Gedvilas perdavė Lietuvą Šumauskui
Ar su pasikeitimu palengvės?
Tokia žmonių prigimtis, kad jie laukia tirono galo ir tiki, jog po jo gyvenimas turės palengvėti. Gedvilą Lietuvoje pakeitus Šumausku, kai kas iš lietuvių tremtyje viešai ėmė aiškinti, kad Šumauskas esąs didesnis patrijotas už Gedvilą ir kad jo atėjimas galįs reikšti titoizmą ateinant į Lietuvą. Toks aiškinimas yra panašios rūšies kaip Malenkovą pakeitus Bulganinu ir Chruščiovu — vieno iš lietuvių buvo viešai aiškinama, kad dabar gyvenimas pasikeisiąs į gerąją pusę. Norim, kad taip būtų, ir taip tikim. Objektyvaus betgi pagrindo turim maža manyti ir apie Šumauską, kad su jo atėjimu Lietuvos gyventojai pajustų palengvėjimo.
Šumauskas atsirado kaip vaisius vykdant tą pačią liniją, kurią sustiprino Chruščiovas ir kitose respublikose. Jose viršūnes keitė ne tam, kad palengvintų žmonių būvį, o kad sustiprintų partinę drausmę, kuri reikalinga gamybai pakelti. Drausmė ir gamyba turi duoti daugiau ūkinių gėrybių. O tos gėrybės vėlgi numatomos ne tiek vietos gyventojui, kiek ištekliams, kurie įgalintų vykdyti ūkinę ofenzyvą prieš Vakarus.
Tokioje perspektyvoje visai suprantamas A. Sniečkaus priminimas Lietuvos kom. partijos suvažiavime š. m. sausio 24-6, kad Gedvilas pakeistas Šumausku norint “sustiprinti ministerių tarybos vadovybę”, “vadovavimo lygį pakelti, visų pirma rimtus trūkumus žemės ūkyje pašalinti”. Daug sakanti buvo ir Šu-mausko kalba, kurioje prikaišiojo Lietuvai atsilikimą ūkinį planą vykdant ir nepakankamą kovą su buržuazine ideologija. Tad Šumauskas yra skirtas tam, kad pakeltų gamybą, ypačiai daugiau išspaustų iš kolchozų. Gyventojam iš to nebus džiaugsmo, tik daugiau bus jie spaudžiami ūkiškai.
Kreipiant daugiau dėmesį į gamybą, galimas tam tikras politinio spaudimo sumažėjimas, laisvesnis judėjimas, leidimai maldaknygei ar kalendoriui išspausdinti. Atskirų žmonių gali būti daugiau paleista iš Sibiro. Tur būt, tų, kurie jau neteko sveikatos. Kalbama apie eilę tokių grąžintų. Ateina daugiau laiškų iš Lietuvos, iš Sibiro. Tačiau tai neduoda pagrindo manyti, kad bus einama prie elementarių demokratinių laisvių ir kad pagerėjo ar greitai pagerės ūkinis gyvenimas. Įvedant vis labiau “socializmą” ir vis labiau tolstant nuo buvusios Lietuvos “kapitalizmo”, išsibaigė visokios drabužių ir kito turto atsargos. Gyventojai jaučia aprangos stoką didesnę kaip anksčiau. O uždarbis tokis, kad ją įsigyti labai sunku. Jei žmogus, gerai uždirbdamas apie 1000 rublių, su pora vaikų gali iš tos algos gyventi, bet negali jų padoriau aptaisyti, tai kas bekalbėti apie darbininką, kuris normaliai uždirba 400-600 rublių. Jie priversti jieškotis nelegalaus uždarbio iš gamybos proceso, o valstybės ūkinio aparato visa sistema sutaisyta kuo daugiau išspausti iš darbininko ir kuo daugiau jį kontroliuoti. Tarp jų eina ne bendradarbiavimas, bet kova visomis galimomis priemonėmis.
Toliau norim sustoti prie to ūkinio gyvenimo vienos šakos, kuriai nušviesti mūsų bendradarbis pateikė konkrečios medžiagos ir kurioje iš vienos pusės matyti valstybinė biurokratija iš kitos pusės dirbančiųjų pastangos ją apeiti.
Vieną asmenį, kuris gerai pažinojo Šumauską Lietuvoje, paklausėm:
“Ar tamsta laikytum Šumauską patriotu, kuriam rūpėjo savas kraštas ir savi žmonės?” '
“Tuo, kas lietuviška, jis nesidomėjo ir nevertino. Tegarbino tai, kas iš Maskvos”.
“Ar tamstai neatrodo, kad jo atėjimas vietoj Gedvilo sustiprins lietuvišką liniją?”
“Kiek jį pažinojau, nėra pagrindo taip manyti”.
“Kaip ilgai tamsta buvai su juo pažįstamas?”
“Dvylika-trylika metų Kaune”.
