir menas turį sukurti gerų kūrinių ir t. t.), iš kitos betgi jis turįs tarnauti komunistinei ideologijai. ‘Naujasis žmogus’ kaip komunizmo tikslas turįs būti ne tik geras savo srityje (mokytojas, rašytojas, technikas...), bet ir susipratęs komunistinėje ideologijoje. Tai mum yra žinoma ir apie tai netenka daug kalbėti.
Tai, į ką reikia atkreipti dėmesio, yra iškabos teorijos naivumas, manant, esą visos šios jau daugiau kaip pusšimtį trunkančios pastangos nenešančios vaisių; esą komunistinė ideologija pasilikusi tik teorija; esą rusiškasis žmogus nevirtęs komunistu. Šitaip manyti reikštų paneigti apskritai mokyklos, organizacijos, socialinės aplinkos ir politinių siekių auklėjamąją įtaką jaunom kartom. Jeigu visos ideologijos, kur tik jos įstengia išsilaikyti ilgesnį laiką, perauklėja jaunimą pagal savus principus, kokio reiktų stebuklo, kad tai nepajėgtų komunizmas? Tuo labiau, kad Rusijoje komunizmas nelenktyniauja su jokia kita ideologija, nes jis yra vienintelis, kuris žmogų formuoja visu plotu. Visi kiti veiksniai (Bažnyčia, šeima, idealistinė filosofija, Vakarų įtaka) yra arba nustumti į pogrindį arba jiem leidžiama reikštis tik tiek, kiek jie sutinka su komunistinės ideologijos reikalavimais. Be abejo, šių nelegalių arba pusiau legalių veiksnių įtakos visiškai paneigti negalima: ji yra ir yra net apčiuopiama, ką rodo ir pačių komunistų nuolatinė kova su ja (pvz. vaikų krikštijimas, tuokimasis bažnyčioje net tarp komsomolcu). Tačiau ne šie veiksniai kuria sovietų erdvėje gyvenančio žmogaus gyvenimo būdą, gyvenimo stilių, gyvenimo papročius; ne šie veiksniai nurodo jam gyvenimo uždavinius bei pareigas; ne jie lenkia jį tam tikra kryptimi, pasirenkant profesiją, lavinant skonį, santykiuojant su savo bendradarbiais, viršininkais, net su vaikais bei giminėmis. Visa tai apsprendžia jau komunistinė ideologija ir iš jos plaukiančios konkrečios apraiškos. Savo metu A. S. Makarenko, žinomas sovietų pedagogas, yra pastebėjęs: “Milijoninės sovietų tautos auklėjimas prasidėjo pirmąją revoliucijos dieną ir vyksta visą laiką visoje socializmo statybos eigoje dažnai net neregimais būdais. Sovietų Sąjungoje ne tik vaikas, ne tik mokinys, bet ir kiekvienas pilietis yra auklėjamas kiekviename žingsnyje. Kiekvienas mūsų šalies užsiėmimas, kiekvienas veiksmas bei vyksmas yra ne tik skiriamas specialiem savo uždaviniam, bet ir lydimas auklėjamojo uždavinio”.12 Būtų tad nesusipratimas manyti, kad šis auklėjamasis uždavinys nepaliečia rusiškojo žmogaus, pasilikdamas tik rėksminga iškaba.
Kokion gi padėtin atsiduria tie, kurie mėgina spirtis komunizmo įtakai gali pavaizduoti menkutis pavyzdys, kurį autoriui yra papasakojęs vienas vakarietis, praėjusį rudenį buvojęs Leningrade. Domėdamasis religiniu Sovietų Sąjungos gyvenimu, jis, tarpininkaujant miesto dvasiškijai, aplankė vieną tikinčią šeimą. Keturi asmens gyvena viename kambaryje, kurio kampas atitvertas lentomis: už jų stovi senelės-babuškos lova. Likusioje dalyje gyvena tėvai ir duktė, lankanti mokyklą ir turinti jau 14 metų. Norėdami apsaugoti dukrelės tikėjimą, tėvai neleidžia jai stoti į komsomolą. Tačiau kaip tik todėl duktė visą laiką yra izoliuota: ji nepriimama į jokią jaunimo stovyklą, į jokią ekskursiją, į jokią kelionę, į jokį pasilinksminimą, nes visus šiuos dalykus rengia komsomolcai ir neleidžia juose dalyvauti tiem, kurie atsisako būti komsomolo nariais. Tarp vakariečio lankytojo ir rusų tėvų užsimezgė toks pokalbis. Tėvai: “Mes nežinome, ką daryti?”. Vakarietis: “Leiskite dukrelei Įstoti”. Tėvai; “Bet tada ji praras tikėjimą!”. Vakarietis: “Jei neleisite, ji praras jį dėl savo izoliacijos. Vaikai negali juk izoliacijos pakelti”. — Kas komunistinei įtakai priešinasi, virsta raupsuotuoju ir esti dvasiškai (Stalino laikais ir fiziškai) izoliuojamas nuo visuomenės. Tai įmanoma pakelti suaugusiajam, bet tai neįmanoma pakelti jaunam žmogui. O patekęs į komunistine ideologija persunktą bendruomenę, jaunas žmogus esti jos formuojamas visiškai nejaučiamai. Nuo to jo neišgelbsti joks rusiškumas ar kuris kitas tautiškumas.
