NUO POGRINDŽIO IKI ATLANTO PYLIMO
KAZYS BRAZAUSKAS,
Brooklyn, N. Y.
Kai 1941 birželio 23 Kauno radijas paskelbė Lietuvos Laikinosios Vyriausybės sudėtį, lietuvių tautai blykstelėjo viltis būti laisvai ir nepriklausomai. Ji pažadino entuziazmą ir pasiryžimą griebtis ginklo, vyti raudonąją armiją ir pagelbėti Laikinajai Vyriausybei atstatyti tvarką viduje, kad atėję vokiečiai rastų pagrindines įstaigas jau lietuvių tvarkomas.
Naujas okupantas nepagerbė lietuvių kraujo aukų. Kai Laikinoji Vyriausybė buvo priversta savo veikimą sustabdyti, lietuviams, išskyrus keletą lietuviškų avantiūristų, beliko vėl burtis pogrindyje ir tęsti rezistenciją prieš naują okupantą. Susikūrė rezistencinės organizacijos su savo laikraščių tinklu.
Vienoje iš tų organizacijų, Laisvės Kovotojuose, teko ir man aktyviai dalyvauti, organizuojant spaustuvę ir tvarkant tos organizacijos slapto laikraščio “Laisvės Kovotojo” leidimą.
Laikraštis buvo leidžiamas kartą per mėnesį 4 puslapių. Nors ir menka buvo pogrindžio laikraščio išorė, bet savo turiniu ir rezistencine dvasia daug prisidėjo prie bendro Lietuvos rezistencinio sąjūdžio pasisekimo. Kai vėliau buvau gestapo suimtas, per tardymus gestapo pareigūnai minėjo, jog laikraštis daug sutrukdęs okupacinių potvarkių vykdymą. Mažiausiai 60-70% tų visų potvarkių ir įsakymų jiems nepavykę įvykdyti. Suprantamas buvo gestapo noras organizaciją ir jos laikraštį likviduoti, o jos narius susemti.
1943 rugpjūčio mėn. pavyko gestapui užeiti pėdsakus. Buvo suimti iš pradžių 8 žmonės. Turbūt, kai kuriuos suimtuosius terorizuojant pavyko pareigūnams sužinoti paties laikraščio buveinę. Laikinai buvo sustabdytas laikraščio leidimas. Bet neilgam. Po kelių mėnesių ‘Laisvės Kovotojas” vėl pasirodė. Tai palengvino iš dalies mūsų, suimtųjų, padėtį. Išvengėm nereikalingų tardymų ir kankinimo.
Suimtas laisvo rezistento veiklą baigiau ir pradėjau naują politkalinio-kacetininko gyvenimą.
*
Po savaitės su viršum tardymo gestapo rūmų rūsyje Kaune buvau perkeltas į sunkiųjų darbų kalėjimą, kur su politiniais kaliniais naciai elgėsi daug blogiau nei su kriminalistais bei spekuliantais. Visiems kitiems nusikaltėliams buvo leidžiama gauti papildomus maisto siuntinius iš laisvės ir dirbti įvairiose kalėjimo dirbtuvėse, o mums, politiniams kaliniams, tai buvo uždrausta.
1944 vasario pabaigoje mane ir Zubrį iš Kauno kalėjimo išvežė į geležinkelio stotį, įgrūdo į gyvulinį vagoną išvežti. . . nežinia kur. Po septynių parų be vandens, tik su trupučiu sauso maisto atvežė Prancūzijon prie Lamancho kanalo pakraščių. Buvom skirti “Atlanto pylimą” statyti.
Pirmiausia nužmogino ir pavertė numeriu. Atėmė atsivežtus kuklius drabužius, davė kaceto uniformą su numeriu ir raudonai išdažytais X raidės ženklais ant nugaros ir kelnių šonuose. Taip aptaisytas pradėjau statyti “Atlanto pylimą” “naujajai Europai” saugoti. Dirbom kas dieną po 12-15 valandų. Kartą teko dirbti net 36 valandas be pertraukos. Reikėjo užbaigti vieną svarbų bunkerį.
Mirtis čia turėjo didelę pjūtį.
Artinantis vakarų sąjungininkams, naciai bandė visą mūsų lagerį perkraustyti kitur. Buvo paskutinė proga ir valanda mėginti laisvę atgauti. 1944 rugpjūčio 20 man ir keliems kitiems lietuviams laimė šyptelėjo — pavyko pabėgti. Duonos ir prieglaudos jieškant teko dirbti pas prancūzų ūkininkus, ligi pagaliau atsidūriau Paryžiuje. Ir ten buvo skurdu. Bet jaučiausi laisvas, jaučiausi vėl žmogus.
Po kelerių metų traukė mane nuvykti vėl prie Lamancho — pasižiūrėti savos, kruvino prakaito ir paskutinių jėgų “kūrybos”. Šį kartą tie patys pakraščiai man atrodė daug gražesni, žmonės meilesni. Turbūt dėl to, kad nemačiau prieš save šautuvo, sunkios lazdos ir negirdėjau keiksmų. Buvau laisvas, ir gyvenimas atrodė šviesesnis.
Nebegalvojau, dėl ko anuo metu turėjau kentėti. Tai buvo aišku ir man ir kiekvienam, kas myli savo žemę ir tėvų kalbą. Tik vis šviesiau ir šviesiau man aiškėjo, kad žmonėse matai draugus, brolius, ne priešus, kai esi laisvas ir kai jie laisvi. Ir ta mintis paliko gyva iki dabar.