4. Mūsų tremtinių elgsena
Šių aukščiau minėtų teorijų akivaizdoje kyla ir mum patiem kaip tremtiniam du klausimai: 1. kaip mes pergyvename Rusiją, kurios galion yra patekęs mūsų kraštas ir 2. kaip mes pergyvename Lietuvą, virtusią “Tarybų Lietuva”? Kokios reikšmės šiame mūsų pergyvenime turi komunizmas?
Kaip pradžioje minėta, Šalkauskis pergyveno ateinančius į Lietuvą rusus tik kaip rusus. Jis permaža teikė reikšmės faktui, kad šie rusai yra komunistai. Man atrodo, kad jo klaidos mes tremtiniai ilgą laika nedarėme: nei mes bėgome nuo rusų, nei vėliau kovojome prieš rusus kaip rusus. Mes bėgome nuo komunistų ir kovojome su komunizmu. Kitaip tariant, Rusijos atžvilgiu mes nebuvome šalininkai nei banditų teorijos, kurią skelbė rusų emigrantai, nei iškabos teorijos, kurią piršo vakariečiai sociologai. Mum buvo aišku, kad komunizmas Rusijoje yra daugiau negu tik gauja ir daugiau negu tik iškaba; kad jis ten yra virtęs viso rusiškojo gyvenimo veiksniu ir kad šis veiksnys yra atėjęs su sovietine okupacija ir į Lietuvą. Lietuvos įjungimas į Sovietų Sąjungą buvo ne tik jos įjungimas į Rusijos imperiją, bet ir jos įjungimas į komunistinę ideologiją. Nuosekliai tad mes buvome susirūpinę ne tik politine Lietuvos laisve, bet ir krikščioniškąja jos dvasia bei kultūra. Mes neužmerkėme akių nei politinio tautos pavergimo, nei pasaulėžiūrinio jos “perauklėjimo” atžvilgiu. Šie du kovos barai buvo mum lygiai svarbūs. Nes Lietuva, tiek politiškai pavergta Rusijai, tiek persunkta komunistinės ideologijos bei santvarkos, buvo mum nepriimtina. Todėl mes nė kiek nedžiūgavome, kai prieš keliolika metų pasklido gandai, esą Lietuva būsianti paleista iš sovietinės Sąjungos ir tapsianti tokia, kokios yra Lenkija, Rumunija ar Bulgarija; vadinasi, turėsianti savo atstovų užsienyje ir būsianti formaliai ‘nepriklausoma’. Nedžiūgavome todėl, kad politinė laisvė, pasiliekant kraštui komunistiniame bloke, nepašalina komunistinės ideologijos, tik jos vykdymą sudeda į pačių tautiečių rankas. Mes buvome teisingai įsitikinę, kad, tik žlugus komunizmui Rytuose, Lietuva (kaip ir visi kiti Rytų Europos kraštai ir net pačios Rusijos tautos) galės būti vėl tikrai laisva, nes tik tokiu atveju Rusija gali virsti demokratine. Komunizmas gi yra antidemokratinis iš esmės. Tai diktatūra, o tuo pačiu ir imperializmas kaip pasaulinės revoliucijos nešėjas. Todėl kol Rusija lieka komunistinė, tol jos įtakoje esančios tautos niekad negali būti laisvos, nes niekad negali nusikratyti komunistine ideologija, neigiančia ne tik asmenų, bet ir tautų laisvę. Šia linkme mes ilgus metus mąstėme bei veikėme. Tai buvo sveika bei teisinga linkmė, atsiremianti į tikrovinį rusiškumo ir komunizmo santykį: politinio pavergimo negalima atsieti nuo pasaulėžiūrinio užgožėsimo, nes sovietinė Rusija yra nebe absoliutistinis carizmas, ne konstitucinis monarchizmas, ne demokratija, o komunistinė diktatūra, vadinasi, tokia valstybinė forma, kuri yra atsirėmusi į komunizmą kaip pasaulėžiūrą ir įsipareigojusi šią pasaulėžiūrą vykdyti valstybinėmis priemonėmis.
Tačiau, kaip pradžioj minėta, pastaruoju metu mūsų elgsena pradeda, atrodo, kisti. Rusijos atžvilgiu mes pradedame vis labiau virsti iškabos teorijos šalininkais, Lietuvos atžvilgiu daromės banditų teorijos skelbėjai. Kitaip tariant, komunizmas, tiek Rusiją, tiek Lietuvą formuojąs veiksnys, pradeda mūsų sąmonėje dilti ir nebetekti tos reikšmės, kurią jam teikėme ilgą laiką. “Naujienų” atsakyme į dr. J. Griniaus straipsnius “Tėviškės Žiburiuose” ši pakaita kaip tik ir išėjo aikštėn. Dr. Grinius rašo: “Lietuvos sovietinė okupacija yra pirmiausia komunistų darbas, nuo kurio nemaža kenčia ir patys rusai” (“Tėviškės Žiburiai”, 1970 m. gruodžio 10 d.). Tai požiūris, kuriuo, kaip minėta, anksčiau vadovavomės. “Naujienos” rašo: “KGB (Valstybės
Saugumo Komisariatas). . . yra rusų komunistų bolševikų imperijos ir savo keliu rusų caristinės imperijos tokios pat buvusios įstaigos Ochrankos tęsinys, tik nepalyginamai kruvinesnis ir rafinuotesnis” (1971 m. sausio 8 d.). Pats savimi šis sakinys nereiškia nieko ypatingo. Kodėl gi komunistų KGB negalėtų būti caro Ochrankos tęsinys? Juk kiekviena valstybė turi savo saugumo departamentą. Jį turėjo ir nepriklausoma Lietuva. Tik tokio departamento veiksena priklauso nuo valstybės pobūdžio. Tai pripažįsta ir “Naujienos”, sakydamos, kad komunistų KGB yra “nepalyginamai kruvinesnis ir ra-finuotesnis” negu caro Ochran-ka. Tačiau juk tą patį nori pasakyti ir dr. Grinius, rašydamas: “Ne rusų imperializmas, bet sovietinis komunizmas padaro kovos priemones prieš Lietuvos žmones ypatingai žiaurias ir šlykščias” (t. p.). Bet štai, kaip tik prieš šį sakinį “Naujienos” ir pasišiaušia, nurodydamos sovietinę okupaciją 1940 bei 1944 m. ir rusų įsiveržimą į Lietuvą 1655 ir nerasdamos skirtumo tarp šių dviejų antpuolių: ir anais senais laikais rusai žudę, plėšę, deginę, kankinę, trėmę. Faktai tikri. Jų niekas paneigti negali. Tik jų interpretacija yra savotiška. Tai interpretacija, kuri, kaip ir aukščiau cituotuoje D. Friedes knygoje, mėgina dabartiniuose sovietų darbuose bei įstaigose regėti senosios Rusijos tęsinį: tai, kas vyko Lietuvoje 1940 ir 1944 m., vyko jau ir 1655 m. Išvada: ne sovietinis komunizmas veda kovą su Lietuvos žmonėmis, bet rusiškasis imperializmas ir tai taip, kaip jis ją yra vedęs visais laikais: nuo Jono Žiauriojo ligi Brežnevo. Aiški iškabos teorija, kurioje komunizmas virsta senojo rusiškojo imperializmo varijantu. Norime pabrėžti, kad “Naujienų” nusistatymas komunizmo ir rusiškumo atžvilgiu anaiptol nėra išimtinis. Jo regėti šiandien jau daug kur. Iškabos teorija Rusijos atžvilgiu mum darosi vis savesnė. Mūsų sąmonė vis labiau linksta kovon su rusiškuoju imperializmu ir vis mažiau su komunizmu. Visą krašto nelaimę regime rusuose.
Nuosekliai tad Lietuvos atžvilgiu pradedame eiti senųjų rusų emigrantų pėdomis ir pasisavinti banditų gaujos teoriją. Kaip rusai emigrantai komunizmą Rusijoje, taip mes dabar jį Lietuvoje laikome tik parsidavėlių bei padlaižių gauja — “Sniečkus ir jo asistentai”, — tikėdami, kad lietuvių tauta esanti komunistinei ideologijai tiek atspari, jog šis ten nęrandąs dirvos ir negalįs įleisti gilesnių šaknų. Mes linkstame prisitaikinti aukščiau minėtus Vyšeslavcevo žodžius: “Parodykite mum komunizmą Lietuvoje! Jo ten niekur nėra”. Yra arba tik rusai, lietuvius prievartaują, arba ana gauja, tarnaujanti rusam. Mum atrodo, kad lietuvis negalįs tapti įsitikinusiu komunistu ir veikti ne “už numestą kaulo šmotą” (“Naujienos”, t. p.), bet todėl, kad komunistinė ideologija yra virtusi jo pasaulėžiūra. Be abejo, būtų labai malonu, kad lietuviai tokio atsparumo komunizmui parodytų ir kad iš tikro Vyšeslavcevo žodžiai, kadaise taikinti Rusijai, tiktų Lietuvai. Tačiau ar tai ne išmonė? Ar Vyšeslavcevo klaida Rusijos atveju negalėtų būti mum įspėjimas būti kritiškesniem ir Lietuvos atveju? Be abejo, komunistinė ideologija vyrauja Lietuvoje dar tik ketvirtis šimtmečio. Ji yra išsiauginusi dar tik pusantros kartos. Krikščioniškosios tradicijos yra dar gyvai jaučiamos. Dar tebegyvena senoji karta, kuri nepriklausomą Lietuvą ne tik regėjo, bet ją ir kūrė. Visa tai komunizmo įtaką gerokai tramdo. Tačiau laikas bėga, ir anie tramdą veiksniai silpnėja. Nepamirškime, kad kova su rusais vyksta anaiptol ne toje pačioje plotmėje, kaip kova su komunistais. Ne tie patys veiksniai atremia rusifikaciją bei nutautinimą ir komunistinę ideologiją. Galima būti visiškai geram komunistui ir sykiu visiškai energingai priešintis rusų imperializmo užmačiom, kaip tai regime, sakysime, Rumunijoje. Priešintis rusifikacijai pakanka stiprios tautinės sąmonės. Priešintis komunizmui reikia betgi krikščioniškosios sąmonės, nes Krikščionybė šiandien yra vienintelė pasaulėžiūra, galinti lenktyniauti su komunistine ideologija. Jokis humanizmas šių lenktynių laimėti neįstengia — jau tik todėl, kad jis yra neaiškus savo pagrindais ir neišvystytas savo sąranga, kuo kaip tik pasižymi komunizmas.
Ir štai, man atrodo, kad kaip tik šį dalyką pradedame pamiršti. Mūsų sąmonę dabar yra stipriai apvaldžiusi priešingybė: rusas - lietuvis. Ji yra teisinga ir turi likti gyva, nes rusifikacijos pavojus Lietuvoje nėra iš piršto išlaužtas. Tačiau ji neprivalo nustelbti kito pavojaus ir iš mūsų sąmonės išstumti kitos priešingybės, būtent: krikščionis - komunistas. Nes Lietuva yra ne tik rusinama, bet ir komunistinama. Katras pavojus yra šiuo metu didesnis? Katram pavojui lietuvių tauta sėkmingiau priešinasi? Kaip yra su krikščioniškąja lietuvio sąmone? Ženklų, kad rusinimas atsidaužia į lietuvio sielą tarsi į akmeninę sieną, turime, rodos, nemaža. Surusėjusių lietuvių inteligentų, atrodo, nepažįstame. Kova už sovietinės Lietuvos ekonominį ir kultūrinį savarankiškumą dažnai yra gana sėkminga, nors, žinoma, ir nevisu plotu. Bet ar tokiu pat energingumu spiriamasi ir komunistinei ideologijai? Ar krikščioniškoji lietuvio sąmonė stovi tokiame pat aukštyje kaip ir jo tautinė sąmonė? Ar kartais neauga mūsų tėvynėje lietuvio tipas, kuris yra stiprus tautietis, bet visiškas indiferentas pasaulėžiūriniu atžvilgiu, kurio vaikai todėl yra geriausia medžiaga komunistinei ideologijai? Ar nėra pagrindo būkštauti, kad lietuvių tauta išliks, tiesa, lietuviška, bet taps komunistiška? Ar nėra pagrindo susirūpinti, kad religijos įtaka Lietuvoje pamažu silpsta ir kad tuo būdu tasai vienintelis veiksnys, pajėgiąs spirtis komunistinimui, vis labiau nustoja galios, atverdamas duris iš sykio indiferentizmui, o paskui savaime ir komunizmui?
Štai klausimai, kurie pastaruoju metu tiek mūsų spaudoje, tiek kalbose bei paskaitose beveik visiškai nekeliami. Tiesa, kartas nuo karto pakalbam apie Bažnyčios spaudimą bei jos įtakos vis didėjantį stūmimą, tačiau dažniausiai tik informaciniu būdu, nedarydami iš to jokių išvadų ir nesvarstydami viso to kaip didžiulio pavojaus pačiai lietuvių tautai. Net susidaro nejaukus įspūdis, kad daugeliui esą visai vistiek, ar lietuvis taps komunistas; svarbu tik, kad jis liktų lietuvis. Šio įspūdžio nejaukumas didėja dar ir todėl, kad antikomunizmas jau ir mūsų pačių pradedamas laikyti tarsi nedorybe, tarsi fanatizmu bei siauraprotiškumu. Ar tik ne čia glūdi ir pagrindas, kodėl daugeliui mūsiškių vad. santykiai su kraštu vis dar tebėra ‘neišspręsta problema’? Juk kiekvienas santykis — apsilankymas, priėmimas atvykusiųjų, pakvietimas — esąs santykis su lietuviais. Apiblėsus komunistinio pavojaus sąmonei, darosi vistiek, koki šie lietuviai yra, kokiais tikslais jie siunčiami, kam jų darbai bei žodžiai tarnauja ir ką jie reiškia. Kiekvienu atveju jie yra lietuvio darbai ir lietuvio tikslai. Kam tad kelti klausimą, ar mes su kraštu turį santykiauti ar ne? Kiekvienas lietuvis esąs mum brangus, nes jis yra ruso priešas. Ar jis yra ir komunizmo priešas? Nesvarbu! Apie tai nekalbame, nes tai jau laikome mažiausiai netaktu. Trumpai tariant, esame pasisavinę abi aukščiau minėtas teorijas: iškabos teoriją
Rusijosatžvilgiu (už viską kaltas ne komunizmas, bet rusiškasis imperializmas) ir banditų teoriją Lietuvos atžvilgiu (viską tėvynėje daro parsidavėlių gauja, bet ne komunistinė ideologija). Tai reiškia, kad esame netekę pusiausvyros anų dviejų mūsų kraštui gręsiančių pavojų atžvilgiu: rusiškumo ir komunizmo — ir tai komunizmo naudai! Tai ženklas, kad dabar per pasaulį persiritanti simpatija komunizmui ir net viltis, esą jis išgelbėsiąs atsilikusias tautas nuo skurdo bei išnaudojimo, yra pasiekusi ir mus; kad ir mes pradedame būti jos valdomi; kad ir mes pamirštame, nuo ko mes bėgome ir kokia yra mūsų tremties prasmė. Visa tai priminti kaip tik ir yra šio straipsnio uždavinys. Mum reikia grįžti prie ano pirmykščio mūsų nusistatymo, kad Lietuvą yra ištikę du negandai: ji yra patekusi Rusijos galion ir ji yra patekusi komunistinės ideologijos įtakon. Vieno ar antro negando išskyrimas ar pamiršimas žaloja tremtiniškąją mūsų sąmonę ir tuo pačiu iškreipia mūsų laisvinimo darbą, nes mum reikia išlaisvinti Lietuvą ne tik iš rusų užgožėjimo, bet ir iš komunistinės santvarkos bei dvasios. Lietuva turi būti ne tik nerusiška, bet ir nekomunistinė. Štai gairė, kurios reiktų mum laikytis, nes tik ji vienintelė laiduoja mum pilnutinį mūsų tremties žygių įprasminimą.
1. Putj, Organ russkoj religioznoj mysli, Paris 1926, nr. 2, p. 136.
2. Putj, 1926, nr. 2, p. 126.
3. Puth, 1926, nr. 2, p. 131.
4. N. S. Arsenev, Iz russkoj kulturnoj i tvorčestvoj tradicii, Frank-furt/M, 1959, p. 281.
5. Vestnik Institutą po izučeniju istorii i kultury SSSR, Muenchen 1952, nr. 4, p. 6-7.
6. B. Vyšeslavcev, Paradoksy komunizmą, "Putj” 1926, nr. 3, p. 112.
7. N. N. Alexejev, Die marxistische Anthropologie, sudėt, veikale “Kirche, Staat und Mensch. Russisch - orthodoxe Studien”, Genf 1937, p. 152.
8. Vestnik Institutą ... p. 7.
9. José Ortega y Gasset, Aufstand der Massen, Stuttgart 1948, p. 90-91.
10. Arnold J. Toynbee, Kultur am Scheideweg, Zuerich, 1949, p. 147, 174, 191.
11. Dietrich Friede, Das russische perpetuum mobile, Wuerzburg 1959, p. 22-23.
12. A. S. Makarenko Werke, Berlin 1956, t. V, p, 111, 406.